2016 Balandžio 03

Vakaro skaitiniai

Ištrauka iš C.Mackintosh trilerio „Leidau tau išeiti“

Veidas.lt

Clare Mackintosh psichologinis trileris „Leidau tau išeiti“ – tai puikus siužetas, emociškai įtraukiantis pasakojimas ir netikėti siužeto vingiai.

Tamsa, liūtis, automobilis… Tą tragišką lapkričio vakarą jos gyvenimas subyra į šipulius. Bėgdama nuo nesiliaujančių košmarų, moteris nusprendžia viską pradėti iš naujo. Bet net persikėlus į nuošalų kotedžą prie jūros sielvartas ir prisiminimai neapleidžia. Ji iš visų jėgų kabinasi į naują gyvenimą, dar nežinodama, kad praeitis vis tiek pasivys ir teks akis į akį susidurti su senais košmarais. Detektyvas Rėjus Stivensas kaip įmanydamas stengiasi padėti skausmo ir kaltės kamuojamai moteriai, nors avarijos byla, atrodo, slysta iš rankų, ją tiriant nėra už ko užsikabinti. Iš paskutiniųjų bandydamas rasti nusikaltėlį, jis peržengia ne tik profesines, bet ir asmenines ribas. Ar pavyks rasti tiesą? Ar pavyks pabėgti nuo košmarų? O svarbiausia – ar buvo įmanoma išvengti lemtingos tragedijos?

***

Vaiko motina sėdėjo ant mažytės sofos, akis įsmeigusi į mėlyną mokyklinę kuprinę, kurią laikė sugniaužusi ant kelių.

– Aš detektyvas inspektorius Rėjus Stivensas. Labai užjaučiu dėl jūsų sūnaus.

Ji pažvelgė į jį taip stipriai verždama aplink rankas kuprinės dirželį, kad tas odoje įrėžė raudonas žymes.

– Džeikobas, – ašarų jos akyse nebuvo. – Jo vardas Džeikobas.

Įsitaisęs ant virtuvės kėdės šalia sofos uniformuotas seržantas ant kelių laikė krūvą popierių. Rėjui jis buvo matytas, bet vardo nežinojo. Dirstelėjo į seržanto ženkliuką.

– Brajenai, gal nueitum su Keite į virtuvę ir papasakotum, ką pavyko sužinoti? Norėčiau liudininkės kai ko paklausti, jei tu nieko prieš. Neužtruksiu. Gal kartu užplikytum jai puodelį arbatos.

Sprendžiant iš išraiškos, Brajenas to visai netroško, bet atsistojęs iškulniavo iš kambario su Keite, aišku, skųsis jai valdžią rodančiu kriminalinių tyrimų skyriumi. Rėjus dėl to nesuko galvos.

– Labai atsiprašau, kad turiu jus dar paklausinėti, bet mums itin svarbu kuo anksčiau gauti kiek įmanoma daugiau informacijos.

Džeikobo motina linktelėjo, bet nepakėlė akių.

– Kaip suprantu, automobilio registracijos numerio nepamatėte?

– Viskas nutiko taip staiga, – tarė ji, šie žodžiai sužadino jausmus. – Jis šnekėjo apie mokyklą, ir tada… Paleidau vos akimirką. – Ji timptelėjo dirželį dar stipriau, Rėjus žvelgė į bąlančius pirštus. – Viskas vyko taip greit. Automobilis pasirodė taip netikėtai.

Ji atsakinėjo tyliai, klausinėjama nerodė apmaudo, kurį veikiausiai juto. Rėjui nebuvo malonu kamantinėti, bet kitos išeities neturėjo.

– Kaip atrodė vairuotojas?

– Nemačiau, kas viduje, – atsakė

– Ar buvo keleivių?

– Nemačiau, kas automobilyje, – pakartojo ji neišraiškingu mediniu balsu.

– Gerai, – atsakė Rėjus. Nuo ko, po galais, jie pradės?

Moteris pažvelgė į jį.

– Ar rasite jį? Žmogų, nužudžiusį Džeikobą. Ar surasite?

Jos balsas nutrūko, žodžiai virto duslia aimana. Pasilenkusi apsikabino mokyklinę kuprinę, Rėjus pajuto susigniaužiant širdį. Giliai įkvėpė, kad tas jausmas dingtų.

– Padarysime viską, kas įmanoma, – atsakė pats bjaurėdamasis šia nuvalkiota fraze.

