2016 Kovo 09

Vakaro skaitiniai

Ištrauka iš J.Armono „Kaip aš tapau draugu“

Veidas.lt

Ši Jono Armono knyga – tai įtempto siužeto kino filmą primenanti vieno žmogaus, vienos šeimos ir visos tautos, išgyvenusios tremtį, istorija. Jis gimė Lietuvoje, amerikiečio ir lietuvės šeimoje; tremtyje, Sibiro platybėse, buvo mokomas tapti pavyzdingu tarybiniu piliečiu, o sulaukęs dvidešimties gavo galimybę išvykti iš Sovietų Sąjungos ir laisvajame pasaulyje – Amerikoje – pradėti gyvenimą iš naujo.

Sovietinis režimas 1940-aisiais Armonų šeimą vienu mostu perskėlė į dvi dalis: JAV pilietybę turintis Johnas Armonas su dukrele Donna spėjo grįžti į Jungtines Valstijas, o lietuvė jo žmona Barbora Armonienė su sūneliu Jonuku liko Lietuvoje, laukdami leidimo išvykti pas vyrą ir dukrą. Tačiau vietoj žadėtosios Amerikos jiedu, kaip ir dešimtys tūkstančių kitų lietuvių, atsidūrė Sibire. Negana to, motina ir sūnus netrukus buvo išskirti. Dėl ryšių su Jungtinėmis Valstijomis į kalėjimą pasodinta Barbora suprato: vienintelė galimybė jos sūnui išgyventi – tapti žmogumi be tapatybės ir praeities. Taip Jonukas Armonas tapo „našlaičiu Ivanu“, stalininės sistemos globotiniu. Išbandymai Sibiro platybėse ir sovietinio režimo grimasos, vaikų namai ir sovietinė armija, bandymai prisitaikyti ir beveik pamirštos šaknys, ir galiausiai – netikėtai įvykęs stebuklas: sesuo Donna iš paties SSRS Ministrų Tarybos pirmininko Nikitos Chruščiovo išplėšė pažadą, kad Barborai su Jonu bus leista išvykti iš Sovietų Sąjungos. Turėjo praeiti ilgi dvidešimt metų, kol šeima vėl galėjo susitikti.

Knyga „Kaip aš tapau draugu“ – paties Jono Armono papasakota nepaprasto jo gyvenimo istorija. Autentiškas, gyvas, sukrečiantis liudijimas apie stalininį režimą ir tai, ką jis gali padaryti su žmogaus ir tautos likimu.

***

Gyvenimas sovietų armijoje

Po parą trukusios kelionės atvykome į Divizionką – sovietų armijos tankų divizioną, įsikūrusį už aštuonių kilometrų nuo Ulan Udės – miesto prie Selengos upės ir jos intako Udos (buriatiškai miesto pavadinimas reiškia „Raudonieji Vartai“), uždaro užsieniečiams kaip ir daug kitų Sovietų Sąjungos miestų.

Atvykome į slėnį, iš trijų pusių apsuptą kalnų, vadinamų sopkomis. Tankų divizioną juosė aukšta dešimties kilometrų ilgio tvora. Bazė buvo įkurta dar caro laikais kaip priešakinis kavaleristų postas. Kariškiai ir aptarnaujantis personalas gyveno mieste, už bazės teritorijos ribų. Į pietus nuo bazės sruveno Selenga, didžiausia į Baikalą įtekanti upė, šalia jos vingiavo Transsibiro geležinkelis.

XX a. šeštajame dešimtmetyje Ulan Udėje gyveno apie 150 000 žmonių. Nors tai Buriatijos respublika, bet kraštą užkariavus mongolams gyventojai buvo vadinami buriatais-mongolais. Tradicinė buriatų religija – šamanistinė. XVI a. tarp gyvenančiųjų rytinėje Baikalo pakrantėje (Ulan Udės apylinkėse) paplito Tibeto budizmas. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje sovietai sunaikino visus religinius simbolius, budizmas buvo uždraustas. Vakariniame Baikalo krante gyvenantys buriatai surusėjo. Stalinas bandė čia kurti kolūkius, bet vietiniai gyventojai sukilo. Raudonoji armija sukilimą numalšino. Buvo nužudyta apie 10 tūkstančių žmonių, Stalinas pasirūpino, kad liktų dvi atskiros buriatų teritorijos su daug genčių, kurioms draudžiama jungtis tarpusavyje.

