2011 Gegužės 25

Dėl lenkų pasipūtimo stiprėja lietuvių fobijos

BNS

BFL

Buvęs Lenkijos ambasadorius Lietuvoje, dabar – Lenkijos parlamentaras Janas Widackis (Janas Vidackis) sako, kad lietuvių “fobijos” tautinių mažumų atžvilgiu stiprėja dėl Lenkijos pusės “pasipūtimo”, stengiantis išsireikalauti iš Lietuvos viską, ko iš jos tikimasi.

Buvęs diplomatas pabrėžia, kad Lenkija sau rūpimais klausimais turi kalbėtis su Lietuva ir stengtis ją įtikinti, o ne reikalauti. Pasak jo, pasipūtėliškas reikalavimas veda į niekur.

“Kiek mūsų pasipūtimas turi įtakos įsitikinimui, kad galime išsireikalauti iš Lietuvos viską, ko iš jos tikimės? Manau, kad galime išsireikalauti išties daug. Bet nepatariu. Rezultatas bus toks, kad lietuviai atsimokės kažkuo kitu, o tai galiausiai pagilins abiejų tautų (ne tik politikų, bet ir visuomenių) nepalankumą ir atšiaurumą viena kitos atžvilgiu”, – rašo jis lenkų laikraštyje “Gazeta Wyborcza”.

“Kaip atsakas į mūsų pasipūtimą gilėja lietuvių fobijos. Ne tik politikų, bet ir visuomenės. Tai nėra geras pagrindas santykiams su kaimynais kurti. Tai kelias į niekur”, – teigia buvęs ambasadorius.

Straipsnio vertimas yra pateiktas Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos interneto svetainėje.

J. Widackis rašo, kad draugiškam šalių bendradarbiavimui koją kiša ir Lenkijos užsienio politikoje Lietuvos atžvilgiu pasireiškiantis “sąskaitų suvedinėjimas”.

“Ar kartais, progai pasitaikius, nesiekiama parodyti, kad keturiolika prezidento L. Kaczynskio (L.Kačinskio) vizitų Vilniuje ne tik kad nieko neišsprendė, bet lietuviai po jų tik dar labiau suįžūlėjo?” – svarsto J. Widackis.

Tai esą parodo ir Lenkijos užsienio reikalų ministro elgesys su Lietuvos ambasadoriais.

“Reikia kalbėtis su Lietuva, įtikinėti ją, o ne bandyti kažko iš jos reikalauti. Tuo metu ankstesnysis Lietuvos ambasadorius Lenkijoje Egidijus Meilūnas, kuris daug nuveikė siekdamas suartinti lietuvių ir lenkų intelektualus, ištisus mėnesius negalėjo patekti pas Lenkijos užsienio reikalų ministrą”, – teigia Lenkijos parlamentaras.

“Netgi, kai baigėsi ambasadoriaus diplomatinė misija, jį atsisveikinimo vizito priėmė ne ministras, o viceministras. Ministras užsuko kelioms minutėms ir tai vien tam, kad pasakytų atsisveikinančiam ambasadoriui, kad jo įpėdinei gyvenimas čia nebus lengvas. Taip ir yra. Ambasadorė kelis mėnesius laukė įgaliojamųjų raštų įteikimo, o tai ne tik žemina ambasadorių, bet ir neleidžia jam oficialiai veikti”, – teigia J. Widackis.

Politiko nuomone, Lenkijos vadovai turi pasakyti, kad nepalaikys Lietuvos lenkų mažumos lyderių veiksmų, keliančių grėsmę Lietuvai.

“Lenkų mažumos Lietuvoje klausimas, pastaruoju metu pabloginęs tarpusavio santykius, turi būti sprendžiamas palaipsniui. Tačiau Lenkija irgi turi aiškiai pareikšti, kad nerems lenkų mažumų lyderių reikalavimų, peržengiančių europietiškųjų standartų ribas. Tai yra būtina tam, kad mažumų vedliai jaustų saiką, ir norint suteikti Lietuvai garantijas, jog nepalaikysime jokių veiksmų, kurie net ir tolimoje perspektyvoje galėtų kelti grėsmę Lietuvos teritoriniam vientisumui ir unitariniam šios valstybės pobūdžiui”, – teigia jis.

