2016 Sausio 04

Holokausto aidai

Išardykime Sporto rūmus: atšaukime “svetingumo atšaukimą”

Veidas.lt

BFL / R.Vilimo nuotr.

Vilniaus sporto rūmai pastatyti 1965-1971 m. ant senų žydų kapinių.  2009 m. Andriaus Kubiliaus vadovaujama Lietuvos vyriausybė įsipareigojo kapines globoti.  Dabartinė Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė ketina Sporto rūmus paversti kongresų centru. Siūlau Lietuvos valstybei šias kapines grąžinti Vilniaus žydams ir jas sutvarkyti taip, kaip Vilniaus žydai paprašys.

Andrius Kulikauskas

Apžvelgsiu kapinių ir Sporto rūmų istoriją.  Išsakysiu, kodėl palaikau mintį Vilniaus žydams grąžinti šias jų žymiausias kapines vietoj kad sovietinį architektūros paminklą pritaikyti europietiškam kongresų centrui.  Baigsiu mintimi, jog didžiausia kliūtis tai, kad mūsų lietuvių tautos valios reiškėjai (Kazys Škirpa, Stasys Raštikis, Antanas Maceina, Leonas Prapuolenis, Adolfas Damušis, Stasys Lozoraitis, Petras Klimas) mūsų vardu ir mūsų gerbūviui 1941 m. Lietuvos žydams “atšaukė svetingumą” ir mes lig šiol šito atšaukimo nesame atšaukę.

Istorija

Jos veikė nuo XVI amžiaus ar gal net anksčiau.  Šias kapines įteisino Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza.

Istorikas Elmantas Meilus rašo, jog šios yra seniausios žinomos Vilniaus žydų kapinės.  Jos veikė nuo XVI amžiaus ar gal net anksčiau.  Žydai tuo metu neturėjo teisės gyventi Vilniuje, tad kūrėsi kitoje Neries pusėje šalia žvejų priemiesčio. Šias kapines įteisino Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza.  Jos buvo Pilies eigulio (malkininko) jurisdikcijoje.  1831 m. kapinės buvo uždarytos rusams pradėjus statyti tvirtovę.  1935 m. lenkai likusią didžiąją kapinių dalį paskelbė muziejine vertybe.  Jose buvo išlikę virš 200 antkapių įskaitant Vilniaus Gaono ir kitų įžymenybių.  Sovietų laikais Vilniaus Gaono kapas 1953 m. perkeltas į kapines prie Olandų gatvės, paskui 1968 m. į Sudervės kapines.  Dalis kapų iškelta į Saltoniškes.  Daugybė antkapių panaudota statyboms. 1996 m. archeologai šalia sporto rūmų rado žydų vaikų kapų ir mano, kad kapų ten yra ir daugiau.

2004 m. Sporto rūmus įsigijo Vladimiro Romanovo valdoma Ūkio banko investicinė grupė (ŪBIG).  Jai nepavyko gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų sutvarkyti nykstančius, nebetinkamus naudoti rūmus.  2006 m. Sporto rūmai įtraukti į Kultūros vertybių registrą, kaip išsaugotinas sovietų architektūros pavyzdys.  Sporto rūmai pasižymi savo neįprastu vantiniu stogu, kuris, deja, surūdijęs ir gręsia įgriūti.

Žydų kapinių planas

Visi sutiko, jog Sporto rūmai pastatyti viduryje kapinių, “zonoje A”, kurioje Komitetas reikalavo uždrausti bet kokį kasimą.

Anot “Wikileaks” paskelbtų JAV diplomatų pranešimų, 2005 m. Karaliaus Mindaugo apartamentų statyba išjudino žydų bendruomenę.  Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky kapinių klausimu pasikliovė tarptautiniu Komitetu išsaugoti žydų kapines Europoje (CPJCE, “Committee for the Preservation of Jewish Cemeteries in Europe”).  2009 m. gegužės 21 d. Komiteto atstovai susitiko su Lietuvos Vyriausybės atstovais, kultūros viceministru Donatu Valančiausku, užsienio reikalų viceministru Šarūnu Adomavičiumi ir kultūros paveldo departamento direktore Diana Varnaite.  Visi sutiko, jog Sporto rūmai pastatyti viduryje kapinių, “zonoje A”, kurioje Komitetas reikalavo uždrausti bet kokį kasimą.  Kapinių paribyje, “zonoje B”,  kasimo darbams reikalinga rabinų priežiūra.

Komitetas taip pat reikalavo kuo mažiau viešumos vardan lankstumo.  Komiteto atstovas, inžinierius Arieh Kleinas, aiškino JAV ambasadai, jog teks rasti, kas sumokėtų už 100 tūkst. JAV dolerių kainuosiančią rabinų priežiūrą.  Sutarė, jog Komitetas turėtų kreiptis į Lietuvos Vyriausybę, kad ji pakalbintų ŪBIG arba Karaliaus Mindaugo apartamentų statytojus.  2009 m. rugpjūčio mėn. 26 d. kultūros paveldo departamento direktorė ir CPJCE Komitetas bei Lietuvos žydų bendruomenė pasirašė viešai neskelbtiną susitarimą dėl kapinių ribų ir globos.  2015 m. svetainė DefendingHistory.com visgi šį susitarimą paskelbė.

Prieš šį sumanymą sukilo visi trys Vilniaus rabinai ir daugybė įtakingų rabinų po visą pasaulį.

Dvi kapinėse esančios automobilių stovėjimo aikštelės buvo pakeistos gėlynais.  2014 m. kultūros ministras Šarūnas Birutis paskelbė kapines valstybės saugumo objektu “viešajam pažinimui ir naudojimui bei viešajai pagarbai”.  Tačiau 2015 m. vasario mėn. 12 d. ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius paskelbė, jog Sporto rūmai iki 2017 m. taps kongresų centru.   Balandžio mėn. 14 d. jis susitiko su CPJCE ir Lietuvos žydų bendruomenės atstovais ir sulaukė jų pritarimo.  Rugsėjo 16 d. Lietuvos valstybė derybų būdu iš ŪBIG bankroto administratoriaus nupirko Sporto rūmus už 5,6 mln. eurų ir ketino juos atstatyti už 19,7 mln. eurų.  Numatyta kasmet pritraukti 150 tūkst. lietuvių lankytojų ir 40 tūkst. užsieniečių.

Prieš šį sumanymą sukilo visi trys Vilniaus rabinai ir daugybė įtakingų rabinų po visą pasaulį.  Žymus Lietuvos žydų kultūros mokslininkas Dovidas Katzas yra surinkęs pasisakymų prieš kongresų centro steigimą Šnipiškių žydų kapinėse iš 4 rabinų grupių, 10 įstaigų ir 23 asmenų.

Pasirinkimas

Juk ten 1944-1947 m. palaidoti NKVD nukankinti 724 kaliniai tikrai neprieštarautų jeigu kongresų dalyviai juos lankytų arba Vilniaus miestas juos žmoniškai perlaidotų kitur.

Suprantama, jog senosios žydų kapinės yra labai geroje vietoje.  Tačiau Vilniuje yra ir daugiau tokių gerų vietų.  Kongresų centrą būtų galima pastatyti Tuskulėnų dvare, Žirmūnų g. 1F.  Juk ten 1944-1947 m. palaidoti NKVD nukankinti 724 kaliniai tikrai neprieštarautų jeigu kongresų dalyviai juos lankytų arba Vilniaus miestas juos žmoniškai perlaidotų kitur.

Galima būtų kongresų centrą pastatyti virš sovietų karių kapų Antakalnio kapinėse.  Juk jie galvas guldė už ateistinę Sovietų Sąjungą, kuri antkapius naudodavo statybinėms medžiagoms.  Subyrėjusios imperijos kariai negali skųstis, jeigu virš jų galvų veikia tualetai, dirba barai, vyksta paikybės, pučiasi ir sprogsta Europos burbulai, kaip kad pūtėsi ir sprogo graikams.  Sovietų karius gal ta proga būtų galima išmainyti į Sibire gulinčius mūsų tremtinius.

Už kelių šimtmečių, ką matysim nuo Gedimino pilies kitoje Neries pusėje? Nejaugi matysim tai, ką matė LKP CK sekretorius?

Galėtumėme kongresų centrą pastatyti Lukiškių aikštėje, kad ir po žeme.  Arba šalia Vilniaus aerodromo.  Virš žiedo tarp Vilniaus geležinkelio ir autobuso stočių.  Tauro kalne, Cvirkos parke, Reformatų skvere, Vingio parke arba Kalnų parke.  Tam pritaikyti Valdovų rūmus.  Atstatyti Vilniaus aukštutinį pilį ir paskirti tam tikslui.

Juk numatyta skirti 20 milijonų eurų lopyti, pritaikyti, įamžinti sovietinį palikimą, nepasiteisinusią stogo konstrukciją.  Įtvirtinti ir pasisavinti sovietams būdingą nusikaltimą prieš žydus tada, kai statinys dešimt metų nebetarnauja ir prašosi išardomas.

Verčiau matykime tai, ką matė Lietuvos didysis kunigaikštis.  Jisai matė žydų priemiestį, taip pat jų neįprastas kapines, įžymių žydų mauzoliejus.

Po kelių šimtmečių, ką matysim nuo Gedimino pilies kitoje Neries pusėje? Nejaugi matysim tai, ką matė LKP CK sekretorius?  Mes, jo palikuonys, aiškinsim per kartų kartas, kas tai per pilkas pastatas.  Jisai pastatytas iš betono, kuris mums labai brangus, nes primena tarybinį laikotarpį, penkiasdešimt metų, kuriuos taip nuoširdžiai mylime, nes mes buvome nematomi rezistentai, vadinami kolaborantais, kaip kad architektas Eduardas Chlomauskas ir inžinierius Henrikas Vytautas Karvelis. Jeigu sovietai būtų mus dar paspaudę, dabar jau komunizmas švytėtų mūsų šalyje ir visoje Europoje.  Deja, nesulaukėme tų žadėtų pensijų, nes viskas sugriuvo.  Mums pritrūko tikėjimo!  Užtat tikėkime jos paveldėtoju, Europos Sąjunga, jos valdininkais Briuselyje.  Juokinga. Graudu.

Verčiau matykime tai, ką matė Lietuvos didysis kunigaikštis.  Jis matė žydų priemiestį, taip pat jų neįprastas kapines, įžymių žydų mauzoliejus.  Jis suprato, jog kiekvienai klestinčiai tautai reikia prisirišusių mažumų kaip ir ištikimos išeivijos.  Gal miesčionys spiriasi, bet jis mažumas kviečia ir globoja, kad jos čia įsišaknytų, kaip Lietuvos tautos, daugiskaita. Vytautas Didysis žydų vadinamas Lietuvos Kiru, ogi Kiru vadinamas Mesijas.

Norėčiau, kad kitoje Neries pusėje jie matytų žalumą, ir vaikus mokytų: štai jau beveik tūkstantį metų stovi žydų kapinės.

Po kelių šimtmečių, nejaugi Lietuvoje vyraus “grynakraujai” lietuviai.  Jeigu lietuvių kalba išliks, jeigu kam rūpės mūsų šaknys, tai visgi bus lietuviai, kurių širdyse tekės nebūtinai ir nevien lietuvių bet taip pat ir rusų, lenkų, žydų, anglų, kiniečių, arabų, afrikiečių, indų bei kitų tautų kraujas.  Norėčiau, kad kitoje Neries pusėje jie matytų žalumą, ir vaikus mokytų: štai jau beveik tūkstantį metų stovi žydų kapinės.