Maždaug už 100 kilometrų į vakarus nuo Baikalo ežero yra Ust Ordos Buriatų autonominė apygarda. Būtent čia, Ust Ordoje, mama atliko bausmę Gulago sunkiųjų darbų kalėjime Nr. 272-11. Tai buvo vienas iš kalėjimų, kur politiniai kaliniai, vyrai ir moterys, kalėjo kartu su kriminaliniais nusikaltėliais.

Pietuose Buriatija ribojasi su Mongolija, kurios sostinė Ulan Batoras. 1921 metais toji šalis, padedama SSRS, išsikovojo nepriklausomybę nuo Kinijos ir pateko į Sovietų Sąjungos įtaką.

Tokia – visiškai man svetima – buvo aplinka, kurioje brendau atsidūręs daugiau kaip už šešių tūkstančių kilometrų nuo gimtosios Lietuvos.

***

Divizionka nebuvo pažymėta žemėlapiuose, kaip ir daug kitų slaptų sovietinių gyvenviečių. Tankų diviziono kareiviai gyveno ilguose barakuose. Be to, rajonas turėjo karinį oro uostą.

Mums, orkestro nariams, galvas nuskuto plikai ir liepė griežtai laikytis karinės disciplinos. Išdalijo uniformas, tokias pat kaip eilinių kareivių: po samanų spalvos gimnastiorką – ilgus marškinius su apykakle, jojiko kelnes – štany, kurias prilaikė platus dirbtinės odos diržas su didele geltono metalo sagtimi su žvaigžde centre (tekdavo akylai jį saugoti, kad nepavogtų), ir aulinius batus (sapogi), pasiūtus iš dirbtinės odos. Tikros odos ilgaauliais avėjo tik karininkai.

XX a. šeštajame dešimtmetyje sovietų armijos kariai neturėjo kojinių, pėdas apsivyniodavo didoka medvilnine skepeta (portiankomis), o per didelius šalčius – dar ir laikraščiais. Teko išmokti teisingai apsivynioti pėdas pailgu audeklo gabalu, antraip prisitrinsi pūsles.

Vasarą galvos apdangalas būdavo sulankstoma pilotė su raudona žvaigžde priekyje, žiemą – ušanka, dirbtinio kailio kepurė su ausis dengiančiais atvartais. Žvarbiomis Sibiro žiemomis tekdavo vilktis telogreiką (vatinuką) – samanų spalvos dygsniuotą striukę ir vata pamuštas kelnes. Ant viršaus užsimesdavome sunkų vilnonį apsiaustą – šinelį, kuris gerai saugojo nuo vėjo ir šalčio. Ir veltiniai (valenki) žiemą būdavo nepamainomi, gerai saugodavo nuo šalčio, kol sausi. Man tokia apranga atrodė puiki, palyginti su varganomis drapanomis, kokias dėvėjau tremties pradžioje.

Mūsų barakas stovėjo vakarinėje bazės dalyje ir beveik rėmėsi į kalną. Orkestrantai užėmė du barako kambarius: viename miegodavo, kitame repetuodavo. Priešingame barako gale buvo didelis kambarys susirinkimams ir koncertams, šalia glaudėsi biblioteka ir keli kabinetai. Barake stovėjo keturi seni išderinti vokiški pianinai. Aš beveik dvejus metus miegojau šalia vieno iš jų. Dauguma mūsų pučiamųjų instrumentų taip pat buvo vokiečių gamybos – trofėjiniai. Po dvejų metų gavome naujus instrumentus su įspaudu Made in USSR.

