2016 Gegužės 05

Holokausto atmintis

Holokausto pamokos Ypatingojo gailestingumo metais

Veidas.lt

"Scanpix" nuotr.

Vilniuje, gegužės mėn. 6-8 d., Romos katalikų bažnyčia rengia Nacionalinio gailestingumo kongresą. Tai pagrindinis renginys, kuriuo Lietuvos katalikai švęs popiežiaus Pranciškaus paskelbtą Ypatingojo gailestingumo jubiliejų. Kito jubiliejaus gali tekti laukti 2025 metų.

Andrius Kulikauskas

Penktadienį, 19:00, šešiuose renginiuose gailestingumą įkvėps daugybė kūrėjų, šokėjų, artistų, poetų, muzikų, šlovintojų. Šeštadienį, 10:00-13:30, vyks 42 aptarimai, kaip augti gailestingu, melsti Dievą, kovoti su priklausomybe, gyventi skaisčiai, palaikyti skurstančius, rūpintis sergančiais ir juos slaugančiais, semtis iš Šventojo rašto, atskirti kaltę ir gėdą, susitaikyti su Dievu ir artimaisiais, pajusti Dievo meilę po aborto, išgyventi skyrybas, išsitiesti po sovietmečiu patirtų skriaudų, rengtis Pasaulio jaunimo dienoms, pasimokyti iš šventos Faustinos, kuri Vilniuje bendravo su Jėzumi. Renginių bus ne tik lietuvių, bet ir lenkų kalba.

Šiais gailestingumo metais pasigedau Lietuvos Bažnyčios atjautos skaudžiai nuskriaustiems Lietuvos žydams. Pasigedau susirūpinimo, kaip lietuviai katalikai galėjo taip plačiai prie šios skriaudos prisidėti.

Kaip ne visada pritampantis katalikas, jaučiau tiek asmeninę pareigą sau, tiek pilietinę pareigą bažnyčiai kaip nors sudalyvauti ir palaikyti Dievą, jo Sūnų Jėzų Kristų, mūsų popiežių Pranciškų ir kitus, kuriems rūpi, kad bažnyčia, plačiausia prasme, šioje žemėje gyvybingai puoselėtų Kristaus skelbtą dangaus karalystę. Gal man labiausiai tiktų pokalbis „Ar Bažnyčia yra gailestinga?“, kurį ves teologas Benas Ulevičius. O gal iš tiesų pabendravimas su tautiškumo tyrinėtoju Pauliumi Subačiumi, „Ar daugiatautė visuomenė – Dievo Gailestingumo ženklas?“. Mat, šiais gailestingumo metais, ypač sulaukus plačiai skaitomos Rūtos Vanagaitės knygos “Mūsiškiai”, pasigedau Lietuvos Bažnyčios atjautos skaudžiai nuskriaustiems Lietuvos žydams. Pasigedau susirūpinimo, kaip lietuviai katalikai galėjo taip plačiai prie šios skriaudos prisidėti, ir juo labiau, kaip galime mūsų laikais nesigilinti ir nesimokyti, kaip iš tikrųjų buvo ir kodėl mūsų tautos šviesuoliai yra iškreipę mūsų istoriją.

Dargi man keista, kaip galima rengti “nacionalinį” gailestingumo kongresą nepasikvietus kitaip tikinčius, laisvamanius ir žydus? Juk Kristus suburdavo visus.

Užtat sugalvojau Lietuvos žydų klausimu prisidėti prie kongreso, tarsi su savo gitara įsijungčiau į gatvės muzikos festivalį. Juk būtent tokios bažnyčios noriu, kur kiekvienas imtųsi burti gailestingumo pokalbį ar pasirodymą. Pernai tris kartus rašiau Vilniaus arkivyskupijos kancleriui Kęstučiui Palikšai, kas Vilniuje rūpinasi katalikų ir žydų bendradarbiavimu? Galiausiai iš jo sužinojau, kad niekas neužsiima ir galiu tiesiog asmeniškai užsiimti.  Štai jo laiškas man.

