Nesistebėkite tokiu pasisveikinimu: daugelį festivalio koncertų šįmet vienija Italijos tema. Todėl operos primadona Elyna Garanča soliniame koncerte atliks ne tik operų arijas, bet ir neapolietiškas dainas, premjerai rengiamos Vincenzo Bellini operos „Kapulečiai ir Montekiai“ veiksmas, be abejo, vyks Veronoje, o Milane įsikūrusi kompozitorė Justė Janulytė violončelės solo savo kūrinio premjeroje patikės italui Mario Brunello.

Renata BALTA

Buongiorno Vilniaus festivalis savo publikai tars jau birželio 5-ąją Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Tą vakarą prestižinė scena bus patikėta keturiasdešimtmetei latvių primadonai Elynai Garančai, Vilniuje koncertuosiančiai pirmą kartą.

E.Garanča – viena iš to rango operos primadonų, kurių vardą tariant tautybė jau nebeturi reikšmės. Žurnalistai ją taikliai praminė Donna Baltika – operos didike, kilusia nuo Baltijos krantų.

Ir jie teisūs: dainininkė užaugo Rygos centre, netoli Dauguvos ir keleivinių keltų prieplaukos esančiame Strielnieku gatvės rajone. Jos tėtis buvo choro dirigentas, o mama – dainininkė ir vokalo pedagogė. Tėvų raginama Elyna, kaip ir trejais metais vyresnis jos brolis Janis, baigė muzikos mokyklos fortepijono klasę, nors jautė, kad pianiste tikrai netaps. Po abitūros egzaminų mergina stojo į aktorystės studijas, bet nesėkmingai. Tik tuomet pradėjo daugiau laiko skirti savo vokalui.

„Pamenu, jaunystėje pasileisdavau Jessye Norman plokštelę su garsiąja Normos arija „Casta Diva“, septynis kartus išklausau, aštuntą pati mėginu dainuoti. O iš kiemo rusiškai atsklinda: „Nustok baubti, karve!“ Beje, pastabų sulaukiau ir gerokai vėliau, kai jau gyvenau Vienoje ir dirbau šio miesto valstybinėje operoje. Spektakliams ruošdavausi namie, kol muzikalus kaimynas kartą patarė: „Gal jau liaukitės. Bent jau būtų bosas, o čia – viso labo lyrinis mecosopranas…“ – prisimena E.Garanča.

Nuo to laiko ji stengiasi repetuoti tik teatruose. Tačiau savo valdose Sevilijoje atokiau nuo pagrindinio pastato solistė turi įsirengusi atskirą namelį, kuriame yra ir, anot jos, klyksmo kambarys.

E.Garančos kopimas į operos viršukalnes prasidėjo dar studijuojant Latvijos muzikos akademijoje. Laimėjusi keletą prestižinių tarptautinių konkursų ji ryžosi išvykti dirbti į Vokietiją: iš pradžių į Meiningeno „Südthüringischer Staatstheater“, vėliau – į Frankfurto operą. Rygon grįžo tik išlaikyti akademijos baigiamųjų egzaminų.

„Gyventi vienai užsienyje nuo 22-ejų nebuvo lengva, tuo labiau gerai nemokant vokiečių kalbos. Jos mokiausi iš knygų, savo kolegų ir kvailų rytinių TV pokalbių laidų, mat vakarais turėdavau dirbti teatre“, – prisimena E.Garanča.

Jos, kaip operos solistės, profesionalus debiutas įvyko irgi Meiningene: tai buvo Oktaviano partija Richardo Strausso operoje „Rožės kavalierius“. Kaip ir daugeliui mecosopranų, karjerą jai teko pradėti nuo „vaidmenų su kelnėmis“: Frankfurte jos laukė Jonukas iš Engelberto Humperdincko operos „Jonukas ir Grytutė“, o Zalcburgo festivalyje – Anijus iš Wolfgango A.Mozarto operos „Tito gailestingumas“. Būtent šis pastatymas išgarsino E.Garančos vardą Europoje.

„Taip jau yra: kai tau per dvidešimt, dainuoji nesuskaičiuojamus W.A.Mozarto operų berniukus. Pavyzdžiui, Kerubiną iš „Figaro vedybų“: stovi scenoje apžavėtas Grafienės, o kartu mokaisi iš jos vaidybos ir vokalinio meistriškumo subtilybių. Bet kai tau daugiau nei trisdešimt ir esi padainavęs Kerubiną bent 50 kartų, supranti, kad iš karjeros tikiesi šio to daugiau“, – neslepia solistė.

Jai pačiai ilgai „kelnėse“ lūkuriuoti neteko: 2005 m. E.Garanča pasirašo sutartį su „Deutsche Grammophon“, atsisako darbo trupėse ir pradeda kviestinės solistės karjerą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2017-m