2010 Rugpjūčio 21

Aušra Matulevičiūtė

Ilgesio kojos

veidas.lt

Nuolatiniai “Veido” rubrikos “Skaitiniai” skaitytojai teigia joje pasigendantys lietuvių autorių. Taigi šį kartą bandome užpildyti šią spragą ir kartu su ledykla “Tyto alba” pristatome ištrauką, o tiksliau – dvi noveles iš Aušros Matulevičiūtės novelių romano “Ilgesio kojos”. Beje, akylesniems mūsų savaitraščio skaitytojams A.Matulevičiūtė jau turėtų būti pažįstama, nes ji “Veidui” yra parašiusi per dešimt straipsnių.

"Veido" archyvas
Žadas Šoka

Ne, Žadas – nėra nukrypimas nuo normos. Jis pusprotis, todėl eina laukais. Kaip ir dera puspročiams. Arba viduriu kelio, nes šaligatvius užėmę protingieji.

Jis tyli arba šneka (nebūtinai apie save), kai neišvengiamai reikia išlieti širdį. Būna, kad nesileidžia pertraukiamas, nepaliaujamai kalba apie savo laukus ir vidurį kelio – papliūpom liejasi jo gyvenimo poezija. Jis nevaizduoja oratoriaus, nes nežino, kas tai yra vaidyba, bet apie viską kalba lyg paskutinį kartą.
Dar Žadas piešia. Komiksus. Tai kitiems trukdo mažiau negu jo proginės kalbos. Nepasitaręs su Eliotu (bet šis Žado beveik niekad ir nesiklauso), prašo Inesos:

– Inesa, būk mano personažė.

Inesa apsąla nuo jai suteiktos garbės, bet vis dėlto nori sužinoti, kodėl pasirinko ją. Žadas sąžiningas: tokių kaip ji čia daugiau nėra. Ir išvis, negi savo šalies moterį su tokiu nacionaliniu charakteriu galėtų perkelti į komiksus? Jie visi nujautrėję po užsitęsusių karų. Kone kas dešimtas tautietis be kojų ar rankų. Galėtų būt nebent didvyriais, tik Žado tikslas ne toks… Ir Inesa sutinka.

Bet užvis labiausiai Žadas trokšta šokti! Jis šoka vieną, na, du kartus per metus, kai atsiranda drąsių partnerių. Ne ilgiau kaip penkiolika minučių. Šoka pasiutusiai. Taip, kad gyvenimas įgauna šimteriopos vertės. Specialistai pasakytų, kad šitaip jis socialėja. Kitaip tariant, užlipa ant šaligatvio.

Kartais jo partnere sutinka būti Inesa. Iš pradžių šoka įsitempusi, bijodama atrodyti kvailai. Bet nuolat drąsina save, kad tai kilnus ir naudingas poelgis. Žadas griozdiškas. Kaip koks uždrėkęs malūnas, vos ne vos įsukantis sparnus – rankas. Net apšilusio judesiai neritmiški, ištęsti ir nedarnūs. Tačiau greit įsišėlsta, įrausta lyg kaitinama geležis – drąsiai sukasi, akys dega it sąmokslininko. Paskui stoja tyla. Palikęs porininkę, Žadas nueina sau. Jokio dėkingumo ašarotomis akimis, jokio “aš tau lieku skolingas” arba “prašyk, ko panorėjusi”.
Inesa grįžteli artimiausio keliuko pusėn, tikėdamasi išvysti jį strykčiojantį iš inercijos. Bet Žadas ramus. Kaip visada eina viduriu kelio. Po šokio jis tarsi numiršta. Lieka tik pasaulis be infrastruktūrų – šaligatviais neužtiesti laukai. Juose – nuo visų karų likę sprogmenys: daugybė rankinių granatų, artilerijos sviedinių, aviacinių bombų, prieštankinių, priešpėstinių minų, šovinių, raketų… Kažkas suskaičiavo, kad gali būti apie du milijonus.

Tik Žadas šito nežino ir niekada nebesužinos, vieną popietę su dulkėmis išskridęs pas savo Dievą.