Jos primena, jog lietuvių tauta nuo seno gera, pakanti, išmintinga, sąmoninga.  Kadaise tai buvo miesto pakraštys.  Žalia, šventa erdvė išliko nepaisant carų ir ateistų.  Ją atstatė lietuviai, atkovoję nepriklausomybę, atjautę žydus, kurių po holokausto liko taip mažai, jog tiktai šviesuolių dėka sušvito viltis, kad Dievas nėra žiaurus, Jis atsižvelgs į tikinčiųjų jausmus.  Čia kaip tik padėjo Vatikanas, 2015 m. gruodžio mėn. 10 d. priminęs, jog krikščionys yra labiau skriaudę žydus, nei atvirkščiai, ir pamokęs, jog Dievas nenusigręžė nuo žydų, bet ištęsės visa, ką jiems žadėjo; kad žydus vienija Mozės penkiaknygė, Tora, kaip krikščionis vienija Kristus; kad juos visus vienija gyvasis Dievo žodis; kad gyvai tikintys žydai yra krikščionių vyresni broliai iš kurių reikia mokytis.

O Vilniuje buvo žydų gyvai tikinčių, jog reikia gerbti kapines su palaikais ar be jų, ne taip kaip Rasų kapines, kurias sovietams tarnaujantys lietuviai plentu perkirto.  Įsivaizduokime, kad katalikų kunigai pabrėždavo, jog reikia į šias žydų kapines sugrąžinti Vilniaus Gaono palaikus, juk jis žydų laikomas vienu iš pačių žymiausių savojo tūkstantmečio Toros žinovų.  Jo kapinės privalo tapti išminties, meilės, santarvės ir susikalbėjimo užuovėja Vilniaus širdyje.  Įsivaizduokime, susipratę lietuviai Europos Sąjungos laikais neleido apstatyti šias seniausias žydų kapines kongresų centru, viešbučiu ir butais. Žydų kapinės, kaip ir Valdovų rūmai, mums tapo neįkainojamu valstybingumo ženklu, tiek 1990 m. skelbtos nepriklausomybės, tiek žydų litvakų pamiltos ir jų širdyse mums valstiečiams išsaugotos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės.

Lietuvos demografija

Kliūtis

Visi skaitytojai iš karto supras, jog tai, ką siūlau yra neįtikėtina.  Juk lietuvių tauta visai kitaip save supranta.  Arba kartais niekaip savęs nesupranta, nesimoko iš istorijos, nesirūpina savo tautos likimu, nesisavina jos klaidų ir nesvarsto galimybių.  Prisipažįstu, pasimokėme iš partizanų kovų, atsisakėme ginkluoto pasipriešinimo, išmokome taikiai kovoti kaip Gandhi ir Martinas Lutheris Kingas ir išvengėme Čečėnijos likimo.  Ar mokomės toliau?

Ateityje išlikti lietuviu pareikalaus vis daugiau pastangų.  Galime eiti lažybų jog už šimto metų lietuvių, kaip ir nebus.

Lietuva atstatė nepriklausomybę ir įsitvirtino NATO, Europos Sąjungoje ir euro zonoje.  Tačiau gyventojų skaičius sumažėjo nuo 3,7 mln. 1991 m. iki 2,8 mln. 2016 m., tai yra, tiek kiek buvo 1961 m. ir tiek kiek buvo 1928 m. (įskaitant lenkų okupuotą Vilniaus kraštą), kada planetoje gyveno triskart mažiau žmonių.  Ateityje išlikti lietuviu pareikalaus vis daugiau pastangų.  Galime eiti lažybų jog už šimto metų lietuvių, kaip ir nebus.  Lietuvoje gyvens ateiviai iš didžiosios Europos, iš Baltarusijos, iš Kinijos ir kitų šalių.  Ateis ne kaip Vytauto žydai, karaimai ir totoriai.  Ateis kaip turkai, kuriems visai neįdomu, kad jų žemę kadaise apdainavo Homeras, joje pasakėčias kūrė Ezopas, vyskupavo Kalėdų senis (šv.Mykolas), Jėzus Kristus apsireiškė šventam Jonui, iš žemės į dangų pakilo Mergelės Marijos kūnas.

Jiems Lietuva išlieka atmintyje kaip Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, ten kur žydai galėjo ramiai sau tvarkytis, kur paskui vadinosi litvakais.

Už tūkstančio metų mūsų žemę tikrai prisimins žydai.  Jie prisimins kiekvieną iš savo 259 bendruomenių (štetlių), savo dvasines mokyklas (ješivas), savo rabinų komentarus, savo varguolius ir jų kapus.  Nes žydai jau kelis tūkstantmečius rūpinasi savo likimu, kalbina Dievą ir vienas kitą, ko melsti tautai.  Romėnų, asirų, babiloniečių, hetitų, faraonų nebėra, o žydų tautelė gyvuoja.  22 proc. Nobelio premijos laimėtojų, tai žydai.  Iš jų 7 kilę iš Lietuvos.  Žydai mokosi iš istorijos.  Jiems Lietuva išlieka atmintyje kaip Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, ten kur žydai galėjo ramiai sau tvarkytis, kur paskui vadinosi litvakais.  Nepaisant holokausto, kiek daug žydų labiausiai myli ne Izraelį, ne Ameriką, o būtent Lietuvą, kaip savo tėvų žemę, savo senelių žemę.  O mes jų nesisaviname, iš jų nesimokome.

Ar yra tokių katalikų, kurie žydus užtartų ir padrąsintų, suprasdami, jog ne žydai kalti, kad jų kapų tiek daug, o gyvų taip mažai?

Man viena lietuvė pasakė, argi nepavėluota?  Nejaugi kas iš Vilniaus žydų beturi artimųjų tose kapinėse?  Iš tiesų, retas lietuvis rūpinasi ne tik savo giminių, bet savo tautiečių kapinėmis apskritai, taip kaip Vilius Žalpys pasirūpino Roslyn, Oregono valstijoje, JAV arba kaip Stanislovas Urbonas rūpinasi lietuvių karių kapais Antakalnio kapinėse.  Ar yra Lietuvoje tokių katalikų, kurie norėtų iš žydų pasimokyti pamaldumo, kurie gerbtų jų pavyzdį?  Ar yra tokių katalikų, kurie žydus užtartų ir padrąsintų, suprasdami, jog ne žydai kalti, kad jų kapų tiek daug, o gyvų taip mažai?

Mes gedime išnykusių prūsų ir jotvingių, bet negedime litvakų.  Jų nelaikome savo broliais.

Pora lietuvių yra manęs paklausę, kodėl žydams neužtenka, kad jų atsiprašome?  Paaiškinau, kad jiems ir man pačiam rūpi ne atsiprašymas, o atjauta.  Juk našlę iškart užjaučiame, kai tik jos vyras numiršta, taip pat ir laidotuvių metu, po savaitės, po mėnesio, po pusmečio, po metų ir taip kasmet per visą gyvenimą.  Mes gedime išnykusių prūsų ir jotvingių, bet negedime litvakų.  Jų nelaikome savo broliais.

Nepasvajojame, kokia Lietuva būtų didinga, jeigu kaip kadaise, pusė Vilniaus ir kitų miestų bei miestelių būtų žydai.  Pagalvokime, ką mums reikštų geras milijonas žydų.  Ar kas tokioje Lietuvoje nerastų darbo?  Ar mūsų mokyklos, universitetai ir institutai nebūtų stipriausi Rytų Europoje?  Ar demokratija nesuvešėtų?  Ar valdininkų šutvės nesubyrėtų? Ar Rusija mūsų nebijotų?  Ar Baltarusija ir Ukraina į mus nesigręžtų? Ar Lietuva netaptų kryžkele, o ne užkampiu? Ar nepajėgtumėme įtraukti ir Lietuvos šalininkais išsiugdyti neribotą skaičių pabėgėlių?  Ar lietuvių kalba ir kultūra nepraturtėtų pasaulinio lygio kūriniais? Ar mūsų kaimas neklestėtų? Ar mūsų pensijos sumažėtų? Ar mes, lietuviai, nepasitemptumėme? Ar neišryškėtų, jog litvakų mąslumas, šviesumas, žemiškumas, įtarumas, šaltaprotiškumas ir kantrumas yra kilę būtent iš lietuvių?  Ar katalikų tikėjimas neatbustų nuo šių žydų “kryžiagalvių”, kaip pravardžiuoja juos hasidai?  Ar Dievas mus mažiau mylėtų?

Bet juk pradžiai užtektų net tūkstančio, netgi šimto šviesuolių, jaunų litvakų ateivių.  Visa Europa nustebtų ir įsidėmėtų.  Save kitaip suvoktumėm.

 

D.Katzas jau pusę metų manęs prašo surasti nors vieną katalikų kunigą, kuris viešai pareikštų abejonę kongresų centro klausimu.  Man tada atrodė, “tegul mirusieji laidoja mirusius”.  Bet mane neramino tai, jog mano, lietuvio kataliko, Bažnyčia, nesigilina, kaip 1941 m. lietuviai skriaudė žydus.  Mano parapijos kunigas man tvirtino jog viskas seniai žinoma ir už viską atsiprašyta.  Tačiau manau jis net neįsivaizduoja, jog būtent lietuviai voldemarininkai dar prieš karą sumanė ir paskui rengė Lietuvos žydų išžudymą.  Tai esu nuodugniai ištyręs straipsniu “Kaip lietuviai skriaudė litvakus“.  Mūsų istorikai nenurodo, kad 1941 m. sukilėlių vadovas Kazys Škirpa jau 1940 m. liepos sumanė žydų išvarymą iš Lietuvos.  Neviešina ir jo 1943 m. rašytų atsiminimų kartu su 110 dokumentų, iš kurių gal koks 20 kursto etninį valymą. (Balučio kopija: LCVA f.648, a.2, b.581-582, Geručio kopija: VUB f.155-310) Stasys Lozoraitis ir Petras Klimas 1941 m. gegužės mėn. savo laiškais ramino K.Škirpą, kad išvarymas vykdytinas nepaisant nekaltų žydų aukų. (LCVA f.668, a.1, v.734, l.199, LCVA f.MK-9, a.1, v.2, l.499-501)  Esu paskelbęs šiuos ir daugybę kitų pirminių šaltinių, “Documents Which Argue For Ethnic Cleansing”.

Vyskupas Vincentas Brizgys žydams gynėsi, kad jeigu jis viešai juos užstotų, lietuviai jį patį linčuotų.

Žydų skriaudimą palaikė žymiausi katalikų šviesuoliai arkivyskupas Juozapas Skvireckas (getų šalininkas), filosofai Antanas Maceina (LAF programa) ir Juozas Girnius (“Idėjiniai nacionalsocializmo pagrindai”), “Į laisvę” redaktoriai Juozas Ambrazevičius, Zenonas Ivinskis, Kazys Bauba ir Jonas Virbickas (“…balševizmas ir žydai yra vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas…”, “Apvalyti lietuvių tautą nuo grybo”).  Vyskupas Vincentas Brizgys žydams gynėsi, kad jeigu jis viešai juos užstotų, lietuviai jį patį linčuotų.  Manau, mums tada kaip tik trūko vieno kankinio vyskupo, kad šiandien laisvai ir teisingai mąstytumėme apie visa tai.  Juk ar ne tam šventas tikėjimas?

Mus lietuvius žlugdo melas, jog žydai iššaukė lietuvių kerštą.

