2015 Rugsėjo 14

Bevizės Šengeno erdvės pabaiga?

veidas.lt

Scanpix

Trys irakiečių krikščionių šeimos tėvynėje patyrė persekiojimą ir nusprendė išvykti. Kurį laiką glaudėsi kaimyninėje Turkijoje, vėliau, kaip ir daugelis, nusprendė keliauti į Europą. Su Katalikų bažnyčios parapijų bendruomenių pagalba šiandien šie penkiolika irakiečių mėgina kurti naują gyvenimą Vilniuje, netrukus prie jų prisidės dar viena šeima. Kaip ir dar 15 sirų, kuriems šiuo metu Lietuvoje suteikta apsauga ir leidimas gyventi.

Dovaidas PABIRŽIS

Šios istorijos – tik menki atgarsiai to, kas šiuo metu vyksta Vakarų ir Vidurio Europoje. Žemynui išgyvenant didžiausią pabėgėlių krizę po Antrojo pasaulinio karo, popiežius Pranciškus paragino kiekvieną parapiją ir religinę bendruomenę Europoje priimti po vieną pabėgėlių šeimą.

Vokietija planuoja, kad per metus valstybės gyventojų skaičius padidės maždaug procentu – 800 tūkst. Į vos tris kartus už Lietuvą didesnę Vengriją šiemet atvyko 150 tūkst. migrantų. Ši krizė privertė dar kartą kalbėti apie Rytų ir Vakarų Europos skirtumus, net apie galimą Šengeno bevizės erdvės veikimo sustabdymą.

Migrantų ar pabėgėlių Lietuvoje neabejotinai daugės. Europos Komisija paskelbė apie naujas kvotas Europos Sąjungos šalims narėms. Liepą Lietuva buvo įsipareigojusi priimti 325 pabėgėlius – 255 iš Italijos bei Graikijos ir dar 70 – iš Turkijos, o pagal naują planą mūsų šaliai turėtų tekti …..

Su šiuo planu kategoriškai nesutinka senokai tokios vienybės nedemonstravęs Višegrado ketvertas – Lenkija, Čekija, Vengrija ir Slovakija. Jų lyderiai pabrėžė, kad pasidalijimas pabėgėliais šios problemos visiškai nesprendžia ir ES turėtų priimti ilgalaikį šios krizės sprendimo būdą. Pasak Višegrado šalių lyderių, tokia kvotų politika tik dar labiau skatins pabėgėlius ir migrantus keliauti į Europą.

Panašios pozicijos laikosi ir Baltijos valstybės. Kaip rugsėjo pradžioje sakė Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Lietuva solidariai prisidės sprendžiant pabėgėlių krizę, bet pasisako prieš kvotas, nes, pasak ministro, būtina užkirsti kelią reiškinio priežastims, o taip tik nelabai sėkmingai kovojama su pasekmėmis.

Abejonės dėl Šengeno erdvės ateities

Milžiniška pabėgėlių krizė Europoje ne tik sukėlė humanitarinių, politinių bei socialinių problemų, bet ir paskatino abejones dėl vieno svarbiausių Europos integracijos pasiekimų – Šengeno erdvės ateities. Į šiandieninę padėtį žvelgiant iš teisinės pusės akivaizdu, kad beprecedentis pabėgėlių ir migrantų srautas, kertantis valstybių sienas, niekaip neatitinka galiojančių Šengeno susitarimo taisyklių.

Laisvą žmonių judėjimą įgyvendinantis susitarimas buvo pasirašytas 1985 m. nedideliame Liuksemburgo kaime Šengene. Jis visiškai įsigaliojo tik po dešimtmečio, 1995-aisiais, kai tarp pirmųjų Bendrijos šalių buvo panaikinta vidinė sienų kontrolė, o užsieniečiams leista keliauti su vienos šalies viza. Šiuo metu Šengeno erdvei priklauso 26 valstybės su maždaug 400 mln. gyventojų, ji užima daugiau nei 4,3 mln. kvadratinių kilometrų teritoriją.

„Jei mums nepavyks teisingai pasiskirstyti pabėgėlių, tuomet Šengeno klausimas vėl gali sugrįžti į darbotvarkę“, – rugsėjo pradžioje Berlyne vykusioje konferencijoje sakė Vokietijos kanclerė Angela Merkel.

