2014 Lapkričio 06

Inkliuziniam ugdymui Lietuva dar nepasirengusi

veidas.lt

Kas dešimtas Lietuvos mokinys ugdymo požiūriu turi specialiųjų poreikių. 35 tūkst. šių mokinių mokosi bendrojo ugdymo klasėse.

Gabija Sabaliauskaitė

Visus apimantis vadinamasis inkliuzinis ugdymas – Lietuvoje dar miglota siekiamybė: 3,5 tūkst. vaikų ugdomi specialiosiose mokyklose ar klasėse.

Klausimas, ar įprastos raidos ir specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus ugdyti drauge, prilygsta svarstymams, gerai ar blogai, kad po antradienio ateina trečiadienis, – tuo įsitikinęs Šiaulių universiteto socialinių mokslų daktaras Algirdas Ališauskas. Kitos valstybės, užuot ieškojusios atsakymo į šį klausimą, bando išsiaiškinti, kaip geriausiai užtikrinti kokybišką ugdymą VISIEMS vaikams, kaip atskleisti visų jų gebėjimus ir subalansuoti interesus.

„Lietuvoje kartais dar diskutuojama, ar specialiųjų ugdymosi poreikių ir įprastinės raidos vaikus ugdyti kartu. Ar kas nors nenukentės, kam bus naudos, o kam – žalos ir t.t. Kitos šalys į esminį klausimą dėl inkliuzinio ugdymo atsakė vienareikšmiškai: eiti inkliuzinės mokyklos keliu. Pavyzdžiui, Naujojoje Zelandijoje dabar aktualus klausimas, kaip į bendrą ugdymo sistemą įtraukti vaikus, turinčius žymių negalių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių, kurie Lietuvoje kol kas ugdomi tik specializuotose įstaigose“, – Lietuvos ir kitų šalių požiūrio į specialiųjų ugdymosi poreikių vaikus skirtumus atskleidžia A.Ališauskas.

Simboliška, bet kaip tik nekritiškas mokymasis iš pažangiųjų šalių lėmė teisės aktų spragas, dėl kurių tam tikrais atvejais juose pamiršta paminėti neįgaliuosius vaikus. Paramos ir labdaros fondo „Algojimas“ įkūrėja bei vadovė Aušra Stančikienė sako, kad vaikydamasi senas demokratijos tradicijas turinčių šalių patirties Lietuva peršoko tų demokratinių tradicijų švietimo srityje ir socialiniame gyvenime kūrimo etapą. Vakarų šalyse reikalingi procesai jau įvyko – valstybė pasirengusi kiekvienam vaikui sukurti tokią aplinką, kokia tarnautų individualiems jo gebėjimams ir poreikiams.

„Veido“ kalbinti pašnekovai įsitikinę, kad Lietuvoje šiuo atžvilgiu trūksta bendros sistemos, o kai kada – atsakomybės ir net skaidrumo. Nors įstatymuose deklaruojami kilnūs tikslai ir teisingos priemonės, neretai į realų gyvenimą ir įstaigas, kurios teikia paslaugas specialiųjų ugdymosi poreikių ar neįgalumą turintiems vaikams, jos neperkeliamos dėl prastos vadybos.

Pavyzdžiui, ne visi specialiųjų ugdymosi poreikių vaikai yra neįgalūs, tačiau visi neįgalieji turi specialiųjų ugdymosi poreikių. Žinoma, turintiesiems negalią neretai reikia ne tik sudaryti tinkamas ugdymo sąlygas, bet ir garantuoti socialines ar medicinines paslaugas, o štai jų visumą – kompleksines paslaugas retai kada gausi vienoje vietoje.

Taigi už neįgaliuosius ir specialiųjų ugdymosi poreikių vaikus (sąvokos skirtingos) atsako trys ministerijos ir daug kitų institucijų ar jiems paslaugas teikiančių įstaigų. Vis dėlto „Veido“ pašnekovai patvirtina, kad, nepaisant begalės „globėjų“, kartais daug kas priklauso nuo vieno kario mūšio lauke: tėvų derybinių gebėjimų, „gerų dėdžių ir tetų“, pasiryžusių rūpintis konkrečiu vaiku ugdymo įstaigoje, savivaldybės požiūrio, net konkrečios mokyklos ar pedagogo.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...