2012 Gruodžio 31

Gyvenimas – lašas jūroje

veidas.lt


Kadangi kosmoso srityje nedaug kuo galime didžiuotis, tai didžiuojamės tuo, kad Rusijos kosmonautas Aleksejus Jelisejevas yra lietuvių kilmės, mat jo tėvas – Stanislovas Kuraitis, o ir pats Aleksejus iš pradžių buvo gavęs Kuraičio pavardę, tik vėliau pasikeitė į mamos. Šis kosmonautas į kosmosą buvo pakilęs tris kartus ir jame praleido beveik devynias paras, be to, vieną kartą buvo išėjęs į kosmoso erdvę. Baigęs kosmonauto karjerą jis parašė knygą “Gyvenimas – lašas jūroje”, kuri ką tik pasirodė lietuvių kalba. O mes pateikiame porą ištraukų iš šios autobiografinės knygos.

Mūsų skrydis

Pakylame į viršutinę aikštelę. Prie laivo įėjimo liuko patiesta plėvelė. Šalia stovi žmogus su dideliu polietileniniu maišu mūsų viršutiniams drabužiams. Nusivelkame viską, kas turi pasilikti Žemėje, atiduodame jam ir įeiname į erdvėlaivį. Orbitinėje sekcijoje laukia jaunas vaikinas, mūsų gamyklos darbuotojas, kuriam pavesta kontroliuoti, kad liukas būtų uždarytas teisingai. Sveikinamės ir tuojau pat atsisveikiname. Jis apkabina mus paeiliui. Jo akyse pasirodo ašaros – jis taip pat stipriai jaudinasi.
Pereiname į nusileidimo aparatą ir kartu su šiuo vaikinu uždarome liuką. Nusileidimo aparatas tuo pat metu yra ir erdvėlaivio kabina. Iki iškėlimo į orbitą mes būsime čia. Įsitaisome krėsluose, prisitaikome pririšamuosius diržus. Kaip ir tikėjausi, krėslas man kiek mažokas, bet yra dar dvi valandos, ir aš suspėsiu jame kaip reikiant įsikurti.
Apsidairome aplink – viskas pažįstama. Tik pro iliuminatorius nepavyksta pažvelgti išorėn. Laivas iš išorės apdengtas dar vienu metaliniu korpusu, kuris saugos nuo priešpriešinio oro slėgio. Susirandame borto žurnalus, pradedame sekti ruošimąsi startui. Visi procesai valdomi iš Žemės. Mums lieka tik klausytis reportažo ir, žvalgantis į valdymo pultus, įsitikinti, kad visos komandos yra vykdomos.
Girdime pranešimą: „Atitraukta aptarnavimo sąrama.“ Mintyse įsivaizduojame, kaip dvi didžiulės konstrukcijos pusės, tarp jų ir ta, kurioje sumontuotas liftas, atsitraukė nuo raketos ir pasisuko į horizontalią padėtį. Dabar mūsų raketa matoma iš visų pusių. Jos nupoliruotas korpusas turbūt spindi dangaus fone. Ir kažkur jos viršūnėje sėdime mes. Nuostabu!
Po to skelbia: „Vienos minutės pasiruošimas!“ Vadinasi, viskas praėjo normaliai, dabar automatika laukia apskaičiuoto starto laiko. Dar kartą tikriname saugos diržus, kojų padėtį, standžiai įsitaisome į krėslus. Aš jau visiškai „įsikomponavau“ į jį. Galvoje – stambiu planu iškėlimo į orbitą ciklograma.
Ausinėse skamba: „Uždegimas!“ Girdime dirbančių variklių gaudesį.
Po to: „Tarpinė!“, „Pagrindinė!“ – tai praneša apie pakopas, į kurias perduodama variklių trauka. Ir štai: „Kilimas!“ Juntame tarsi postūmį į nugarą ir suprantame, kad raketa atsiplėšė nuo žemės. Kad tik niekas nesugestų!
Kas dešimt sekundžių mums praneša, kad skrydis vyksta normaliai. Iš lėto didėja perkrovos, girgžda konstrukcija. Sekame laiką. Pirma pakopa turi dirbti šimtą dvidešimt sekundžių. Yra! Staigiai sumažėja perkrova.
Girdime metalinį užraktų trinktelėjimą. Iš Žemės praneša: „Įvyko pirmosios pakopos atsiskyrimas.“ Pakopa sudaryta iš keturių kūginių raketinių blokų, kurie supo centrinę raketos dalį. Dabar jie atsiskyrė ir raketa įgavo ilgo cilindro, smailėjančio į viršų, formą. Dar po pusės minutės vėl pasigirdo užraktų trinktelėjimas – nuo erdvėlaivio atsiskyrė apsauginis korpusas. Iliuminatoriuose pasirodė dangus. Raketa pradėjo juntamai įsisiūbuoti. Juda lyg stangrus strypas, kuriuo kažkas mosikuoja. O mes tarsi esame šio strypo laisvame gale. Su kiekvienu mostu nuokrypis nuo normalios padėties darosi vis didesnis ir didesnis. Aš netgi pradedu baimintis, kad tik ji nesulūžtų. Bet viskas baigiasi gerai. Antroji pakopa, atidirbusi savo laiką, taip pat sėkmingai atsiskyrė. Dabar raketa žymiai trumpesnė ir kietesnė. Supimas baigėsi. Iš Žemės ir toliau praneša apie normalią skrydžio eigą. Perkrovos didėja. Laukiame tos brangiosios penki šimtai trisdešimt penktosios sekundės. Kai tik ją pasieksime – mes orbitoje.
Pasiekėme! Girdime iš Žemės: „Pagrindinė komanda įvykdyta!“ Vadinasi, laivas įgavo numatytą greitį ir variklis išjungtas. Mes tai pajutome, kadangi staigiai dingo perkrova. Ką tik ji didžiule jėga mus gniuždė į krėslus, o dabar šis spaudimas išnyko visiškai. Jausmas toks, tarsi mes kartu su laivu pradėjome kristi. Viskas, kas nebuvo pritvirtinta, pakilo į orą. Laisvi saugos diržų galai ir kabeliai, jungiantys šalmofonus, daugiau nebeguli ant mūsų, o kybo mums prieš akis. Tai – nesvarumas. Valio! Mes orbitoje! Sveikiname vienas kitą…
(…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/2012-nr-52 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Aurimas Aurimas rašo:

    Atrodo, kad visai neblogas automemuaras. Šiaip nesu labai didelis prisiminimų žanro gerbėjas, bet ši ištrauka tikrai sudomino. Reikės kada nors artimiausiu metu įsigyti šią knygą.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...