J. Widackis atkreipia dėmesį į Lenkijos nepasitenkinimą sukėlusią švietimo reformą Lietuvoje. Jis primena, jog Lietuva yra vienintelė pasaulyje valstybė (išskyrus Lenkiją), kurioje galima mokytis lenkų kalba visose mokslo pakopose, taip pat ir gauti aukštąjį išsilavinimą. Lietuvoje veikia daugiau nei 120 mokyklų, kuriose mokomasi lenkų kalba.

“Įgyvendinus lietuviškąją reformą, tautinių mažumų mokyklos valstybine kalba mokomų dalykų skaičiumi prilygo Lenkijos tautinių mažumų mokykloms. (…) Kas yra geriau lenkiškų mokyklų Lietuvoje absolventams, siejantiems savo ateitį su Lietuva – mokėti lietuvių kalbą gerai ar prastai?” – svarsto jis.

J. Widackis primena, jog Lenkijos politikams nepatinkanti Lietuvos švietimo reforma numato mokyklų tinklo optimizavimą uždarant mokinių nebesurenkančias mokyklas – tą patį, kas daroma ir Lenkijoje.

“Kokia yra šitos “Lietuvos lenkų švietimui grėsmę keliančios” reformos esmė? Taigi turi būti “optimizuojamas mokyklų tinklas” – ir to Lietuvos lenkai labiausiai bijo. (…) Lietuvos ambasadorė Lenkijoje Loreta Zakarevičienė užtikrina, kad tai palies tik tas mokyklas, kuriuose nuo seno yra daugiau mokytojų nei mokinių. Vertėtų papildyti, kad mokyklas finansuoja savivaldybės, o tuose rajonuose, kuriose yra lenkiškų mokyklų, savivaldybėms vadovauja lenkai. Taip pat reikėtų priminti, kad nors ir Lenkija (skirtingai nei Lietuva) iš krizės išbrido beveik nenukentėjusi, visgi vadovaudamasi taupymo sumetimais ji taip pat uždaro mažiausias mokyklas”,  - teigia jis.

Kalbėdamas apie lietuvių “fobijas”, buvęs ambasadorius nurodo tokius, pasak jo, lenkams juokingus dalykus kaip pasipriešinimą dvikalbiams gatvių ir vietovių pavadinimams, pavardžių rašymui ne tik lietuviška abėcėle.

“Lietuva, kuriai per visą jos istoriją triskart grėsė netekti savo kalbos ir kultūros, alergiškai reaguoja į viską, kas, jos manymu, silpnina lietuviškumą. Būtent čia slypi tų nesuprantamų ir mums juokingų administracinių suvaržymų, susijusių su užrašais ir lietuvių kalbos inspekcijos veikla (kai skiriamos baudos už kalbos teršimą svetimžodžiais), ištakos. Lietuviai net oficialiai patvirtino lietuviškus patiekalų pavadinimus “McDonald’s” restoranuose”, – teigia jis.

Anot J. Widackio, pavardžių problema nėra esminė Lietuvos lenkams. Jo nuomone, šiuo klausimu reikėtų dvišalio susitarimo.

“Užsienio reikalų ministerija netgi nežino, kiek Lietuvos lenkų yra suinteresuoti pakeisti savo pavardės rašybą. Lietuvos lenkų sąjungos manymu, tokiu pavardės pakeitimu gali būti suinteresuoti 20 proc. vietinių lenkų. Netgi jei tokius skaičius laikytume patikimais, akivaizdu, kad pavardžių rašymo problema nėra esminė didžiajai Lietuvos lenkų daliai”, – teigia politikas.

Tuo metu dvikalbių užrašų klausimą Lietuva, pasak Lenkijos parlamentaro, turėtų išspręsti pagal europinius standartus – daugumoje šalių vietovių, kur gyvena tautinės mažumos, pavadinimai rašomi keliomis kalbomis. Tačiau jis pabrėžia, kad ir šiuo klausimu lenkams su lietuviais reikia kalbėtis.

“Dvikalbės lentelės pasienio vietovėse šiais laikais yra absoliutus europinis standartas. Prisimindami, kad ir mums dar prieš keliolika metų nebuvo lengva sutikti, kad būtų kabinamos dvikalbės lentelės, bandykime lietuvius įtikinti, o ne ant jų rėkauti”, – tikina jis.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...