Manau, mums lietuviams katalikams būtų labai sveika ir teisinga kasmet rengti pamaldas atjausti išžudytus žydus, apmąstyti lietuvių tautos nuklydimą, aptarti Lietuvos žydų palaikymą.  Tokia “sąžinės diena” galėtų vykti kasmet birželio mėn. 23 d. žydų kapinėse.  Elektroniniu paštu tris kartus kreipiausi į Vilniaus arkivyskupijos kanclerį, “Kas Vilniuje rūpinasi katalikų ir žydų bendradarbiavimu?”  Du kartus užėjau.  Po mėnesio galiausiai atrašė kancleris kun. Kęstutis Palikša, “Katalikų Bažnyčia, kaip žinia, nėra vien vyskupai ir kunigai – ji sudaryta iš visų pakrikštytųjų. Todėl, ką bent kuris jos narys gera padaro, tai tuo taip pat yra pagarbinamas Dievas ir įdedamas Bažnyčios įnašas į teisingesnio ir taikesnio pasaulio kūrimą.  Svarbu tik, kad mes visi turėtume kantrybės, artimo meilės ir ištvermės geruose darbuose.”  Dar kartą užėjau, tai galiausiai mane priėmė.  Paaiškėjo, kad niekas nesirūpina žydais.  Galiu rūpintis.  Užtat ir pats rašau grąžinti žydų kapines.  Toks aš Dievo tarnas, Jo tikrovės laidas.

Lietuviai žudė žydus dėl rūbų, dėl auksinių dantų, dėl teisės pasigirti ir dėl galios žudyti, bet ne iš keršto.

Mus lietuvius žlugdo melas, jog žydai iššaukė lietuvių kerštą.  Įsidėmėtina, jog mūsų kerštą iš anksto tyčia kurstė mūsų vadai, Kazys Škirpa ir Bronys Raila, jau nuo 1940 m. liepos mėn. pirmų dienų, kaip pagrindinį būdą išjudinti mus lietuvius, taip suglumusius po Stalino ultimatumo ir Tautos vado Antano Smetonos pabėgimo, ir taip vieningai pasveikinusius Justo Paleckio vyriausybę, jog iki šių dienų gėda pamanyti.  Istorikas Liudas Truska pastebėjo, “Lietuvos aidas” įamžino, kaip lietuviai šviesuoliai ir kariai puolė į komunistų glėbį.  O iš gausių parodymų Prano Matiuko byloje matosi, jog lietuviai žudė žydus dėl rūbų, dėl auksinių dantų, dėl teisės pasigirti ir dėl galios žudyti, bet ne iš keršto.  Tačiau Bronys Raila ir kiti mūsų tautos valios reiškėjai mums po visko kalė į galvą, kad žydai mus taip išdavė, jog negalėjom už save atsakyti.  Sakau, lietuviai, kerštas yra nuodėmė ir jokiu būdu nepateisinamas ir neatjaustinas.  Juk kerštas yra neatjauta.  Kas atjaučia neatjautą, tas ją atkartoja.

LAF programos 16 straipsnis skelbia: “Lietuvių Aktyvistų Frontas žydų tautinei mažumai Lietuvoje atšaukia svetingumą.”

Mus lietuvius pribaigs tokie šališkiausi šalininkai, kaip Genocido centro direktorė Birutė Teresė Burauskaitė, kurie nepripažįsta mūsų Lietuvai laisvę klysti.  Anot jos, K.Škirpa buvo tiesiog vienos organizacijos vadovas.  Jis – ne Lietuva.  Bet kaip tada suprasti Lietuvos nepriklausomybės skelbėją Leoną Prapuolenį, kuris Škirpą laikė sukilėlių (Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) vadu? Kaip suprasti Lietuvos laikinąją vyriausybę, kuri K.Škirpą laikė ministru pirmininku?  Argi B.T.Burauskaitė nesumenkina mūsų 1941 m. sukilėlių, už tėvynę paukojusius gyvybę?  Jeigu tauta neklysta, tai kam reikia, K.Škirpos žodžiais, nuplauti jos gėdą? Gerbiu direktorę B.T.Burauskaitę, kad jinai su istoriku Arūnu Bubniu susipažino su mano surinktais dokumentais ir pasiryžo bent dalį jų paskelbti Genocido centro svetainėje genocid.lt  Deja, paskui ji nusprendė, kad Lietuvos pasiuntinybės vadovai S.Lozoraitis ir P.Klimas nebuvo Lietuvos atstovai ir centras neskelbs jų “asmeninių laiškų”.  Man gaila, kad mūsų Lietuvos valstybė tokioms gero politiko reikalaujančioms pareigoms pastatė administratorę, kaip ji save vadina.  Vardan Lietuvos neklystamumo ji kerta mūsų valstybingumo pagrindus taip, kaip Rusijos vienvaldis Vladimiras Putinas niekada neapkapos.

Žydai klydo, kaip visi žinome iš jų pačių šventraščio.  Ar lietuviai klysta?  Ar mokomės iš savo klaidų?

LAF programos 16 straipsnis skelbia: “Lietuvių Aktyvistų Frontas žydų tautinei mažumai Lietuvoje atšaukia svetingumą.”  Šią programą Berlyne parašė bene žymiausias lietuvis filosofas A.Maceina.  Ją redagavo LAF vadas K.Škirpa ir jo sekretorius Antanas Valiukėnas.  Šis sakinys yra L.Prapuolenio, LAF vado Kaune, paskutinėje kalboje, kurią 1941 m. rugpjūčio mėn. 6 d. pasakė Lietuvos generalkomisarui von Rentelnui, ir kurią pasirašė visa LAF vadovybė, įskaitant Adolfą Damušį, Kazį Baubą ir Jurgį Valiulį.  Ar mes kada atšauksime šį atšaukimą?

Mažvydo bibliotekos rankraščių skyriuje guli nesukataloguotas K.Škirpos archyvas.  Jame radau jo 1951 m. rašyto straipsnio juodraštį, kuriame jisai arba “Nepriklausomos Lietuvos” redaktorius Jonas Kardelis išbraukė šį 16 straipsnį ir pernumeravo visus kitus programos straipsnius.  Žodžiu, klydom.  Ar mūsų klaida tokiu būdu ištaisyta?

Ištaisykime klaidą, savo elgesiu naujai kvieskime savo žydus į savo žemę.  Suvokime, jog tai ne tik lietuvių tautos, o Lietuvos tautų žemė.

Įsigilinkime, nejaugi mūsų žydai buvo “svečiai”?  Juk jų kūnai guli čia, jų žemėje, jau 500 metų.  Koks dievas mums šią žemę pažadėjo?  Dievas nepažadėjo, o kaskart dovanoja, kaip grąžino Vilnių ir Klaipėdą, kaip sugriovė Sovietų Sąjungą, kaip priglaudžia mūsų kaulus.  Kas tik myli mūsų žemę, tas jos šeimininkas.  O kas Lietuvos vaikus varo lauk, tas ne Lietuvos šeimininkas.  Manau, mūsų tautą slegia tai, kad nebesijaučiame savo krašto šeimininkais.  Ištaisykime klaidą, savo elgesiu naujai kvieskime savo žydus į savo žemę.  Suvokime, jog tai ne tik lietuvių tautos, o Lietuvos tautų žemė.

Juk mes patys kenčiame dėl to, kad sau neleidžiam dvigubos pilietybės. O manau, jos iš dalies neleidom, kad tik žydai nesugrįžtų ir neatgautų tai, ką mūsų tėvai ir seneliai išsidalino.  Išsivaikščiosime visi, kad tiktai žydai negrįžtų…

Nejaugi už 19,7 milijonus eurų atstatysime šventyklą sovietų sporto žvaigždėms ir naujai ją pašventinsime europietiškoms vertybėms ant šventų žydų kaulų?  Amžiams į ją kojos nekels patys maldingiausi žydai.

Užtat labai vertinu galimybę Vilniaus žydams grąžinti jų seniausias kapines, atsiriboti nuo rusų caro ir sovietų ateistų skriaudų, atgailauti ir mūsų lietuvių tautos nuodėmes.

Būkime laisva tauta.  Patys sugalvokime kažką gražaus parodyti jog mylim savo žydus.  Būtinai darykim tai, ko žydai net neprašo.  Galėtume, pavyzdžiui, visus lietuvius už nuopelnus Kaunui ir Lietuvai palaidotus Petrašiūnų kapinėse, kadaise skriaudusius žydus ir viešai neatgailavusius, perlaidoti į masinę kapavietę, ar tiesiog savo gimtinėse.  Pradėkime nuo 2015 m. birželio mėn. 26 d. ten iškilmingai perlaidoto Bronio Railos.  Įsivaizduoju, sutilptų Vytautas Alantas (nacionalsocialistas), Adolfas Damušis ir Petras Klimas.  Mūsų gerbiamas Vytautas Landsbergis galėtų paaukoti savo tėvą, Lietuvos laikinosios vyriausybės komunalinio ūkio ministrą Vytautą Landsbergį-Žemkalnį.  Mat, vyriausybės nurodymu jo viceministras Vladas Švipas įrengė koncentracijos stovyklą Kauno VII forte, kur 1941 m. liepos 4-6 d. lietuviai sušaudė 3 tūkst. žydų. Stasys Raštikis vokiečių kalba naujai surašė K.Škirpos “Lietuvai išlaisvinti nurodymus”, nurodančius žydus išvaryti.  Tai mūsų tautos didvyriai, kadaise pasiruošę už ją savo gyvybę paaukoti.  Tad drįstu pamanyti, kad jie skaistykloje melste meldžiasi, kad tik išdrįstumėm juos dabar paaukoti, kad tik mūsų tauta atsitiestų.  Mūsų akyse visi taptų tikrais didvyriais, mūsų atpirkimo ožiais.  Jų šeimos gali dar geriau kaip nors sugalvoti.  Mes jas vieningai palaikykime.

Tai išrištų daugelio mūsų nuodėmių.  Juk dešimtys tūkstančių lietuvių pasipelnė iš žydų išžudymo, žodžiu, palaikė žudikų atlyginimą.  O šimtai tūkstančių lietuvių įtarinėjo žydų gelbėtojus, taip kad žydai neretai bėgdavo atgal į getus, nes ten buvo saugiau.

Užtat labai vertinu galimybę Vilniaus žydams grąžinti jų seniausias kapines, atsiriboti nuo rusų caro ir sovietų ateistų skriaudų, atgailauti ir mūsų lietuvių tautos nuodėmes.  Juk tai labai paprasta.  Viena tokia netikėta atjautos dovana įveiktų mūsų neatjautą.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (34)

  1. problema problema rašo:

    Tokį didelį pastatą statant dedami gilūs pamatai, kasamas gruntas žymiai giliau, nei galėjo būti kas nors palaidota. Deja.

  2. max max rašo:

    pradžioje maniau, kad autorius ironizuoja šia tema, bet vėliau supratau, kad čia jis labai rimtai. Taip jau kaikurioms personoms atsitinka – jie pasijunta labiau žydais, nei patys žydai. O jei taip nerimtai – autoriau, užkasti privalu. Net ir sutinkant naujus metus.

  3. Rūta Rūta rašo:

    Nėra miesto, kuriame kas ant kapinių nestovėtų. Žydai tų kapinių seniausiai atsisakę. Apskritai kapinės gyvuoja tiek, kol jas kas tvarko, paskui nunyksta. Tas pats ir su žydų kapinėmis.

  4. Komentaorius Komentaorius rašo:

    Jei jau visas kažkada buvusias kapinių vietas pradėsime garbinti, gyviesiems nebeliks vietos. Praeina tam tikras laikas, kitur net 25 metų terminas nustatytas, ir kapai naikinami. Kokia čia privilegija? Jei kur randami palaikai, jie su derama pagarba perlaidojami kapinėms skirtoje vietoje.
    Panašu, kad autorius nusišnekėjo

  5. Kritikas Kritikas rašo:

    Labai keistas straipsnis

  6. Arūnas Arūnas rašo:

    Straipsnis “į vienus vartus”, sukelia daug prieštaringų minčių ir ginčytis galima daug.

  7. DSA DSA rašo:

    “kuo mažiau viešumos vardan lankstumo”, – labai jau žydiška, sakyčiau.

  8. Aaron Aaron rašo:

    Rasau vokiskai: Dieses Grundstück, wie auch andere, hat die jüdische Gemeinde erworben. Zuerst sollten die Litauer alles Geraubte den legitimen Besitzern bzw. den Erben zurückerstatten, und die werden entscheiten was auf den Grundstücken geschehen werden soll.