Iš virtuvės su puodeliu arbatos pasirodė Keitė, už jos Brajenas.

– Ar galėčiau baigti apklausą, pone? – paklausė.

Turi mintyje liaukis kankinęs mano liudininkę, pamanė Rėjus.

– Taip, ačiū, atsiprašau, kad sutrukdžiau. Keite, ar sužinojai viską, ko mums reikia?

Keitė linktelėjo. Ji buvo išblyškusi, ir Rėjus pasvarstė, ar tik Brajenas nebus jos užgavęs. Po kokių metų Keitę pažinos kaip ir visą komandą, bet kol kas jos nebuvo perpratęs. Ji neieškojo žodžio kišenėje – tiek jis žinojo, – per komandos pasitarimus nebijojo sakyti nuomonės ir sparčiai mokėsi.

Juodu išėjo iš namo ir tylomis žingsniavo iki automobilio.

– Ar viskas gerai? – paklausė Rėjus, nors buvo aišku, kad ne. Keitės žandikaulis buvo įsitempęs, veidas suvis praradęs spalvą.

– Gerai, – atsakė Keitė dusliai, Rėjus suprato, kad ji stengiasi nepravirkti.

– Nagi, – jis pasilenkė ir nerangiai uždėjo ranką jai ant pečių, – dėl bylos?

Per ilgus darbo metus Rėjus buvo susikūręs apsaugą nuo tokių kaip šis atvejų, kaip ir dauguma policijos pareigūnų. Va kodėl valgykloje turėdavai pro pirštus žiūrėti į kai kuriuos jų juokelius. Bet gal Keitė kitokia?

Ji linktelėjo, virpėdama giliai įkvėpė.

– Atsiprašau, paprastai man taip nebūna, prisiekiu. Tų žūčių dešimtys pasitaikė, bet… Dieve, jis tebuvo penkerių! Regis, tėvas Džeikobo nepripažino, tad su mama buvo vienu du. Neįsivaizduoju, ką ji išgyvena.

Jos balsas nutrūko, Rėjus vėl pajuto susigniaužiant širdį. Jo apsaugos mechanizmo esmė buvo dėmesį sutelkti į tyrimą ir nenuginčijamus įrodymus, nesigilinti į susijusių su įvykiu žmonių jausmus. Jei imtų samprotauti, kaip jaučiasi motina, laikydama rankose mirštantį vaiką, iš jo nebūtų jokios naudos niekam, bent jau ne Džeikobui ir jo motinai. Rėjaus mintys nejučia ėmė suktis apie paties vaikus, apėmė nelogiškas noras paskambinti namo ir įsitikinti, kad abu saugūs.

– Atsiprašau, – Keitė nurijo seilę ir sutrikusi nusišypsojo. – Visada taip tikrai nebus.

– Nieko tokio, – nuramino Rėjus. – Visiems pasitaiko.

Ji pakėlė antakį.

– Net tau? Neatrodai jautruolis, bose.

– Pasitaiko. – Rėjus spustelėjo jai petį ir patraukė ranką. Vargu ar kada pats yra apsiverkęs dėl bylos, bet buvo netoli ašarų.

– Susidorosi?

– Susidorosiu. Dėkui.

Jiems nuvažiuojant Keitė atsisuko į įvykio vietą, kur vis dar darbavosi nusikaltimo vietos tyrėjai.

– Koks šunsnukis galėtų nužudyti penkiametį, o tada pabėgti?

Rėjus ilgai nesvarstė.

– Kaip tik tai ir sužinosime.

Nežinau, kiek dienų praėjo po avarijos, kaip išgyvenau savaitę jausdamasi, lyg klampočiau per gličią masę. Nežinau, kodėl nusprendžiu, kad šiandien toji diena. Bet ji šiandien. Pasiimu tik tai, kas tilptų kelioniniame krepšyje, žinau, jei neišeisiu dabar, galbūt negalėsiu niekada. Be tikslo slampinėju po namus bandydama įsivaizduoti, kad manęs čia niekada nebebus. Ši mintis ir baugina, ir išlaisvina. Ar įstengsiu? Ar galima tiesiog palikti vieną gyvenimą ir pradėti kitą? Turiu pamėginti – tik taip galėsiu išgyventi.