Tiesa, dar galvojau sudalyvauti Prezidento Valdo Adamkaus susitikime „Jaunimas vertybių sankirtose – gailestingą visuomenę kurs idealistai?“ Jis, mūsų tautos valia kadaise išrinktas, galėtų dar savo jau išmirštančios kartos vardu patvirtinti, jog tikrai mūsų tautos šalininkai siaubingai nuklydo skriausdami Lietuvos žydus. Valdo Adamkaus krikšto tėvo Augustinu Voldemaru vardu pasivadino voldemarininkai – Jonas Pyragius, Ignas Taunius, Klemensas Brunius, Ignas Vylius, Stasys Kviecinskas, Vytautas Stanevičius, Jonas Vokietaitis, Kazys Šimkus – kurie savo puču nuvertė lietuvių pajėgų vadovą, Kauno karo komendantą Jurgį Bobelį, dėl to, kad jis neleido žydų sulaikyti, kankinti ir išžudyti.

Deja, prieš pat karą nuo džiovos mirė voldemarininkų vadovas, karo lakūnas Antanas Mačiuika, kuris gal būtų juos sudraudęs. Jo sūnus Benediktas Mačiuika irgi dar gyvas JAV. Valdas Adamkus ir Benediktas Mačiuika kartu leido gimnazistų pogrindžio leidinį “Jaumine, Budėk!”, steigė “Santarą-Šviesą”. Jie dar galėtų pasigailėti mūsų, pasigailėti žydų ir palaiminti tuos, kuriems rūpi atsakyti už vienas kitą, už savo tautą ir jos prasižengimus.

Vidmantas Valiušaitis / Autoriaus nuotr.

Aš kaip tik buvau surašęs lapelį, kaip tais laikais visi mūsų lietuvių tautos valios reiškėjai daugiau ar mažiau palaikė nusikaltimus prieš žmoniją, tai yra, žydų išvarymą (etninį valymą) arba išžudymą (genocidą). Lapelį platinau kovo mėn. 15 d., VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, žurnalisto Vidmanto Valiušaičio paskaitoje apie Rūtos Vanagaitės knygą “Mūsiškiai”. Vidmantas Valiušaitis yra Adolfo Damušio demokratijos studijų centro direktorius. Adolfas Damušis tai tikrai žymus katalikų šviesuolis, Laikinosios vyriausybės pramonės ministras, ateitininkų vadovas, kalėjęs nepriklausomos Lietuvos koncentracijos stovykloje Varniuose, taip pat nacių kalintas Vokietijoje. Jisai popiežiaus apdovanotas šv.Silvestrio ordinu. Deja, net ir jis savo parašu patvirtino nelamingą Lietuvių aktyvistų fronto programos 16-ą straipsnį: “LAF žydų tautinei mažumai Lietuvoje atšaukia svetingumą.”

O tai šiurpulingu mandagumu išreikštas žydų išprašymas, tai yra, išvarymas lauk iš Lietuvos. LAF programą išmąstė katalikų filosofas Antanas Maceina, ją suredagavo LAF vadovas ir Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas Kazys Škirpa ir jo sekretorius Antanas Valiukėnas. Lietuvos nepriklausomybės atstatymo skelbėjas Leonas Prapuolenis šį žydų išprašymą ir kitas programos dalis įtraukė į savo paskutinę kalbą, kurią 1941 m. rugpjūčio mėn. 6 d. kalbėjo generalkomisarui von Rentelnui. Kalbą pasirašė Adolfas Damušis, Kauno jėzuitų gimnazijos direktorius Kazys Bauba ir kiti lietuvių tautos valios reiškėjai. Ją 1941 m. rugpjūčio 14 d. išspausdino Išlaisvintas Panevėžietis, pačiame Holokausto įkarštyje.

Svarbu, kad ten besimokantis jaunimas nesusidarytų klaidingą įspūdį, kad į Holokaustą įsivėlė nebent padugnės, jokiu būdu ne katalikų šviesuoliai ar karo lakūnai, patys šauniausi, drąsiausi lietuviai.

