2012 Rugpjūčio 13

D.Kuolys: nesuprastas genijus ar visuomenei pavojingas egocentrikas?

veidas.lt


Intelektualas, užsimojęs prieš valstybę užvaldžiusią chuntą. Valstybininkų klano dirigentas. Taip prieštaringai vertinama ta pati asmenybė.

Visuomenę audrinusių mitingų ir protesto akcijų vėliavnešys penkiasdešimtmetis Darius Kuolys praėjusią savaitę paskelbė, kaip veiks jo „nepartinė“ partija: „Lietuvos sąrašas“, iškilęs ant Garliavos istorijos violetinės bangos, dalyvaus Seimo rinkimuose, bet nekels sąrašo, o tik rems atskirus kandidatus, tarp kurių nebus paties partijos pirmininko D.Kuolio.
Tokia savotiška schema kelia nemažai klausimų: jei norima veikti kaip visuomeninis judėjimas, kam reikėjo steigti partiją? O gal sąrašas nekeliamas, nes daliai D.Kuolio bendraminčių pasirinkus ne jį, o „Drąsos kelią“, į „Lietuvos sąrašą“ nebeliko ko įrašyti? Jei vis dėlto einama į rinkimus, kodėl į juos neveda pats partijos lyderis?
Apskritai kodėl jis, pripažįstamas vienu intelektualiausių pastarųjų dvidešimt dvejų metų visuomenės veikėjų, buvęs trijų pirmųjų Vyriausybių narys ir įtakingas prezidento patarėjas, nebepelno aukštų valstybės postų, o jo inicijuotos pilietinės organizacijos neišsikovoja autoriteto ir populiarumo? Galų gale ar D.Kuolys – ta asmenybė, kuri verta būti visuomenės moraliniu autoritetu?

Jauniausias ministras, vienas įtakingiausių prezidento patarėjų

Atrodė, kad D.Kuolio laukia svaiginanti politinė karjera. 1990-aisiais jam, 28-erių metų Vilniaus universiteto lietuvių literatūros dėstytojui, buvo patikėtas nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos kultūros ir švietimo ministro postas. Net atsižvelgiant, kad jauna respublika neturėjo daug ir patikimų bei kompetentingų specialistų, tai buvo išskirtinis atvejis. Jaunesnio Vyriausybės nario net iki dabar nėra buvę. Į ministrus D.Kuolį pasiūlė parlamento Švietimo, mokslo ir kultūros komisija, su kurios pirmininku Gediminu Ilgūnu, nariais – Kaziu Saja, Sauliumi Šalteniu jaunas universiteto dėstytojas buvo pažįstamas. Iš pradžių atsisakinėjęs, bet tautinės švietimo sistemos motina vadinamos Meilės Lukšienės paakintas D.Kuolys sutiko ministrauti.
Neeiliniais gebėjimais D.Kuolys išsiskyrė dar Vilniaus universitete studijuodamas lietuvių kalbą ir literatūrą, nors tokiame kurse, koks susirinko tuomet, išsiskirti buvo sunku: kartu mokėsi šiandien garsūs kultūros ir meno pasaulio žmonės Vytautas V.Landsbergis, Valdas Papievis, Liudvikas Jakimavičius. Su jais ir kitais bendrakursiais D.Kuolys sovietiniais metais nelegaliai leido kultūrinį žurnalą „Sietynas”. Beje, toje pačioje barikadų pusėje su jais kartu stovėjo ir dabar, Garliavos „revoliucijoje“.
Tapęs diplomuotu lituanistu D.Kuolys pakviestas likti universitete dėstytoju. Beje, po dvidešimties metų klajonių jis vėl grįžo čia dėstytojauti. Nors vis atitolstančio, tačiau prie lituanistikos vėl grįžtančio dr. D.Kuolio talentas šioje srityje neginčijamas: šiemet per Lietuvos universitetų profesorių apklausą jis pripažintas geriausiu pirmojo XXI a. dešimtmečio Lietuvos literatūrologu ir pelnė „Veido“ “mini Nobelį”, aplenkdamas savo dėstytoją prof. Viktoriją Daujotytę, beje, savo žmonos seserį.
Nežinia, kaip toliau būtų klosčiusis D.Kuolio politinė karjera, bet 1992 m. į valdžią atėjo kairieji ir lituanistas D.Kuolys šešeriems metams grįžo prie savo specialybės – dirbo Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. 1998 m. jis vėl pateko į didžiąją politiką – tapo prezidento Valdo Adamkaus patarėju.
Prie komandos jis prisidėjo šiek tiek vėliau, pakviestas paties prezidento, pažįstamo iš „Santaros-Šviesos“ organizacijos. D.Kuolys tapo neeiliniu patarėju: kai V.Adamkus pirmąją savo kadenciją buvo kritikuojamas, kad ne jis valdo valstybę, o prezidentūrėlės, turėta omeny D.Kuolio, Albino Januškos, Violetos Gaižauskaitės trio, dėjusio pagrindus vadinamajam valstybininkų klanui.
Netgi dabar kai kas linkę daryti prielaidą, kad “Lietuvos sąrašo” idėjos išskaidymas į tris organizacijas – valstybininkų darbas, kurį jie padarė neva lig šiol valstybininkams dirbančio D.Kuolio rankomis. Tačiau ne mažiau tikėtina, kad D.Kuolį valdė jo paties egocentriškumas, o ne valstybininkai.
Po penkerių metų S.Daukanto aikštėje, kaip ir po ministravimo, D.Kuolys naujo politinio posto negavo. Bet jis – ne išimtis: partijos dažnai atstumia nors kiek nesisteminius intelektualus, taip įžeisdamos jų ambicijas ir vietoj kompetentingų valstybės darbininkų ugdydamos oponentus. Tiesa, D.Kuolys tikina, kad per dvidešimt metų būta partijų siūlymų tapti jų nariu, kandidatuoti į Seimą, eiti pareigas, kartą – net ministro; jis prisidėjęs rengiant kai kurių dešiniųjų ir liberaliųjų parlamentinių partijų programas. Tačiau partijų naryste jis nesusisaistęs ir politinės karjeros siūlymų atsisakęs, nes tarp siūlytojų neįžvelgęs tikrų bendraminčių. Be to, norėjęs dirbti intelektualų, mokslo darbą, nors nepartinėje viešojoje politikoje dalyvauja nuo Sąjūdžio pradžios ligi dabar. „Bet šiandieninė situacija privertė elgtis kitaip, nes griaunama respublika, ir negaliu tylėti“, – sprendimą steigti partiją motyvuoja D.Kuolys.

