2017 Balandžio 11

Pažinkime Kazį Škirpą iš jo paties dokumentų

veidas.lt

Prasminga skaityti ir viešinti Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) vado, 1941 m. sukilėlių paskelbtos nepriklausomos Lietuvos ministro pirmininko Kazio Škirpos (1895–1979) veiklos apžvalgą „Kovok! Pastangos gelbėti Lietuvą 1939–1941“ ir jo dokumentų archyvą.

Andrius KULIKAUSKAS

VGTU Filosofijos ir  komunikacijos katedros lektorius

Apsiimdamas vadovauti kovai prieš sovietų okupaciją, Kazys Škirpa nurodė dvi gaires: 1) nepriklausomybę ir 2) Lietuvą be žydų. Apie šiuos pagrindinius tikslus jis rašė Berlyne 1941 m. kovo 24 d. datuotame dokumente „Lietuvai išlaisvinti nurodymai“. Šis dokumentas, kurį K.Škirpa laikė savo seife ir davė ryšininkui Mykolui Naujokaičiui išmokti mintinai, buvo itin slaptas, nes jame išdėstytas nuo nacių slepiamas dalykas – Lietuva skelbs nepriklausomybę, net ir naciams nesutikus.

Kartu duodamas nurodymas išvaryti žydus. Šiais laikais tai vadinama etniniu valymu ir kvalifikuojama kaip nusikaltimas žmonijai, bet ir anais netolimais laikais tai suvokta kaip baisenybė. K.Škirpa visiškai atsakingas už tokio tikslo kėlimą:

„Labai svarbu šia proga nusikratyti ir nuo žydų. [...] Juo jų daugiau šia proga iš Lietuvos pasišalins, tuo bus vėliau lengviau baigti nuo žydų nusikratyti.“

Nesutarimai Lietuvoje dėl K.Škirpos vardo įamžinimo (gatvių pavadinimų ir pan.) driekiasi į nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo priešaušrį, kartu duodami progų sąžinės ir moralės klausimams jautriems žmonėms apmąstyti, pavyzdžiui, K.Škirpos pasiūlytą paprastą šūkį „Kovok!“, kuriame susikryžiavo jo asmeninės ypatybės ir tautų nelaimės. Šūkyje galime įžvelgti K.Škirpos kuklumą podraug su meile Lietuvai bei noru uždegti tautiečius savo įkvepiančiu atsidavimu. Užuot pakėlę dešinę ranką ir sveikinęsi „Heil Hitler!“, lietuviai turėjo ne minėti vietinį vadą (pavyzdžiui, „Šlovė Škirpai!“), o drąsinti vieni kitus ir skatinti bendram žygiui: „Kovok!“ Šį „mūsų šūkį“ K.Škirpa mini savo projekte „Į talką naujosios Lietuvos kurti!“, kurį 1940 m. liepos 22 d. jis pateikė Peteriui Kleistui, užsienio reikalų ministro Joachimo von Ribbentropo padėjėjui, Lenkijos ir Baltijos šalių ekspertui. (Dok. XXXV).

Ten matome ir kitą K.Škirpos savybę – apdairaus diplomato siekį pirmiausia išsiaiškinti su naciais, kas priimtina abiem pusėms: pavyzdžiui, sąvoka „Naujoji Lietuva“ ar minėtame projekte pirmą kartą minimas Lietuvių aktyvistų frontas.

Sutaręs dėl šių dalykų, K.Škirpa buvo pasirengęs savo tautiečius tinkamu metu iškilmingai apšviesti. Šūkis „Kovok!“ skamba baigiant kalbą, kurią jis pasakė 1940 m. rugpjūčio 14 d., apleisdamas Lietuvos pasiuntinybę Berlyne (Dok. XXVI).

„Tegyvuoja Naujoji Lietuva ir laisvoji lietuvių Tauta!“ – paskutiniai tos kalbos žodžiai. Naujoji Lietuva – Hitlerio projektuotos Naujosios Europos dalis. K.Škirpa vylėsi, jog naciams būtų priimtina ir netgi naudinga, kad Lietuva būtų nors kiek nepriklausoma – kaip, tarkime, Slovakija. Jis suprato, kad Naujojoje Lietuvoje žydams vietos nebus.