Įsivaizduojate, kad nelengva tokioje salėje užklausti, kaip atjausti žydus, kuriuos galėtų įskaudinti Adolfo Damušio vardo pasirinkimas tokiam demokratijos centrui? Visgi, man buvo svarbu, kad ten besimokantis jaunimas nesusidarytų klaidingą įspūdį, kad į Holokaustą įsivėlė nebent padugnės, jokiu būdu ne katalikų šviesuoliai ar karo lakūnai, patys šauniausi, drąsiausi lietuviai. Ir man taip pat svarbu rodyti vieningumą su salėje nesančiais, tai yra, su žydais ir kitais nuskriaustaisiais. Adolfo Damušio dukra, Lietuvos ambasadorė Gintė Damušytė, buvusi mano viršininkė Lietuvių informacijos centre, man prisistatė ir tvirtino, kad jos tėvas tikrai jokiu būdu nebuvo antisemitas, ir nėra ko už jį atsiprašyti. Sutikau, kad jis nebuvo antisemitas, ir nėra ko atsiprašyti, bet ar negalėtų ji apgailestauti, kad jisai savo parašu prisidėjo prie žydų skriaudimo? Ji tiesiog negalėjo šito apgailestauti, nors penkis kartus prašiau. Bet jinai mane suprato ir Vidmantas Valiušaitis taipogi.

Bronius Kviklys / Autoriaus nuotr.

Manau, Vidmantui padėjo, kad jiems parašiau ir apie savo senelį Bronių Kviklį, kuris taipogi popiežiaus apdovanotas ordinu už savo septyntomį veikalą “Lietuvos bažnyčios”. Pasirodo, visų gerbiamas senelis Kviklys jau 1941 m. dirbo Lietuvos saugumo policijos vadovo Vytauto Reivyčio sekretoriumi. Paskui 1942-1944 dviese redagavo žurnalą “Policiją”. Apgailestauju, kad jisai pasirinko dirbti Vytautui Reivyčiui, kuris įsakė sulaikyti gal šimtą tūkstančių žydų, kiek suprantu, Lietuvos vardu, juk kitaip nors kur ne kur būtų atsiradę policininkų padėjusių žydams išsilakstyti.

Studentavimo laikais Čikagoje paklausiau senelio apie lietuvių dalyvavimą Holokauste, tai jis pasakojo, kaip kartą kelyje sutiko lietuvį, ištrūkusį iš kalėjimo, kuris ryžosi keršyti visiems žydams. Ką tokiam žmogui pasakyčiau? Sakiau, pasakyčiau, tai kerštas, o keršyti yra nuodėmė. Seneliui nepatiko mano atsakymas ir mes daugiau apie tai nekalbėjome.

Galim klausti, kodėl žydai neskriaudė krikščionių taip, kaip krikščionys juos skriaudė?

Galvojau ir kongrese platinti savo lapelius. Bet tada pagalvojau, pirmiausia parašysiu arkivyskupui Gintarui Grušui, kurį pažinojau iš Los Angeles šeštadieninės mokyklos. Jis už mane trejais metais vyresnis. Straipsnio gale pridedu savo laišką jam su pasiūlymais kaip atjausti Lietuvos žydus (supratau, kad gal būtų prasmingiau ir saugiau parašyti į spaudą nė dalinti lapelius).

Mane labai džiugina Vatikano naujas požiūris į žydus šiais gailestingumo metais, dokumentas “Dievo dovanos ir pašaukimas neatšaukiami”. Jį sužinojau iš litvakų šviesuolio Dovid Katz. Jame tvirtinama, jog tenka pripažinti, kad krikščionys yra labiau skriaudę žydus negu atvirkščiai. Vadinas, Bažnyčia mokosi, nors tai ir truko 2 000 metų. Bažnyčia taip pat tvirtina, kad žydams nebūtina tikėti, kad Jėzus yra Dievo sūnus. Žydus vienija gyvasis Dievo žodis, kaip kad ir krikščionis vienija Kristus, gyvasis Dievo žodis. Tad mus visus vienija tas pats Dievo žodis. Žydai netgi laikytini krikščionių vyresniaisiais broliais, iš kurių reikia mokytis.

Autoriaus nuotr.

Popiežius Pranciškus pabrėžė, kad gailestingumo metais siekia gyvo pokalbio tarp krikščionių, musulmonų ir žydų, visais kurie tiki gailestingą Dievą, kad augtų labiau gailestingi vienas kitam. Katalikų žinių agentūra ta proga paskelbė rabino Naftali Brawer ištrauką iš Talmudo, “Kas gailestingas žiauriesiems bus žiaurus gailestingiesiems”.