Nešiojamasis kompiuteris virtuvėje. Jame – nuotraukos, adresai, svarbi informacija, kurios vieną dieną gali prireikti ir kurios niekur kitur neišsaugojau. Dabar tam neturiu laiko, tad kompiuterį, nors sunkus ir nepatogus, sugrūdu į krepšį. Liko nedaug vietos, bet negalėčiau išeiti be dar vienos, paskutinės praeities dalelės. Ištraukiu nertinį su krūvele marškinėlių ir atlaisvinu vietos medinei dėžutei, kurioje po kedriniu dangčiu paslėpti mano prisiminimai. Nežiūriu vidun – man nereikia. Paauglystės dienoraščiai, ne visi išsaugoti, išplėštais puslapiais, dėl kurių apgailestauju; elastine juosta surišti koncertų bilietai; diplomas; iškarpos iš pirmosios parodos. Nuotraukos sūnaus, mylėto taip stipriai, kad atrodė, neįmanoma taip mylėti.

Neįkainojamos nuotraukos. Tiek nedaug jų tokiai stipriai meilei. Toks nesvarbus pasauliui, vis dėlto mano pasaulio ašis.
Negaliu atsispirti, nuvožiu dangtelį ir paimu viršutinę nuotrauką – „Polaroid“, fotografuota švelnaus balso akušerės tą dieną, kai gimė. Rožinis gumuliukas vos matyti iš po baltos ligoninės antklodės.

Nuotraukoje mano rankos sustingusios nerangia naujai iškeptos, mylinčios ir išvargusios mamos poza.

Viskas vyko taip paskubomis, buvo taip baisu, visai ne kaip knygose, kurias ryte rijau būdama nėščia, bet meilė, kurią galėjau dovanoti, niekada nesumažėjo. Man užgniaužia kvapą, padedu nuotrauką atgal ir sugrūdu dėžutę į krepšį.

Džeikobo mirtis – pirmuose naujienų puslapiuose. Ji ataidi nuo garažo fasado, pro kurį praeinu, nuo parduotuvės ant kampo, nuo autobusų stotelės, kurioje stoviu, lyg niekuo nesiskirčiau nuo kitų. Lyg nesiruoščiau bėgti.

Visi tik ir kalba apie avariją. Kaip taip galėjo nutikti? Kas galėjo taip pasielgti? Kiekviena autobusų stotelė atneša naujienų, paskalų nuotrupos vis grįžta, jų neįmanoma išvengti.

Tai buvo juodas automobilis.

Tai buvo raudonas automobilis.

Policija netrukus sulaikys įtariamąjį.

Policija neturi jokių versijų.

Greta klesteli moteris. Ji atsiverčia laikraštį – man lyg kas užspaudžia krūtinę. Į mane atgręžtas Džeikobo veidas, sužalotos akys priekaištauja, kad jo neapsaugojau, kad leidau numirti. Prisiverčiu pažvelgti į jį, ir užgniaužia gerklę. Vaizdas liejasi, neperskaitau žodžių, bet ir nereikia: straipsnio versijų pilna visuose pakeliui matytuose laikraščiuose. Priblokštų mokytojų žodžiai, rašteliai su gėlių puokštėmis šalikelėje, žinutės, kad kvota policijoje pradėta, bet atidėta. Antroje nuotraukoje – geltonų chrizantemų vainikas ant neįmanomai mažyčio karsto. Moteris nepatenkinta krenkšteli ir prabyla, kalba tarsi sau, bet turbūt viliasi, kad ir aš turėsiu ką pridurti.

– Siaubinga, ar ne? Ir dar prieš pat Kalėdas.

Nieko nesakau.

– Nuvažiavo net nesustoję. – Ji vėl krenkšteli. – Betgi čia penkiametis. Kokia motina leidžia tokio amžiaus vaiką vieną per gatvę?

Negaliu susivaldyti – sukūkčioju. Man nesuvokiant karštos ašaros pasipila skruostais ir į švelniai rankon įbruktą popierinę nosinaitę.

– Vargšiukas, – sako ji, lyg ramindama mažą vaiką. Neaišku, ar turi mintyje mane, ar Džeikobą. – Negali nė įsivaizduoti, ar ne?

Bet aš galiu įsivaizduoti, ir noriu jai pasakyti, kad viskas tūkstantį kartų blogiau, kad ir ką ji manytų.

Moteris suieško man dar vieną suglamžytą, bet švarią nosinaitę ir verčia kitą laikraščio puslapį paskaityti, kaip Kliftone bus įžiebtos Kalėdų šviesos.

Niekada nemaniau, kad bėgsiu. Negalvojau, kad man reikės bėgti.

Knygą įsigyti galite čia

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...