2013 Liepos 02

Nerijus Mačiulis

Europos integracija – netobula, bet neįkainojama

veidas.lt


Šiuo metu labai svarbu įtikinti pačius europiečius ir investuotojus, kad Europos integracija tęsis.

„Esu įsitikinęs, kad euras įpareigos mus sukurti naujus ekonominės politikos instrumentus. Politiškai neįmanoma to padaryti dabar, tačiau vieną dieną įvyks krizė ir nauji instrumentai bus sukurti“, – tokią įžvalgą ir prognozę tuometis Europos Komisijos prezidentas Romano Prodi išsakė 2001 m.
Krizė prasidėjo mažiau nei po dešimtmečio, 2010-ųjų pradžioje, kai Graikija, o vėliau ir kelios kitos euro zonos valstybės prarado investuotojų pasitikėjimą, ir jų gelbėjimas tapo tarptautinių institucijų atsakomybe bei galvos skausmu.
Europos ekonominės ir pinigų sąjungos kūrėjai suprato, kad ji nėra tobula ir sėkmingam jos funkcionavimui trūksta kai kurių kertinių akmenų. Kokie gi tie kertiniai akmenys, arba instrumentai, apie kuriuos kalbėjo R.Prodi, ir kodėl jų negalėjo atsirasti prieš sukuriant pinigų sąjungą?
Euro zonos ekonominė politika pagrįsta trimis fundamentaliais principais – individualia šalių atsakomybe už bankų veiklos priežiūrą, individualia atsakomybe už valstybių skolas bei apribota Europos centrinio banko (ECB) galimybe skolinti euro zonos valstybėms. Ekonomikos teorija sako, kad negalima suderinti visų šių trijų principų, tuo pačiu metu dalijantis bendra valiuta ir vykdant bendrą monetarinę politiką.
Tačiau šią trilemą galima išspręsti sukuriant trūkstamas institucijas – fiskalinę sąjungą, bankų sąjungą bei „paskutinės vilties skolintoją“, suteikiantį finansinę pagalbą valstybėms ir jų finansinėms institucijoms. Europa nemažai pasistūmėjo šiuo keliu – jau ratifikuota fiskalinės drausmės sutartis, įpareigojanti valstybes subalansuoti biudžetus. Taip pat pradėjo veikti Europos stabilumo mechanizmas, kuris, priešingai nei ECB, gali skolinti vyriausybėms. Be to, prasidėjo ir diskusijos apie bankų sąjungos kūrimą.
Reikia pripažinti, kad pinigų sąjunga – bendra Europos valiuta – turėjo būti paskutinis, o ne vienas pirmųjų ekonominės Europos integracijos žingsnių. Tačiau kiti žingsniai – fiskalinė ir finansinė sąjunga – sulaukia daug mažiau visuomenės ir politikų pritarimo, todėl yra daug sunkiau įgyvendinami. Arba, kitaip sakant, apskritai įgyvendinami tik tada, kai Europa patiria krizę ir kitų išeičių nebelieka. Deja, valstybėms net dabar sunku pakilti virš siaurų nacionalinių interesų ir suvokti ilgalaikę integracijos naudą.
Šių institucijų – pinigų sąjungos pamatų – kūrimas užtruks dar ilgai ir susidurs su įvairiausiais trukdžiais. Todėl trumpuoju laikotarpiu Europos politikai turi priimti ir kitų sprendimų, galinčių atkurti gyventojų bei investuotojų pasitikėjimą, padėti sumažinti nedarbą ir ištraukti euro zoną iš recesijos. Deja, šiuo klausimu bendros vizijos taip pat nėra – vyksta arši diskusija tarp raginančiųjų „taupyti“ (subalansuoti valstybių finansus) ir „skatinti ekonomiką“ (padidinti valstybių išlaidas).
Kita vertus, ši diskusija iš esmės yra beprasmė. Akivaizdu, kad ilguoju laikotarpiu valstybės turės subalansuoti savo finansus. Tai padaryti jos jau įsipareigojo pasirašydamos fiskalinės drausmės sutartį. Išlieka klausimas, kaip paskatinti investicijas ir sumažinti nedarbą trumpuoju laikotarpiu. Per greitas biudžeto deficito mažinimo procesas, kaip parodė daugelio ES šalių patirtis, lėmė dar didesnį ekonomikos susitraukimą, mažesnes biudžeto pajamas ir dar didesnį poreikį mažinti biudžeto išlaidas. Kitaip sakant, problemos sprendimo priemonės paaštrino pačią problemą.