Mane įkvepia Bažnyčios pasiryžimas mokytis. “Spręskite apie medį pagal vaisių.” Šie Jėzaus žodžiai, tai visų mokslų pagrindas. Galim klausti, kodėl žydai neskriaudė krikščionių taip, kaip krikščionys juos skriaudė? Manau, vienas atsakymas gali būti, kad jie labiau įsisavino Dešimt Dievo įsakymų, pavyzdžiui, Nežudyk. Šis įsakymas padėjo ir lietuviams krikščionims susivaldyti. Lietuvos laikinosios vyriausybės finansų ministras Jonas Matulionis 1941 m. liepos pradžioje žydams paaiškino:

Žydų klausimu lietuviai susiskaldę. Pagrindiniai yra trys požiūriai. Pagal labiausiai kraštutinį, visus žydus Lietuvoje būtina sunaikinti; švelnesnis požiūris reikalauja įsteigti koncentracijos stovyklą, kur žydai krauju ir prakaitu išpirks savo nusikaltimus lietuvių tautai. Na, o trečioji nuomonė? Aš esu praktikuojantis Romos katalikas. Kaip ir kiti tikintieji, manau, kad žmogus negali atimti gyvybės kitam žmogui, tokiam kaip jis pats. Tik Dievas turi tokią teisę. Niekada nebuvau nusistatęs prieš ką nors, tačiau per sovietų valdžios laiką aš ir mano draugai supratome, kad mūsų su žydais keliai skiriasi ir niekada nesutaps. Mums atrodo, lietuviai ir žydai turi atsiskirti vieni nuo kitų, ir kuo greičiau, tuo geriau. Šiam tikslui getas yra būtinas. Ten jūs būsite atskirti ir daugiau nebegalėsite mums pakenkti. Štai krikščionio nuomonė. (Avraham Tory dienoraštis, 1941.07.08)


Panašiai, LAF programoje pabrėžiama “krikščioniška dorovė”, manau, pirmiausia reiškė: Nežudyk. Užtat Kazys Škirpa jau 1940 m. liepos mėn. sugalvojo žydus išvaryti, ne išžudyti. Kaip jisai rašo savo 1942-1943 m. rašytuose atsiminimuose:

Be to, porą savaičių prieš rusų – vokiečių karo pradžią dar buvo paleistas atsišaukimas, nukreiptas specialiai prieš žydus. Tai buvo padaryta kad iš anksto įspėjus juos, jog Naujoje Lietuvoje jiems gyvenimo nebebus. Tuo būdu norėta žydus įspėti, kad būtų jų pačių gyvybės gelbėjimo sumetimais tiksliau iš anksto arba nors kartu su rusų raudonąja armija iš Lietuvos pasitraukti. Šio atsišaukimo buvo paleista apie 500 egzempliorių ir jis paplatintas tik pasienio srityje. (LCVA f.648, a.2, b.581, l.139)

Šv.Silvestrio ordinu apdovanotas, vyriausias Lietuvos ambasadorius Stasys Lozoraitis 1941 m. gegužės mėn. 10 d. ramino Edvardą Turauskį:

Žydiškas atsišaukimas tegul sau eina. Jeigu po to, kai 3 milij. lietuvių užrakino į kalėjimą, nukentės ir kiek nekaltų žydų, žemės drebėjimo nebus, pasaulis nesugrius. (LCVA f.668, a.1, b.734, l.199)

Antras vyriausias Lietuvos ambasadorius Petras Klimas 1941 m. gegužės mėn. 12 d. pasisakė griežčiau:

Atsišaukimų projektai visi geri, tik reikėtų pataisyti kalbą ir ją išlyginti, nes nepatogu kreiptis į tautą kiek šlubuojančiais posakiais. Manęs nešokuoja nei įspėjimas žydams… …atsišaukimo tonas ir tezes yra per švelnios. Bet tai nereiškia, kad toks atsišaukimas būtų tikrai reikalingas. Geriau bus jo neleisti, bet atėjus valandai viską vykdyti šimtą kartų griežčiau. (LCVA f.MK-9, a.1, b.2, l.500)

Bet visgi galim palyginti su nekrikščionių pasisakymais ir darbais. Jonui Pyragiui Vatikanas buvo baisesnis už bolševizmą, nes Dievo sąvoka nuginkluoja žmones. Jis Lietuvos nacionalistų partijos generaliniam sekretoriui Zenonui Blynui tvirtino, kad žydų išžudymas yra savaime naudingas ir nesietinas su Lietuvos nepriklausomybės atstatymu. O Zenonas Blynas, lietuvių nacionalistų “inteligentas”, 1941 m. rugpjūčio men. 1 d. “Tautos kelio” vedamajyje dėstė:

