2011 Lapkričio 30

Dujų terminalų dėlionės Baltijos šalyse ir Kuršių mariose

veidas.lt


Kol Lietuvoje rungtyniaujama, kas pirmas pastatys suskystintų gamtinių dujų terminalą, kaimynai netruko pareikšti savo teisių.

Jau įpratome, kad Lietuvos derybininkai, tuščiai išleidę komandiruotpinigius, parvažiuoja iš piktosios pamotės Maskvos. Tačiau praėjusią savaitę daug paguodos vilčių puoselėję lietuviai prisirinko antausių ir „pas gerąją mamytę“ Briuselyje.
Pirmasis – tai, kad Europos Komisija Ignalinos atominės elektrinės uždarymo darbams 2014–2017 m. laikotarpiu pasiūlė dar mažiau, nei buvo tyliai šnabždėta užkulisiuose: ne 230, o tik 210 mln. eurų. Todėl įmanoma, kad derybų pabaigoje tie Lietuvoje iš anksto paniekintieji 230 milijonų taps dideliu premjero paskirto derybininko Neilo Tankevičiaus laimėjimu, o 770 ar anksčiau prašytus 870 milijonų eurų (koks gi skirtumas?) galėsim nusipiešti ant didelio reklaminio stendo ir pridengti juo neišardytus senosios atominės reaktorius tuo metu, kai greta vyks naujos elektrinės atidarymas.

Latvija kontratakuoja

Antrasis antausis – ES Vadovų taryboje, kurioje Latvijos atstovai, kaip ir žadėjo, blokavo mūsiškei strategijai palankų siūlymą dėl sinchroninio Baltijos šalių prisijungimo prie Vakarų Europos elektros tinklų.
Mat užsižiūrėję į pliką Kiaulės Nugarą lietuviai bus pamiršę, kad Latvijos atstovų pretenzijos statyti regioninį suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą niekur neprapuolė. Šioms statyboms kaimynai (priešingai nei lietuviai) norėtų pasinaudoti Briuselio žadėta ES parama, kuri šviečia tik tokiu atveju, jei terminalo „regionas“ pasirodytų platesnis už pačią Latviją. Nuo geranoriško kaimynų „neprieštaravimo“ regionas savaime neprasiplečia. Tuo tarpu oficialiai kiekviena proga, aukštiems pareigūnams tarpusavyje rankas bespaudžiant, būdavo kartojama, esą Baltijos sesės draugiškai projektuos savus terminaliukus ir jokių problemų dėl to nekils.
Tik specialistai, iš premjero būstinės nuolat apšaukiami „kovojimu už energetinę nepriklausomybę nuo Lietuvos“, retkarčiais įžūliai vis dar drįsdavo priminti, kad SGD terminalas rentabiliai veiktų tuomet, jei per metus tiektų mažiausiai 5–6 mlrd. kubinių metrų dujų – tai yra tiek, kiek su kaupu užtektų trims Baltijos valstybėms kartu sudėjus.
Ir štai – išlindo latviška yla iš diplomatinio bagažo. O čia, lyg tyčia, dar atvilnijo „Snoro“ ir „Latvijas Krajbanka“ kracho nesmagus dūmelis… Ir atnešė iš Rygos į Vilnių dar vieną mandagų įspėjimą: jei Lietuvos vyriausybė atsisakys gelbėti šiuos bankus, Latvijos vyriausybė, lopydama atsivėrusias biudžeto skyles, netgi labai norėdama nebeturės galimybių svariai dalyvauti bendruose ekonominiuose projektuose – tokiuose kaip „Rail Baltica“ geležinkelio vėžės rekonstrukcija ar Visagino atominės elektrinės statyba. Į Vilniaus pranešimus apie „Snoro“ bankrotą Latvijos premjeras Valdis Dombrovskis nedelsiant atsakė prašymu atidėti numatytą susitikimą Visagine.