Nors daugelis analitikų šį pareiškimą aiškino visų pirma kaip būdą paspausti Rytų Europos valstybių politikus, o ne realią grėsmę Šengeno principams, apie galimą jų keitimą užsiminė ir daugiau aukščiausių politikų. Slovakijos užsienio reikalų ministras Miroslavas Laičakas rugsėjo pradžioje tvirtino, kad laisvo judėjimo Šengeno zona jau subyrėjo dėl pabėgėlių ir migrantų krizės: „Normaliomis sąlygomis gauti Šengeno vizą yra sunku, o dabar dešimtys tūkstančių žmonių vaikštinėja čia visiškai netikrinami.“

Didžiausi Šengeno kritikai – Prancūzijos, Italijos ir Vokietijos populistinės partijos – nuolat reikalauja sugriežtinti sienų kontrolę.

Šengeno krizė lemia tai, kad atskirų šalių narių vidaus reikalų sistemos iš esmės nebendradarbiauja sprendžiant bendras saugumo problemas, o jų prieglobsčio suteikimo politika ir teisinės sistemos itin skiriasi. Vienos šalys tai daro lengva ranka, kitos kaip įmanydamos riboja bet kokias tokio pobūdžio galimybes.

Pernai Švedijoje, kuriai, skaičiuojant tūkstančiui gyventojų, tenka didžiausia pabėgėlių dalis Europoje, iš beveik 40 tūkst. priimtų sprendimų neigiami tebuvo vos kas ketvirtas. O Vengrija iš 5,5 tūkst. prašymų patenkino vos maždaug kas dešimtą. Taigi laisvai tarp valstybių sienų galintys judėti migrantai ir pabėgėliai turi galimybę pasirinkti jiems palankiausią šalį.

Kaip pabrėžia Europos Parlamento narys, liberalų ALDE frakcijos lyderis Guy Verhofstadtas, šios problemos iš esmės atitinka ir struktūrines finansų politikos problemas, išryškėjusias per euro zonos krizę: „Buvo finansų krizė, euro krizė, dabar yra pabėgėlių krizė, kelianti spaudimą Šengeno zonai, nes mes neturime adekvačių institucijų. Europa puikiai geba sukurti politiką, bet vėliau nesukurti taisyklių ir institucijų, būtinų šiai politikai vykdyti.“

Europos Komisijos pastangos sukurti bendrą ES prieglobsčio politiką bei nustatyti taisykles dėl pabėgėlių gyvenimo sąlygų šalyse narėse nebuvo sėkmingos. Vienintelis ryškesnis pasiekimas – sienų apsaugos agentūros „Frontex“ sustiprinimas ir veiklos išplėtimas.

Migrantų krizės įkarštyje Vengrija paprašė Vokietijos išaiškinti teisinę situaciją dėl nelegalių migrantų keliavimo per ES, nes, pagal Šengeno taisykles, migrantai gali palikti Vengriją tik su galiojančiais kelionės dokumentais ir tos valstybės viza. O Vokietija, pasak Vengrijos pareigūnų, sukėlė nepagrįstas pabėgėlių iš Sirijos viltis, todėl ir nuspręsta prašyti išaiškinimo, kaip elgtis. Kurį laiką stabdę migrantus geležinkelio stotyse ir keliuose, vėliau Vengrijos policininkai vis dėlto leido jiems palikti šalies teritoriją ir išvykti į Austriją bei Vokietiją.

Prieštaringai vertinamas ir Vengrijos sprendimas statyti 175 kilometrų ilgio spygliuotų vielų tvorą pasienyje su Serbija, kuri yra oficiali kandidatė prisijungti prie ES. Taip Viktoro Orbano vyriausybė mėgina susitvarkyti su pabėgėlių srautais iš Balkanų valstybių. Šį vengrų sprendimą ne kartą kritikavo Vakarų valstybių politikai, nors jis iš pažiūros skirtas būtent Šengeno susitarimo punktui dėl išorinių sienų apsaugos užtikrinti.

Daugelis mokslinių studijų įrodė, kad laisvoji Šengeno erdvė leido atsirasti glaudesniems verslo ryšiams, skatino importą ir eksportą, didino turistų srautus. Todėl pokyčių pasekmės būtų ir ekonominės. Be to, tai yra laikoma vienu svarbiausių Europos vienybės ir integracijos laimėjimų.

