2012 Gruodžio 04

Nerijus Mačiulis

Svarbu pasimokyti iš geriausių

veidas.lt


Lietuvos socialdemokratai daug ko galėtų pasimokyti iš savo ideologinių partnerių Vakaruose.

Lygiai prieš mėnesį „The Economist“, aptardamas Lietuvos Seimo rinkimų rezultatus, rašė, kad „nepaisant politinės įtampos, investuotojai bei analitikai, tikėdamiesi sėkmingos pono Kubiliaus politikos tęstinumo, išlaiko atsargų optimizmą“. Įdomu, kaip šis įtakingas pasaulinis savaitraštis jau pristatytas valdančiosios koalicijos ekonominės politikos gaires vertintų dabar. Nors Lietuva yra įdomi, bet ne pakankamai svarbi valstybė, kad apie ją būtų kalbama kas mėnesį. Tačiau atspėti, kas būtų rašoma šiandien, nesunku.
Pirmosios valdančiosios koalicijos savaitės pasižymėjo gausia, nors kartais ir prieštaringa informacija apie naujosios daugumos planus. Kai kurie ketinimai sveikintini, pavyzdžiui, ieškant finansinių išteklių padidinti minimalų mėnesinį atlyginimą (MMA), kalbama ne apie didesnius mokesčius, bet apie socialinių pašalpų mažinimą tiems, kurie jų nenusipelno. Džiugu ir tai, kad valstybės finansų stabilumas bei euro įsivedimas išlieka svarbūs šalies prioritetai.
Taip pat sveikintinas ir noras toliau kovoti su šešėline ekonomika, pavyzdžiui, ribojant atsiskaitymus grynaisiais pinigais. Pastarąją praktiką kovodamas su milžinišku mokesčių vengimu sėkmingai pradėjo įgyvendinti Italijos premjeras Mario Monti, nuo praėjusių metų uždraudęs atsiskaitymus grynaisiais už didesnę nei 1000 eurų sumą. Tačiau vien to tikrai neužteks – milžiniškos stambios kontrabandos srautus būtina stabdyti iš esmės kovojant su korupcija bei keičiant visuomenės požiūrį į šį itin žalingą reiškinį.
Vis dėlto, be jau ne kartą minėtų ketinimų padidinti darbo jėgos apmokestinimą, prisidengiant „progresinių mokesčių“ skraiste, galima išskirti dar bent keturis nerimą keliančius ketinimus. Pirma, socialinių išmokų indeksavimas, jų didėjimą susiejant su infliacija. Tačiau kaip parodė kai kurių prie bankroto ribos stovinčių Europos valstybių patirtis, tai pavojingas instrumentas. Automatinis socialinių išmokų didinimas ne visada gali atitikti valstybės finansines galimybes arba dar blogiau – gali įsukti infliacijos spiralę.
Antra, ketinimai dėl MMA didinimo išaugusias įmonių sąnaudas kompensuoti dalijant PVM lengvatas yra pripažinimas, kad iš šių lengvatų vartotojai naudos neturės. Ir kompensaciją gautų tik mėsos gamintojai, o kaip lentpjūvės, metalo apdirbimo bei kitos produkciją eksportuojančios įmonės? Be to, tokios lengvatos ne tik iškraipytų konkurenciją, bet ir sumažintų valstybės biudžeto pajamas, o tai jau prieštarautų pažadui toliau mažinti biudžeto deficitą.
Trečia, noras kuo skubiau atsisakyti studijų krepšelio principo yra didelis žingsnis atgal, iš kurio naudos turėtų tik universitetai, bet ne studentai. Visų pirma reikia pripažinti, kad valstybė neturi galimybių suteikti nemokamą aukštąjį išsilavinimą visiems norintiems (šiuo metu kokybinių barjerų įstoti į daugumą universitetų kol kas nėra – tik finansiniai). Studijų krepšelių atsisakymas reiškia, kad visi studentai mokės vienodą mokestį, o likusias studijų išlaidas padengs valstybė. Tačiau toks lygiavos principas aukštojo mokslo sistemoje nėra optimalus: ar tikrai labai gabus aukščiausiais įvertinimais mokyklą baigęs moksleivis turi turėti tokias pačias galimybes kaip ir patinginiauti mėgdavęs šešetukininkas?