K.Škirpa pasižymėjo šaltu strateginiu mąstymu, kuris dominavo ieškant sprendimų lietuvių tautai sunkią akimirką. Jis suvokė, kad karo pradžia bus patogi proga išvaryti kuo daugiau žydų, o kartu būsią lengviau išjudinti lietuvius imtis ginklo kurstant neapykantą prieš žydus negu prieš sovietus ar savus komunistus. Juk K.Škirpa kaip niekas kitas priešinosi okupacijai nuo pat sovietų invazijos pradžios, o „Lietuvos aido“ straipsniai tuo metu atspindėjo daugelio lietuvių susitaikymą su aplinkybėmis: Prezidentui Antanui Smetonui pabėgus, Justą Paleckį ir liaudies vyriausybę sveikino Seimas, kariuomenė, šauliai, savanoriai, veteranai, kooperatyvai, krikščionys demokratai, socialdemokratai, pavasarininkai ir verslininkai. Daugumai lietuvių sovietai buvo tie, kurie grąžino Vilnių, o naciai 1939 m. nuo Lietuvos atplėšė Klaipėdos kraštą. Ar tik nebus taip, kad sovietų okupacijos baisybėms ryškėjant (areštai, turto nusavinimas) mes, lietuviai, patys savęs ėmėme gėdytis, užtat buvo išskirti „svetimieji“ žydai – atpirkimo ožiai.

K.Škirpa suprato, kad dauguma Lietuvos žydų nebuvo komunistai. Slapta grįžęs iš Kauno, 1940 m. liepos 1 d. jis ilgame laiške (Dok. XI) Lietuvos pasiuntiniams Jurgiui Šauliui, Stasiui Lozoraičiui, Petrui Klimui ir Broniui Balučiui pastebėjo:

„Vieninteliai kas dar jaučiasi neblogai, tai yra žydai. Kad jų tarpe buvo ir atsirado dabar labai daug komunistų yra savaime suprantama. Bet apart to, prisibijodami Reicho, daugelis žydų, iš esmės gal ir ne komunistinio nusistatymo, velyja geriau dėtis su Sovietų Rusija ir pasiduoti komunizmui.“

Jautri tautybėms K.Škirpos vaizduotė leido jam įžvelgti, kad komunistų organizuojamuose mitinguose lietuviai dalyvauja neširdingai, o žydai širdingai. Savo žodžiais „dar vakar laižė lietuvių padus“, jis, matyt, atskleidžia išankstinį įtarimą, kad žydai bus ištikimi Lietuvos nepriklausomybei nė kiek ne ilgiau nei patys lietuviai. Jam krito į akis žydų nenuoseklumas, kai jie pradėjo užgaulioti buvusius Lietuvos pareigūnus.

Tuo tarpu jis pats leido sau nuosekliai kritikuoti Prezidentą A.Smetoną nuo 1939 m., kada pastarasis atsisakė Vilnių jėga atsiimti nacių Vokietijai užpuolus Lenkiją. Lietuvos labui K.Škirpa vienose deklaracijose rėmėsi Prezidento autoritetu, o kitose ant jo suvertė visas tautos nelaimes.

Iš tikrųjų jųdviejų santykis turėjo būti sudėtingas, nes K.Škirpa buvo vienas iš nedaugelio Lietuvos karininkų, gynusių Lietuvos demokratiją. Jis nepritarė 1926 m. pučui, po kurio A.Smetona tapo Lietuvos autokratu. Lietuvių aktyvistų fronto pavadinimas savo „aktyvumu“ prieštaravo A.Smetonos „pasyvumui“ ir telkė jo priešininkus: voldemarininkus, krikščionis demokratus ir socialdemokratus, anksčiau susibūrusius į Lietuvių aktyvistų sąjūdį. Bet K.Škirpa neįvertino toliaregiško A.Smetonos požiūrio, kad svarbi ne karo pradžia, o jo pabaiga, kai teks sėdėti prie taikos derybų stalo, kaip 1919 m. A.Smetona sėdėjo Versalyje su Augustinu Voldemaru ir kitais Lietuvos delegatais, tarp kurių buvo žydų atstovai Simonas Rozenbaumas ir Maksas Soloveičikas.