Tiesa, laikini Šengeno sistemos apribojimai nėra naujiena Europoje. Nuo 1995-ųjų dėl įvairių priežasčių – padidėjusio pavojaus, susijusio su terorizmu ar sporto renginių tai įvairiose šalyse padaryta beveik šimtą kartų.

Graikijos problema

Kartu su Šengeno susitarimu galiojantis Dublino reglamentas sako, kad pirmoji Europos valstybė, kurią pasiekia migrantas, privalo prisiimti atsakomybę už jį.

Kai buvo pasirašytas šis susitarimas, pietinės Europos valstybės pačios buvo emigrantų donorės, o ne jų svarbiausios priėmėjos, todėl tuomet sutiko pasirašyti šį iš pažiūros joms nelabai naudingą susitarimą. Situacija visiškai pasikeitė Europą užplūdus migrantams ir pabėgėliams, o pietinėms valstybėms tapus pirmąja jų kelionės stotele.

Todėl dabar ši sistema iš esmės neveikia. Atvykėliai Graikijoje nėra registruojami ir tiesiog praleidžiami per sieną toliau į Balkanų valstybes, o iš ten mėgina pasiekti Vakarų Europą. Migrantų grąžinimo į pirmą valstybę principas taip pat nėra vykdomas. Kelios ES valstybės nusprendė, jog pabėgėlių sąlygos Graikijos stovyklose yra tokios blogos, kad daugiau to negalima daryti. Be to, Graikija iš esmės atsisakė vykdyti visavertę išorinės Šengeno sienos apsaugą.

Nors pagal Dublino reglamentą šalys narės visus valstybių narių priimamus žmones turėtų vertinti vienodai, daugelis jų iki šiol išlaikė konceptualiai skirtingą suvokimą apie tai, kas yra migrantas, pabėgėlis ar prieglobsčio prašytojas.

Tai leidžia spekuliuoti, kad žmonės, tiesiog vykstantys per valstybės teritoriją ir nesiprašantys prieglobsčio, nėra pabėgėliai. Būtent taip šiuo metu dažniausiai elgiasi Graikija: jei žmogus nieko neprašo, tai ir institucijos linkusios verčiau palaukti, kol jis pats išvyks toliau. Tokia praktika, leidžiančia užsimerkti prieš migrantų srautus, Graikija užsiima kelis dešimtmečius.
Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Egdūno Račiaus teigimu, musulmonai, kurie norėtų likti gyventi Graikijoje, dažnai valstybės institucijų yra ignoruojami: „Jūsų nėra, mes apie jus nieko nežinome, mums jūs nieko ir nepasakokite. Toks keistas santykis susiformavo dėl istorinių priežasčių ir dėl labai skausmingos graikų patirties būnant Osmanų imperijos sudėtyje. Graikija nuo senų laikų turi nuostatą kaip įmanoma riboti musulmonų skaičiaus didėjimą, o jei fiziškai to neįmanoma padaryti – bent jau ignoruoti jų buvimą. Migrantų gyvenimas skurdžiuose palapinių miesteliuose Graikijos vyriausybei neatrodo aktuali problema, nors ji tęsiasi dešimtmečiais.“

Prie Šengeno zonos Graikija prisijungė 2000-aisiais. Nelegali migracija per sieną su Turkija ypač išaugo 2007–2011 m., tačiau jau kitąmet migrantų kiekį pavyko sumažinti 95 proc., kai buvo pastatyta siena pasienio dalyje, kuri nėra atskirta natūralia gamtine kliūtimi – Maricos upe. Tą patį šiemet padarė ir Bulgarija.

Šiandien iš Turkijos į Graikiją vykstantys pabėgėliai ir migrantai paprastai renkasi 6 kilometrų maršrutą į Koso, Lesbo arba Chijo salas. Palyginti su ankstesniais metais, šią vasarą migrantų srautas Graikijoje padidėjo 750 proc. Pabėgėlių stovyklos yra perpildytos, sąlygos jose – pasibaisėtinos.

Kiekvieną dieną į šias salas atvyksta po tūkstantį, dažnai ir dar daugiau žmonių. Turkijos pareigūnai leidžia žmonių kontrabandininkų laivams laisvai plaukti į Graikiją. Tai kainuoja apie 1–1,5 tūkst. JAV dolerių ir trunka 25 minutes. Laivai šiuo metu plaukioja kiekvieną naktį.

