2015 Kovo 08

Egzistenciniai apmąstymai nacių okupuotame Paryžiuje

veidas.lt

Nusitrynus ribai tarp „yra“ ir „buvo“, Paryžiaus gatvėse klostosi istorija apie žmogų, praradusį gyvenimo prasmę ir panorusį pabėgti nuo savo gyvenimo. Tai gilus, asmeniškas pasakojimas, besirutuliojantis Nobelio literatūros premijos laureato Patricko Modiano romane „Povestuvinė kelionė“.

Patrickas Modiano

Prieš tariamai išvykdamas į Rio de Žaneirą, paėmiau šių durų seną Brikaro raktą – Anetė nė neįtarė, jog toks yra, – o jai žinomą pagrindinių buto durų raktą palikau gerai matomoje vietoje ant naktinio stalelio. Tad net jei susigaudė, jog likau Paryžiuje, ji žinojo, kad pamiršau raktą ir į butą netikėtai patekti negalėsiu.

Sandėliuke šviesos nebuvo. Apgraibomis suradau apvalią rankeną ir atidariau duris į nedidelį kambarėlį, kurį būtume vadinę „vaikų kambariu“, jei mudu su Anete jų būtume turėję. Koridorius, kurio pasieniuose buvo sustatytos knygos, vedė į didįjį kambarį, atstojusį mums svetainę. Aš tipenau ant pirštų galų, nors nebuvo ko bijoti. Visi buvo terasoje. Girdėjau jų balsus. Gyvenimas ėjo toliau ir be manęs. Akimirksnį mane apėmė pagunda užlipti siaurais laiptais su pintos virvės turėklais, virš kurių palei sienas kabojo plūdurai. Jais patekčiau į terasą, panašią į viršutinį laivo denį, mat mudu su Anete norėjome, kad mūsų butas visada sudarytų plaukiančio laivo iliuziją: apskriti langeliai, koridoriai, falšbortas… Man įėjus į terasą, įsiviešpatautų mirtina tyla. Paskui, atslūgus nuostabai, pasipiltų klausimai, visi man surengtų šventę, džiūgautų smarkiau nei paprastai ir mauktų šampaną grįžusiojo garbei.

Tačiau sustojau ant pirmo laiptelio. Ne, aš tikrai nenorėjau nieko matyti, su niekuo kalbėtis, aiškintis arba vėl gyventi kaip anksčiau. Man rūpėjo įeiti į mūsų kambarį ir pasiimti kelis vasarinius drabužius ir mokasinų porą. Iš lėto pasukau apvalią durų rankeną. Jos buvo užrakintos iš vidaus. Pro durų apačią ant kilimo krito šviesos ruoželis. Jie užsidarė čia per patį šventės įkarštį. Kas jie? Anetė su Kavano? Mano našlė – juk argi ne našlė, jei aš nusprendžiau niekada daugiau nesirodyti? – dabar guli mūsų vedybinėje lovoje su geriausiu mano draugu?

Įėjau į gretimai esantį savo darbo kabinetą. Durys į aną kambarį buvo praviros. Atpažinau Anetės balsą:

–?Tikrai ne… Brangusis… Na, nebijok… Niekas negali ateiti ir mums sutrukdyti…

–?Tu įsitikinusi? Juk kiekvienas gali nusileisti iš terasos ir įeiti… Ypač Kavano…

–?Tikrai ne… Kavano neateis… Aš užrakinau duris…

Išgirdęs švelnius ir globėjiškus Anetės žodžius, supratau, kad ji ne su Kavano. Paskui atpažinau tylų Ben Smidano balsą, to jaunuolio, kurį metų pradžioje mudu su Kavano patys pasiūlėme priimti į Tyrinėtojų klubą, nes jis norėjo atsidėti nuskendusių laivų nuolaužų paieškai Indijos ir Ramiajame vandenyne, ir kurio veidas Anetei priminė „graikų piemenį“.

Kambaryje užgesus šviesai, Anetė sušnabždėjo:

–?Nebijok, brangusis…

Tada aš tyliai uždariau duris ir uždegiau stalinę lempą. Pasirausęs stalčiuose, suradau seną tamsiai žalią kartoninį aplanką. Pasikišau jį po pažastimi ir išėjau iš kambario palikęs savo našlę ir Ben Smidaną meilės glėbyje.