Tik krauju, savo sūnų ir dukterų krauju apšlakstyta žemė pradeda duoti gausų derlių, o kraujo žemei, tėvynės žemei, niekados nėra permažai. Ji sugeria draugo ir priešo, mylinčio ir išdaviko, pasiaukojančio ir klykiančiųjų kraują. Žemė visados trokšta drėgmės. Žemė visados alkana pūsiančių kūnų. (LMAB, f.222, b.1745, l.1)

Niekados nėra “per mažai” – tai reiškia, kad žemė trokšta ir mažo klykiančio vaiko kraujo. Kaip istorikas Saulius Sužiedėlis tvirtino, ši partija buvo organizuotų nusikaltėlių gauja. O jai Žemaitijoje vadovavo Jonas Noreika, kurio vardu pavadinta vaikų mokykla. Tą mokyklą būtų galima pervadinti jo dukrelės Dalios Noreikaitės vardu, nes ji dalindavo žydams bandeles. Tai lyg ir patvirtina Lietuvių nacionalistų partijos Šiauliuose leistas laikraštis “Tėvynė”, kurio 1941 m. rugsėjo mėn. 26 d. vedamasis “Ne vietoje gailestingumas” moko:

Šitie karo belaisviai, kurie jokiu būdu negali prilygti nei savo išsilavinimu, nei elgesiu karžygiškai vokiečių armijai, yra dažnai Šiaulių miesto gyventojų įvairiais produktais aprūpinami. Ne tik produktais, bet kartais taip toli nueinama, kad pro šalį varomiems mūsų belaisvių daliniams mėtomi obuoliai, duona ir cigaretės. Lydintieji vokiečių sargybiniai turi gana daug vargo, kol sutvarko visiškai iširusius belaisvių dalinius, nes jie puola ant kiekvieno numesto mažmožio, kaip alkani vilkai ant savo grobio. … Visa tai turint galvoje, reikia tuojau ir galutinai baigti su nereikalingu gailestingumu.

19410926_Tevyne_NeVietojeGailestingumas

Gailestingumas yra atjauta nereikalingai kančiai. O išvis beprasmiška kada kenčia nekaltieji, neaišku dėl ko, kaip kad kentėjo Jėzus ant kryžiaus, mūsų Tėvo apleistas. Manau, nemažiau beprasmiška tai nekaltų vaikučių, senukų, motinų mirtys. Žydai skaitlingai ėjo į mirtį šventai tikėdami Dievą. Jų kankinystė yra nemažiau įsimintina ir įprasmintintina, kaip Jėzaus auka, kurią kasdien švenčiame Vilniaus katedroje. Jis gi pats taip pasakytų, juk ten kur nekaltai kenčia mažutėlis, ten kenčia Jis. Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės, kurie skriaudžiami dėl to, kad jie geri – jų yra dangaus karalystė. Tačiau kaip įprasminti tai, kas buvo?

Kai atsakysime už savo praeitį, už tai kas padaryta mūsų vardu ir mūsų labui, tada galėsime kartu su žydais ir kitomis tautomis mokytis.

Holokaustas Lietuvoje atsiveria kaip mūsų lietuvių tautos gyvas, šventas Raštas iš kurio galime amžinai mokytis. Holokaustu tapome biblijine tauta, kuri sulaukė Izraelio atstatymo. Lietuvos žydai Vytautą Didįjį vadina Lietuvos Kyru, tai yra, Lietuvos mesiju. O mūsiškiai atšaukė jo svetingumą tai tautai, kuriai Dievas niekados neatšauks savo dovanų nė pašaukimo, kaip teigia katalikų Bažnyčia. Kas iš mūsų atšauks tą atšaukimą? O jį kiekvienas atšaukiame kada tik pasigendame tų savo žydų, kurių nebėra. Kai atsakysime už savo praeitį, už tai kas padaryta mūsų vardu ir mūsų labui, tada galėsime kartu su žydais ir kitomis tautomis mokytis. Galėsime suabejoti, gal Abraomas galėjo nesutikti Dievui aukoti savo sūnų Izaoką? Gal žydai galėjo nepaklusti Dievo įsakymui išžudyti amalekiečius?