Šių metų kovą Nyderlandų premjeras Markas Rutte pareiškė, kad Graikija gali būti pašalinta iš Šengeno zonos, jei ir toliau į Europą praleis tokius didžiulius kiekius migrantų. Nyderlandų vyriausybės vadovas tokią nuomonę išdėstė po graikų grasinimų atidaryti sienas visiems pabėgėliams bei uždaryti visus savo pabėgėlių centrus, jei šaliai nebus suteikta finansinė parama.

Migracijos srautus išaugino revoliucijos

Kaip teigia E.Račius, į Europą bėgančių žmonių srautai buvo labai dideli bent jau pastaruosius du dešimtmečius, o masinę migraciją galima pradėti skaičiuoti nuo 1979-ųjų, kai iš porevoliucinio Irano pradėjo plūsti pabėgėliai, nepatenkinti naujuoju valstybės režimu. Vėliau į Europą masiškai patraukė ir afganistaniečiai, todėl manyti, kad tai tik pastarojo laikmečio problema, būtų klaidinga.

Tačiau naujas dėmuo šiame procese, pasak mokslininko, yra tai, kad Arabų pavasaris fiziškai atvėrė vartus žmonėms lengviau pasiekti Europą. O tai smarkiai padidino pabėgėlių skaičių. Geresnio ir saugesnio gyvenimo ieškančių žmonių iš Afrikos ir Artimųjų Rytų neabejotinai visuomet buvo labai daug, tačiau iki tol tai buvo arba per daug brangu, arba fiziškai beveik neįmanoma padaryti.

40 metų Libiją valdęs Muammaro Gaddafi režimas itin akylai kontroliavo šalies sienas, todėl nebuvo įmanoma lengvai nei į ją patekti, nei juo labiau iš jos išvykti. Panašiai iki šiol sienas kontroliuoja ir Tunisas, Egiptas ar Alžyras. Tačiau po Arabų pavasario žlugus Libijai afrikiečiai, daugiausia iš Eritrėjos ir Etiopijos, išnaudojo atsivėrusias galimybes.

Panaši situacija buvo Sirijos ir Turkijos pasienyje. „Tie, kurie nutarė dėl vienokių ar kitokių priežasčių bėgti – ar iš tiesų gelbėdamiesi nuo karo pragaišties, ar dėl kitokių priežasčių, kai Sirija nebesugebėjo kontroliuoti savo sienų su kaimyninėmis valstybėmis, tą galėjo padaryti daug lengviau. Iki tol iš Sirijos buvo neįmanoma išvažiuoti. Man teko kelis kartus įvažiuoti ir išvažiuoti kaip turistui, labai gerai prisimenu, koks tai buvo sudėtingas procesas, kiek daug tikrinimų, dokumentų. Legaliai kirsti sieną buvo gana sudėtinga“, – pasakoja E.Račius.

Šiuo metu pasienis kontroliuojamas, bet Turkija, pasak E.Račiaus, solidarizuojasi su sirais ir įsileidžia legaliai bėgančius žmones į netoli sienos gausiai įrengtas pabėgėlių stovyklas. Turkijos vyriausybė priešiška Damasko režimui. Šiandien Turkijoje yra apie 2 mln., Libane – dar beveik 1,5 mln. sirų pabėgėlių. Jordanijoje glaudžiasi per 700 tūkst., Irake – 250 tūkst. dėl pilietinio karo į artimąjį užsienį pasitraukusių Sirijos gyventojų.

„Krūvį čia turėtume pernešti Vakarams, ne tik Europos Sąjungai, bet ir kitoms organizacijoms, kurios, nežinau, ar galima taip sakyti, užsimerkė, bent jau nejautriai reagavo ir iš esmės paliko Turkiją vieną su didžiule pabėgėlių mase. Natūralu, kad Turkija, kuri nėra labai turtinga valstybė, nesugeba užtikrinti tokių gyvenimo sąlygų, kokių jie galbūt norėtų ar kokių tikisi atrasti Europoje. Šis neveiklumas verčia pabėgėlius keliauti toliau, ir natūralu, kad Europa yra tas traukos centras“, – sako VDU profesorius.

Bėgti verčia ne tik karas

Į Europą per Balkanus šiuo metu dažniausiai atvyksta pabėgėliai ir migrantai iš Sirijos, Afganistano, Irako ir Pakistano. Per Viduržemio jūrą daugiausia plaukia pabėgėliai iš Eritrėjos, Etiopijos, Somalio.