Tuo metu Klaipėdoje…

O tuo metu Klaipėdoje nebežinoma, kaip uoste vieną šalia kito sutalpinti du savarankiškai projektuojamus SGD terminalus. Atrodo, kad nei prezidentė Dalia Grybauskaitė, nei premjeras Andrius Kubilius, metų pradžioje lengvabūdiškai patarę dabar jau amžinatilsį Bronislovui Lubiui įrengti nuosavą SGD terminalą, rimtai neįvertino tokių „Achemos grupės“ ketinimų. Užtat dabar Klaipėdos savivaldybė, gavusi du skirtingus prašymus pritarti dujų terminalų poveikio aplinkai vertinimo programoms, nebežino, ką daryti. Nebent rašyti nerimo raštus į Vilnių: kas užvirė tą košę, tas tegul ir srebia.
Viena vertus, iš „Klaipėdos naftos“ planuojamo terminalo orientacinių pajėgumo parametrų (2–3 mlrd. kubinių metrų dujų per metus) akivaizdu, kad viliodami projektu galimus investuotojus Lietuvos atstovai nepraranda vilties užsieniečiams nurodyti tokį solidų būsimą klientą, kaip trąšas gaminančią „Achemą“, per metus suvartojančią 1,3 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų (arba daugiau nei trečdalį Lietuvai reikalingo dujų kiekio). Antraip prie Kiaulės Nugaros užtektų ir mažesnio „terminaliuko“.
Savo ruožtu ambicinga „Achemos grupė“ savo nuomojamose uosto valdose taip pat regi 3 mlrd. kubinių metrų pajėgumo SGD terminalą ir netgi projektuoja galimybę jį išplėsti iki 5 mlrd. kubinių metrų, jeigu tik atsirastų poreikis. O poreikis, ne paslaptis, pirmiausia siejamas su jūrų uosto (taigi ir galimybės statyti savo SGD terminalą) neturinčia Baltarusija. Kai Lietuvos ir Baltarusijos santykiai buvo santykinai atšilę, apie tokią perspektyvą užsimindavo ir valstybinio SGD terminalo planuotojai. Tačiau stebint šįmet rekordiškai išaugusį baltarusiškų trąšų eksportą per Klaipėdos uostą, kuriame šį krovinį aptarnauja „Klasco“ ir Birių krovinių terminalas, nekyla abejonių, kad koncerno bandymas organizuoti alternatyvų gamtinių dujų tiekimą Baltarusijai turėtų daugiau šansų.
Privataus terminalo plėtotojai, sprendžiant iš terminalo darbo apimčių, irgi neslepia pretenzijų tapti vieninteliais šalyje SGD importuotojais. „Achemos grupės“ SGD terminalo darbo grupės pirmininkas Algis Latakas Klaipėdos savivaldybėje atvirai pareiškė manąs, kad 2014-aisiais „Klaipėdos naftos“ kuruojamas terminalas prie Kiaulės Nugaros nebus pastatytas.
Numanomos priežastys dvi: pirma – tokie tempai neatitiktų įstatymais numatomų būtinų projektavimo procedūrų terminų (prisiminkime, kad tik praėjusią savaitę, t.y. po pusantrų metų biurokratinio aparato apsukų, Vyriausybė pagaliau perdavė Kiaulės Nugaros salos gabalą Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai), o antra ir galbūt svarbiausia – sunku įsivaizduoti, iš kur „Klaipėdos nafta“ paims SGD terminalui statyti kone milijardą litų.
Abu konkuruojantys terminalai numato naudoti panašią technologiją – laivus-plaukiojančias saugyklas su dujinimo įranga. „Klaipėdos nafta“ jau vykdo tokio laivo įsigijimo konkursą, kuriam paraiškas pateikė trys tiekėjai.
Ir vieno, ir kito terminalo atveju importuotos dujos vamzdynu beveik identiškomis trasomis turėtų pasiekti magistralinį dujotiekį Tauragė–Klaipėda. Specialistai spėja, kad šiame etape abiejų projektų plėtotojų tykotų daugiausiai kliūčių, mat dujotiekiui kloti tektų išpirkti nemažai privačių sklypų.

Ambicijos ar ekonominė logika

Vis dėlto yra vienas reikšmingas skirtumas: „Achemos grupė“ gamtinių dujų importui žada naudoti jau turimas Jūrų perkėlos terminalo krantines, o valstybiniam terminalui pirsą, prie kurio švartuotų plaukiojančią saugyklą bei dujovežius, tektų statyti. Statybos, kaip aiškėja, nebūtų paprastos, mat supiltinės salos gruntas nestabilus, todėl prieplaukos sienutės polius gali tekti sukalti labai giliai.
Logiška, kad ir klaipėdiečiai, anksčiau dvejoję, ar verta leisti išilgai viso miesto besidriekiančiu laivybos kanalu plaukti vieno terminalo dujovežiams, nesupranta, kam Lietuvai prireikė dviejų identiškų terminalų, kuriuos skirs vos 600–700 metrų pločio vandens tarpas. „Kovotojų už energetinę nepriklausomybę nuo Lietuvos“ požiūrio į susiklosčiusią situaciją geriau nė neminėsime.
Geriau grįžkime į Briuselį ir prisiminkime, kad Europos Komisija niekaip dėl vieno terminalo susitarti nepajėgiančioms Baltijoms šalims pasiūlė saliamonišką išeitį: statyti savas krantines, o plaukiojanti saugykla su dujinimo įranga būtų viena ir kursuotų tarp trijų valstybių uostų tarsi koks linijinis laivas. Jeigu nervų karas dėl SGD terminalų Klaipėdoje užsitęs – kas žino, galbūt Lietuvoje šio laivo lauktų ne viena, o dvi greta esančios stotelės.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...