Intelektas padorumo neprideda
D.Kuoliui sunkiai sekėsi rasti ne tik politinių bendražygių – ir su esamais santykiai neretai susikomplikuodavę. Kad ir kaip keistai skamba, trečiosios Vyriausybės vadovas Gediminas Vagnorius apie savo Ministrų kabineto narį, su kuriuo dirbo pusantrų metų, tepasakė: „Niekada nesu su juo susidūręs ir nesu turėjęs jokių dalykinių santykių. Mūsų Vyriausybė gavo dalį ministrų kaip ankstesniosios palikimą. D.Kuolio nesu kvietęs į Vyriausybę, nesu prisidėjęs nei prie jo atėjimo į politiką, nei prie išėjimo.“
Dar lakoniškesni kartu su juo dirbę Prezidentūros darbuotojai. Į klausimą, kodėl nenori papasakoti apie buvusį kolegą, sakė nesielgsią taip, kaip buvusių bendražygių atžvilgiu elgiasi jis. Net paklausti apie jo išsilavinimą, atkerta, kad intelektas padorumo neprideda.
D.Kuolys neslepia: pozicijos su V.Adamkumi išsiskyrė, kai šis, Artūro Zuoko įkalbėtas, nutarė kandidatuoti antrai kadencijai. „Buvau kviečiamas, bet atsisakiau dirbti tokioje komandoje. Sakiau, kad iš to nieko gero nebus. Paskui kritikavau V.Adamkų, kai jis pareikalavo tuomečio Aukščiausiojo Teismo pirmininko Vytauto Greičiaus atsistatydinimo, – iš pradžių privačiai, paskui viešai, nes prezidentas savo elgesiu paneigė tuos demokratinius principus, kuriuos gynė savo pirmąją kadenciją“, – pasakoja D.Kuolys.
V.Adamkus iš buvusio savo patarėjo lig šiol sulaukia kritikos „Santaros-Šviesos“ renginiuose. Savo knygoje „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraštis“ V.Adamkus rašo, kaip D.Kuolys su Virgiu Valentinavičiumi (dabartinis premjero patarėjas) ėmė burti grupę, kuri „Santaroje“ neva turėjo sukelti revoliuciją: „Jiems neišdegė. V.Valentinavičiui mėginant išprovokuoti diskusiją dėl man pažertų jo kaltinimų, Saulius Žukas („Baltų lankų“ leidyklos generalinis direktorius – A.L.) esą replikavo, kad su išprotėjusiais santariečiais nediskutuoja, o D.Kuolys, pamatęs, kad jiems su V.Valentinavičiumi niekas nepritaria, net trenkė mikrofoną ir išėjo iš salės.“
Vėliau apie D.Kuolį ir jo bičiulius V.Adamkus rašė: „Ko siekiama skleidžiant nesantaiką lietuvių visuomenėje? Gal dirbama už kažkieno pinigus? Ar tai rinkiminio šou pradžia?“ Naujausią savo buvusio patarėjo politinę karjerą V.Adamkus neseniai apibūdino lakoniškai: „Stebiu, stebiuosi.“
Po savo kritikos prezidentės Dalios Grybauskaitės atžvilgiu D.Kuolys sulaukė ir prof. Vytauto Landsbergio atkirčio: šis patarė neįsijausti į „Dariaus Kuolio tiradas siaubingas“, nes žmogui kartais „nuplaukia“. Bet D.Kuolys kartoja, kad esame laisvi žmonės demokratinėje šalyje ir galime reikšti kokias tik norime nuomones.

