2010 Gegužės 19

Nerijus Mačiulis

Graikijos, Lietuvos ir kitų socialistinių šalių bėdos

veidas.lt

Gegužės šeštą dieną, švenčiant Anglijos centrinio banko politinės nepriklausomybės tryliktąsias metines, Europos centrinio banko (ECB) vadovas dar kartą viešai patikino, kad užstatu nepriims šlubuojančių valstybių obligacijų. Tai sukėlė didžiulę neigiamą finansinių rinkų reakciją ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje – JAV akcijų biržoje buvo užfiksuoti didžiausi dienos svyravimai nuo 1987-ųjų, kai akcijos neteko beveik 23 proc. vertės.

Vos per kelias dienas griežta pozicija radikaliai pasikeitė – jau kitą pirmadienį buvo tvirtinama, kad ECB, siekdamas sumažinti “aštrią įtampą kai kuriose rinkose”, pirks ne tik valstybių, bet ir įmonių skolos vertybinius popierius. Per savaitgalį finansų sistemos stabilumas tapo svarbesniu prioritetu nei kainų stabilumas.

Šis ECB žingsnis turbūt net svarbesnis už Europos lyderių gelbėjimo planą (kartais klaidingai ir per anksti jis vadinamas injekcija), kuriame numatoma 750 mlrd. eurų panaudoti bendros valiutos ir Graikijos bei kitų prasiskolinusių Europos valstybių finansų rinkoms palaikyti. Ši iš pirmo žvilgsnio nemaža suma sudaro tik apie 10 proc. euro zonos skolos, bet toks planas buvo būtinas, siekiant nuraminti finansų rinkas ir parodyti euro zonos valstybių vienybę bei nusiteikimą užtikrinti visų valstybių mokumą. Atkreipiame dėmesį, kad didžioji viso susitarimo suma – 440 mlrd. – yra tik numatomos (esant poreikiui) paskolų garantijos iš euro zonos vyriausybių.

Ko vertos šios garantijos, jei dauguma didžiųjų valstybių – Italija, Ispanija, Graikija, Portugalija, Airija – yra tos, už kurias reikia garantuoti, o ne kurios gali garantuoti? Be to, paskolai turės pritarti ją teikiančių šalių parlamentai, o tai nebūtinai trivialus ir savaime suprantą rezultatą turintis procesas. Todėl visai nenuostabu, kad šio plano paskatintas akcijų rinkų ir euro kilimas greitai išsikvėpė.

Sunku įsivaizduoti aplinkybes, kurios leistų Graikijai atsitiesti ir išeiti iš šios gana beviltiškos padėties. Privataus sektoriaus paveiktas ekonomikos augimas leistų surinkti daugiau pajamų į valstybės biudžetą, bet tuo sunku tikėti, kai didėja skolinimosi sąnaudos, nuolat streikuojama, o šalyje – vienas didžiausių Europoje mokesčių vengimų. Susidarius tokioms aplinkybėms dažniausias kitas žingsnis – nacionalinės valiutos nuvertėjimas, užtikrinantis išorinio konkurencingumo didėjimą. Tačiau Graikija neturi nacionalinės valiutos, kurią galėtų devalvuoti.

Kita išeitis – pasekti Baltijos šalių pėdomis ir mažinant viešojo bei privataus sektoriaus atlyginimus atlikti vidinę devalvaciją. Tačiau neatrodo, kad graikai būtų linkę taip lengvai atsisakyti tryliktų ir keturioliktų atlyginimų bei galimybės išeiti bene anksčiausiai į  pensiją, palyginti su kitais europiečiais (graikai į pensiją eina sulaukę 61-erių, vokiečiai – 67-erių). Trečia išeitis – ekspansinė Europos centrinio banko politika didinant pinigų pasiūlą. Dėl to šoktelėtų infliacija, atpigtų euras, sumažėtų tikroji euro zonos valstybių skola ir padidėtų jų konkurencingumas.

Jei nepavyks įgyvendinti struktūrinių reformų, sumažinti išlaidų ir šešėlinės ekonomikos masto (kuris yra panašaus lygio kaip Lietuvoje) ir taip atkurti šalies konkurencingumo, Graikijos lauks dalinis arba visiškas finansinių įsipareigojimų nevykdymas ir pasitraukimas iš euro zonos.

Pastarosiomis dienomis pasigirsta džiaugsmingų pareiškimų, esą daug Europos ir pasaulio valstybių galėtų pasimokyti iš Lietuvos gebėjimo priimti radikalius sprendimus, susijusius su biudžeto balansavimu. Tikrai nesinori menkinti didelės politinės valios, juolab kad visada smagu, kai kažkas iš tavęs mokosi (ką jau čia, prisipažinkime: visai smagu, kad kai kurių euro zonos valstybių viešųjų finansų padėtis daug prastesnė nei Lietuvos). Tačiau daug svarbiau matyti galimybę pačiam pasimokyti.

Esant tokiai padėčiai Lietuvos politikai ir, svarbiausia, visi šalies piliečiai galėtų suvokti, prie ko priveda populizmu ir tuščiais pažadais grįstas valstybės išlaidavimas. Bet kokių biudžeto išlaidų didinimas, nekeliant klausimo, iš kur biudžete atsiras lėšų, yra labai neatsakingas ateities kartų atžvilgiu.

Pasaulinės finansų krizės priežasčių buvo ieškoma rinkos fundamentalistų ideologijoje ir kapitalistų godume, o Europos skolų priežastis nesunku įžvelgti pavarčius pastaruoju metu vėl išpopuliarėjusias keinsizmo ir kitas socialistines doktrinas.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Nerijus Mačiulis:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...