***
Nuo to laiko Eliotas visada žiūri po kojomis. Turbūt ne minų saugosi – jų čia nėra, bent jau remiantis statistiniais duomenimis, – bijo užminti ant šaligatvio sudūrimų. Vis dėlto brolis dvynys…

Ir nebemoka klausytis žmonių ar žiūrėti jiems į akis. Siurbikiški Berenikės vyzdžiai dar ištveriami, juose tik domesys iš pareigos, bet tik ne ilgesingas Inesos žvilgsnis… Inesa veltui akimis kabinasi į mylimojo profilį, primenantį marmure iškaltą vilko snukį (toks atitykina į Elioto sapnus).

– Kuris čia iš judviejų? – apsimeta neatpažinusi vyro keturmečių dvynių fotografijoje. Tos pačios garbanos, vienodi drabužiai.

Paprastai Eliotas neatsako klausiamas, apsimeta neišgirdęs. Šįkart baksteli pirštu:

– Šitas, su blizgančiom sagom apsiauste – Žadas.

Bet į kitus klausimus atsakys tik taip:

– Nevaryk manęs.

Jis nori būti nepakenčiamas, net šlykštus. Jam būtų geriau žvelgti į nepraustą Inesos veidą, ruožais nuo nešvaros patamsėjusius plaukus – tik ne tokius raudonus. Atleisk, Inesa, tavo šiltas moteriškas grožis bejėgis ką nors pakeisti.

“Ir ką gi man daryti?” – Inesa užspaudžia klausimą mintyse, kaip ir daugybę paguodai skirtų žodžių.
Ir ką gi jai daryti?

“Ramybe, – meldžia Inesa už Eliotą, – Ateik”.

Inesa

Manęs laukia nebloga scenaristo ateitis, jei, anot mano dėdės, bent iki dvidešimt aštuonerių suprasiu, kad ne tik amerikietiškame filme galima nudobti policininką. Kol toji valanda ateis, dar keletą metų būsiu akylai saugomas besikeičiančių guvernančių.

Dabartinės auklės kalbėsena, pasak mano tėvų, idealiai dera prie mūsų šeimos charakterio: akcentas nerėžia ausies, balso tonas ramus, o tembras – it raminanti bangų mūša – ypač jaudina tėtį, kilusį nuo pajūrio. Auklės vardą irgi nėra sunku ištarti. Inesa. Šiokiadieniais, o kartais ir savaitgalį, ji turi atstoti intensyviai dirbančią mūsų mamą.

Iš pradžių mes, visi trys vaikai, purkštavom ir maištavom, tačiau dabar – Inesa, ir that’s it! Tiek jau išmokau per metus anglų kalbos pamokų, mūsų rajone jos – prestižo reikalas, arba klaaasė, kaip eidama pro dizainerių vitrinas ilgesingai nutęsia mano sesuo.

Taigi Inesa punktuali, paprasta, dėmesinga, viską žino apie gyvūnus ir prancūzų dailininkus (o aš maniau, kad tose šalyse, iš kurių žmonės bėga pas mus, vaikai nieko nesimoko).

Tiesa, tėvai man draudžia klausinėti Inesos apie jos krašto istoriją. Ypač po to sykio, kai ji bandė man aiškinti, kodėl pas juos niekas nenori gyventi Sibire. Ten juk tiek daug neišnaudotos erdvės dideliems namams statyti! Japonai ten perka žemės rėžius ir savo malonumui augina daržoves. Tačiau mamytė tada nukirto: “Ne tavo amžiui!” Aš taip nemaniau. Inesa, ko gero, irgi, tačiau nepuolė ginčytis, mat ji visada taktiška ir mandagi (net džiaustydama skylėtas mūsų tėčio glaudes).

Per šiuos porą metų aš jau praaugau Inesos sėdmenis. Jie labai apvalūs, todėl kartais nesusilaikau ir prisėlinęs žaibiškai sugriebiu – tok! Bet klykteli ne auklė, o mama – esą taip elgtis nemandagu. Mano treniruočių auka tik atlaidžiai šypsosi. Nepaisant visų nepatogumų, tai puiki proga patikrinti, kiek apima mano vis didėjantys pirštai.