Parašęs ilgą laišką Lietuvos pasiuntiniams, K.Škirpa jau kitą dieną, 1940 m. liepos 2-ąją, pasikvietė pietų minėtą nacių planavimo „spyruoklę“ P.Kleistą. Šį domino lietuvių laikysena karo atveju. Kyla įtarimas, kad būtent K.Škirpa siūlė P.Kleistui išvaryti žydus, o ne atvirkščiai. 1940 m. liepos 15 d., kada Lietuva dar net nebuvo sovietų aneksuota ir įjungta į SSRS, o tik okupuota, K.Škirpa įteikė P.Kleistui „Atsišaukimo į lietuvių tautą“ projektą (Dok. XXXIV), kuriame nauja Lietuvos vyriausybė prisistato tokiais žodžiais:

„Be to lietuvių tauta bus apvalyta nuo svetimosios rasės, kuri per šimtmečius savanaudiškai čiulpė lietuvio prakaito ir puslėtų rankų darbo vaisius, kaip dabar, taip ir priespaudos laikais praeityje Lietuvą visados ir visados išduodavo. Kaip žydai atsilygino lietuvių tautai už jos svetingumą ir humaniškumą, kiekvienas galėjo per paskutiniąją rusų raudonosios armijos okupaciją pakankamai persitikrinti. Tai, ką šie krikščioniškųjų tautų siurbėlės iš lietuvių tautos praeitais laikais išlupė, turi būti lietuvių tautai, ypač jos bėdniesiems sluoksniams – rankos ir žemės darbininkams – kaip daugiausiai Juos nuskriaustais, įstatimdavystės keliu grąžinta atgal bendram lietuvių tautos labui.“

Šį atsišaukimą turėjo pasirašyti visi būsimosios vyriausybės ministrai, įskaitant tautiniai-nacionalinio auklėjimo ir propagandos ministrą. K.Škirpa tautinį auklėjimą suprato kaip neapykantos žydams kurstymą. Šiam reikalui ministru galėjo tapti Bronys Raila, kurį K.Škirpa paskyrė LAF propagandos komisijos pirmininku ir kuris 2015 m. už nuopelnus Kaunui ir Lietuvai iškilmingai perlaidotas Rašytojų panteone Petrašiūnų kapinėse.

B.Raila buvo savaip jautrus ir atsakingas – jis galiausiai išstojo iš LAF, kai K.Škirpa atmetė jo atsišaukimą Lietuvos kultūrininkams, kaip nepakankamai kovingą, ir pats parašė B.Railos stiliui visiškai nepriimtiną „Žodį Kultūros Kūrėjams“ (Dok. L). 

 Beveik visi dvidešimt K.Škirpos parašytų atsišaukimų projektų puoselėjo neapykantą Lietuvos žydams. K.Škirpa suprato, kad propaganda yra profesionalų darbas, tad LAF pinigus jis skyrė B.Railai ir kitiems, taip pat ryšininkams, kurie rizikuodami gyvybe prasiskverbdavo į Lietuvą. K.Škirpa prisiminimuose rašo, kaip jis pasirūpino pasiuntinybės pinigus darbuotojams išmokėti avansu, dalį nurėždamas kaip auką LAF reikmėms. Šiuos dalykus jis atvirai išdėstė savo 1941 m. balandžio 15 d. laiške Lietuvos įgaliotam ministeriui Vašingtone Povilui Žadeikiui: „Šia proga dar noriu Tamstą painformuoti, jog iki šiol aš vengiau piniginių reikalų kreiptis į vokiečius, nei paskolos nei kita forma. … Tat iki to, manau, žūt būt turiu vengti jų piniginės paspirties, kad nepasidaryčiau jų belaisviu…“ (LCVA, f. MK-9, a.1, b.6, l.110)

K.Škirpos diplomatija: jis atsiklausdavo kitų, ypač autoritetingų, svarbias pozicijas užimančių Lietuvos diplomatų. 1941 m. gegužės 10 d. Stasys Lozoraitis palaimino: „Žydiškas atsišaukimas tegul sau eina. Jeigu po to, kai 3 milij. lietuvių užrakino į kalėjimą, nukentės ir kiek nekaltų žydų, žemės drebėjimo nebus, pasaulis nesugrius.“ (LCVA f.668, a.1, v.734, l.199)

