2011 Vasario 24

Psichologija

Bus, kaip Dievas duos? Ne, bus, kaip nuspręsiu!

veidas.lt

"veido" archyvas

Žinote posakį apie optimistą ir pesimistą? Kai stiklinė yra iki pusės pripildyta, vienas iš jų mato ją puspilnę, kitas – pustuštę. Ir taip skirtingai matyti gali jau maži vaikai.

Kaip manote, kokių savybių reikia žmogui, kad jam gyvenime sektųsi? Nelabai sunkus klausimas: pasitikėjimo savimi ir tikėjimo savo idėjomis, entuziazmo, smalsumo, gabumų ir proto, ryžto, išradingumo, drąsos… Dar vienas nesudėtingas klausimas – ar šios savybės įgimtos, ar suformuojamos, t.y. įgyjamos? Tik štai įdomus dalykas – tyrimų statistika rodo, kad bet kurioje auditorijoje atsakymai pasiskirsto panašiai: apie 40 proc. šias savybes kildina iš genų ir mano, kad jos įgimtos, kiti 40 proc. – išaukština aplinką, kuri formuoja, o likusieji 20 proc. mano, kad įtakos lygiai turi abu dalykai.

Psichologijos ir ugdymo specialistai vienbalsiai teigia, kad sėkmę lemia gebėjimas nugalėti kliūtis, o šį gebėjimą savo ruožtu lemia požiūris. Jei žmogaus laukia sudėtinga užduotis, jos įgyvendinimą nulemia ne vien išradingi ir protingi sprendimai, bet visų pirma požiūris. Optimistas, susidūręs su kliūtimi ar dilema, automatiškai įjungia paieškos režimą – bando rasti išeitį, o pesimistas išplečia akis ir leidžia išsikeroti siaubui “neįmanoma, šito aš niekada nepadarysiu”.

Būtent vidinis žinojimas “aš galiu” ir sukuria prielaidas sėkmei. Beje, į antrąjį klausimą apie sėkmę lemiančias savybes optimistai dažniausiai atsako, kad jų neatsinešame gimdami, o išugdome.

Vidinio “aš” galia

Tai, kaip reaguosite į kliūtis ir imsitės spręsti problemą, priklausys nuo to, ar susiesite savo vidinį “aš” su problema ar nesėkme. Vieni įnirtingai imasi šalinti problemas lyg spręstų galvosūkį arba tiesiog kasasi į priekį, o kiti su tuo susidūrę susinervina arba išsigąsta.

Įsivaizduokite du mažylius, vargstančius su striukės užtrauktuku. Vienas, negalėdamas jo tinkamai užsegti, tiesiog ramiai tikrina, kas negerai, ir bando toliau tol, kol galų galų pavyksta. Kitas po poros nesėkmingų bandymų ima pykti, isteriškai rėkti ar verkti. Priežastis slypi žmogaus sugebėjime (arba nesugebėjime) savo veiksmo “aš darau” atskirti nuo savasties “aš”. Tai, kad užtrauktukas nepasiduoda užsegamas, pirmajam vaikui reiškia tik tiek, kad užtrauktukas blogai veikia. Kitas vaikas šią nesėkmę, deja, traktuoja kaip savo dar vieną fiasko, jo asmens menkumo įrodymą: tai jis yra netikęs, ir štai vėl jis patenka į bjaurią, nekenčiamą situaciją, kai jam tenka nusivilti savimi ir patirti gėdą.

Jau darželyje galima atskirti šias dvi grupes asmenybių. Pavyzdžiui, vieni vaikai mėgsta dėlioti vis tas pačias dėliones, o kiti nori kaskart sudėtingesnių. Iššūkis arba traukia, arba gąsdina, ir tai susiję su vaiko saviverte.

Pirmasis vaikas labai nustebtų delikačiai paklaustas, ar tik ne jo nevikrumas bus kaltas. Tačiau net ir tai jo neišmuštų iš vėžių. Kitas gi, priešingai, pasipiktintų dėl tokio klausimo ir imtų visaip gintis. Jo gynybinė reakcija pasireikštų agresija (pulti) arba grauduliu (trauktis). Gal vienas tokių vaikų gyvena jūsų namuose? O gal abu? Jie skirtingi ir elgtis su jais reikia skirtingai.