Tačiau ne išeitis ir tolesnis valstybių išlaidų didinimas – tai būtų tik trumpalaikis problemos atidėjimas ateičiai, ir tik su sąlyga, kad kažkas pietinėms Europos valstybėms paskolintų pinigų, kuriuos būtų galima nukreipti į investicijas. Investuotojų pasitikėjimą galima atgauti pradedant įgyvendinti ryžtingas struktūrines reformas: didinti darbo santykių lankstumą, toliau mažinti prekybos tarp šalių barjerus, atsisakyti perteklinio, kartais visiškai absurdiško reguliavimo. Kaip tokio absurdiško reguliavimo pavyzdį galima paminėti vieną Europos Komisijos svarstytą direktyvą, įpareigojančią restoranus alyvuogių aliejų tiekti vienkartinio naudojimo taroje (tariamai dėl higieninių priežasčių, tačiau latentinis motyvas turbūt susijęs su alyvuogių aliejaus gamintojų poreikiais).
Pagaliau svarbiausia gyventojus ir investuotojus įtikinti, kad Europos integracija tęsis. Daugeliui europiečių šiandien Europos integracija kelia daug abejonių, nuolat didėja skepticizmas euro ir Europos atžvilgiu. Dauguma Europos gyventojų mano, kad euras ir aukščiau nacionalinių interesų iškeltos institucijos bei jų sprendimai jiems jokios naudos nebeduoda. Šį skepticizmą neatsakingai kursto labiausiai pažeistų valstybių politikai, teigdami, kad būtent tarptautiniai gelbėjimo fondai verčia juos mažinti išlaidas ir taupyti, – kitais žodžiais, skriausti šalies gyventojus.
Tačiau jie nutyli, kad kelis dešimtmečius iki krizės metai po metų jų išlaidos viršijo pajamas, pažadai atitrūko nuo realybės, o norai – nuo galimybių. Nutyli jie ir tai, kad be Vokietijos ir tarptautinių institucijų finansinės pagalbos jų valstybės ir finansinės institucijos jau būtų bankrutavusios, gyventojų santaupos nuvertėjusios arba prarastos, nedarbas dar labiau išaugęs, o šalies ekonominis potencialas sumažėjęs. Šis veidmainiavimas veda prie žalingo ir labai pavojingo visuomenių supriešinimo. Graikijos arba Kipro gatvėse ar net žiniasklaidoje neretai galima pamatyti karikatūrų, pašiepiančių Vokietijos kanclerę, jos portretą „papuošiant“ Hitlerio ūsais ar svastikomis.
Galima ilgai vardyti, kiek finansinės naudos visiems Europos gyventojams sukūrė daug glaudesnis ekonominis bendradarbiavimas. Pamatinės Europos laisvės – nevaržomas prekių, paslaugų, kapitalo ir žmonių judėjimas – pakeitė ekonominius santykius ir padidino visos Europos konkurencingumą. Mažiau prekybos ir bendradarbiavimo barjerų, geresnės įsidarbinimo galimybės, mažesnės prekybos sąnaudos, stabilesni valiutų kursai – visai tai sukūrė labai daug finansinės naudos kiekvienam Europos gyventojui. Tačiau apie tai dažnai nesusimąstoma, kaip ir nuolat kvėpuojant deguonimi nesusimąstoma apie jo svarbą.
Tačiau didžiausia Europos integracijos nauda yra ne finansinė. Reikšmingiausia ES sukūrimo pasekmė yra tai, kad Europoje jau beveik 70 metų trunka taika. Istorijoje dar niekada – niekada – nebuvo tokio ilgo laikotarpio, kai nė viena Europos valstybė nekariauja su kita. Tai turėtų būti stipriausias argumentas ir motyvas, galintis paskatinti nešaržuoti ir nešiepti kaimynų bei net skeptiškiausiai nusiteikusius Europos politikus nepaslysti ir toliau eiti integracijos keliu.

Didžiausia Europos integracijos nauda yra ne finansinė. Reikšmingiausia ES sukūrimo pasekmė yra tai, kad Europoje jau beveik 70 metų trunka taika.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Nerijus Mačiulis:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. skaitytojas skaitytojas rašo:

    “Europoje jau beveik 70 metų trunka taika. Istorijoje dar niekada – niekada – nebuvo tokio ilgo laikotarpio, kai nė viena Europos valstybė nekariauja su kita”.
    O kaip Balkanų karas? Žinoma, jis vyko už Europos Sąjungos sienų. Tačiau Europa nėra vien ES. ES tik vienas iš galimų Europos valstybių sambūvio būdų ir nebūtinai apimantis jas visas.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...