Divizionkoje buvo viena mokykla, ją lankė karininkų ir aptarnaujančio personalo vaikai. Mes mokėmės kartu su jais. Pamokos vykdavo dviem pamainomis nuo aštuntos ryto ir trečios popiet. Šiaip jau dienotvarkė būdavo tokia: atsikėlę šeštą ryto darydavome mankštą, tada prausdavomės lauke, nes barake nebuvo vandentiekio, paskui žygiuodavome į barako valgyklą pusryčiauti. Dažniausiai gaudavome grikių košės, duonos ir arbatos su 30 gramų cukraus. Vaisių – jokių, daržovių – tik kopūstų sriubos pavidalu. Maistą dalijo virėjai. Cukrus laikytas itin vertingu produktu, tad jo dalijimas buvo virtęs kone ritualu. Prie vieno stalo sėdėdavo dešimt kareivių, tad 300 gramų cukraus gabalą reikėdavo padalyti į dešimt lygių dalių, kad kiekvienam valgytojui tektų po 30 gramų. Vienas iš kareivių paimdavo cukraus luitą kaire ranka, o dešine smarkiai trinktelėdavo šaukštu, kad luitas subyrėtų į dešimt vienodų dalių. Pagal nerašytą taisyklę dalintojui, kad nesukčiautų, atitekdavo paskutinis gabalėlis.

Papusryčiavę ruošdavome pamokas. Aš trečią popiet eidavau į mokyklą, nes mokiausi antroje pamainoje. Po pamokų repetuodavome kartu su visu orkestru, vėliau išsiskirstydavome kas sau ir atmintinai kaldavome karinius maršus ir klasikines kompozicijas. Dar turėdavome prinešti anglių ir malkų, mat apsišildydavome krosnimis, taip pat mazgoti grindis.

Kol įpratau prie tokio griežto tvarkaraščio, kelis rytus pramiegojau ir neišgirdau trimito. Už bausmę gaudavau šveisti grindis. Tas darbas buvo bjaurus: pirmiausia tekdavo nugremžti lentas kirviu arba šepečiu, paskui kelis kartus švariai išmazgoti. Vandentiekio neturėjome, tad vandenį tekdavo nešti kibiru iš lauke stovinčios cisternos. Kad švariai išplautum grindis, tekdavo dešimt sykių lakstyti ten ir atgal. Žiemą vandens nešimas būdavo tikras iššūkis.

Drausmė Divizionkoje buvo daug griežtesnė negu vaikų namuose. Kartą mes su draugu pavėlavome vakarienės. Už bausmę liepė eiti šveisti grindų, bet atsisakėme. Mūsų orkestro vadovas (leitenantas, atvežęs mus į Divizionką) pasakė, kad už nepaklusimą būsime nuskusti plikai. Geruoju nepasidavėme, tad buvome kelių kareivių sučiupti ir likome be plaukų.

Skusta galva mums, berniukams, buvo didelis pažeminimas, nes mokėmės kartu su mergaitėmis. Nuo tada mazgodavome grindis tiek sykių, kiek tik būdavo įsakyta, kad tik atsiaugintume plaukus. Kiti juokavo, esą aš nugremžiau kvadratinį kilometrą grindų.

Divizionas turėjo keturis orkestrus. Kai kurie berniukai iš mūsų vaikų namų pateko į kitus batalionus, o mūsiškiame orkestre grojo aštuoni vospitanniki: trys iš mūsų vaikų namų ir penki iš gretimos karinės muzikos mokyklos. Be to, tarp orkestrantų dar buvo šeši šauktiniai, penki kariškiai profesionalai ir leitenantas. Leitenantas su šeima buvo įsikūręs karininkams skirtame barake. Kiti kariškiai gyveno Ulan Udėje ir kiekvieną dieną atvykdavo į Divizionką traukiniu. Nei leitenantas, nei kariškiai su mumis barake negyveno, tad vospitannikus paeiliui prižiūrėdavo šauktiniai.

***

Sulaukę keturiolikos buvome raginami stoti į komjaunimą. Visasąjunginė Lenino komunistinio jaunimo sąjunga buvo lyderystės įgūdžių, reikalingų, kad taptum visaverčiu komunistų partijos nariu, ugdymo poligonas. Iš pradžių komjaunuoliai buvo elitinė jaunųjų aktyvistų grupė, pasiruošusi eiti ir daryti viską, ką tik lieps komunistų partija, vėliau tai tapo būtinu slenksčiu siekiant sėkmingos karjeros. Šalyje beveik visi jauni žmonės priklausė tai sąjungai, o į tą, kuris nebuvo komjaunuolis, žiūrėdavo įtariai.

