2012 Gegužės 17

Dabartiniame pasaulyje įsitvirtino hedonistinis šeimos modelis

veidas.lt


Nesiryžtate turėti daugiau vaikų, nerimaujate dėl paauglystės krizės ištiktos atžalos, o gal abejojate sutuoktinio ištikimybe? Neskubėkite kreiptis į šeimos santykių psichologą – gal verta pasidomėti, ką apie tai mano garsiausi pasaulio ekonomistai. O jie, pasirodo, šioms problemoms skiria daug dėmesio.

Lietuvoje jau daugiau nei dešimtmetį gyventojų miršta daugiau, nei gimsta. Padėtis nesikeitė nei auksiniais prieškriziniais laikais, nei krizės laikotarpiu, kai, rodos, jaunos šeimos turėjo idealias sąlygas ir solidžias išmokas gimdyti ir auginti vaikus. Tiesa, Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2009 m. kūdikių gimė beveik 15 proc. daugiau nei 2007 m., tačiau mirusiųjų vis tiek buvo kur kas daugiau. Na, o per keletą pastarųjų metų, ypač sumažinus išmokas, gimstamumas grįžo į 2007 m. buvusią padėtį. Tarkime, pernai mirė 7,1 tūkst. gyventojų daugiau, nei gimė.

Laikinas efektas – vaikas už pinigus
Gimstamumo mažėjimas ir spartus visuomenės senėjimas – ne tik Lietuvos, bet ir kitų modernių šalių, tokių kaip Austrija, Ispanija, Latvija, Lenkija, Rusija ar JAV, problema. Šeimos ekonomikos pradininkas, ekonomikos Nobelio premijos laureatas, Čikagos universiteto profesorius Gary Beckeris teigia, kad gimstamumo mažėjimą bei mažesnį vaikų skaičių šeimose lemia kelios priežastys. Visų pirma modernioje visuomenėje pasikeitė moters padėtis šeimoje: moterys mokosi, studijuoja, pradeda dirbti, įgauna finansinę nepriklausomybę bei didesnes teises šeimoje. Todėl vis daugiau moterų gimdymą atideda arba gimdo vieną vaiką, arba negimdo iš viso.
Antra priežastis yra ta, kad šiuolaikinėje visuomenėje didėja švietimo nauda. Šeimos nori investuoti į vaikų išsilavinimą, nes tai puiki galimybė užtikrinti jiems gerą ir turtingą gyvenimą, ir apsisprendžia turėti mažiau, bet labiau išsilavinusių atžalų. Trečia priežastis – seksualinė revoliucija bei veiksminga kontracepcija, kuri išplito visame pasaulyje nepriklausomai nuo religinių pažiūrų. G.Beckeris, vienintelis iš ekonomikos Nobelio premijos laureatų, įstojęs į Popiežiaus mokslų akademiją, teigia, kad nors Bažnyčia ir neigiamai žiūri į kontracepciją, jos neatsisako net ir tos šalys, kuriose tradiciškai stipri katalikybė, – Ispanija, Lenkija ar Airija.
Ne viena Europos šalis, taip pat ir Lietuva, gimstamumą bandė didinti šeimas paskatindamos dosniomis piniginėmis išmokomis už vaikus ar ilgesnėmis, mokamomis vaiko priežiūros atostogomis. Štai Rusijos planai padidinti gimstamumą tėvams skiriant solidžias išmokas sukėlė audringą diskusiją tarp G.Beckerio ir teisės profesoriaus Richardo Posnerio. G.Beckeris įsitikinęs, kad tokios subsidijos didina gimstamumą, tačiau R.Posneris suabejojo, ar tai turės poveikio Rusijoje. Esą žmonės netikės, kad planas bus įgyvendintas iki galo, ir gimstamumas nepadidės neužtikrinus ilgalaikio programos finansavimo.
G.Beckeris buvo teisus – gimstamumas išaugo: 2009 m. liepos mėnesį gyventojų skaičius po ilgos pertraukos Rusijoje vėl padidėjo. Panaši situacija buvo ir Ispanijoje, Austrijoje bei kitose šalyse, kurios piliečius gimdyti skatino pinigais. Taigi ekonomistai teigia, kad šeimai palanki politika – piniginės išmokos už vaikus, mokamos vaiko priežiūros atostogos iš dalies gali padidinti gimstamumą, tačiau to vis dėlto nepakanka.
Štai ekonomikos profesorius Bryanas Caplanas subsidijoms nepritaria dėl užkraunamų papildomų mokesčių, o vietoje išmokų siūlo žmonėms patiems keisti savo požiūrį į vaikus, jų auklėjimą ir auginimą.