1941 m. gegužės 12 d. P.Klimas apsvarstė ir supeikė: „Atsišaukimų projektai visi geri, tik reikėtų pataisyti kalbą ir ją išlyginti, nes nepatogu kreiptis į tautą kiek šlubuojančiais posakiais. [...] atsišaukimo tonas ir tezes yra per švelnios. Bet tai nereiškia, kad toks atsišaukimas būtų tikrai reikalingas. Geriau bus jo neleisti, bet atėjus valandai viską vykdyti šimtą kartų griežčiau.“ (LCVA f.MK-9, a.1, v.2, l.499–501)

K.Škirpos pasitarimas patvirtina įtarimus, kad ne vokiečiai reikalavo žydus išvaryti, o jis pats tą sumąstė ir jiems siūlė. Iš nacių okupuotos Lenkijos žydai nebuvo išvaryti, jie merdėjo getuose. Tačiau K.Škirpa iš savo kolegos P.Kleisto galėjo žinoti, kad žydus numatyta ištremti į Sibirą. Vis dėlto K.Škirpa savaip laikėsi „krikščioniškos dorovės“, kaip kad parašyta LAF programoje. Tai suprastina kaip priesako „Nežudyk!“ paisymas – jau verčiau baidyk, varyk.

Voldemarininkai suprato, kad tai „negyvenimiška“, kaip ir tai, jog naciams neprisigerins skelbdami Lietuvos nepriklausomybę. Jie apėjo K.Škirpą ir patys susidėjo su vokiečių saugumo tarnyba SD. Jono Pyragiaus vadovaujami 1941 m. liepos 23–24 d. surengė pučą neva prieš Lietuvos laikinąją vyriausybę, bet iš tikrųjų prieš Kauno karo komendantą Jurgį Bobelį, nes šis trukdė jiems žudyti Lietuvos žydus. Iš Karlo Jėgerio ataskaitos akivaizdu, kad po to žydai imti masiškai žudyti.

Rugpjūčio 16 d. Lietuvos policijos vadovas Vytautas Reivytis nurodė sulaikyti visus žydų tautybės vyrus. Iki 1941 m. rugsėjo vidurio buvo nužudyta jau 65 tūkst. Lietuvos žydų. O tik tada, pasak Holokausto istoriko Christopherio Browningo, Hitleris ryžosi okupuotos Europos žydų išžudymui. Gali būti, kad Hitlerį padrąsino įvykiai Lietuvoje. Lietuvos provincijoje visi žydai jau buvo iššaudyti, kai 1942 m. sausio mėn. Vanzė konferencijoje Holokausto vykdytojai pirmą kartą susirinko apsvarstyti „galutinio sprendimo“.

K.Škirpa savo prisiminimuose šioje vienintelėje vietoje plačiau mini žydus, nors LAF propagandoje jie yra pagrindinis neapykantos 
 taikinys. Iš šios ištraukos matyti, kad jis žinojo, jog Lietuvoje žydų laukia baisus likimas. Prisiminimuose K.Škirpa šiaip žydų nemini, o štai vos ne visus lietuvius kaltina ir peikia.

Aišku, kad visa LAF propaganda prieš žydus buvo šlykštus melas, kuris, deja, mus veikia iki šių dienų, tarsi Lietuvos žydai būtų kažkuo nusikaltę. B.Raila, pats niekad žydų neatsiprašęs, 1995 sausio 11 d. „Atgimime“ rašė, jog vis dar negirdėti, kad žydai būtų lietuvių atsiprašę! O Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė 2015 m. rugsėjo mėn. „Kultūros baruose“ pakartojo jo mintį: „Iš žydų bendruomenės iki šiol negirdėti nė vieno oficialaus ar neoficialaus balso, kuris apgailestautų ar atsiprašytų dėl „neproporcingai didelio“ žydų dalyvavimo sovietų struktūrose 1940–1941 m., šioms naikinant Lietuvos valstybę.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-14-2017-m

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Aldona Aldona rašo:

    Pagarba a.a. Prezidentui Antanui Smetonai, Kaziui Škirpai ir visiems kovojusiems už Lietuvą. Ilsėkitės ramybėje.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...