Armijoje visi buvome komjaunuoliai. Tai reiškia, jog turėjome prenumeruoti laikraštį „Komsomolskaja Pravda“ ir kartą per mėnesį dalyvauti susirinkimuose. Vertinome tai kaip neišvengiamą būtinybę ir kiekvienas neva tam pritarėme. Niekas nedrįso pasisakyti prieš, netgi jeigu galvojo priešingai. Ta prievartinė narystė vėliau, kai atsidūriau Jungtinėse Valstijose, pakišo man koją, kai pretendavau į tam tikras pareigas.

Į sovietų armiją imdavo ir bausmę kalėjime atlikusius kriminalinius nusikaltėlius. Jie buvo vadinami blatnyje, tai yra iš vagių pasaulio. Du tokie asmenys grojo mūsų orkestre. Jaunesniajam buvo apie dvidešimt metų, vyresniajam – gal dvidešimt penkeri, nors sunku pasakyti, mat buvo visiškai nuplikęs, turėjo auksinių dantų ir daugybę tatuiruočių ant kūno. Abu jie priklausė rusų mafijai, vadinamai bratva (brolija), bet kiti juos vadino tiesiog blatnyje. Tų žmonių šūkis buvo: orumas, pagarba ir garbė. Jeigu jo nesilaikysi, kiti nariai gali tave nužudyti. Blatnyje pažindavo vienas kitą iš ypatingo rankos paspaudimo, tatuiruočių ir žargono. Tatuiruotės pasakojo apie žmogaus gyvenimą; kuo daugiau tatuiruočių, tuo ilgesnė istorija brolijoje. Išskirtinis užkietėjusio blatnojo ženklas – Stalino ar Lenino tatuiruotė ant krūtinės, neva sauganti nusikaltėlį nuo kulkos. Esą niekas nedrįs šauti į garbinamo Stalino ar Lenino atvaizdą. Kai kuriuos blatnyje „saugojo“ visi keturi komunizmo stulpai: Stalino, Lenino, Karlo Markso ir Frydricho Engelso tatuiruotės.

Blatnyje kalbėjo savu žargonu, kad kiti nesuprastų. Pinigai jiems buvo vozduch (oras), turtas – babki (senutės), milicija – musor (šiukšlės), skundikas – koziol (ožys), moteris – suka (kalė). Žodyną nuolat papildydavo nauji žodeliai. Visi žinojome, kad du iš mūsiškių yra blatnyje. Man atrodo, netgi mūsų leitenantas vengė juos varinėti. Tačiau tie vyrukai niekada nesielgė su mumis blogai. Vyresnysis blatnasis man kartą netgi patarė: „Kai pradėsi vaikščioti į pasimatymus, neik tenai, kur reikia nusirengti, pavyzdžiui, maudytis. Tu per liesas, išgąsdinsi mergaitę.“

Taigi kasdien repetavome ir lankėme mokyklą. Mano klasės auklėtoja buvo matematikos mokytoja. Aš žavėjausi ta aukšta, stipria moterimi, kuri liepė man daug mokytis: „Tu per liesas, kad galėtum dirbti fizinį darbą.“ Ji pati buvo mokytojų dukra ir pasakojo mums, kad vaikystėje sienos aplink jos lovą buvo apklijuotos puslapiais iš matematikos vadovėlio. Ji įprato matyti formules nuo mažens, bet kai paaugo ir pamatė lygtį a+b=c, pravirko, nes tai jai atrodė nelogiška. Vėliau ji tapo gera matematike.

Auklėtoja nuolat skųsdavosi, kad nepaaukština jos vyro. Jis buvo žvalgybininkas, o taikos metu žvalgybininkai, ypač Sovietų Sąjungos gilumoje, nebuvo svarbūs, daug svarbesni sovietams buvo kareivių instruktoriai.

Mėgau ir mūsų fizinio lavinimo mokytoją, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje netekusį rankos. Jis buvo bendravęs su amerikiečiais, dažnai pasakodavo įvairias istorijas apie Ameriką. Sakydavo, jog Amerikoje tiek daug automobilių, kad į juos būtų galima susodinti visą Europą ir dar liktų vietos. Pasakojo, kad yra mašinų, kurios gamina kitas mašinas, leisdamas suprasti, kokios aukštos tenai technologijos. Ironiška – mano mama kalėjo Gulage kaip „Amerikos šnipė“ už žodžius, kokius mūsų mokytojas kalbėjo niekieno nevaržomas. O jis pasakojo, esą amerikiečiai veisia humanoidus (pusiau žmones, pusiau beždžiones), kurie gali vairuoti taksi, ir dar kuria dirbtinį mėnulį, kuris suksis aplink Žemę ir perdavinės informaciją. Tačiau kai 1957-ųjų spalio 4 dieną sovietai aplenkę amerikiečius paleido pirmąjį dirbtinį Žemės palydovą „Sputnik“, į mokytojo kalbas ėmiau žiūrėti nepatikliai.