Visuomeniniai forumai svarbūs netapo
Po kadencijos Prezidentūroje D.Kuolys paniro į pilietinės visuomenės ugdymą. Tiesa, ne be V.Adamkaus pagalbos. Prezidentas įkalbėjo George’o Soroso finansuojamą Atviros Lietuvos fondą steigti Pilietinės visuomenės institutą, kurio direktoriumi iki šių metų liepos buvo D.Kuolys. Iš posto jis pasitraukė kilus skandalui, ar Švietimo ir mokslo ministerijos 4 mln. Lt, skirti pilietiškumui mokyklose ugdyti, naudojami pagal paskirtį, o ne politinėms akcijoms.
Vis dėlto institutas netapo autoritetinga institucija, kaip netapo įtakingi ir populiarūs po instituto stogu veikę „Civitas“ klubai ar su bendraminčiais D.Kuolio burtas Piliečių santalkos visuomeninis judėjimas. Jis aiškina, kad tokios užduoties šios organizacijos sau ir nekėlė – tai buvę diskusijų klubai.
Beje, D.Kuolys tikina, kad jau keletą metų institutui vadovavo visuomeniniais pagrindais, dažnai be atlygio dirbo ir daugybėje įvairių komisijų, darbo grupių, nors kartais darbas čia buvo ir finansuojamas. D.Kuolys dirbo Teisėjų etikos ir drausmės komisijoje, rengė lietuvių kalbos ir literatūros mokyklinių programų koncepciją.
Puikiai retoriką įvaldžiusį intelektualą tuometis LRT generalinis direktorius Kęstutis Petrauskis buvo pakvietęs vesti laidų. D.Kuolio „Sankirtos“ sukeldavo diskusijų, kartais ir prieštaringų, bet tuometė LRT vadovybė jį palaikė, nors D.Kuolys ja ir piktindavosi dėl to, kad negauna eterio prestižiniame pirmajame TV kanale. Tačiau atėjęs naujas LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius iš jo visai atėmė eterį, motyvuodamas, kad laida tapo nebe kultūrinė, o antrasis kanalas juk skirtas kultūrai. D.Kuolį ir teisę į laisvą žodį ėmė ginti visuomeninės organizacijos, visuomenės veikėjai, bet grįžti į eterį jam nepavyko.
Panaši istorija kartojosi Baltijos TV. D.Kuolys pasakoja gavęs advokatų įspėjimų, kad neturėtų kritikuoti prezidentės paskirtų pareigūnų, bet į pastabas nereagavo. Netrukus sužinojo, kad laida baigė egzistuoti.
D.Kuolys visomis turimomis priemonėmis – radijo ir televizijos eteriu, protesto akcijomis, kaip ir dera intelektualui, viešai reiškia savo poziciją aktualiausiais visuomenės klausimais: dėl VSD karininko Vytauto Pociūno žūties, FNTT karininkų, Garliavos istorijos. Kaip kovotoją už teisę reikšti savo nuomonę, už laisvą žodį jį palaiko gausybė ir iškilių, ir paprastų Lietuvos žmonių. Tačiau negalima nepastebėti, kad D.Kuolys pripažįsta tik savo nuomonę ir aršiai reaguoja į priešingą. Gal tai daugiausia ir lėmė, kad neabejotinai charizmatiška asmenybė aplink save žmones sutelkdavo tik trumpam, arba tik tuos, kurių nuomonė sutampa su jo paties.