  9. Istorikas Istorikas rašo:

    Gerb.Andriau,
    jūs rašote: “Tačiau manau jis net neįsivaizduoja, jog būtent lietuviai voldemarininkai dar prieš karą sumanė ir paskui rengė Lietuvos žydų išžudymą”. Gal galite pateikti šios savo teiginio šaltinį? Man rodos, kad šis teiginys neatitinka tikrovės.

  10. rimas a rimas a rašo:

    Visi miestai pastatyti ant kapinių. Nematau problemų. Veikiančias
    yra prižiūrimos. Neprižiūrimos kapinės yra naikinamos, steigiami parkai,
    vėliau statomi pastatai. Taip yra visame pasaulyje. Prie ko čia žydai ?

  11. Jonas Jonas rašo:

    Tarp kita ko: visa mūsų žemė – ištisas kapinynas. Ir ne tik paviršiuje, bet ir gelmėse. Kaip sako: „iš dulkės atsiradai, dulke pavirsi“.
    O jeigu konkrečiai, tai čia nereikia dvigubų standartų. Yra kapinių ir kapų tvarkymo įstatymas. Jeigu kapai ar kapinės tam tikrą laikotarpį netvarkomi, likviduojami. O žydams ar išimtis? Ar tai dėl to, kad tai „išrinktoji tauta“? Tikiuosi, kad tose kapinėse palaidotais garsiais žmonėmis žydų bendruomenė pasirūpino ir atminties vertų žmonių palaikus perkėlė į veikiančias kapines. Jų atminimą saugo ir kapus prižiūri.
    Tie sporto rūmai buvo pastatyti šalia buvusių žydų kapinių bolševikų valdžios. Valdžios, kurią sumanė ir sukūrė Marksas (Mordechajus), Englsas, Leninas, Trockis (Branšteinas), Zinovjevas (Apfelbaumas), Urickis, Sverdlovas (Jankelis), Lurje (Larinas) … . „Kone visa vadinamoji Lagerių valdyba (GULAG) buvo sudaryta iš žydų. Iš 30 aukštų NKVD pareigūnų žydų 18 buvo paskirti vadovauti lageriams centre ir srityse bei respublikose.“ (Č.Iškauskas, Žydai – bolševikų tarnyboje). Tų, kurie išimtinai šeimininkavo kuriamos PASAULINĖS „proletariato“ IMPERIJOS komisariatuose. Tos bolševizmo imperijos vadų sąžinėje dešimtys milijonų nekaltų nužudytų komunizmo vergų. Daugelio Jų kapų jau niekas ir niekados nesuras. Tarp jų dešimtys tukstančių lietuvių. Tame tarpe ir mano giminė. Bolševikų ištremta ir Altajuje numarinta badu.
    Keista, kad buvęs vyriausias bolševikinės propagandistas okupuotoje Lietuvoje (žydas) ZIMANAS savo „Tiesos“ (melo propagandos Lietuvoje laikraščio vyr. redaktorius) puslapiuose tokio klausimo nekėlė. Pačiai bolševikų valdžiai tas žydų kapinių klausimas vaisai nebuvo aktualus. O Zimanas – ŽYDAS. Dabar gi atsiranda publicistų, kurie stengiamasi ieškoti įvairių pretekstų sukiršinti lietuvių ir žydų santykius.
    O kodėl gi jums nerūpi žydų enkavedistais nužudytų Lietuvos partizanų kapai? Ar kada kėlėte tokį klausimą? O jeigu dar tiksliau, tai tų, kurie buvo sumesti į išmatų duobes, pelkes, šulinius sumesti lavonai. (pavyzdžiui Griškabūdžio NKVD buvo toks žydai Glikas, Mišiorka, …) Šiaurės ledynuose užšalusių, grioviuose ir nežinia kur užkastų lavonai. Kodėl autoriui, nerūpi Gulag‘o salyne naikinami (tiksliau jau sunaikinti) mirties lageriai, tos milijonų nekaltų nužudytų žmonių naikinimo vietos. Kur palaidoti Maskvoje nužudyti nepriklausomos Lietuvos ministrai? Šiandien jų garbei net atminimo lentos ant ministerijų sienų nėra.
    Be to nesuprantama ir nepriimtina, kodėl akcentuojama ŽYDAI? Juk žydai, kaip ir kitos tautos – kaip vaivorykštė. Buvo ir yra žydai-bolševikai; žydai-sionistai; žydai-kapitalistai; žydai-enkavedistai; žydai, tarnavę rubliui; žydai, tarnaujantys doleriui; žydai (pamindami moralines normas), tarnaujantys doleriui ir rubliui; žydai, tarnavę Vokietijos naciams; žydai, …
    Kyla klausimas, ar Lietuvoje vėl dedamos pastangos įkurti Izraelį? Pagaliau, jeigu bolševikų valdžios toje vietoje (Rusijos carų metais) kadaise buvusiose kapinėse buvo sukurta aikštelė ar dalinai pastato fragmentas, tai gal galėtų Izraelio valdžia, Niujorko žydų milijardieriai suderinti su Lietuvos valdžia ir finansuoti abiems šalims priimtiną projektą. Kieno užmačios, tas ir tefinansuoja. Kodėl Lietuvos valdžia, jos nuo imperializmo nukentėję žmonės (dargi niekinami lietuviai) turi finansuoti, turėti naštą už carizmo, bolševizmo metais Vilniaus mieste darytą tvarką?

  12. Kritikas Kritikas rašo:

    Nors autorius internete mokslininku „minčių sode“ besidarbuojančiu skelbiasi, tačiau akivaizdu, kad minčių klampynėje klajoja, iškilius Lietuvos patriotus dergia. Tokiu netikusiu užkratu pasižyminčių yra ir daugiau grinorių „amerikoniukų“. …, o karavanas eina.

  13. Freudas Freudas rašo:

    Toks jausmas, lyg autorius turėtų kažkokių psichologinių problemų. Na, gal ir klystu.

  14. Arvydas Damijonaitis Arvydas Damijonaitis rašo:

    HOLODOMOR – holokausto priešistorė. Uždrausta istorija.

    1.Vienas iš karo ir pokario laikotarpių Europos lyderių, Vinstonas Čerčilis, antrojo pasaulinio karo “rezultatus” įvardino kaip “triumfą ir tragediją”. Kas laimėjo antrąjį pasaulinį karą?
    2.Bolševikinė Rusijos imperija, NKVD-KGB ,80 proc. žydų tautybės Kremliaus komisarai,1932-1933 m. turtingiausiose Ukrainos juodžemio teritorijose, tikslingai organizuotos karinės akcijos “HOLODOMOR” metu, numarino badu 11 milijonų ukrainiečių valstiečių. Nebuvo abejonių, kad ši raudonųjų nusikaltėlių grupuotė, raudonieji naciai, bus nušluota nuo žemės paviršiaus;
    3.Holodomoro žudikų raudonųjų nacių grupuotei karas su hitlerine Vokietija buvo tikras išsigelbėjimas – raudonieji naciai, po Vokietijos kapituliacijos, okupavo didesnę dalį Europos, galėjo toliau tęsti okupuotų teritorijų gyventojų naikinimą, dvasinį ir fizinį genocidą. NKVD-KGB, jau po 1945 metų, Lietuvoje, „trėmimų“ priedangoje, sunaikino apie milijoną lietuvių. “Antisemitizmas”- žydų tautybės raudonųjų nacių nusikalstama priedanga.Raudonųjų nacių nausikaltimai Lietuvoje turi būti įvardinti Lietuvos teisme.
    Pagarbiai Arvydas Damijonaitis

  15. Arvydas Damijonaitis Arvydas Damijonaitis rašo:

    LIETUVIU TAUTOS BUDELIAI – žydų tautybės lietuvšaudžiai, sovietų saugumo karininkai, nuo 1945 metų vadovavo sunaikinant Lietuvoje per milijoną lietuvių.

    Ne tik Lietuvoje siautėjo NKVD-KGB.

    Pavyzdžiui, Holodomor metu buvo numarinta badu 11 milijonų Ukrainos valstiečių, tuo metu Kremliuje” darbavosi” 80 proc žydų tautybės Rusijos vadovų.

    Štai kas organizavo lietuvių tautos naikinimą:

    1. Berkovičius Levas Lazarevičius – saugumo papulkininkis, MGB Vilniaus valdyba.

    2. Bidinskis Michailas Grigorjevičius – saugumo kapitonas, MGB A valdyba.

    3 Blochas Gilelis – saugumo majoras, MGB 2N valdyba (kovos su partizaniniu judėjimu), gimė Biržuose 1908 m.

    4. Breneris Moisiejus, gimė 1909 m. Utenoje, MGB tardytojas.

    5. Demba Icikas, gimė 1901 m. Pumpėnuose, NKGB 2 sk.

    6. Dušanskis Nachmanas, gimė 1919 m. Šiauliuose. MGB 2N sk. Patrauktas atsakomybėn už lietuvių tautos genocidą – SLAPSTOSI IZRAELYJE.

    7. Faktorauskas Volfas, saugumo majoras, NKVD finansų viršininkas.

    8. Feigelsonas Grigorijus, NKGB A skyrius.

    9. Finkelšteinas Leonas, g. 1922 m. Kaune, NKGB operįgaliotinis.

    10. Frenkelis Chaimas, g. 1921 m. Kybartuose, MGB Šiaulių sr. valdybos 2 sk.

    11. Gamzė Chanonas, saugumo kapitonas.

    12. Goldbergas Isakas, g. 1900 m. Vilniuje, saugumo kapitonas.

    13. Grožnikas Giršas, g. 1918 m.Trakų apskr., NKGB polit.skyrius.

    14. Kaplanas Maksas, saugumo majoras, MGB Kauno m.valdyba.

    15. Karpis Nachemija, g. 1902 m. Merkinėje, NKVD administracijos sk.

    16. Kerbelis Samuilas Abramovičius, saugumo papulkininkis MGB Kauno m. valdyba.

    17. Klipaitė-Livinzonaitė Šeina, NKGB slaptasis skyrius.

    18. Komodaitė Judita, g. 1906 m. Kėdainiuose, viena iš pirmųjų jau A.Sniečkaus vadovaujamo VSD darbuotojų. 1940 m. liepos mėn. grupės, parengusios vėliau nužudytų krikščionių demokratų sąrašą, vadovė.

    19. Leščinskis Isakas, saugumo majoras.

    20. Levitacas Faivas, g. 1913 m. Žagarėje, NKGB 4 sk.

    21. Piščikas Borisas, saugumo kapitonas.

    22. Plotkinas Leivikas Movševičius, saugumo leitenantas.

    23. Rozauskas Eusiejus, saugumo papulkininkis, NKGB tardymo sk.viršininkas.

    24. Slavinas Aleksandras, saugumo papulkininkis.

    25. Štarkmanas Markas, saugumo papulkininkis MGB B skyrius.

    26. Šulga Isakas, saugumo papulkininkis, MGB 5 skyrius.

    27. Švarcmanas Danilas, NKVD 3 sk.

    28. Todesas Danielius, saugumo papulkininkis.

    29. Todesas Ruvinas, g.1917 m. Utenos apskr,. saugumo leitenantas. 1944.12.07 Lietuvos partizanų nukautas.

    30. Vicas Jakovas, pulkininkas, NKVD Šiaulių apskr.viršininkas, trėmimų komisijos narys.

    31. Vildikanas Kasrielis, NKVD slaptasis skyrius.

    32. Vilenskis Moisiejus, NKGB tardymo dalies virš. pav.

    33. Zaidenvurmas Izrailis Lazarevičius, saugumo leitenantas.

    ………………….

    Čia pateikta tik maža dalis išgamų-lietuvšaudžių pavardžių.