Iš visų dėstomų dalykų man labiausiai patiko geografija. Aš susikroviau į galvą pasaulio žemėlapį ir atmintinai žinojau kiekvieną geografinį taškelį, lyg būčiau ketinęs iškeliauti. Vienas iš žaidimų per pamoką būdavo surasti mažai žinomas vietas žemėlapyje. Aš visada laimėdavau. Tyrinėdamas pasaulį žemėlapiuose, prisimindavau paveiksliuką močiutės Biblijoje, kur pasaulis susiduria su visata, tik niekada nedrįsau Divizionkoje ieškoti Biblijos.

Kelis kartus per mėnesį repetuodavome su visu orkestru. Grodavome per oficialius susirinkimus, šokius, laidotuves ir per pertraukas Ulan Udės operos teatre.

Operos teatras buvo nuostabus, primenantis XIX a. caro laikų didybę, nors pastatą per septynerius metus (1945–1952) pastatė japonų karo belaisviai. Keista groti klasikinę muziką ištaiginguose Operos rūmuose klajokliams avių augintojams. Gal todėl daugiausia rodydavo baletą, o ne operas? Salė visada būdavo pilna.

Mūsų vadovas leitenantas kartais nuveždavo žmoną į baletą. Tada kuriam nors iš mūsų būdavo pavedama prižiūrėti trejų ir ketverių metukų jų dukreles. Kartą už auklę liko mano draugas Feliksas. Norėdamas kaip nors užimti mergytes, ėmė pasakoti istorijas apie žmogėdrą Babajų, kuris iškrečia vaikams daug bjaurių dalykų, jeigu jie blogai elgiasi. Nuo to vakaro mergaitės pradėjo bijoti tamsos, baidėsi nakties šešėlių. Leitenantas daugiau niekada neprašė Felikso prižiūrėti dukrų.

Vienas iš pagrindinių mūsų uždavinių buvo groti per paradus. Ypač sunku būdavo, kai visi keturi diviziono orkestrai koncertuodavo pagrindinėje Ulan Udės aikštėje Ploščiad Sovietov lapkritį per Spalio revoliucijos metines ir gegužę per paradą, skirtą Pergalės dienai. Gegužę būdavo labai šalta, kartais netgi snigdavo, bet lapkritį – dar šalčiau. Grojant seilės patenka į varinį instrumentą; šiltu oru tai ne problema, gali išleisti jas nuspaudęs tam skirtą mygtuką, bet pučiant instrumentą lauke esant minusinei temperatūrai seilės sušąla, užkemša oro angą, ir nebepagrosi.

Kiekvienam muzikantui skirdavo 200 gramų degtinės. Duodavo netgi mums, trylikos ar keturiolikos metų paaugliams. Šiek tiek degtinės įpildavome į instrumentus, kad seilės neužšaltų, visa kita išgerdavome, kad nesušaltume patys. Ypač svarbu būdavo neleisti atšalti mundštukui, kad nepriliptų prie lūpų. Groti orkestre, kuriame aštuoniasdešimt ar devyniasdešimt muzikantų, – jau iššūkis, o dar tekdavo stingdančiame šaltyje stovėti tris keturias valandas, neretai pučiant žvarbiam vėjui. Tokiais atvejais stengdavomės pridengti veidą, kad tik akys būtų matyti. Mes pirmieji susirinkdavome į aikštę prieš paradą ir paskutinieji išeidavome po renginio. Kai dabar žiūriu rusiškus filmus ir girdžiu karinius orkestrus grojant vis tuos pačius maršus, jaučiuosi laimingas, kad man nebereikia šalti.