Kovoja prieš tai, ką pats kūrė?
Atrodo, kad ir sumanytą platųjį „Lietuvos sąrašą“ galėjo suskaldyti D.Kuolio egocentriškumas, nors ir taip buvo sunku suprasti, kaip vienoje kompanijoje gali darniai triūsti D.Kuolys, buvęs socialdemokratų ministras, kunigas. Vienoje gretoje su D.Kuoliu ėjęs žurnalistas Valdas Vasiliauskas, pasirinkęs ne D.Kuolio partiją, o „Drąsos kelią“, sako, kad išsiskyrė požiūriai dėl kovos su sistema taktikos: D.Kuolys norėjęs burti platesnį judėjimą, o „Drąsos kelias“ – susikoncentruoti į siauresnę problematiką. Tačiau V.Vasiliauskas tikina, kad tai jų nesupykdė, ir apgailestauja, kad “Drąsos kelias” neturi tokio protingo ir aktyvaus visuomenininko.
Kitaip apie D.Kuolį atsiliepia kitas ką tik buvęs jo bendražygis – eksparlamentaras ir buvęs Rolando Pakso patarėjas Alvydas Medalinskas. Jis piktinasi, kad D.Kuolys diskreditavo visuomenės telkimo idėją. O dirigentas Saulius Sondeckis viešai papasakojo, kaip tą pačią dieną, kai buvo pristatytas kaip “Lietuvos sąrašo” dalyvis, gavo elektroninį laišką su parengtu tekstu: „Aš negaliu dalyvauti kitą savaitę įvyksiančiame steigiamajame partijos susirinkime, bet sutinku būti šitos partijos nariu ir balsuoju už Darių Kuolį, kaip šitos partijos pirmininką.“ Steigiamajame partijos susirinkime S.Daukanto aikštėje D.Kuolys turėjo 1,5 tūkst. tokių “balsų”.
Vis dėlto „Lietuvos sąrašas“ į tarybą subūrė tokius intelektualus, kaip profesorius Antanas Kulakauskas, VU Istorijos fakulteto dekanas Zenonas Butkus, Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius. Bet ar netaps ši “nepartinė” partija dar vienu nepasisekusiu D.Kuolio projektu jau vien dėl jo egocentriškumo? Kitas, dar svarbesnis klausimas: su kokia sistema ir su kokia, anot jo bendražygių, chunta, užvaldžiusia Lietuvą, kovoja D.Kuolys?
D.Kuolys teisus: padėtis valstybėje iš tiesų apgailėtina: visuomenė nepasitiki politikais, šie daugiausia valdomi interesų grupių, tikrosios savivaldos – tik imitacija. Tačiau būtina prisiminti, kas pradėjo didįjį valstybės užvaldymą ir kas jam vadovavo. Juk būtent D.Kuoliui kartu su garsiausiu valstybininku vadinamu A.Januška diriguojant „prezidentūrėlėms“, ir Prezidentūrą, ir Valstybės saugumo departamentą, ir Užsienio reikalų ministeriją, ir šalies energetiką de facto valdyti perėmė grupė žmonių, vadinamųjų valstybininkų.
„Tai vienas protingiausių ir iškiliausių literatūrologų. O politikos, pilietinio judėjimo žmonių? Ne“, – ko gero, šis D.Kuolio apibūdinimas taikliausias.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (12)

  1. Naglis Puteikis Naglis Puteikis rašo:

    Gėdingas žurnalo “Veidas” išpuolis. Gėdingas ne dėl jame dėstomų išvadų, kurios suformuojamos pagal klaidingas žinias (S.Sondeckis nėra gavęs tekste minimo laiško), bet dėl to, kad anonimiškas. Tada bepogu formuluoti įžeidžiamus straipsnių pavadinimus, tokius kaip šis (D.Kuolys: nesuprastas genijus ar visuomenei pavojingas egocentrikas?) ir daryti tokias akivaizdžiai pasityčiojančias išvadas: “„Tai vienas protingiausių ir iškiliausių literatūrologų. O politikos, pilietinio judėjimo žmonių? Ne“, – ko gero, šis D.Kuolio apibūdinimas taikliausias.”