Savanaudiškos priežastys turėti vaikų
Vaikai, anot keturių vaikų tėvo B.Caplano, gimdomi visų pirma sau. Apie tai profesorius parašė knygą „Selfish reasons to have more kids“, kuri išleista ir lietuviškai – „Savanaudiškos priežastys turėti daugiau vaikų“. Šioje knygoje B.Caplanas išsamiai aptaria ir paneigia daugybę baimių, dėl kurių žmonės atsisako gimdyti ir auginti daugiau vaikų.
Visų pirma tėvai gali smarkiai pagerinti savo gyvenimą neskriausdami atžalų. Tėvai užsikrauna sau milžinišką naštą ir į palikuonių ugdymą investuoja daugybę laiko ir pinigų, todėl yra linkę turėti mažiau vaikų. Tačiau vis vis dėlto verta atsipalaiduoti ir daugiau laiko skirti sau. Vežioti vaikus iš vieno būrelio į kitą ar leisti juos į brangius darželius kitame miesto gale neverta dėl paprasčiausios priežasties: nuo to vaiko intelektas, gabumai, išsilavinimas ar finansinė sėkmė nepriklauso. „Vertingiausia tėvų dovana vaikams – ne pinigai, ryšiai ar pagalba darant namų darbus, o tinkami genai“, – teigia ekonomikos profesorius.
Savo nuomonę B.Caplanas grindžia įvairiais pasaulyje atliktais identiškų ir neidentiškų dvynių bei įvaikintų vaikų tyrimais, kurie įrodo, kad normaliose šeimose auklėjimo poveikis yra viso labo trumpalaikis, o vaikų panašumą į tėvus lemia tik genai. Pasak B.Caplano, auklėjimas neturi įtakos ūgiui, svoriui, protiniams gebėjimams ar charakteriui. Tiesa, dėl šeimos aplinkos poveikio vaikai paprastai pasirenka tėvų religiją ir politines pažiūras.
Be to, tėvai per daug nerimauja dėl vaikų saugumo. B.Caplanas siūlo nekreipti dėmesio į kraupias istorijas televizijos ekrane. Juk jaunesni nei penkerių metų vaikai JAV yra beveik penkis kartus saugesni nei prieš šešiasdešimt metų. Vaikai nuo penkerių iki keturiolikos saugesni beveik keturis kartus. Panaši situacija ir kitose moderniose šalyse.
Dalis tėvų neįvertina, kad senatvėje jiems gali atrodyti, jog reikėjo išauginti daugiau vaikų. Iš tiesų verta turėti daugiau atžalų, nes norėsite džiaugtis anūkais. Be to, verta pagalvoti ir apie žmonijos ateitį. „Daugiau kūrybingų žmonių plius daugiau pirkėjų lygu daugiau idėjų ir didesnė pažanga“, – argumentuoja profesorius. Be to, didesnis gimstamumas esą svarbus ir pensijoms: kol kiekvienam pensininkui tenka daug jaunų darbuotojų, mokesčiai gali būti nedideli, o išmokos didelės. Senstant visuomenei dirbančiųjų mažėja.
Kartu B.Caplanas nepamiršta patarti ir tiems, kurie turi nevaisingumo problemų, be skrupulų išvardydamas dirbtinio apvaisinimo, pakaitinių motinų pranašumus ir kainas. Šis autorius pragmatiškai žiūri ir į „vaisingumo turizmą“ – skurdesnėse šalyse dabar populiaru ieškoti pakaitinių motinų. Tai labai patogu turintiems menkesnes pajamas, tačiau trokštantiems bent tokiu būdu susilaukti kūdikio, o moterys, sutikusios būti pakaitinėmis motinomis, gauna atlyginimą ir taip pagerina savo bei savo šeimos gyvenimą. Vienišėms esą verta kreiptis į spermos bankus, juk esą ne taip ir brangu – biologinis tėvas už išmaniojo telefono kainą.
Kad ir kaip būtų keista, B.Caplano knyga nesulaukė daug kritikos. Kai kurie mokslininkai atkreipia dėmesį tik dėl to, kad autorius nepamini kontracepcijos, kaip vienos priežasčių, dėl kurių sumažėjo gimstamumas. Vis dėlto knygoje daugiau kalbama apie žmones, gaunančius vidutines ir didesnes pajamas. Atsakymų, kaip išlaikyti gausią šeimą gaunant nedidelį atlyginimą, čia nėra.