  16. Kulikas Kulikas rašo:

    Draugas Kulikauskas viską išdėstė kaip to reikalauja sovietmetis.Ta pati logika,tie patys propagandiniai mitai…

  17. untė untė rašo:

    Lig tai Andrius Kulikauskas, lig tai kalba apie kapines, rodoma nuotrauka
    kuri keliauja iš vadovėlių Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje ir taip toliau.
    Čia, matyt, visgi straipsnį parašė ar tai Markas Zingeris ar kažkas kitas.
    Žydai šį metoda kartoja dažnai. Parašo ir žiūri reakcijos.Po to veikia …

  18. Praeivis Praeivis rašo:

    Visas pasaulis – vien kapinės. Tai viena. Antra, dar pavasarį viešai buvo skelbta, kad žydų bendruomenė neprieštarauja Sporto rūmų rekonstrukcijai. Trečia, kapinės buvo uždarytos dar XVIII amžiuje, o pačią žemę žydų bendruomenė pardavė miesto reikmėms.

  19. sarune sarune rašo:

    Kažko nesuprantu – dar caras sumokėjo kompensaciją už tas kapines…yra seni Vilniaus statyb.planai, kur matosi tų kapinių ribos.jos buvo tikrai toli nuo sporto rūmų. Gaila “Veido”, kad tokius kliedesius spausdina – mat, nuomoniu ivairove…Ar jau atstatė kapines, kur L.Stuoka ar pvz.Tuskulėnų aukos palaidotos ?? Palaukim, tegu mums parodo pavyzdī ir nugriauna Jeruzalę,nes istorinė jos dalis yra ant kapų. Kas tas Kulikauskas ?

  20. Klasta Klasta rašo:

    Kapų tema – eilinis raudonųjų nacių propagandinis triukas.Lietuviai jau užkibo ant šio kabliuko. Žydai komisarai su žeme sulygindavo ivairių koncesijų kapines,ant bažnyčių sumontuodavo žvaigždes,paversdavo garažais,sandeliais.Okupantai,pasitelkę “antisemitizmą,sugrįžta avelių kauliuose.

  21. Darius Darius rašo:

    Turėtume prisipažinti, kad mes tikrai nesame jautrūs kitų skausmui ir nelinkę pripažinti skriaudos, kurią padarėme kitiems. Mes išgyvename tik dėl to, ką kiti yra blogo padarę mums arba mums taip atrodo, kad padarė. Skaičiau straipsnį tikėdamas, kad autorius nuoširdžiai ir objektyviai argumentuotai siekia vartyti istorijos puslapius, kurių mes stengiamės nematyti. Tačiau taip, deja, tikrai nėra arba nepavyko. Teksto labai daug, bet visos citatos išpešiotos iš kontekstų akivaizdžiai angažuotai. Pagrindinė ir vienintelė mintis paremta vien emocinėmis ištaromis bei saviplaka. Kaip to atgailaujančio nusidėjėlio, kuris viešai minioje pradeda save plakti ir parpuolęs ant kelių garsiau už kitus šaukia “mea maxima culpa”… bet ar tai ne vaidyba skirta tik t.tk. žiūrovams įtikinti (o gal įsiteikti)? Ir kuri su giliu tikrai padarytos nuodėmės išgyvenimu ir apmąstymu turi mažai ką bendra.

    Esu tikras, kad šis straipsnis nepasitarnaus didesniam supratimui atsirasti, o kaip tik priešingai. Ir tai yra labai apmaudu. Šito rašinio niekaip neišeina laikyti analitiniu ar net apžvalginiu. Nebent tik piariniu.

  22. Darius Darius rašo:

    Kodėl mumis taip lengva manipuliuoti? Ir saviems ir svetimiems. Kodėl mes taip bijome, nenorime savo problemų spręsti patys, neverčiami iš išorės? Kas tai? Išugdytas ar išsiugdytas infantilumas?
    Šiuo atveju rabinus, keliančius užstatytų žydų kapinių klausimus, visiškai suprantu, bet nesuprantu mūsų klapčiukiško būdo, kai puolam pataikauti. Ir tik tiem, kurie stipresni, įtakingesni ar garsiau rėkia (kt. konfesijų užstatytų kapinių klausimo nesvarstome…), gi kiti tada pradeda šaukti į žutbūtinę kovą už “tautinį grynumą”…
    Pataikaudamas nei pagarbos pelnysi, nei tikrų draugų nesusirasi, o akloje kovoje ir iš draugų priešus padarysi.

  23. Darius Darius rašo:

    Dabar gi mus vėl provokuoja spręsti “žydų klausimą”, tik dabar jau iš kitos pusės… (ar ne kraupu?) beje, mes vis dar “tebesprendžiame” ir “lenkų klausimą” irgi verčiami, o ne savo iniciatyva. Juk visi šitie klausimai nėra nauji ir labai seniai žinomi. O juk tai mūsų žmonės, mūsų žydai, mūsų lenkai… Ir tai turėjo būti MŪSŲ KLAUSIMAI, kuriuos galėjome (tebegalime) spręsti su savo žmonėmis, jeigu būtume nuoširdesni ir jautresni. Bet, mes patys jų niekada sau nekėlėme, stengdamiesi apsimesti, kad jų nėra arba bandome vaikiškai atsifutbolinti, kad, girdi, kažkur kitur ar kiti dar blogiau už mus elgiasi.
    Taip iš mūsų mūsų pačių rankomis formuojamas kompleksuotos “fašistuojančios” tautelės įvaizdis, kurioje tiems “pavieniams drąsuoliams”, išdrįsusiems paminėti mūsų juodus praeities psl. yra “pavojinga”…

  24. Tomas Tomas rašo:

    Taip, jauciu kaip Valatka pradejo darba “Veide”.

  25. Anicetas Anicetas rašo:

    Vėl prasideda šantažas. Žydai iš Lietuvos vyriausybės (V.Kubiliaus) gavo 129 mln. litų, nors pagal Vokietijos kanclerio K.Adenauerio ir pasaulio žydų sionistų kongreso pirm.N.Goldmano 1952 m. pasirašytą sutartį Vokietija jau atsilygino Vokietijos ir jos visų okupuotų kraštų (ir Lietuvos) žydams -
    3.5 bilijono markių. Ko dabar jie trokšra ir ką jų padlaižys autorius siūlo?
    Šmeižti visą Lietuvą,banditų ųydų neprisiminti, mūsų šalį paversti Žydija. O ką lietuviams daryti? Tarnauti žydams ir būti jų išnaudojamiems? Man regis, autorius yra visiškai susipykęs su savo protu.Sunku komentuoti, nes kiekviena rašinio eilutė – tiesiog kliedesiai.

  26. VRU VRU rašo:

    Lietuva gali pripazinti bolseviku kalte del tu Sporto Rumu, zydu abejinguma/jei taip tikrai rodyta. Bet pati dabartine valdzia galetu duoti tik LEIDIMA norintiems lesas surinkti Rumu griovimui ir istoriniu zydu kapiniu/asmenu perlaidojimo pertvarkymui, pasaulio geradariams turtuoliams ir aukotojams, sudarius konkretu ir priimtina plana, valdzia galetu duoti PATVIRTINIMA ju darbu projektams. Manau, kad tokiu budu VISI atliktu savo “sventas pareigas” TEISINGUMUI ir ALTRUIZMUI ir ISTORIJOS paminklinimui.

  27. Andrius Kulikauskas Andrius Kulikauskas rašo:

    Mieli skaitytojai, ačiū už pastabas. Džiaugiuosi, kad jūs galite pasisakyti, kaip ir aš galėjau. Straipsnis be komentarų, tai kaip paveikslas be rėmų. Rėmai gali būti įspūdingesni už patį paveikslą.

    Ačiū Veidas.lt redakcijai, kad paskelbė mano straipsnį ir taip pat, kad nedelsiant patenkino kelis mano prašymus.

    Veidas.lt puslapyje Facebook’e straipsnis buvo pristatytas taip: “Lietuviai žudė žydus dėl rūbų, dėl auksinių dantų, dėl teisės pasigirti ir dėl galios žudyti, bet ne iš keršto, sako A.Kulikauskas ir grąžinti skolą žydams – nugriauti Sporto rūmus”.

    Atsiliepiau: Prašau išbraukti “grąžinti skolą žydams” ir verčiau rašyti “atjausti žydus”. Juk žmonių nužudymas, moterų išprievartavimas, etninio valymo rengimas ir t.t., tai ne “skolos” kurias būtų galima “grąžinti”. Siūlau visai ką kitą, savanorišką atjautos parodymą. Ačiū!

    Sutikau su Unte, jog ta holokausto nuotrauka ne prie ko. Tiesiog redakcija dirba savo darbą. Dariau, jinai taip pat parinko citatas. Aš tiesiog laimingas, kad rado iš ko pasirinkti. Jinai tikrai jus, skaitytojus, supranta, pažįsta, myli ir tenkina labiau kaip aš. Ačiū jai.

    Ačiū redakcijai, kad sutiko pašalinti tą paveikslą ir įkelti vaizdus: kapinių žemėlapio paimto iš 2009 m. slapto susitarimo, Lietuvos demografijos kreivių ir Kazio Škirpos juodraščio su išbrauktu 16-tu LAF programos straipsniu.

    Istorike, taip pat dabar straipsnyje rasite nuorodas į to slapto susitarimo protokolą, į mano straipsnį apie voldemarininkus, “Kaip lietuviai skriaudė litvakus” ir į mano paskelbtus pirminius šaltinius, “Documents Which Argue For Ethnic Cleansing”. Arba galite juos rasti internetine paieška.

    Ačiū Lietuvos žydų bendruomenei, kad ji savo svetainėje paskelbė nuorodą į šį mano straipsnį, kuris išryškina Lietuvos žydų susiskaldymą sporto rūmų ir žydų kapinių klausimu. Man tai rodo Lietuvos žydų bendruomenės pasitikėjimą savimi, jos pasiryžimą atstovauti visiems Lietuvos žydams, jos pavyzdingą, pilietišką bendravimą ir gilų susirūpinimą šiuo klausimu.

    Būtinai noriu pagirti Arvydą Damijonaitį, kad prisistatė savo vardu ir pavarde. Gimiau Kalifornijoje 1964 metais (rasite mane vikipedijoje). Lietuvos pilietybę atstačiau 1997 metais. Kai kas dar man čia Lietuvoje keista. Žmonės čia pratę prisistatyti tik vardais, be pavardžių. Amerikoje ir daug kur kitur pasaulyje nepažįstami žmonės prisistato vardais ir pavardėmis. Įsivaizduoju, tai dėl to, kad ketina atsakyti už save. Gyvenau tarp juodųjų Čikagoje, tai jaunimas prisistatydavo tik slapyvardžiais. Tai aš darydavau išvadą, kad jie bijo policijos, taip kad gyvena vergai, ne laisvi žmonės. Ir čia Lietuvoje toks įspūdis, kad nuo sovietų laikų žmonės bijo saugumo. Bet taip ir liko vergais. Žodžiu, nesusigaudau. Gal aš smarkiai klystu. Ar gal tiesiog kviečiu prisistatyti ne kaukėm, o veidais, ne tik vardais, bet ir pavardėmis. Kaip kas sugeba.

    Šios mintys, manau, pavyzdys, kad kitaip mąstantis žmogus – kitatautis, ateivis, naujokas, beprotis – gali suteikti naują požiūrį, tegul ir klaidingą, bet gal vis tiek kažkuo vertingą. Galų gale pamatome, kokie mes esame.

    Aš pasitikrinsiu ar yra čia norinčių pabendrauti. Džiaugiuosi, kad mano straipsnis ir Veidas.lt naujienraštis atvėrė galimybę mums rimtai ir širdingai pasisakyti. Ačiū.

