2013 Gruodžio 10

Audrius Bačiulis

Didžiosioms partijoms nenaudinga išleisti savo lyderius į Prezidentūrą

veidas.lt


Tampa dėsninga, kad abi pagrindinės Lietuvos partijos – konservatoriai ir socialdemokratai – prezidento rinkimuose arba iš viso nekelia savo kandidato, arba kelia antraeilę figūrą.

Tai, kad prezidento rinkimuose socialdemokratai vietoj partijos pirmininko Algirdo Butkevičiaus kels europarlamentarą Zigmantą Balčytį, netapo kaži kokia savaitės naujiena, nei juo labiau sensacija. Trys viena po kitos darytos apklausos dar prieš mėnesį parodė, kad prezidento rinkimuose A.Butkevičius neturi jokių šansų prieš Dalią Grybauskaitę, kuri beveik garantuotai sieks perrinkimo antrai kadencijai. Juolab kad visos trys apklausos, skirtingu laiku darytos tiek „Spinter tyrimų“, tiek „Baltijos tyrimų“, davė stebėtinai vienodą rezultatą – trigubą D.Grybauskaitės persvarą prieš A.Butkevičių, o „Vilmorus“ apklausa parodė, jog prezidentės populiarumo nesumenkino nei skandalas dėl VSD pažymos nutekinimo, nei nenutrūkstantis Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės puolimas. Vadinasi, tai ne atsitiktinumas, o aiški tendencija.
Tokiomis aplinkybėmis A.Butkevičiui kelti savo kandidatūrą prieš D.Grybauskaitę būtų tolygu politinei savižudybei. Ne paslaptis, kad D.Grybauskaitė turi didžiulį psichologinį pranašumą prieš A.Butkevičių, kuris prieš dešimtmetį nesugebėjo prilygti jai perėmęs finansų ministro portfelį, o prieš penketą metų jau kartą buvo dabartinės valstybės vadovės sutriuškintas per pirmąjį prezidento rinkimų turą. Lygiai visi matėme, kaip įsakmiai pernai prezidentė nurodinėjo Vyriausybę formuojančiam A.Butkevičiui, ką jis galįs įtraukti į Ministrų kabineto sudėtį, o ko – ne. Ir nuo tol kiekvieną pirmadienį rytais linkstančiomis kojomis eina į Prezidentūrą, kaip prasikaltęs mokinukas pas mokyklos direktorę.
Į tai atsižvelgus įsivaizduoti, kad rinkimų kampanijos metu tarp A.Butkevičiaus ir D.Grybauskaitės gali vykti lygiavertė dviejų kandidatų į prezidentus diskusija, tai tas pat, kaip bandyti įsivaizduoti lygiavertę diskusiją tarp triušio ir anakondos. Na, nebent šioji būtų labai soti keliais ministrais ir kuo nors neįtikusiu ambasadoriumi desertui. Tačiau triušiui dėl to drąsiau nebus.
Vis dėlto pakartotinis sutriuškinimas prezidento rinkimuose – toli gražu ne pats baisiausias dalykas, galintis ištikti A.Butkevičių. Daug didesnį nerimą jam kelia perspektyva po pralaimėtų prezidento rinkimų likti ir be premjero posto. Tikriausiai neišduosiu didelės paslapties pasakydamas, kad dar prieš kelerius metus A.Butkevičius, kaip galimas kandidatas į premjerus hipotetinės socialdemokratų pergalės rinkimuose atveju, nekėlė D.Grybauskaitei jokių šiltų minčių. Vargu ar po metus trukusio jau nebe hipotetinio premjero A.Butkevičiaus vadovaujamos Vyriausybės darbo (tiksliau – nedarbo) prezidentės požiūris į jį pasikeitė į gerąją pusę.
Lygiai vieša paslaptis, kad A.Butkevičiaus, kaip premjero, veikla netenkina ne vien tik prezidentės, opozicijos ir netgi koalicinės Darbo partijos, kurios lyderis Viktoras Uspaskichas įvardijo dabartinę Vyriausybę silpniausia iš visų buvusiųjų. Jo (ne)veikla netenkina ir pačių socialdemokratų, kurie tik ir ieško preteksto sklandžiai pakeisti ministrą pirmininką lyg ir Juozu Oleku, lyg ir Juozu Bernatoniu ar kuriuo kitu „bičiuliu“. Pralaimėti prezidento rinkimai, po kurių pagal Konstituciją Vyriausybė grąžina naujai išrinktajam valstybės vadovui savo įgaliojimus, yra tiesiog idealus pretekstas ir galimybė imtis tokios rokiruotės. Juk Konstitucinio Teismo išaiškinimas, jog naujasis prezidentas turi skirti premjeru tą, kuris gali gauti Seimo daugumos paramą, nesako, kad reikia būtinai skirti tą patį asmenį. Galima skirti jo partijos kolegą…
