2013 Sausio 08

Nerijus Mačiulis

Tik ne pirmyn į praeitį

veidas.lt


Lietuvai 2013 metai prasideda geriau nei daugumai ES valstybių. Nepaisant brangesnės elektros ir dyzelino, lietuviai galės džiaugtis ir toliau viena sparčiausiai augančių ekonomikų, mažėjančiu nedarbu ir didėjančiu realiu darbo užmokesčiu.

Naujoji Vyriausybė, nors taip ir nemano, paveldi ekonomiką, varomą teisingų reformų ir sklandžiai plaukiančią didėjančio konkurencingumo kryptimi. Buvusios Vyriausybės reformų atsisakymas ir „laivo“ sukimas 180 laipsnių kampu yra nuspėjamas ir populiarus žingsnis, tačiau jis gali būti labai pavojingas.
Ryškūs politiniai ciklai būdingi jaunoms demokratijoms, o juos sustiprina pačios demokratijos pagrindas – laisvi rinkimai, kurių metu politikai žodžiais ar valstybės (mokesčių mokėtojų) lėšomis įtikina rinkėjus palaikyti būtent juos. Politinių sprendimų cikliškumas, sukeliantis ir ekonominius ciklus, yra įgimta demokratijos yda. Politikai turi mažai paskatų priimti kad ir labai racionalius bei šaliai naudingus sprendimus, jei teigiamas jų poveikis bus jaučiamas vėliau nei po ketverių metų, nes tokių sprendimų „dividendai“ gali atitekti ir oponentams. Todėl pagrindiniu prioritetu tampa sprendimai, sukeliantys trumpalaikį visuomenės pasitenkinimą, bet neretai išbalansuojantys ilgalaikį ekonomikos augimą ir konkurencingumą.
Tačiau ekonominiai procesai gana inertiški, o staigūs sisteminiai lūžiai įvyksta retai. Tokio lūžio pavyzdys Lietuvoje buvo 2008 m. pabaiga, kai išbalansuotą ekonomiką nuo skardžio stumtelėjo pasaulinė finansų krizė. Ar tos krizės buvo galima išvengti? Vargu. Vis dėlto jos poveikis galėjo būti daug švelnesnis, jei kelerius metus iki jos valstybė būtų vykdžiusi aktyvią anticiklinę, augimą slopinančią politiką (taip, kartais reikia ir tokios). Tam tereikėjo lėtesnio valdžios sektoriaus išlaidų didėjimo ir biudžeto pertekliaus bei aktyvesnės monetarinės politikos siekiant apriboti, pripažinkime, neadekvatų kreditavimo augimą.
Daug partijų į pastaruosius Seimo rinkimus ėjo ne su konkrečiais pasiūlymais, bet pasikinkę aštrią buvusios Vyriausybės kritiką. Net vienas iš naujosios Vyriausybės prioritetų nurodomas kaip „konservatorių valdymo padarinių šalinimas“. Jau įgyvendintų savo sprendimų išaukštinimas bei oponentų pasiekimų menkinimas ar jų klaidų kritika yra neatsiejama politinio ciklo dalis. Tačiau rinkimams pasibaigus svarbu išmokti būti nepopuliariems ir įgyvendinti reformas (net jei jas inicijavo oponentai), teikiančias ne trumpalaikį pasitenkinimą, bet ilgalaikę naudą.
Norint atsakyti į klausimą, kiek svarbi yra naujosios Vyriausybės ekonominės politikos kryptis ir ar gali 2008 m. scenarijus pasikartoti, pavyzdžiui, 2016-aisiais, reikia įvertinti, kokia Lietuvos ekonomikos sveikata šiandien ir ar stiprus jos imunitetas galimam virusų antplūdžiui ateityje.
Kaip parodė pastarųjų metų Pietų Europos šalių patirtis, valstybės skolos lygis yra vienas tų rodiklių, kurie viršiję „sveiką“ lygį gali visą šalį įstumti į ilgametę recesiją. Lietuvos skola pastaraisiais metais padidėjo nuo maždaug 15 iki 40 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Nepaisant šio valstybės skolos šuolio, matome, kad finansų rinkose Lietuvos skolinimosi kaina ir bankroto tikimybė sumažėjusi iki žemiausio lygio istorijoje.