  28. Donatas Januta Donatas Januta rašo:

    Sveikas Andriau,

    Vakar perskaičiau visą Tavo straipsnį. Labai daug medžiagos jame. Man ne viskas aišku, ir, kaip sakiau anksčiau, ne visur mūsu nuomonės sutampa. Bet tikiu galėsime pasikalbėti kai būsiu Vilniuje.

    Turiu vieną pradinį klausimą. Ką Tu tiki atsiekti šiuo straipsniu? Kuo manai skaitytojus įtikinti? Pvz., ką manai pasakai, ir kokiem skaitytojam, su savo siūlymu Railą ir kitus perlaidoti į bendrą masinę kapavietę, taip kaip darė naciai su jų nužudytais žydais, ir Stalinas su savo aukomis?

    Visa straipsnio potekstė, kuri aiškai išryškinta straipsnio antroje dalyje, yra tai kad mes šiandienos lietuviai, tų laikų palikuonys, esame kalti, ir turėtume atsipirkti kaltę. Kurią publiką tiki pasiekti ir įtikinti tuo?

    Kaltinti visas tautas – “collective guilt” – už tikrus ar netikrus veiksmus, buvo pirmiausia naudojama katalikų bažnyčios kuri kaltino, ne tik tų laikų žydus bet ir jų palikuonis, už Kristaus nužudytmą. Rodos Popiežius yra tai pasmerkęs ir už tai yra atsiprašęs. Šių laikų ryžkiausi pavyzdžiai tokio bendros kaltės primetimo, tai buvo Stalinas ir Hitleris.

    Jeigu aš suprasčiau koks Tavo tikslas, ką mėgini atsiekti, kokius skaitytojus manai įtikinti, būtų man lengviau suprasti ir įvertinti Tavo teigimus.

  29. Andrius Kulikauskas Andrius Kulikauskas rašo:

    Mielas Donatai, Ačiū, kad sutikote čia pakalbinti mane. Ačiū taip pat už šviesius straipsnius Lietuvos istorijos klausimais. Iš karto atskleisiu, kad jus pažįstu per savo tėvus. Mūsų šeima daug metų gyvenome Los Angeles, Kalifornijoje, dalyvavome lietuvių bendruomenėje, parapijoje, tarsi tolimame Lietuvos bažnytkaimyje. Dabar mūsų šiame kaime jūs ne vienas susidomėjote ar net susirūpinote, kodėl aš gilinuosi ir viešinu, kaip lietuviai skriaudė Lietuvos žydus?

    Štai jau ketvirtas straipsnis kurį rašau, kaip lietuviai skriaudė litvakus. Sakyčiau, mano tikslai yra:

    1) Atjausti Lietuvos žydus kaip savo brolius, kaimynus ir lietuvius. Juk man rūpi lietuvybę suprasti ko plačiau. Iš tiesų, aš nuo vaikystės auklėjamas būti lietuviu ir man tie rūbai ankštūs. Noriu laisvesnių rūbų (XXL). Panašiai ir su katalikybe. Šiandien mano Tėtę sujaudino, kai išgirdo, kaip nuo gaisro žuvo trys vaikučiai. Jisai sakė, būtinai pasimelskim už juos. Tai panašiai, kai tik prisimenu Lietuvos žydų kančias, aš noriu, kad tai mano širdelę jaudintų. Ir jei sugebėčiau, norėčiau įtikinti visus, o ypač lietuvius, kad būtų gražu, kad tai visus mus jaudintų. Ar kad nors gerbtų, kad tai mane jaudina. Iš dalies tai gali būti dėl to, kad visą vaikystę mus mokino, kaip kenčia mūsų tautiečiai Sibire ir reikia dėl jų melstis, jaudintis ir kitus paraginti, kad Lietuva ko greičiau būtų laisva.

    2) Gerinti lietuvių ir litvakų santykius. Gal Lietuvoje jie visai geri, kaip sako Dovid Katz, bet išeivijoje buvo prasti. Kai buvau kokių dvylikos metų ir mus pradėjo mokyti apie holokaustą amerikietiškoje mokykloje ir taip pat lietuviškoje šeštadieninėje, pastebėjau jog kai kurie lietuviai reikalauja neatjausti žydų ir apie juos galvoti tik įtariai ir piktai, kaip į priešą. Nusprendžiau, kad tai siaubingai nukentėję žmones, ir juos pirmiausiai atjausiu, nežiūrint ką jie būtų blogo padarę ar nepadarę. O taip sutapo, kad UCSD, doktorantūroje, susidraugavau su žymaus litvako, tarptautinio advokato, seimo nario Jokūbo Robinzono brolio anūku John Harland. Pajutau, kaip litvakai prisirišę prie Lietuvos.

    2012 m. beieškodamas žinių apie mūsų olimpiečius Londone aptikau litvakų straipsnį su komentaru “jūsų draugai lietuviai išžudė 95% jos žydų”. Kaip Lietuvos šalininkas panūdau įsiterpti. Aną komentarą ištrynė. Aplamai siūlau palyginti komentarų lygi su veidas.lt ir delfi.lt
    http://forward.com/news/160009/is-he-beacon-for-the-jews-of-lithuania/

    3) Suvokti, kokia mano tautos atsakomybė, kad galėčiau susirūpinti, kaip lietuvybė mane veikia.

    Supratau, kad iš tikrųjų nenusimanau apie holokaustą Lietuvoje. Išsiaiškinau, kad visa ką mane mokino šeštadieninėje buvo neteisinga. Juk mokino, kad mažai lietuvių dalyvavo, tai buvo padugnės, juos vertė žudyti, tai vyko karo pabaigoje, getuose. O iš tikrųjų, išsiaiškinau, lietuviai ne tik šaudė, bet svarbiausia, širdingai įsijungė kaip skriaudų rengėjai ir netgi sumanytojai, net karui neprasidėjus, netgi prieš birželio trėmimus. Jų tarpe “pasižymėjo” Lietuvos karo lakūnai, voldemarininkai, šauniausi, drąsiausi Lietuvos šalininkai, tų dienų “astronautai”, nebijantys mirties, visaip panašūs į Darių ir Girėną. Ir tai vyko pačioje karo pradžioje. Kauno VII forto žudynės 1941 m. 4-6 d. buvo pirmos tokio mąsto žydų žudynės Antrajame pasauliniame kare. Lietuvos provincija buvo pirma žemė, kurioje žydai buvo išžudyti. Gerai kad paskui daugiau lietuvių žydams padėjo, bet 1941 metais, tai sunku rasti tokių, kaip Balys Matulionis ir kun.Simonas Morkūnas, kurie bandė išjudinti arkivyskupą Skvirecką, laikinąją vyriausybę, Jurgį Bobelį. Deja, jiedviem nepasisekė.

    Į savo paprastus klausimus – kokia lietuvių atsakomybė – neradau atsakymo internete. Susirašinėjau su nusikaltimų komisijos sekretoriumi Rolandu Račinsku, bet vėlgi į paprastą klausimą – ar pirmą karo savaitę vokiečiai vertė ką nors žydus žudyti? Jis negalėjo atsakyti, nes “jis ne istorikas”. Užsimojau rašyti vikipedijos straipsnį “Holokaustas Lietuvoje”, bet “patriotai” jį trynė, kaip nereikalingą. Jį visaip kritikavo:
    https://lt.wikipedia.org/wiki/Aptarimas:Holokaustas_Lietuvoje
    Bet straipsnis išliko ir jisai paieškoje “holokaustas Lietuvoje” išpuola pirmas.

    Taip ir ieškojau siūlo galo. Paaiškėjo man, kad labiau įtikėtina, jog Holokaustą Lietuvoje išjudino lietuviai negu kad vokiečiai. Savo tyrimą 2014 m. gruodžio mėn. skaičiau pranešimą kultūrologo Antano Andrijausko surengtoje litvakų konferencijoje “Kaip lietuviai skriaudė litvakus?”
    http://www.ms.lt/sodas/Mintys/KaipLietuviaiSkriaud%C4%97Litvakus
    2015 m. gruodžio mėn. paskelbiau pirminius šaltinius “Documents Which Argue for Ethnic Cleansing”
    http://defendinghistory.com/documents-which-argue-for-ethnic-cleansing-by-kazys-skirpa-stasys-rastikis-stasys-lozoraitis-and-petras-klimas-in-1940-1941-and-by-birute-terese-burauskaite-in-2015/78459

    Svarbiausia man buvo paskelbti Lietuvos šalininkams (“patriotams”), kuriems rūpi, kad Lietuva pasimokytų, ir taip pat litvakams, kuriems tai juk skaudu ir opu. Litvakus šiuo klausimu yra sutelkęs Dovid Katz. Su juo pavyko susikalbėti, tik jis iš pradžių labai abejojo mano atradimais ir pergyveno, kad niekas nepatikės. Bet pabendrauju su Arūnu Bubniu, Sauliumi Sužiedėliu ir kitais Lietuvos istorikais, ir dar niekas nieko nepaneigė, nors ir tyli. Tačiau matau, kad keičiasi politika. Arūnas Bubnys jau užpernai televizijoje pabrėžė, kad holokauste dalyvavo ir Lietuvos elitas. Saulius Sužiedėlis pernai viešai pasakė, kad Lietuvių nacionalistų partija “organizuota nusikaltėlių gauja” ir Vytautas Reivytis vertintinas kaip “karo nusikaltėlis”.

    4) Surūpinti sąmoningus lietuvius, kad mus supanti lietuvybė yra neteisinga ir ydinga žydų atžvilgiu, mums patiems kenksminga.

    Kaip rašiau savo straipsnyje, “Kaip lietuviai skriaudė litvakus”, aš sąmoningai renkuosi būti lietuviu. Galėjau ir galiu juo nebūti. Ir jeigu žalinga, ydinga būti lietuviu, tai su ta yda kovosiu arba lietuviu visai nebūsiu. Aišku, dauguma lietuvių pakankamai nesąmoningi ir už nieką neatsako. Bet sąmoningi lietuviai atsako už savo lietuvybę, panašiai kaip namų šeimininkas atsako už savo namus, kad jo sienos kam nors ant galvos neužgriūtų. Už lietuvybės namus atsako visi sąmoningi lietuviai.

    Aš asmeniškai visai nesijaudinu dėl žydšaudžių, nors mano pats senelis Jonas Kulikauskas guli sušaudytas tarp žydų. Aš suprantu, kad mūsų tautos valios reiškėjai, Kazys Škirpa, Leonas Prapuolenis, Stasys Lozoraitis ir kiti, kuriuos išvardinau, smarkiai klydo. Gaila, tokių klaidų būna. Kas mane jaudina yra kad mes lietuviai visai nenorime mokytis iš klaidų. Jaučiuosi, kaip keleivis autobuse, kurio vairuotojas neblaivus, ir pasirodo, visi kiti keleiviai taipogi.

    Mane jaudina, kad mane, mažą vilkiuką, skautų stovykloje pristatydavo Mykolą Naujokaitį, kaip pavyzdingą tautos didvyrį, nebijantį mirti už tėvynę. Jį sovietai pagavo 1941 m. balandžio mėn., bet visgi per slaugę lietuvaitę jisai perdavė žinias pogrindžiui, galiausiai ją vedė. Deja, dabar žinome, kad “Lietuvai išlaisvinti nurodymai”, kuriuos jisai išmoko mintinai, tai nurodė, jog labai svarbu ta proga atsikratyti žydų, juk paskui bus sunkiau. Ir paskelbiau jo neštus atsišaukimus, tarp kurių yra propagandiniai anekdotai, yra pavyzdžiai, kokius plakatus paišyti, ir yra netgi raginimas išžudyti visus žydus. Mūsų laikais tokį žmogų vadiname teroristu. Turbūt pusė amerikiečių mano, kad tokį teroristą dera pakankinti. Aš tai nesutinku, bet pradėjau į saugumiečius kitaip žiūrėti, juk jie žinojo, kad rengiamas išžudymas. Kazys Škirpa savo atsiminimuose rašo, jog vienu metu pergyveno, gal jisai ir sukilėliai iššaukė birželio trėmimus.