Akimirką stabtelėjau vidury koridoriaus ir įsiklausiau į balsų klegesį. Pagalvojau apie Kavano, stovintį kur nors prie falšborto su šampano taure rankoje. Kartu su kitais svečiais jis turbūt žvelgė į Blanšo aikštę, panašią į nedidelį žvejų uostą, kuriame trumpam sustoja laivai. Jis nepastebėjo, kad jau kuris laikas nėra Anetės, ir nesuko sau galvos, kur mano našlė galėtų būti.

Mintyse vėl išvydau save prieš dvidešimtį metų, sėdintį prietemoje priešais bungalą su Ingrida ir Rigo. Aplinkui aidėjo šūkavimai ir kvatojimai, tokie kaip dabar nuo terasos. Šį vakarą, būdamas maždaug Ingridos ir Rigo amžiaus, daug ką vertinau panašiai kaip jie, nors anuomet man tai atrodė keista. Prisiminiau Ingridos žodžius: „Mes apsimesime mirę.“

Nusileidau slaptais laiptais už „Mulen Ružo“ ir vėl atsidūriau bulvare. Perėjęs Blanšo aikštę, pakėliau galvą į mūsų terasą. Nuo viršaus jie negalėjo pamatyti manęs, įsimaišiusio į pasipylusių iš autobusų turistų ir Liepos keturioliktąją išėjusių pasivaikščioti žmonių minią. Kažin ar jiems šmėstelėjo mintis apie mane? Širdies gilumoje aš juos visus mylėjau: savo našlę, Kavano, Ben Smidaną ir kitus svečius. Vieną dieną grįšiu pas juos. Tik dar nežinau tikslios prisikėlimo datos. Tam reikia jėgų ir noro. Bet šį vakarą sėsiu į metro ir važiuosiu į Port Dorė. Man pasidarė lengva. Nutolus nuo visko.

Kai grįžau apie vidurnaktį, dar švietė aikštės fontanai, o keli žmonių būreliai, kuriuose pastebėjau vaikų, traukė zoologijos sodo link. Liepos keturioliktosios proga jis buvo atidarytas, tačiau gyvūnai, be abejo, snūduriavo narvuose ir aptvaruose. Kodėl ir man jo neaplankius naktį ir nepatyrus iliuzijos, kad įgyvendinu mūsų seną svajonę: likti uždarytiems naktį zoologijos sode?

Bet aš nusprendžiau verčiau grįžti į „Dodso“ viešbutį ir išsitiesti kambaryje ant didelės raudonmedžio lovos. Paėmęs iš naujo perskaičiau į tamsiai žalią aplanką sudėtus lapus. Peržiūrėjau pastabas ir prieš dešimtį metų sukurtus nedidelius straipsnelius – apmatus anuomet puoselėto sumanymo: parašyti Ingridos biografiją.

Rugsėjo mėnesį Paryžiuje man pirmą kartą kilo abejonių dėl savo gyvenimo ir darbo. Dabar turėjau dalytis žmona Anete su geriausiu savo draugu Kavano. Publika raukėsi žiūrėdama mūsų kuriamus dokumentinius filmus apie tolimus kraštus. Mane nustojo žavėjusios visos tos kelionės ir musoninių vėjų, žemės drebėjimų kraštai, turtingi amebų ir žmogaus nepaliestų miškų. Ar apskritai kada nors žavėjo?

Užplūdo abejonių ir niūrios nuotaikos dienos. Dar turėjau penkias savaites atokvėpio prieš išvykdamas bastytis po Aziją Geltonosios ekspedicijos kitados tyrinėtu maršrutu. Aš keikiau ekspedicijos narius, kurių pėdsakais privalėjau sekti iš paskos. Atrodė, jog Paryžius, Senos krantinės, Blanšo aikštė niekada manęs taip netraukė kaip dabar…

Mane kankino ir iš galvos neišėjo prisiminimas apie Ingridą, tad keletą dienų prieš išvykdamas rašiausi viską, ką apie ją žinojau, tai yra ne kažin ką… Po karo penkerius ar šešerius metus Rigo su Ingrida gyveno pietuose, bet apie šį laikotarpį nieko nežinojau. Paskui, palikusi Rigo, Ingrida išvyko į Ameriką. Ji išvažiavo paskui vieną kino prodiuserį. Ten jis norėjo jai suteikti galimybę suvaidinti kelis antraeilius vaidmenis menkaverčiuose filmuose. Kai Rigo nuvyko pas ją, ji paliko prodiuserį ir kiną. Bet vėliau vėl pabėgo nuo Rigo. Šis grįžo atgal į Prancūziją, o ji dar daugelį metų, apie kuriuos nieko nežinojau, gyveno Amerikoje. Paskui grįžo į Prancūziją, į Paryžių. O po kurio laiko ir pas Rigo. Maždaug tada aš juos sutikau Sen Rafaelio kelyje.