Baimė gniuždo

Dar vienas be galo galingas veiksnys sprendžiant problemas, t.y. skinantis kelią link sėkmės ir laimės yra baimė. Ne visi, bet daugelis žmonių į spaudimą reaguoja neigiamai. Spaudimas sukelia stresą ir gamina adrenaliną, kuris pavojaus atveju veikia dvejopai – suteikia daugiau jėgų ir skatina veikti arba slopina, net paralyžiuoja.

Kartais ekstremaliomis aplinkybėmis adrenalinas išgelbsti gyvybę, todėl mirtino pavojaus akivaizdoje žmogus gali bėgti jam neįmanomu greičiu ar ištverti nepakeliamą skausmą. Visu pajėgumu veikia instinktai, tačiau baimė blokuoja smegenų veiklą, tiksliau – gebėjimą mąstyti. Baimė ir stresas sutrukdo gerai išlaikyti egzaminą, susidraugauti su naujais draugais, įmušti įvartį. Tai užslėpta baimė būti nemylimam, nevertinamam, nepopuliariam, netekti aplinkos pritarimo, nuvilti ir nusivilti savimi, patirti gėdą.

Kas bus, jei mažylio batas nieku gyvu nepataiko ant kojos, o tėtis barasi, nes vėl teks vėluoti? Niekšingas batas dar ilgai nepasiduos ir sukels tikrą audrą. Kodėl? Mažius nesitiki galįs pats susitvarkyti, jis jaučiasi bejėgis, patiria gėdą, sumaištį ir, žinoma, jaučia tėvo nusivylimą. Iš tikrųjų pyksta ir verkia jo ant menčių paguldytas vidinis “aš”.

Aš galiu!

Vidinis įsitikinimas, kad kliūtis įveikiama, kyla iš teigiamos patirties bei aplinkos pritarimo. Net jei vaikui nesiseka matematika, paprastus aritmetikos uždavinius jis nesunkiai įveikia. Vadinasi, yra dalykų, kuriuos jis gali, ir būtent nuo jų reikia pradėti. Atspirties taškas yra ten, kur žemė tvirta. Šį tašką verta užfiksuoti, net jei jis būtų toli nuo reikiamo, nes tai “aš galiu” riba. Jis suteikia pasitikėjimo ir gerų emocijų, jos itin svarbios. Progreso nereikia skubinti, forsuoti.

Netinka viskas, kas sukelia stresą ir spaudimą. Nereikia ir griežtų rėmų, pavyzdžiui, nustatyti mokymosi valandas, ten pat ir taip pat susėsti daryti ar tikrinti namų darbų. Šios aplinkybės vaikui gali kelti negatyvių minčių ir blokuoti.

Verta įdėti pastangų ir pasinaudoti išradingumu, išprovokuoti vaiko susidomėjimą, džiaugsmą ir pasitenkinimą savo atradimais. Anglų kalbos žodžius kartotis galima ir pasivaikščiojimo metu, svarbu ne kaip, bet kad būtų išmokta. Jei net po savaitės triūso raideles suklijuoti sekasi sunkiai, pasidžiaukite vaiko piešiniu ir pagirkite už spalvų pasirinkimą. Tada vėl pradėkite žaidimą su raidelėmis. Įrodykite, kad pastangos visada vaisingos. Būtent suvokimas, kad įdėjus pastangų užsibrėžtas tikslas yra pasiekiamas, suteikia tikėjimo savo jėgomis ir leidžia atsikratyti baimės, kad menki gabumai jam sukliudys.
Tėvų pareiga yra išmokti mažylį girti. Girkite tai, ką vaikas sugeba, kur lemia jo pastangos. Pasidžiaukite ne dėl to, kad jūsų vaikas mielas, gabus ir protingas, netvirtinkite nuolatos, kad jums jis pats nuostabiausias. Šios frazės yra abstrakčios. Daug geriau bus, jei kartu įvertinsite, kiek vaikas dirbo, ko pavyko pasiekti, kokiu atveju jam sekasi.