    Mane jaudina, kad lietuviai nenori mokytis iš klaidų. Nenori žinoti, už ką atsako. Nenori žinoti, kaip iš tikrųjų buvo. Nenori suabejoti, o gal visgi reikėjo kitaip. Iš tiesų, yra klausimų, kuriuos pasvarsto: 1926 m. pučą, 1939 m. sprendimą nežengti į Lenkijos okupuotą Vilnių, 1940 m. prezidento Smetonos pabėgimą. Bet kol kas dar nesvarstėme, kaip turėjo mūsų tautos valios reiškėjai elgtis žydų atžvilgiu. Mane jaudina, kad mūsų lietuviai taip aklai ir vieningai vengė tokio svarstymo.

    Mano Tėtė pastebi, kad laikomasi gynybinės pozicijos. Gal aš irgi bandau gintis, bet kita strategija. Išsiaiškinkim kur brėžti gynybos liniją. Ar būtina ginti visus? Kam ginti slėnį? Gal pakilkim į aukštumas? Man parūpėjau visų nesuplakti. Dovid Katz’ą vis pamokau, kad Juozas Ambrazevičius-Brazaitis tikrai nebuvo “marijonetė” (naciai niekad jo nepripažino) ir beveik nieko blogo prie žydus nepadarė (išskyrus, deja, jisai redagavo pirmą, necenzūruotą, antisemitinį “Į laisvę” numerį.) Prieš pusę metų per jį paprašiau Efraimo Zurofo, kad parodytų kokiu pagrindu tvirtinga, jog Juozas Lukša 1941 m. dalyvavo pogromuose, kas man sunkiai tikėtina, nes jis tada buvo 19 metų pirmakursis studentas.

    Zurofas dirba savo darbą. Jis ieško kaltų. O aš ieškau teisybės, už ką atsakome, ko reikėtų pasimokyti, kad žydų kūdikių kančios ir mūsų didvyrių nuodėmės nebūtų visai veltui. Mane jaudina mūsų bendras nejautrumas žydams.

    Apie Dovid Katz galiu pasakyti, kad jis tikrai puikus mokslininkas http://www.dovidkatz.net ir atsidavęs litvakų jidiš tarmės mokytojas ir puoselėtojas. Mudu sueiname pakalbėti apie Senojo testamento Dievą. Jis rūpinasi holokausto klausimais dėl to, kad senukai žydai, kurių tarmę jis įrašydavo, vis tai iškeldavo, kaip juos jaudina, kad jų skriaudėjai mūsų laikais išaukštinti. Mane jaudina, kad mūsiškių lietuvių tas nejaudina. Mane jaudina, kad Bronio Railos šeima sugalvojo jį perlaidoti Petrašiūnų kapinėse, kas įvyko pernai, nepaisant kiek žydai pergyveno dėl Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio perlaidojimo. Kauno miestas tuomi pagerbė Bronį Railą, kaip miestui nusipelnusį žmogų, ir Lietuvos valstybinis Maironio literatūros muziejus surengė jo pagerbimą. Ogi Bronys Raila buvo kraupus propagandistas, be skrupulų siūlėsi visiems, Paleckiui atėjus rašė eilėraščius pasveikinti Sovietų Sąjungą, smerkė laikinąją vyriausybę kaip krikdemų šutvę, savo antisemitinę propaganda nusikalto prieš žmoniją, visą gyvenimą įžūliai melavo, kad žydai nusikaltę lietuviams, vertė atsiprašyti sovietų žurnalistus, kurie apie jį buvo rašę teisybę, paskui pasirinko Tiesos viceredaktorių kaip savo knygų redaktorių. Man asmeniškai (atsiprašau) saugumietis Algimantas Čekuolis šlykštus, bet jis nors kaip toks prisipažino ir aš jį visaip gerbiu kai tik pradedu lyginti su Broniu Raila, koks anas kūrėjas visapusiškas melagis. Atleiskite, įsijaučiu.

    Taigi, rinkau medžiagą apie Bronį Railą, kad lietuviai susiprotėtų. Susisiekiau su Los Angeles lietuvių bendruomenės pirmininke Danguole Navickiene pamąstyti, kaip Railos šeima ir mūsų bendruomenė galėtų šį nejautrumą žydams kaip nors sušvelninti. O atitaisyti visai paprastai, tiesiog jį dar vieną kartą perlaidoti, pavyzdžiui, į gimtinę. Ir panašiai su visais kitais tokiais. Tai yra tikrai paprasta.

    Retoriškai, tai gali būti masinis kapas. Juk prieš Dievą didelė garbė gulėti tokiame kape, kartu su nekaltais kūdikais, moterimis, senukais. Savo šį straipsnį bandžiau rašyti taip, kad kai kas suvoktų, jog tokio nejautrumo, kurį esame įpratę rodyti žydams, nerodome netgi sovietų kariams, netgi mūsų karo nusikaltėliams. O kodėl į garbingas kapines taip veržiasi mūsų nusikaltėliai prieš žmoniją?

    5) Pasiūlyti lietuviams pasinaudoti šita ar kita proga pabrėžtinai atjausti Lietuvos žydus.

    Kaip savo straipsnyje paminėjau, aš savo straipsnį parašiau dėl to, kad Dovid Katz pusę metų prašė, kad surasčiau nors vieną katalikų kunigą kuris pasisakytų šiuo klausimu. Man nepavyko surasti. Manęs asmeniški negyvi kūnai nejaudina. Kaime nusipirkau namelį šalia kapinėlių ir visai jauku. Bet aš patyriau, kad Dovidui pirmiausiai rūpi ne kažkokios bendrybės, o pagarba tiems žemiškiems palaikams, ir antra, jam rūpi ta dalis žydų, kurie dėl jų pergyvena. Ir aš patyriau, kad lietuviai, kaip ir aš, gali nesusigaudyti, jog kitos pasaulėžiūros žmogus gali jaudintis tai, kas jo niekaip nejaudina.

    Mano pažįstamus lietuvius kažkiek jaudina jų pačių artimųjų palaikai. Ir jie supranta, kad kitus žmones gali jaudinti jųjų artimųjų palaikai. Bet jie nesupranta, kad kitus žmones gali jaudinti nepažįstamų palaikai. Jie nesupranta, kad kiti žmonės apskritai gali būti jautresni, šventesni, pamaldesni, doresni ar dar kaip, su pagrindu ar be pagrindo.

    Taigi, man paaiškėjo, kad yra žmonių, kuriems širdingai rūpi tai, kas man visai nerūpi. Kai kam tos kapinės yra šventa žemė dėl to, kad jose buvo palaidoti palaikai, nesvarbu ar tie palaikai ten tebėra.

    Noriu būti jautrus žmonėms apskritai. Betgi štai yra žmonės, kuriems mano aplinkiniai, mano tautiečiai yra buvę negailestingai nejautrūs. Tad aš noriu jiems pabrėžtinai parodyti jautrumą. Ir jie tuo labai džiaugiasi. Nes jie tokį jautrumą retai patiria.

    Aš atsiliepiau į draugo prašymą. Aš ta proga siūliau savo tautiečiams įsivaizduoti galimybę žydus atjausti, tai yra, jiems neprašius ką nors padovanoti, kas būtų mums visiems gražu ir prasminga. Galų gale tai yra tiesiog mano nuomonė ir pasiūlymas.

    Donatai, džiaugiuosi, kad čia, viešumoje bendraujame. Gal ir kiti kada įsijungs, čia ar kitur. Taip, būtų prasminga pabendrauti Vilniuje.

  30. Andrius Kulikauskas Andrius Kulikauskas rašo:

    Mokslininkas Shnayer Z. Leiman patikslino, kad Vilniaus Gaono palaikai jau 1951 m. buvo Sudervės kapinėse. Ačiū!

  31. Donatas Januta Donatas Januta rašo:

    Andriau,

    Kaip pats esi sakęs, lietuvių-žydų santikiai, kas liečia Holokaustą Lietuvoje, yra daug kam skaudžios temos. Kartais, kad ir skaudžias temas, naudinga iškelti ir nagrinėti. Bet kartais, pakartotinai kelti praeities nesibaigančius nesutarimus, yra lyg žaizdų krapštymas kuris trukdo žaisdoms užgyti. Todėl man neaišku kiek šis mūsų pokalbis bus naudingas.

    Pvz., rašydamas lietuviškame žurnale, kreipdamasis į lietuvius, siūlai tau nepriimtinų lietuvių kūnus iškasti iš žemės ir mėgdžiojant Stalino ir Hitlerio elgesį pakasti į masinę kapavietę. Nežinau kokią lietuvių publiką tu manai įtikinti kad tai būtų doras ar naudingas darbas. Sakai kad nori gerinti lietuvių ir litvakų santikius, bet toks siūlymas tiktai žmones užgauna ir kiršina, ne gretina. Nematau nieko gero iš tokio tavo siūlymo.

    Sakai kad lietuviai neužtenkamai užjaučia žydų kančias. Bet kiek Efraim Zuroff, ar tavo draugas Dovid Katz, kuris tavo pasakymu atstovauja litvakus, kiek jie užjaučia lietuvių kančias? Zuroff net kartą pavadino išeivijos lietuvius “karo nusikaltėlių palikuoniai.” Ar pats esi karo nusikaltėlių palikuonis? Aš neesu, ir neturiu noro gretintis prie tokio kuris mane taip pravardžiuoja.

    Žydų ir lietuvių santikių temoje esminis faktas yra tai kad abi tautos, lietuvių ir žydų, išgyveno baisias kančias, bet išgyveno jas atskirai, ir todėl kiekvienas, žydas ir lietuvis, žiūri į šią praeitį iš skirtingos perspektyvos, iš skirtingai išgyventos praeities.

    Žydai prarado 200,000 savo tautos. Lietuviai, per pirmą sovietmetį, prarado ne tik savo inteligentiją ir vadus, kurie gal būtų ir mokėją kitaip nukreipti vokiečių okupacijos eigą bet prarado ir savo valstybę, tą valstybę kurią tada taip neseniai buvo savo krauju išsikovoją. Jeigu skaitei istoriko Timothy Snyder Bloodlands, ar kitus jo raštus, žinai ką tai reiškė.

    Sakai kad nori atjausti Lietuvos žydus kaip savo brolius. Bet Lietuvos žydai, kurie per šimtmečius metų gyveno greta bet atskirai, niekuomet nelaikė lietuvius savo broliiais. Prievarta nepriversi juos būti mūsų broliais, būti tuo ko jie, net gyvendami greta, per amžius atsisakė. Kaip anglų kalboje sakoma “Wishing for something will not make it so.”

    Iš visų Europos šalių žydų, litvakai, Lietuvos žydai, mažiausia bendravo su žmonėmis kurių tarpe jie gyveno, nes jie laikė lietuvius prastesnius už save. Tai nėra malonus faktas, ir tai nėra nei ką mažiau rasistinis negu antisemitizmas. Štai ką patys litvakai rašo apie save:

    “What makes Litvaks different [from other Jews]? . . . One contributing factor was that Lithuania was, during the period of the development of the Jewish communities, a poor and backward country of peasants. . . . The Jews felt superior to the ethnic peasant population and made no attempt to emulate them.” (Mano pabrėžta.) Lithuanian Jewish Communities, Schoenburg and Schoenburg, at p. 41 (1996 Northvale, New Jersey, 502 pp.)