Bažnyčia mokosi. Ją moko šventoji Dvasia. Kristus moko: Palaiminti skurdžiadvasiai, jų yra dangaus karalystė. Galima norėti vis mažiau tikėti Dievą, vis labiau pažinti ir mylėti Jį. Galime pasvarstyti, gal Dievas negailestingas?

Mane asmeniškai neramina motinos Marijos elgesys, kaip jinai daug kartų išgelbėjo karo lakūną Kazį Šimkų, bet neišgelbėjo dešimtis tūkstančių žydų, kuriuos jis ir jo vadovaujamas Tautinio darbo apsaugos batalijonas sušaudė. Jisai po karo nesireiškė, visgi Australijos lietuvių katalikų spaudoje paliudijo, kaip vaikystėje jis įprato melstis Marijos globos ir ją daug kartų stebuklingai patyrė. Nuostabiausias atvejis buvo kada jis 1928 m. rugpjūčio 21 d. su Leonardu Pesecku pakilo biplanu ir užsidegė variklis. Abiem teko lipti ant lėktuvo sparnų ir šokti nuo 10 m. aukščio. Abu išliko gyvi.

O toliau jis 1941 m. liepos mėn. 23 d. nuvertė Jurgį Bobelį ir vadovavo nekaltų žydų žudymui. Kaip galima šv.Bernardo malda tvirtinti, “Atsimink, maloningoji Mergele Marija, jog amžiais nėra girdėta, kad apleistum bent vieną, kas bėga prie Tavęs, šaukiasi Tavo pagalbos ir prašosi užtariamas.” Ką reiškia jos pagalba ir užtarimas jeigu tai nesulaiko nuo žudymo? Ką reiškia jos abejingumas tiems, kurie jos nesišaukia? Gal jai geriau iš viso nesikišti?

Ko mokytis? Mes turime Dešimt Dievo įsakymų, bet jie yra gana neapibrėžti. Jėzus savo pamokslu nuo kalno mokė lavinti paskirą sąžinę. Tačiau mums trūksta mokslo, kaip elgtis dorovės liūne, kuomet kaip bepasirinktumėme, vis tiek nusidėsime? Kaip elgtis išžudymo metu ar karo metu? Kaip pragyventi iš doro darbo, kuriame netektų kitiems kenkti ar meluoti? Kaip ko mažiau pažeisti gamtą? Kaip iš anksto ruoštis pasaulio šilimui ir vis didesniems pabėgėlių antplūdžiams? Kaip nepasiduoti minčiai, jog mes nieko nepakeisime savo šeimoje, valstybėje ar Bažnyčioje? Įsivaizduoju, reikia elgtis taip, kad mums būtų ko lengviau vienas kitam atleisti.

Labai teisingos buvo kunigo Simono Morkūno ir finansų ministro brolio, gydytojo pulkininko Balio Matulionio pastangos užstoti Lietuvos žydus 1941 m. birželio mėn. 28 d. po Lietūkio garažo žudynių. Apie juos žinome tiktai iš Kauno arkivyskupo, šventojo Rašto vertėjo Juozapo Skvirecko dienoraščio. Jie pas jį kreipėsi pagalbos. Kodėl jųdviejų nemini nė Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, nė kas kitas? Įsivaizduoju, dėl to kad tada į akis kristų arkivyskupo vangumas:

Iš prel.Šaulio teko išgirsti, kad intervencija žydų žudynių reikalu gal didelio pritarimo ir nerado, bet čia buvo padaryta, ko žmoniškumas reikalavo.

Taip pat iškiltų vyskupo Brizgio atsisakymas kankinystės 1941 m. liepos 11 d.:

Žydai bandę ieškoti užtarimo ir lankęsi net pas vysk.Brizgį, kuris jiems paaiškinęs, kad žydai turbūt žiną katalikų dvasininkų nusistatymą dėl žydų, bet jei jie dabar bandytų viešai atsiliepti už žydus, patys galėtų būti nulinčiuoti.

Jeigu norime mokytis kaip elgtis, atskirti pavyzdingą ir nepavyzdingą elgesį, turime pasižiūrėti į save. O tam turime vienas kitam atleisti savo kaltes, kaip ir atleidžiame savo kaltininkams.