Kaip galima paaiškinti tokį, atrodytų, paradoksą? Svarbu tai, kad Lietuvos skolos ir BVP santykis išlieka daugiau nei dvigubai mažesnis nei ES vidurkis, o nuo šių metų jau pradės mažėti. Skolos mažėjimo priežastis – sėkmingai įgyvendinta fiskalinė konsolidacija ir sumažintas biudžeto deficitas. Europos Komisijos duomenimis, 2008 m. Lietuvos struktūrinis deficitas siekė 7,2 proc. BVP, o pernai sumažėjo iki 2,1 proc. BVP. Kitaip sakant, šiuo metu, priešingai nei pasaulinės finansų krizės išvakarėse, valstybės išlaidos nėra išsipūtusios drauge su trumpalaikėmis vienkartinėmis pajamomis, kurias anuomet sukūrė kreditavimo, nekilnojamojo turto ir vartojimo burbulas. Mažas struktūrinis deficitas reiškia, kad net susvyravus pasaulio ir Lietuvos ekonomikoms biudžeto pajamos nemažėtų tokiais tempais, kokiais krito prieš ketverius metus, o tai kelia investuotojų pasitikėjimą finansų rinkose.
Kas galėtų pakeisti dabartinę Lietuvos ekonomikos trajektoriją ir stumtelėti šalį į „praradusių pasitikėjimą“ valstybių gretas? Pasitikėjimą užsitarnauti daug sunkiau, nei jį prarasti – tai rodo ne tik Lietuvos, bet ir daugelio Europos valstybių patirtis. Investuotojai, priimdami sprendimą steigti įmonę šalyje arba pirkti tos valstybės vertybinius popierius, analizuoja ne tik jos makroekonominius rodiklius, bet ir ekonominę politiką, galinčią pakeisti tuos rodiklius ateityje.
Todėl svarbu tęsti aukštojo mokslo, valstybės valdomų įmonių efektyvumo didinimo, šešėlinės ekonomikos mažinimo ir kitas reformas, kurių rezultatai kartais mažai atsispindi trumpalaikiuose makroekonominiuose rodikliuose, bet yra labai svarbūs siekiant ilgalaikio konkurencingumo ir gerovės didėjimo. Dar svarbiau inicijuoti naujas reformas, pavyzdžiui, mažinančias “Sodros” įsipareigojimus ar didinančias darbo santykių lankstumą. Nemažai Europos valstybių, įskaitant ir kaimyninę Lenkiją, kovodamos su nedarbu jau pradėjo įgyvendinti tokias reformas. Todėl Lietuvos trypčiojimas vietoje reikštų judėjimą atgal, o ateityje darbo vietos būtų kuriamos lėčiau ir nebegalėtume pasidžiaugti, kaip 2012 m., kone sparčiausiai ES mažėjančiu nedarbu.
Vienu svarbesnių šių metų įvykių, galinčių pakeisti ilgalaikį Lietuvos konkurencingumą ir augimo potencialą, gali tapti mokesčių reforma. Vyriausybės programoje įvardytas prioritetas „kompleksinė mokesčių sistemos peržiūra“ neturėtų būti savitikslis. Mokesčių sistema yra tik vienas iš instrumentų, naudojamų valstybės tikslams įgyvendinti. Kitaip sakant, prioritetas turėtų būti ne plaktukas, o į reikiamas vietas sukaltos vinys. Jei mokesčių sistema bus keičiama siekiant sumažinti darbo jėgos apmokestinimą ir prarastas pajamas kompensuojant mokesčių išimčių bei lengvatų naikinimu arba turto mokesčių bazės plėtimu, tuomet rezultatas bus teigiamas. Jei bus bandoma sukurti lygybės ir solidarumo jausmą dar labiau apmokestinant kvalifikuotą darbo jėgą, teigiamo poveikio nepajus nei mažas pajamas gaunantieji, nei biudžetas.
Garsiame lietuvių kilmės režisieriaus Roberto Zemeckio filme „Atgal į ateitį“, kurį dabar jau turbūt galima vadinti praėjusio amžiaus klasika, kelionės laiku tampa nelabai sudėtingu ir intriguojančiu užsiėmimu. Šiandien kelionės laiku vis dar išlieka tik fantastinių knygų ir filmų siužetuose, užtat politiniame gyvenime – tai kasdienybė. Vis dar pasigirsta nostalgiško 2005–2008 metų idealizavimo bei ketinimų sugrąžinti tuos „gerus laikus“. Tačiau išbalansuota, nekonkurencinga, nuo galimybių atitrūkusi bei neracionaliais lūkesčiais pagrįsta ekonomika turi likti išmokta pamoka, į kurią gręžiotis, o juolab grįžti nebevertėtų.

Rinkimams pasibaigus svarbu išmokti būti nepopuliariems ir įgyvendinti reformas, teikiančias ne trumpalaikį pasitenkinimą, bet ilgalaikę naudą.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Nerijus Mačiulis:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...