Inesa labai aukšta, puriom raudonom garbanom ir itin šviesaus gymio. Mano antakiai tankesni (esu suskaičiavęs 184 plaukelius), bet jos skaisčiam veide jie ryškūs lyg pirmieji mūsų kiemo vijoklių daigai. Turbūt dėl to daug kas į Inesą ilgai žiūri. Tik mano auklė labai kultūringa, todėl niekada nieko nesako, neliepia liautis spoksoti. Be to, ji nešioja akinius, tad galimas daiktas, kad apskritai nepastebi į ją spoksančių. Net senelis, kuris skundžiasi pavargusiomis akimis, negali atplėšti nuo jos žvilgsnio. Kai vienąsyk paklausiau mamos, kodėl taip yra, ji kiek sumišo, bet paskui atsakė: matyt, todėl, kad Inesa labai… graži?

Kad auklė patinka mano dziudo treneriui, supratau pats, be niekieno pagalbos. (…)

Inesos mums pavydi beveik visų klasės draugų mamos. Nežinau, ar dėl to, kad ji labai graži, ar kad visada pasiruošusi už mus guldyti galvą. “Jūsų auklė – likimo dovana!” – šitaip sako mūsų mamai ir tėčiui. Beje, Inesa visai nemoka priimti dovanų. Aš matau, kaip tėvai sutrinka, ką nors jai įteikdami, pavyzdžiui, per Kalėdas. Tėtis nuolat brauko savo didelę galvą, o mama nežino, kur dėti rankas, ir prityla, nors, patikėkit, ji – kalbėjimo čempionė! Be to, Inesa niekuomet neskaito laiškų Kalėdų Seneliui. Taigi man jos tikrai niekada neprimins automatas su plastmasiniais šoviniais ar Hario Poterio stebuklingoji lazdelė. Keista… Kaip ir tai, kad auklės namiškiai neturi nei mobiliojo telefono, nei kompiuterio – “kad bendravimas nevirstų tokia pat rutina kaip dulkių valymas”, – girdėjau ją aiškinant mano seneliui, tėčio tėčiui.

Na, bent mano mama be telefono tikrai neišsiverstų! Ji labai daug keliauja. Dėl to mūsų namai pilni įvairiausių daikčiukų iš visų pasaulio kraštų. Štai mano kambaryje ant medinių spintelių – visa Olandija su įvairaus dydžio klumpėmis ir mėlynais vėjo malūnais. Brolis kaišioja visiems po nosimis kokakolos butelių atidarytuvą iš Briuselio – anot senelės, nediskretiškai sisiojantį berniuką. Viskas, kas parvežta iš Kinijos – tėvų kambaryje. Mama darbo reikalais lankėsi ir Rusijoje, taigi medinių lėlių, vadinamų matrioškomis, irgi turime sočiai…

Apie autorę

Asm. archyvo nuotrauka

“Kad išvykėliais jų gimtosiose šalyse būtų domimasi, reikia atrodyti nelabai laimingai – pavyzdžiui, gyventi neaiškioje santuokoje su kitataučiais, nemokyti savo vaikų gimtosios kalbos, dėl jų priimti svetimą (parankesnę) pilietybę… Arba atvirkščiai – turtais kompensuoti visus prieš tai išvardintus “trūkumus”, – taip savo pirmajame novelių romane “Ilgesio kojos” rašo Aušra Matulevičiūtė, lietuvaitė, gyvenanti Paryžiuje. Kaip ir jos romano herojė Inesa.

Šį romaną sudaro trisdešimt novelių, kurias sieja veiksmo vieta (Paryžius) ir pagrindiniai herojai – du išeiviai – lietuvė Inesa ir jos vyras libanietis Eliotas. Kiekviena novelė – atskira istorija: įvykis, portretas, prisiminimas. Temos labai įvairios: meilė, šeima, kaimynų bendravimas, artimųjų tragedijos. Pagrindinės knygą vienijančios problemos – žmogus svetimame jam pasaulyje, galimybė (ar negalimybė) susikalbėti, emigranto santykis su savo kultūra ir kalba.

Gyvenimas ir žmonės stebimi iš trijų kultūrų pozicijų – lietuvių, prancūzų ir libaniečių. Pasirinktas novelių romano žanras tam ypač tinka. Išskirtiniai kūrinio bruožai – subtili autoironija, charakterių psichologiškumas, įdėmus žvilgsnis ne tik į lietuvį pasaulio akivaizdoje, bet ir į patį pasaulį, kuriame netrūksta nei meilės, nei abejonių, nei juoko, nei ašarų. Nepaisant įvairių patirčių, romano veikėjai išsaugo tyrą, bemaž vaikišką požiūrį į visa, kas dedasi aplinkui.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...