Prieš tris savaites A.Butkevičius interviu LRT „Savaitei“ išsidavė mąstąs apie tokią galimybę. Paklaustas, ar turįs garantijų, kad laimėjusi prezidento rinkimus D.Grybauskaitė paliks jį premjeru, A.Butkevičius atsakė: „Aš taip negalvoju. Gal reikės atsisveikinti pasakant: na ką, Butkevičiau, tau reikalavimai buvo keliami aiškūs, suprantami, tau nepavyko, ir mes turim gražiai atsisveikinti vienas su kitu. Nesu toks žmogus, kad laikyčiausi tos kėdės bet kokia kaina.“ O pamąstęs ėmėsi prevencijos, vietoj savęs į nelygią kovą su D.Grybauskaite statydamas Z.Balčytį, kadaise Algirdo Brazausko numatytą įpėdiniu tiek premjero, tiek LSDP pirmininko poste, o pastaruoju metu vis atviriau reiškiantį pretenzijas į šį palikimą. Pralaimėjęs ir vėl išvažiavęs į Europos Parlamentą Z.Balčytis dvigubai sumažintų A.Butkevičiaus galvos skausmą.
Kartu būtų pratęsta pusantro dešimtmečio siekianti tradicija, kad socialdemokratai nekelia prezidento rinkimuose savo partijos lyderio. Pradžią tam padarė A.Brazauskas, kuris, baigdamas jam atvirai nuobodžią prezidentavimo kadenciją, užuot siekęs perrinkimo 1997 m., paragino saviškius remti tuo metu ~de facto~ nepartinį Artūrą Paulauską. Per kitus, 2002-ųjų prezidento rinkimus socdemai kėlė ne savo lyderį A.Brazauską, o savąjį ~enfant terrible~ Vytenį Andriukaitį, kuriam tai turėjo būti ambicijas mažinanti pamoka (kad ji tokia netapo, kitas reikalas). Vėlgi 2004-aisiais socdemų kandidatu buvo Česlovas Juršėnas, kuriam tai, A.Brazausko požiūriu, turėjo tapti išbandymu, ar jis tinkąs į įpėdinius ir partijos lyderius.
Tai, kad 2009-aisiais A.Butkevičius, vos prieš kelis mėnesius išrinktas partijos pirmininku, nutarė dalyvauti prezidento rinkimuose, reikėtų laikyti išimtimi iš taisyklės, padiktuotos veikiau noro įsitvirtinti partijos lyderio pozicijose, į kurias bet kada galėjo grįžti tuo metu dar sveikas ir pakankamai tvirtas A.Brazauskas, nepatenkintas, kad įpėdinis renkamas ne pagal jo planą. Užtai dabar A.Butkevičius tvirtai seka A.Brazausko nubrėžta linija, kad premjero postas partijos lyderiui yra svarbiau nei prezidento.
Lygiai tokios pat linijos laikosi ir konservatoriai. Jau per 1997-ųjų rinkimus V.Landsbergio kėlimas vyko ne vien dėl jo noro, bet ir dėl tuomečio premjero bei partijos valdybos pirmininko Gedimino Vagnoriaus noro arba atsikratyti profesoriaus akies, arba bent jau susilpninti šio įtaką partijoje. Kad planas nepavyko, tai vėlgi ne G.Vagnoriaus veiksmų pasekmė.
2002-aisiais konservatoriai rėmė Valdą Adamkų, 2004-aisiais suvis užsiėmė žaidimais, remdami tai Petrą Auštrevičių, tai V.Adamkų. Kad 2009-ųjų prezidento rinkimuose konservatoriai savo lyderio nekels, buvo aišku dar 2008-ųjų lapkritį, A.Kubiliui tapus Vyriausybės vadovu ir neketinant perduoti šio posto bet kam kitam. Lygiai ir šiuose rinkimuose konservatoriai net simboliškai savo lyderio nekels.
Matant tokias tendencijas galima prognozuoti, kad ir ateityje abi svarbiausios partijos prezidento rinkimuose arba nedalyvaus, arba kels antraeiles figūras. Mat Vyriausybės vadovo postas rimtai partijai gerokai svarbesnis nei depolitizuota ir didelės įtakos šalies ūkiui nedaranti Prezidentūra.

Kadangi Vyriausybės vadovo postas suteikia daug daugiau galių veikti Lietuvos ekonomiką, jau pusantro dešimtmečio nei konservatoriai, nei socialdemokratai dėl Prezidentūros rimtai nesivaržo.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Audrius Bačiulis:
Skelbimas

Komentarai (3)

  1. bičiulis bičiulis rašo:

    ir visi mes bičiuliai ,bet pinigai atskirai- mums ir pensininkams-invalidams – durneliams. PIRMENIBĖ- UBAGAMS MILIJONIERIAMS TEISEJAMS IR BIČIULIAMS.

  2. Ema Ema rašo:

    pritariu autoriui. Butkevičius pamatė, kad nelaimės prezidento rinkimuose, tai apsimeta, kad nenori.

  3. Vytas Vytas rašo:

    Protingas straipsnis.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...