Išdykusio vaiko teorema ir suaugusiųjų santykiai
Dar anksčiau už B.Caplaną G.Beckeris bandė dėl savo atžalų sunerimusius tėvus raminti „išdykusio vaiko teorema“ (rotten kid theorem). Ši teorema teigia, kad jeigu šeimos galva yra pakankamai turtingas ir geranoriškas kitiems šeimos nariams, tai kiti šeimos nariai savanaudiškai elgsis taip, kad maksimaliai padidintų bendrąsias šeimos pajamas, netgi jei nuo to nukenčia jų asmeninės pajamos. Taigi visi šeimos nariai harmoningai elgsis taip, kaip naudinga visai šeimai.
Ši teorema ypač tinka analizuojant skyrybų dėsningumus. Daugumos šalių statistika rodo, kad turtingos šeimos skiriasi rečiau nei neturtingos – juk iš žemos kvalifikacijos bedarbio sutuoktinio didelės ekonominės naudos negausi. Priminsime, kad ekonomistas G.Beckeris šią teoremą sukūrė 1971 m., išsamiai aprašė 1981 m. knygoje „Traktatas apie šeimas“ ir taip paklojo pamatus visai šeimos ekonomikos teorijai, kuri remiasi naudos ir sąnaudų palyginimu.
Feministinės ekonomikos atstovai G.Beckeriui prieštarauja. Barbara Bergman žurnale „Feminist Econimics“ publikuotame straipsnyje negaili kritikos neoklasikinei dogmai, jog šeimos institucija yra tokia gera, kad valstybės įsikišimas čia nereikalingas ir netgi žalingas. O štai ekonomistei Frances Woolley keistai skamba ir G.Beckerio teiginiai, kad tipinis išsiskyręs asmuo yra mažiau malonaus charakterio ir labiau linkęs į barnius, negu vidutinis asmuo, išsaugojęs santuoką. Vis dėlto sekėjų ir gerbėjų G.Beckeris turi daugiau.
Verta paminėti ir dar vieną priežastį, kodėl moderniose pasaulio šalyse daugėja šeimų skyrybų ir mažėja gimstamumas. Du ekonomistai Justinas Wolfersas ir Betsey Stevenson analizuoja, kaip keitėsi istorinis šeimos modelis. Jų žodžiais, užmarštin žengia senovinė šeimos samprata: tėvų parinkimas, su kuo tuoktis, nepakeliamas socialinis spaudimas viengungiams, draudimas skirtis.
Šiais laikais naminį maistą ir vaikų priežiūrą šeimoje pakeitė restoranai ir vaikų darželiai, šeimų kapitalo sujungimą vedybomis – akcijų emisijos biržose, o socialinis draudimas sumažino šeimos narių tarpusavio pagalbos svarbą. Todėl šeimose svarbiausia tapo meilė ir buvimas kartu. Apibendrindami J.Wolfersas ir B.Stevenson dabartinį šeimos modelį pavadina hedonistiniu.

Daiva Urbienė

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...