Nesmagiai jaučiausi skaitydamas dešimties metų senumo užrašus, lyg ne pats būčiau juos rašęs. Ir kaip vaikiškai pasielgiau, iš vieno 1951 metų žurnalo iškirpęs spalvotą Eliziejaus Laukų vasaros nakties nuotrauką tik todėl, kad tų pačių metų vasarą vienoje šios alėjos terasoje Ingrida susipažino su amerikiečiu prodiuseriu… Pridėjau šį dokumentą prie užrašų, kad geriau atspindėčiau aplinką, kurioje gyveno dvidešimt penkerių metų Ingrida. Skėčiai nuo saulės, pintos terasų kėdės, kurortinis Eliziejaus Laukų reginys, malonūs Paryžiaus vakarai nuostabiai derėjo su jos jaunyste… Radau užrašytą Aleksandro d’Ark, Holivudo senbuvio prancūzo, vardą, kuris aną vakarą pristatė Ingridą prodiuseriui, nes lydėjo jį visose kelionėse po Europą ir buvo įpareigotas supažindinti jį, kaip tada buvo sakoma, su jaunomis mergaitėmis…

Į užrašus buvo įdėtas ir kitas dokumentas, kuris man atrodė svarbus Ingridos biografijai: atsitiktinai rasta amerikiečio prodiuserio nuotrauka. Jis buvo nufotografuotas per iškilmingą vakarą viename Floridos kazino. Salės viduryje ant pakylos varžėsi gimnastai, ir tada, norėdamas sublizgėti Ingridos akyse, prodiuseris pakilo nuo stalo, nusivilko smokingą, nusiėmė peteliškę ir nusirengė marškinius. Iki pusės nuogas jis užlipo ant pakylos ir suglumusių gimnastų akivaizdoje užšoko ant skersinio. Nuotraukoje jis stovėjo ant jo išsižergęs, išpūtęs krūtinę ir įtraukęs pilvą. Jis buvo labai mažo ūgio, nukarusiais iki lūpų kraštų ūsais, į kuriuos pažvelgus man pabusdavo tolimi vaikystės prisiminimai. Tvirtai suspaustos lūpos, pergalingai atstatyta krūtinė ir plačiai išžergtos kojos…

Tas vyras norėjo įrodyti moteriai, pagal amžių tinkančiai jam į dukras, jog gali būti amžinai jaunas. Kai Ingrida man pasakojo šį anekdotą, abu kvatojomės iki ašarų. Man kilo mintis, ar kartais ji neašarodavo pagalvojusi apie tokius tuščiai praleistus vakarus.

Apie autorių

„Šviežiausias“ Nobelio literatūros premijos laureatas Patrickas Modiano (g. 1945 m.) yra vienas garsiausių šiuolaikinių prancūzų literatūros kūrėjų, anksti sulaukęs pripažinimo. 1968 m., vos pasirodžius pirmajam P.Modiano romanui „Žvaigždės aikštė“, jis pelnė Roger Nimier ir Fénéono premijas, 1972 m. – Didžiąją Prancūzijos akademijos romano premiją, 1978 m. – Goncourt’ų premiją, 1996 m. – Nacionalinę didžiąją literatūros premiją už visą kūrybą, 2010 m. – pasaulinę ~Cina Del Duca~ premiją, o 2012 m. – Austrijos valstybinį Europos literatūros prizą. Šį garbų sąrašą vainikavo netikėta Nobelio literatūros premija, paskirta „už atminties meną, prikėlusį sunkiai apčiuopiamus žmonių likimus ir atskleidusį tikrovišką okupacijos metų pasaulį“. Iš viso P.Modiano yra parašęs 28 romanus.

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...