Atraskite, užfiksuokite ir įtvirtinkite būtent jam palankias aplinkybes, tinkamiausius mokymosi modelius, sėkmingus veikimo būdus. Šis jūsų indėlis išties vertingas visam vaiko gyvenimui. Tai padės jam pasirinkti teisingai, valdyti situaciją, vengti pralaimėjimo, o svarbiausia tvirčiau jaustis ir nepanikuoti.

Prigimtis irgi lemia

Grįžtant prie pradžioje iškelto klausimo apie įgimtus gabumus reikia pripažinti, kad psichologai ir edukologai nesutaria, kas lemia vaiko polinkį į optimizmą arba pesimizmą. Nėra aišku, kodėl vienas vaikas savo nesėkmes suvokia kaip tiesiog nepasisekimą, o kitas priima jas asmeniškai ir kaltina savo netikusią asmenybę ir išgyvena gėdą. Kai kurie specialistai linkę manyti, kad tai kyla iš prigimties. Jų teigimu, optimistams mažiau kenkia sunkesnės gyvenimo aplinkybės, jie lengviau susidoroja su sunkumais, mažiau dėmesio kreipia į kritiką.

Linkę į pesimizmą vaikai itin jautriai reaguoja į kritiką, dažnai atrodo nekantrūs, nes sureikšmina nesėkmę ir ją ilgai atsimena. Jie dažnai nepasitiki pagyromis, nes jaučiasi jų neverti arba įtaria falšą, neobjektyvumą. Tėvų užduotis yra padėti tokiam vaikui patikėti savimi, išmokyti žingsnelis po žingsnelio įveikti kliūtis. Labai svarbu ugdyti tokio vaiko savarankiškumą, atkaklumą ir racionalų mąstymą. Būtent šaltas protas leidžia mastyti, o mąstymas – rasti išeitį. Kartu su vaiku išmoksite atpažinti vaiko baimę, o tada jau pažvelgti jai į akis ir nuginkluoti. Čia svarbu mokėti padaryti pauzę, kuri leidžia atsitokėti ir sutelkti vidines jėgas.

Tad jei prigimtis automatiškai blokš į nemalonias būsenas, vien žinojimas padės sustoti ir “įjungti” pozityvų mąstymą, t.y. “aš galiu”, “jau žinau, kaip pasiekti rezultatą”.

Būsimo optimisto tėvams

  • Mylėkite savo vaikus už tai, kokie jie yra. Vaikai, kurie auga manydami, kad vien dėl savo asmenybės, charakterio, pomėgių ir nuomonės jie yra vertingi, įgyja didelį pasitikėjimą savimi.
  • Pasakykite “Taip, tu tai gali!”, kai jūsų vaikas teigia priešingai. Kai jūsų vaikas žino, kad jūs juo tikite, jis ima tikėti, kad gali išgyventi bet ką. Paremkite savo tikėjimą racionaliais argumentais. Tėvų užduotis yra sukurti visą debesį pozityvių teiginių vaiko galvoje. Pripildykite laimingų atsitikimų dėžutę – saugokite nuotraukas, padedančias prisiminti, kaip jūsų vaikas nesuklupo pusiaukelėje, kaip jam pavyko tas ar anas. Mokydami įveikti kliūtis, nesistenkite apsaugoti vaiko sudėtingoje situacijoje. Pagelbėkite patarimais, ką vaikas gali padaryti, siekdamas keblumą išspręsti.
  • Rodykite savo vaikui šviesiąją gyvenimo pusę. Pasakykite vaikui, kad nėra problemų, kurių jūs negalėtume įveikti kartu. Mokykite vaiką optimizmo. Tai svarbu, nes vaikas optimistas ir užaugęs bus optimistas. Nepatenkinti žmonės savo dėmesį sutelkia tam, ko trūksta jų gyvenime, o pozityviai nusiteikusieji save kreipia į šviesius aspektus.
Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...