2013 Vasario 11

Gintaras Sarafinas

Iš vieno akligatvio – į kitą

veidas.lt


Biokuru kūrenamos katilinės nėra panacėja visai Lietuvai. Dėl skirtingų priežasčių šis šildymo būdas pasiteisintų tik dalyje regionų.

Nors dabartinė Vyriausybė kiekvienam klausimui ir problemai spręsti įkūrė po darbo grupę, tačiau gyvenime paprastai taip jau būna, kad darbo grupės žingsniuoja savais keliais, o realybė – kitais, ir tie keliai dažniausiai nesusikerta.
Prieš rinkimus dabartinės valdančiosios partijos iki užkimimo kartojo, kad šio laikmečio Lietuvos gyventojų prioritetų prioritetas – šildymas, tiksliau, pigus šildymas, o ne kokios ten atominės elektrinės. Naujoji Vyriausybė, pasiraitojusi rankoves, kaip tik ir metėsi į šią sritį. Tiesa, ji kažkodėl nusprendė visą dėmesį sutelkti į daugiabučių renovavimo suaktyvinimą Lietuvoje, o štai patį šildymą užmetė ir paliko tolimesnei ateičiai. Tačiau ateityje dėl to kils daug problemų, nes skirtingos savivaldybės jau dabar yra spaudžiamos savo gyventojų ir jau šiuo metu privalo pasirinkti maksimaliai ekonomiškiausią ir pigiausią šildymo būdą. O kadangi bendros koncepcijos nėra, skaičiavimų neatlikta, apie analizę valstybės mastu niekas net nepagalvojo, taigi vėl bus nueita eksperimentų keliu. Ir vėl liksime su didele nosimi, o tiksliau – su didelėmis šildymo kainomis.
Dabar madingiausia tapo skelbti, kad Lietuvos išsigelbėjimas ir pigiausias šildymo būdas yra biokuro katilai. Esą pastatykime juos visuose rajonuose, ir centralizuotai tiekiama šiluma automatiškai atpigs šeštadaliu. Bet iš pokalbių su skirtingais merais ir energetikos ekspertais susidariau įspūdį, kad tai nėra tiesa. Ir štai argumentai: jeigu savivaldybė negauna ES paramos šilumos ūkiui atnaujinti ir jei negauna papildomų lėšų, tarkime, už taršos leidimus, tada ji naujam biokoru katilui pirkti privalo imti paskolą iš banko. O ją paėmus ir katilinei nupirkus naują katilą, gyventojams šiluma neatpigs.
Antra, jeigu visos be išimties savivaldybės pereis prie biokuro centrinėse savo katilinėse, Lietuva pristigs biokuro. Mat kai kurie merai jau dabar apklausė savo rajonų urėdijas ir šios patvirtino, kad galės pateikti tik ketvirtadalį ar trečdalį viso reikiamo biokuro kiekio. Vadinasi, biokuro teks įsivežti, o jei jo reikės visoms savivaldybėms, tai iš kur vežtis? Be to, jei biokurą tenka vežtis daugiau nei 100 km, tai jau nebeapsimoka.
Negalima užmiršti ir buvusio “Rubicon”, dabartinio “Icor” įtakos biokuro rinkai. Žinant šio prieštaringos reputacijos rinkos žaidėjo apetitą, liežuvis nesiverčia prognozuoti, kad biokuras Lietuvoje pigs. Jis brangs neregėtais mastais, ir ne tik dėl padidėsiančios paklausos.
Taigi daugumai savivaldybių perėjus prie biokuro katilinių gali paaiškėti, kad šildymasis biokuru vis dėlto nėra pats pigiausias. Bet sugrįžti bus neįmanoma, nes nauji biokuro katilai jau bus nupirkti. Taigi skuosdami iš vieno akligatvio, kuriame esame dabar, galime atsidurti kitame.
Tačiau to juk išvengti. Užtektų atlikti tyrimą, kam, kada, kur, kaip, kodėl apsimokėtų pereiti prie biokuro katilinių, ir viešai paskelbti, kad Lietuvoje 30, 40 ar 50 proc. katilinių tokiuose ir tokiuose regionuose verta pereiti prie biokuro (nes tai apsimoka finansiškai, ekonomiškai, energetiškai ir techniškai), o kitoms derėtų ieškoti kitų alternatyvų. Nes kai visi mesis į vieną laivo pusę, jis vėl gali pavojingai pakrypti, o gyventojai ir toliau už šildymą mokės didžiulę kainą.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Gintaras Sarafinas:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. matau matau rašo:

    Jau su visokiais balsiais prisilojot, tai akys atsivere?


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...