Dar svarbiau, jog studijų krepšelio principas, kurį labai sėkmingai taiko, pavyzdžiui, Danija, užtikrino, kad pinigus gaudavo studentas, o ne universitetas. Dėl to aukštojo mokslo institucijos turėjo konkuruoti dėl šių gabesnių studentų – teikti aukštesnės kokybės paslaugas.
Galiausiai didžiausią nerimą kelia kai kurių Seimo narių kreipimasis į Konstitucinį Teismą dėl pradėtos vykdyti valstybės valdomų įmonių (VVĮ) reformos, kuria buvo siekiama didesnio jų valdymo skaidrumo, efektyvumo ir depolitizavimo. Jiems užkliuvo du reformos aspektai – reikalavimai šioms įmonėms siekti pelno bei teikti metines veiklos ataskaitas, kurios vadinamos biurokratiniu netikslingu veiklos apsunkinimu. Šie reikalavimai leidžia siekti VVĮ efektyvumo ir skaidrumo bei yra visiškai įprasta praktika išsivysčiusiose pasaulio šalyse. Todėl tokia Seimo narių iniciatyva vienareikšmiškai atrodo prasilenkianti su jų akcininkų – Lietuvos gyventojų interesais ir gali gražinti VVĮ į tamsos amžių, kai jų turtas, veiklos finansinės ataskaitos, tikslai bei rezultatai visuomenei buvo neprieinami.
Kartais atrodo, kad įgyvendinant ekonominę politiką nevengiama eksperimentuoti ir išradinėti dviračio. Tačiau ko galėtų pasimokyti Lietuvos socialdemokratai iš savo ideologinių partnerių Vakaruose? Pirmiausia akys krypsta į neseniai išrinktą Prancūzijos prezidentą Francois Hollande’ą, kuris vykstant rinkimų kampanijai dalijo daug populiarių, tačiau sunkiai įgyvendinamų pažadų. Vienas jų – atsisakyti griežtų taupymo priemonių ir iš naujo derėtis dėl Europos fiskalinės sutarties – buvo labai greitai sulaužytas. Istoriniu reikėtų laikyti ir Prancūzijos prezidento pripažinimą, kad valdžios sektoriaus išlaidos yra per didelės ir reikia „daryti daugiau išleidžiant mažiau“.
Tačiau svarbiausia atkreipti dėmesį į du labiausiai netikėtus Prancūzijos socialistų žingsnius. Pirma, pripažįstant milžinišką darbo mokesčių naštą, vien 2013 m. pasiūlytos 20 mlrd. eurų vertės mokesčių lengvatos jai sumažinti. Antra, F.Hollande’as pažadėjo iki metų pabaigos atskleisti „istorinį kompromisą“ su profsąjungomis, kuris leistų didesnį darbo rinkos lankstumą.
Dar labiau įkvepiantis praėjusio dešimtmečio Vokietijos pavyzdys. Stebėdamas ekonomikos stagnaciją ir didėjantį nedarbą, tuometis Vokietijos kancleris ir socialdemokratų lyderis Gerhardas Schroederis ėmėsi netradicinių priemonių. Nuo 2003 iki 2005 m. jis inicijavo ir įgyvendino grupę reformų, vadinamų „Darbotvarke 2010“: sumažino pajamų mokestį, padidino darbo santykių lankstumą bei apkarpė socialines išmokas. Socialdemokratų reformų rezultatai viršijo lūkesčius – Vokietijos ekonomikos augimas pradėjo lenkti euro zonos augimą. Nedarbas sumažėjo nuo 11,3 iki mažiau nei 8 proc. ir toliau mažėjo net pastarosios krizės laikotarpiu, kai daugumoje Europos valstybių nedarbas pasiekė istorines aukštumas.
Grįžtant prie Lietuvos ekonominės politikos verta prisiminti Oscarą Wilde’ą, kuris yra pasakęs, kad pirmoji santuoka – tai vilties triumfas prieš išmintį, o antroji – vilties triumfas prieš patirtį. Ypač jei kalbame apie antrą santuoką su tuo pačiu politiniu partneriu. Tačiau jei viltis stipri, bet negali pasirinkti partnerio, geriausia, ką gali padaryti, – modeliuoti šeimos santykius remdamasis gerąja kitų šeimų patirtimi.

Pirmosios valdančiosios koalicijos savaitės pasižymėjo gausia, nors kartais ir prieštaringa informacija apie naujosios daugumos planus.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Nerijus Mačiulis:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...