Pabaigai mūsų brandai siūlau prisiminti Lietuvos vyskupų raginimą dirbti gailestingumo darbus kūnui ir sielai: išalkusį pavalgydinkime, ištroškusį pagirdykime, nuogą aprenkime, ateivį priimkime, ligonį slaugykime, kalinį aplankykime ir mirusį palaidokime. Nemokantį pamokykime, abejojančiam patarkime, nuliūdusį paguoskime, pikta darantį sudrauskime, įžeidimus atleiskime, kantriai pakęskime mus skaudinančius žmones, melskimės už gyvus ir mirusius.

O štai mano pasiūlymai Vilniaus arkivyskupui Gintarui Grušui.

“Mielas arkivyskupe Gintarai,

Buvo gera su jumis pabendrauti Didįjį Penktadienį po kryžiaus kelio. Smagu, kad mane prisimenate iš Los Angeles lietuvių parapijos.

Gailestingumo metų proga manau labai tiktų atjausti Lietuvos žydus:

*  Įpareigoti bažnyčios vardu atstovą, kuris rūpintųsi Lietuvos žydų atjauta.

*  Skatinti katalikus ir įvairiausių tikėjimų bei pasaulėžiūrų žmones burtis ir mokytis su tikslu mylėti vienas kitą ir mylėti Dievą.

*  Iškelti, kaip lietuviai (ypač mūsų tautos valios reiškėjai, tarp jų žymiausi katalikai šviesuoliai) mūsų vardu ir mūsų labui skriaudė žydus 1940-1941 metais.

*  Ištirti ir paneigti lietuvių skleidžiamą melą, būk tai žydai lietuvius skriaudė 1940-1941 metais.

*  Gilintis, kaip lietuviai ir katalikai sugebėjo taip siaubingai nusidėti? Kodėl tiek dešimtmečių nesimokėme iš šių nuodėmių? Kaip iš jų mokytis ir jas išvengti ateityje?

*  1941 m. biržėlio 23 d. sukilimo dieną paskelbti “Susimąstymo diena”, “Sąžinės diena” ar “Atjautos diena” ir skirti pamąstymams, kaip tais laikais mūsų tėvai, seneliai bei proseneliai derėjo kitaip pasielgti, ir kaip mūsų laikais turėtumėme atjausti lietuvius bei kitataučius.

*  Kasmet prisiminti lietuvių tautos ir katalikų bažnyčios nuskriaustus žydus, apgailestauti šias skriaudas ir prašyti Dievo mus vis pamokyti, kaip teisingai elgtis.

*  Atšaukti mūsų lietuvių tautos valios reiškėjų nuosprendį “atšaukti žydams svetingumą”.

*  Apsvarstyti, kaip lietuvių tauta galėtų viešai ir vieningai parodyti, jog visiems laikams atjaučiame nukentėjusius žydus. Pavyzdžiui, galėtumėme neatnaujinti Vilniaus sporto rūmų, o verčiau atgaivinti ten buvusias seniausias Vilniaus žydų kapines, kad jos matytųsi nuo Gedimino kalno.

*  Išklausyti įvairiausius žydus, ne vien tik jų bendruomenės vadovus, ko jie norėtų iš lietuvių katalikų. Apsvarstyti ir atsiliepti.

Pridedu santrauką, kurią ketinu platinti Nacionaliniame gailestingumo kongrese. Taip pat žemiau pridedu nuorodų, ką esu ištyręs ir parašęs.

Išsamiai ištyriau lietuvių vadovų atsakomybę už skriaudas prieš žydus.

Surinkau ir paskelbiau daugybę šaltiniųSiūliau žydams grąžinti senąsias Vilniaus kapines.

Jūsų prašau persiųsti šį mano laišką prezidentui Valdui Adamkui, kad jisai galėtų šiuos klausimus apsvarstyti ir jais išmintingai pasisakyti Nacionalinio gailestingumo kongreso metu, šeštadienį, 12:00, Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, Universiteto g. 7, 211 auditorija.

Savo laišką taip pat siunčiu katalikams šviesuoliams Gintei Damušytei, Elenai Bradūnaitei, Vytautui Sinicai, Vidmantui Valiušaičiui. Gal jie turės minčių. Savo laišką galvoju skelbti ir plačiau.

Linkiu švento kongreso.”

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...