Visus maršus turėdavome mokėti atmintinai, o jų buvo daugiau kaip dvidešimt, taigi ne juokas. Aš grojau varine Vagnerio tūba. Tai nedažnai naudojamas instrumentas, pasižymintis ir valtornos, ir tūbos savybėmis, kadaise sukurtas Richardo Vagnerio operų ciklui „Nibelungų žiedas“ (bosinė ir kontrabosinė tūbos). Aš grojau antruoju tenoru, kitaip sakant, ne melodiją, o akompanavau. Buvo sunku įsiminti visas pauzes, visus pianissimo ir forte.

Tam tikrą laiką mus prižiūrėjo trisdešimt penkerių šauktinis iš Vakarų Karpatų regiono, stambus vyras, orkestre mušantis didelį būgną. Nežinia kodėl su juo nesutarėme. Jis norėjo, kad mes, nesubrendėliai, elgtumės pagal jį, o mums atrodė, kad jis pats kvailas. Įžeidinėdavome jį sakydami: „Tu taip baisiai atrodai! Kai sulauksime tavo metų, tiesiog nusižudysime, nes nebeverta gyventi.“ Jis bausdavo mus užkraudamas papildomų pareigų, o mes jam keršydavome.

Kai mūsų priešas nutarė mokytis groti bajanu, mes jau buvome paruošę jam kiaulystę. Bajanas – armonika su mygtukais abiejose pusėse – sunkus instrumentas, nešiojamas specialioje dėžėje. Atvykus bajanistui visi prašydavo: „Pagrok „Kirpiči!“ Toji daina („Plytos“) buvo labai populiari. Kartais muzikantas, atidaręs instrumento dėžę, iš tikro rasdavo plytų. Tačiau jeigu tokį banalų pokštą būtume iškrėtę savo viršininkui, šis būtų iškart supratęs, kieno tai darbas, tad sugalvojome gudriau. Mokydamiesi grodavome iš natų, jas paprastai užsirašydavome ranka, taigi kai mūsų prižiūrėtojas nematė, „pagerinome“ jo natas – papildomai prirašėme šešioliktinių, trisdešimt antrinių ir kitokių. Vyrukas neįtarė klastos ir labai stengėsi viską sąžiningai sugroti. Kiti muzikantai jo neperspėjo, nebuvo tarpusavio pagarbos.

Retsykiais, jeigu tą pačią dieną būdavo du renginiai, mūsų orkestrą išskaidydavo. Per laidotuvių ceremoniją ir lydint karstą į kapines aš grodavau cimbolais. Reikėdavo juos sumušti į taktą su didžiuoju būgnu. Cimbolų garsas stiprus, išskirtinis, jei suklysi, visi išgirs.

Kai grodavome šokiuose, būdavo leidžiama naudotis natomis. Paprastai grodavome klasiką. Kitokią muziką, pavyzdžiui, džiazą, girdėdavome tik per užsienio radiją, ir tai labai retai. Tačiau progų atitolti nuo „normos“ pasitaikydavo. Prisimenu, kartą vienas naujas mūsų orkestro narys, ukrainietis pavarde Filipčiukas, nutarė surengti mūsų bataliono kareiviams nedidelį koncertą. Iš naujesnių orkestro narių, įskaitant ir mane, buvo suburta nedidelė grupė. Filipčiukas atnešė dainų apie meilę ir šeimos ilgesį, praradimus ir kitus nekariškus sentimentus, ir mes kiek parepetavę surengėme koncertą. Jis turėjo didžiulį pasisekimą. Kareiviams labai patiko, o vadovybę įsiutino. Esą, tokia muzika tik demoralizuoja. Suprask, jie beria į mūsų maistą salietros, kad numalšintų kūniškus mūsų potraukius, o mes rengiame koncertus, primenančius kariams apie seksą, meilę ir namus. Koncertai buvo tučtuojau uždrausti, o Filipčiukas už bausmę išvarytas iš orkestro ir perkeltas į vairuotojų skyrių. Bet jis lengvai nepasidavė. Divizionka buvo įsikūrusi labai smėlingoje vietovėje, palei Selengos upę plytėjo kopos. Kartais smėlio audros būdavo tokios stiprios, kad vos įžiūrėdavai prieš nosį. Kad ir kur eitum, reikėdavo klampoti per minkštą gilų smėlį. Būdavo, Filipčiukas važiuoja visureigiu, sustoja būrio priešakyje, priešais mūsų leitenantą, ir pašaipiai klausia: „Ei! Gal pavėžėti?“

Knygą galite įsigyti čia

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...