    Dėl to kad šimtus metų žydai pasirinkto gyventi atsiskyrę nuo savo kaimynų lietuvių, “to the Lithuanian public . . . the Jew was seen only as the shopkeeper and trader with whom they were in daily conflict. . . . Lithuanians habitually felt, correctly or not, that they always received a raw deal in their transactions with Jews” (Mano pabrėžta) The Jews of Lithuania, at p. 276, Masha Greenbaum (1995 Jerusalem, Israel 405 pp.)

    Aš nei kaltinu, nei teisinu. Pats iškėlei šią temą ne aš. Bet, pakartotinai pabrėžti ir šiuos faktus iš lietuvių ir žydų praeities, nemanau kad pasitarnauja santikių gerinimui.

    Sakai kad lietuvių ir litvakų santikiai išeivijoje yra prasti. Bet kai kurių nuomonių skirtumai tarp žydų ir lietuvių turi pagrindą, nes žydai ir lietuviai išgyvenome skirtingas realibes, skirtingas tikroves, ir todėl žiūrime iš skirtingų perspektyvų. Tačiau, man išeivijoje tenka draugauti ir bendrauti su litvakais dažnai, ir nepastebėjau kad mūsų santikiai prasti.

    Neseniai žiūrėjau mūsų NBA komandos Warriors krepšinio rungtynes su draugu Garfinkle. Kalėdų sveikinimui gavau vyno butelį iš Levinson. Užvakar svečiavausi pas kolegą Sukoff. Ateinančią savaitę matysiuosi su bendraklasioku Sugarman. Šiandien kalbėjau telefonu su Feldman. Visi jie litvakai, Lietuvos žydų kilmės, taip kaip ir mano a.a. antra žmona buvo.

    Taigi, nepastebėjau kad išeivijoje lietuvių ir žydų dabartiniai santikiai yra ypatingai prasti. Bet, neįmanoma nepastebėti kad tavo draugas Katz, taip kaip ir Zuroff, ir jų bendrakeleiviai, be pertraukos ne gretina bet kiršina lietuvių ir žydų santikius.

    Sakai nori suvokti kokia tavo tautos, lietuvių tautos, atsakomybė.

    Žodis “atsakomybė” čia reiškia “kaltė” – kokia lietuvių tautos kaltė. Kalbėdamas apie tautos kaltes, pasisavini metodus tokių kaip Stalinas ir Hitleris kurie smerkė visas tautas, visas gentis, už pavienių žmonių būtus ar nebūtus veiksmus. Tauta susideda iš pavienių žmonių, iš individų. Jeigu kalbi apie “tautos atsakomybę”, “tautos kaltę”, kurie šiandienos žmonės turi jausti kalti?

    Ar aš, kuris gimiau Vilniuje 1941 metų birželyje, turėčiau jausti atsakingas už tai kas vyko kai man buvo tiktai kelios savaitės amžiaus? Aš apgailestauju, ir užjaučių visų žmonių kančias – ne tik žydų, bet ir lietuvių, armėnų, bosnų, ir kitų. Ir jeigu galėčiau kaip nors tuos žmones prikelti iš mirusių tai padaryčiau. Bet už tas kančias aš neesu nei atsakingas, nei kaltas.

    Gerų ir blogų žmonių buvo ir lietuvių ir žydų tarpe. Tikiu kad abiejose tautose dauguma žmoniu buvo, ir yra, geri žmonės. Ko aš pasigendu tavo šiame Veidas.lt rašinyje ir tavo kituose, pasigendu nešališkumo, pasigendu balanso. Nė vienas iš mūsų negyvena nepadaręs klaidų. Tu paimi kai kurių lietuvių klaidas, padarytas sunkiose okupacijos salygose, paimi kai kur kelis piktus sakinius iš laiškų, ir visiškai nekreipi dėmesio į tų žmonių viso gyvenimo gerus darbus, taip vienašališkai pristatai juos kiek juodžiausiai, ir iš to dar priskiri visai lietuvių tautai atsakomybę.

    Kituose savo rašiniuose net skelbi kad lietuviai yra kalti už visos Europos žydų žudynes, kad ne pats Hitleris užsakė žydų žudynes, bet kad jis pasimokė iš lietuvių. Tokiu teigimu prieštarauji ir istorikui Timothy Snyder, kuris yra nuosekliai ištyręs Holokaustą, ir visiem kitiem istorikam kurie Holokaustą studijavę.

    Šiandien nenagrinėju tokius primestus teigimus. Čia šiandien tiktai atsiliepiu į tavo sausio 8-tą komentarą šiame tinklalapyje kuriame kreipiesi į mane. Pasirinkai būdą kuris prieštarauja tavo pareikštui tikslui kad nori gerinti lietuvių ir žydų santikius. Gerinti santikius įmanoma pabrėžiant kas gera tarp žmonių, ne krapštant praeities žaizdas.

    Apraudokime visus kurie yra kentėję. Supraskime ir užjauskime kitų kančias, taip kaip norime kad jie suprastų ir užjaustų mūsų. Linkėkime jiems ir mums šviesesnės aeities, bet smerkdami bei kaltindami savus ar kitus, būkime atsargųs.

    Pagarbiai, bet apgailestaujant tavo parinktos temos išdėstymą.
    Donatas Januta

  32. Andrius Kulikauskas Andrius Kulikauskas rašo:

    Mielas Donatai,

    Ačiū jums už pastabas. Galvoju, kaip toliau bendrauti. Kas būtų prasminga?

    Manau, mums abiem rūpi gražūs lietuvių ir litvakai santykiai. Jūs remiatės savo patirtimi. Mano, žymiai mažesnė patirtis yra, kad visi man elektroniniu paštu atsiųsti atsiliepimai iš litvakai yra be galo šilti:

    * Dear Andrius, Just in case of interest, my attempt below to paste in the likes/comments/shares from my personal Facebook page to your essay on Piramont. Was very pleased to see the famous historian Ted Weeks there!
    * Ha ha, the miracle of last week was XXXXX! Hardest Litvak on the planet, anything we do gets ripped to shreds by him (we love him) and for him to utter the word “fantástish” was quite something!
    * Many thanks too for your elegant and moving essay on behalf of preserving the old Jewish cemetery.
    * Thanks, Andrius! You’re making amazing contributions that will outlive us all. And your sentence about the Communist party chief and the Grand Duke will remain a classic, in many books of quotations!
    * Nusiunciau nuoroda vienam kilusiam is Lietuvos zinomam rezisieriui. Jis pavadino tamsta, cituoju, lietuvisku Sacharovu.
    * Nuemu skrybele!
    * Hey, I think XXXX (Vilnius born Holocaust survivor) liked your article…..
    * Well done, bravo, happy that this topic too brought out your talent for a take that nobody else has expressed, with, as ever, a fine literary construction.

    Jį išsivertė į rusų kalbą ir paskelbė obzor.lt

    Apie dokumentų paskelbimą:
    * By the way, I’m sure your essay will have ENORMOUS historical impact, just not at once on the first day…. Would also guess that many in official/academic positions in Lithuania have been stunned into temporary silence….
    * I read your article from the link you sent me and see that you appear to have done a quantity of research that would have taken anybody else at least 20 years to complete. You are doing such good work. It makes me feel proud to be able to say I know you!
    * Well said and well done! What a breath of fresh honest air in our murky times!!
    * It is a remarkable, well-documented body of work. It is my hope that it will bring a wide range of positive results.
    * Andrius Kulikauskas is a Lithuanian historian who has done considerable research of archival and other original documents to identify the root causes of the Holocaust in Lithuania.Before opening this link, keep in mind Paul Valéry’s admonition regarding archives, “It depends on those who pass by whether I am a tomb or a treasure, whether I speak or am silent.The choice is yours, alone.Friend, do not enter, if you don’t wish to know.”

    Man atrodo, kad aš irgi, kaip ir jūs, kažkiek prisidėjau prie litvakų ir lietuvių santykių gerinimo.

    Apskritai, manau yra prasminga išklausyti įvairiausius žmones. Juk tai yra pasidalinimas žiniomis, reikalais, pasiūlymais ir pamąstymais.

    Ar norėtumėte ką nors kartu nuveikti litvakų ir lietuvių santykius gerinti? Kilo pora minčių.

    Įdomu, kaip jūsų draugai litvakai vertina mano straipsnius anglų kalba, rusų kalba, lietuvių kalba?

    Dovid Katz bus UCLA balandžio 17-20 d., skaitys keturias paskaitas apie jidiš kalbą. Jisai sutiktų nemokamai pakalbėti lietuvių ar litvakų grupei, mažai ar didelei grupei bet kokia tema. dovidkatz.net yra daugiau žinių. Beje, Dovid yra daug kartų pasisakęs prieš sovietų okupaciją DefendingHistory.com ir kitur. Taip pat turiu juo nuotrauką su Vytautu Landsbergiu iš berods 1990.

    Ar kažką pažįstate, kas gal norėtų Los Angelėje surengti susitikimą su Dovid?

    Gal pakalbėkime telefonu.

  33. Donatas Januta Donatas Januta rašo:

    Andriau,

    Atsiliepi tik į mano bendrą pastabą kad tavo straipsnis ir kiti rašiniai, ne artina bet blogina lietuvių ir žydų santikius. Tačiau tavo atsakymas ne į temą.

    Tavo cituojami atsiliepimai į tavo straipsnius parodo tiktai kad prisidėjai prie gerinimo santikių tarp litvakų ir savęs. Reiškia tu ir tavo straipsniai patinka jiems – nors tiems kurie tau atsiliepia, Jeigu tavo tikslas buvo kai kuriems žydams įtikti, tai tos citatos parodo kad to pasieki.

    Bet tai yra visiškai kitas reikalas negu kaip tavo straipsniai paveikia lietuvių ir žydų bendrus santikius – žydų požiūrį į lietuvius, ir lietuvių požiūrį, nors kai kurių lietuvių požiūrį, į žydus. Tame reikale nematau gero.

    Kitas konkrečias mano pastabas, nepalietei.

    Kaip pirmai rašiau, gerinti žmonių santikius įmanoma pabrėžiant kas yra gera tarp žmonių, ne kartoti, ar net plėsti, praieities nesibaigančius nesutarimus.

    Dėl siūlymo “gražinti” senas žydų kapines, dėl įvairių aplinkyubių neaišku ar tai realu. O siūlyti tai kas nerealu, irgi nenaudinga, sukelia žmonyse nerealius, neįgyvendinamus norus. Bet, ar realu ar ne, reikia irgi atsižvelgti į tai kas buvo praeityje padaryta. Pvz.: apie tas kapines rašoma:

    “Carinė valdžia buvo nusprendus kapines uždaryti. Sprendimas įgyvendintas 1831 m. pradėjus tvirtovės statybą. Imperinė administracija visiem, kurių žemė ir pastatai buvo
    perimti, išmokėjo kompensacijas. Žydu bendruomenė gavo milžinišką tais laikais kompensaciją.” „Vilniaus Istorija. Legendos ir Tikrovė“. A.R. Čaplinskas, psl. 357 (2010 m. Vilnius).

    “Visa kapinių teritorija buvo valstybinė, priklausė Vilniaus pilies ir Malkininkystės jurisdikai. Nuo XVII a. antrosios pusės iki XIX a. pradžios Vilniaus žydų bendruomenė plėtė kapines
    už žemę mokėdama nustatytus mokesčius, tačiau teisės į žemės nuosavybę neįgijo.” Čaplinskas, ten pat.

    Galėsime pasikalbėti toliau telefonu, jeigu tau patogiau.
    Donatas Januta

  34. Donatas Januta Donatas Januta rašo:

    CITATOJE KLAIDA

    Mano paskutiniame komentare 2016 01 21 22:13 dviejų cituojamų paragrafų ne tie puslapiai nurodyti Čaplinsko knygoje. Pirmas paragrafas apie kompendaciją yra iš 377 psl., ne iš 357. Antras paragrafas apie nuosavybės teisę iš 194 psl.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...