    P.S.: dėl S.Sondeckio platinamos dezinformacijos:
    Tokio el.laiško, apie kurį rašo S.Sondeckis, tiesiog NĖRA IR NIEKADA NEBUVO. Gal vis paprašykime S.Sondeckio, kad persiųstų tą neegzistuojantį el.laišką – tada visi galėtume įsitikinti, kas čia gimdo tuos gandus ir kodėl visi taip noriai tiki tuo, ko nėra?
    Įgaliojimų pavyzdžius visoms besisteigiančioms partijoms vienodus pateikė Teisingumo ministerija. Citatoje minimas tekstas prieštarauja Teisingumo ministerijos pavyzdžiui ir būtų tiesiog nepriimtas, jei kas jį būtų bandęs naudoti. Įdomu, kas siuntinėjo cituojamą tekstą, jei jo niekas nematė ir naudojo?
    Lygiai taip pat – su įgaliojimais dalyvauti, o ne konkrečiai ką rinkti pirmininku, ar pirmininke , buvo įsteigtos paskutinės 5-ios partijos, įskaitant Drąsos kelio partiją – su įgaliojimais dalyvaujant keliasdešimčiai įgaliotinių, kurių kiekvienas turėjo nuo kelių dešimčių, iki kelių šimtų įgaliojimų.
    Bet kliūna išimtinai tik Darius Kuolys.

  2. Naglis Puteikis Naglis Puteikis rašo:

    Jei už mane balsuosi, tai nebealsuosi.

  3. Naglis Puteikis Naglis Puteikis rašo:

    Atnešk alaus, atnešk alaus,
    Kol mano kūnas atsigaus.

  4. kazkaip kazkaip rašo:

    iki priesrinkiminio laikotarpio Kuoly juodinanciu straipsniu nebuvo(isskyrus pigu provokatoriu Gorienes laikrastpalaiki Karsta Komentara), o kai rinkimai arteja, chuntai dreba kinkos, Kuolys pats blogiausias padarytas :}} Tobulu nera, bet tiek kiek padare Kuolys daugumai ji puolanciu toli. O del Sondeckio tai teko girdeti apie ji nekokiu gandeliu :} Saliutas, ar koky ten slapyvardi jis turejo :}

    Beje veidui negeda spausdinti anoniminius straipsnius ? :)

  5. Aurimas Aurimas rašo:

    D. Kuolys yra tai, ką Lietuva turi geriausio.

  6. Atsikabinkite Atsikabinkite rašo:

    nuo Dario Kuolio!

  7. vilniete vilniete rašo:

    pastebėjau, kad autoriaus inicialai yra tekste, skliausteliuose – A. L.

  8. Leonas Leonas rašo:

    Sprendžiant iš stiliaus, būdingai niekingo turinio ir inicialų A.L., autorius yra kandidatas į seimo narius kažkurių liberalų sąraše Anatolijus Lapinskas.

  9. Leonas Leonas rašo:

    Įtariu, kad šis “Veido” puslapis apskritai falsifikatas, nes tikrasis straipsnis tokiu pačiu pavadinimu yra šis:
    http://www.veidas.lt/nesuprastas-genijus-ar-visuomenei-pavojingas-egocentrikas

  10. sherlokas sherlokas rašo:

    šlykštu skaityti..

  11. Naglis Puteikis Naglis Puteikis rašo:

    Keturios didelės nebiudžetinių (antisisteminių) partijų klaidos:
    1. Drąsos kelias (DK) žiauriai ir labai neteisingai smogė D.Kuoliui, apkaltinę jį valdiškų pinigų vogimu (“susižėrė 4 mln. Lt”). Šį pranešimą spaudai su tokiais bjauriais kaltinimais ir su milžinišku džiaugsmu išplatino po kelis kartus sisteminė ir nesisteteminė žiniasklaida. Ir kaip po to Dariui Kuoliui ir jo vadovaujamai “Lietuvos sąrašo (LS) partijai remti DK? Tikiu, kad rems, bet ,,,
    2. Pats DK atsisakė su kuo nors eiti į koaliciją, kaip suprantu, bijodami neperžengti 7 koalicijai reikalingų procentų. Su 5-6 proc. praeina tik 6-7 Seimo nariai, tai tas pats, kas nieko, net jei jie yra Venckienės-Stancikienės atkaklumo ir ryžto kovotojai. Todėl reikia būti realistais ir siekti neįmanomo – pusės Seimo. O tam reikia plataus fronto.
    3. Kito junginio “Už Lietuvą Lietuvoje” (ULL) klaida – labai piktais straipsniais A.Medalinskas, Jonas Vaiškūnas iš visų jėgų talžė D.Kuolį, beje, naudodami prof. S.Sondeckio platinama dezinformacija. Dabar dar jų atstovas A.Matulevičius pradėjo daužyti Drąsos kelią: “A.Matulevičius apie N.Venckienės aplinką: „Jiems mergaitė „dzin“” -komentaras.lt/?p=21345 ir balsas.lt/naujiena/614563/smekla-klaidzioja-po-lietuva .

    N.P.: Taigi ULL tvatina ir D.Kuolį ir “Drąsos kelią”.
    Kažkoks proto aptemimas – daužyti potencialius sąjungininkus. Ar po tokių pareiškimų ULL tikisi, kad peržengs 7 proc. Juk rinkėjams nepatinka būtent tokia skaidymosi agresija.
    Tai kiek galima tokias SKALDYMOSI klaidas daryti?

    P.S.: pateikiu charakteringą citatą iš aukščiau nurodyto A.Matulevičiaus straipsnio balse.lt:
    “„… tie, kurie vienybę tik deklaravo – nuėjo sumaišties ir apgaulės keliu. Ar galima patikėti visuomenininkais save laikančių veikėjų nuoširdumu, kai pasinaudojant mažosios Garliavos mergaitės tragedija kuriamos vienadienės aikščių partijos? Įdomiausia, kad valdžia tokias partijas registruoja operatyviai, be jokių varginančių kliūčių, kokias sutinka partijos, neturinčios tos pačios valdžios palankumo. Ne paskutinėje vietoje, jaukiant žmonių protus, yra žiniasklaidos vaidmuo. Matyt, neatsitiktinai skiriama tiek dėmesio ir liaupsių jiems tinkančiai, supergreitai ir visiškai nesuprantamais principais bei tikslais kuriamai partijai, kurios net pavadinimas yra pasisavintas iš tikrųjų autorių. Tokiuose veiksmuose prasmės ilgai ieškoti nereikia, ji paviršiuje, o veiksmų įvardijimas paprastas – “skaldyk ir valdyk” ….N.Venckienė sulaužo jau duotus pažadus į rinkimus eiti kartu su jau nemažą patirtį kovoje su šia sistema turinčiomis jėgomis, o konkrečiai ir su šių eilučių autoriumi. … Dar labiau nesuprantama, kai po pasakymo jog su mumis nepakeliui, į bendražygius prisirenkama nieko bendro su Tiesa ir nauja Lietuva neturinčių veikėjų. …O apie gatvėje partiją kūrusį poną, manau, reiktų labai aiškiai pasakyti, kad tai ne kovotojas prieš sistemą, o gudrus sistemos atstovas, pasitarnaujantis kai sistemai to labiausiai reikia. Gali mane keikti jo rėmėjai, bet nei vienas jų man neįrodys, kad skaldymasis naudingas mūsų šaliai. Dieve, apsaugok mus nuo netikrų pranašų, kurių prieš šiuos rinkimus atsirado itin gausiai…“”

  12. Iš gatvės Iš gatvės rašo:

    Kad Kuolys energingai kritikuoja kai kurių valstybės institucijų darbą ir kai kurias pažiūras,žmogus,stebintis tai iš nuotolio,mato. Bet jei reikėtų bent kiek tiksliau apibrėžti Kuolio pažiūras dėl kurių jis nerandąs tikrų bendražygių,manytina,tokių gal atsirastų vienetai.Nepraliejo šviesos šiuo klausimu ir esama publikacija.Galima pagalvoti,jei jau Kuolys pasirodė tokiu išskirtinai talentingu literatūros baruose,ten jis ir turėjo darbuotis,nes dabar sąmyšio daug,o naudos nesimato.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...