Pasak E.Račiaus, maždaug pusėje dabartinės Sirijos teritorijos karo veiksmai nevyksta, tačiau žmonės ten gyvena labai sunkiomis ekonominės sąlygomis. Analitikas sako pažįstantis Lietuvoje gyvenančius sirus, kurie neretai nuvažiuoja į tėvynę, turi ten savo verslų ir nuosavybės, todėl žiniasklaidoje vyraujantis Sirijos įvaizdis, susijęs su žmonių žudynėmis ir sprogdinamais antikiniais paminklais, yra ne visa dabartinio šios šalies gyvenimo paveikslo dalis.

Kitose valstybėse, iš kurių į Europą dažniausiai traukia pabėgėliai per Graikiją ir Balkanus, karas atvirai nevyksta, tačiau jas, pasak E.Račiaus, galima įvardyti kaip žlugusias ar žlungančias valstybes. Irake kai kur vyksta karo veiksmai ir dažniausiai juose dalyvauja vietiniai kurdai, o arabai ir nemusulmonai dažnai ieško prieglobsčio užsienyje – į Europą vyksta pas čia esančius gimines. Afganistane, panašiai kaip Somalyje, karas nurimęs ir susiformavusi savotiška feodalizmą primenanti santvarka.

„Kovos veiksmai nėra intensyvūs, bet nėra ir valstybės. O jei nėra valstybės, tai visuomenės vystymasis ten paralyžiuotas visomis prasmėmis. Žmonės, siekdami geresnio gyvenimo sau ar bent jau savo vaikams, ryžtasi palikti gimtąją šalį“, – komentuoja E.Račius.

Daugiau nei 200 mln. gyventojų turintį Pakistaną, mokslininko vertinimu, taip pat galime priskirti prie žlungančių valstybių: valstybingumo tradicijos čia silpnos, tautos kūrimo procesas nesėkmingas, didelis pilietinis susipriešinimas, susiskaldymas ir skirtingų ideologijų kova. Šios priežastys lemia, kad atskiros visuomenės grupės yra linkusios išsižadėti šio projekto ir ieškoti gyvenimo svetur, dažniausiai Didžiojoje Britanijoje. Čia gyvena gausi pakistaniečių bendruomenė, todėl įsikūrimo ir gyvenimo galimybės šioje šalyje pakankamai geros – galima atkurti socialinius ryšius, dirbti įvairiausio pobūdžio darbus, aktyviai dalyvauti gausios bendruomenės gyvenime.

Į Vokietiją masiškai plūsta ir migrantai iš buvusių Jugoslavijos respublikų. Daugiau nei trečdalis politinio prieglobsčio prašytojų čia atvyksta iš Albanijos, Kosovo ir Serbijos. Šiemet į Vokietiją atvyko 30 tūkst. albanų (pernai – 8 tūkst.), dar tiek pat kosoviečių bei 11 tūkst. daugiausia romų iš Serbijos. Tačiau pernai tik 0,2 proc. serbų, 1,1 proc. kosoviečių ir 2,2 proc. albanų buvo suteiktas leidimas gyventi Vokietijoje.

Ramiojo vandenyno sprendimas

Sėkmingų migracijos politikos pavyzdžių pasaulyje nėra daug. Žmonių migracija ir traukimasis nuo negandų tėvynėje į saugesnius ir turtingesnius kraštus globaliame pasaulyje neišvengiamas, tačiau valstybių interesas paprastai yra atsirinkti žmones, kuriuos jos nori įsileisti, priimti ir integruoti.

Europoje dabar dažnai vyksta priešingas procesas – priimami pirmiausia tie, kuriems pavyksta įveikti rizikingą ir pavojų kupiną kelionę, kurie sugeba susirasti žmonių kontrabandininkus ir turi pinigų jiems susimokėti. Į kelionę per Viduržemio jūrą paprastai išsiruošia 18–35 metų amžiaus vyrai, tačiau nuo karo paprastai labiausiai kenčia vaikai, moterys ir vyresnio amžiaus žmonės. ES praktika rodo, kad atvykę net ir ekonominiai migrantai labai retai būna deportuojami į savo gimtąją šalį.

Vienu iš veiksmingos migracijos pavyzdžių galima laikyti Australijos nuo 2001 m. vykdomą migracijos ir prieglobsčio suteikimo politiką, vadinama Ramiojo vandenyno sprendimu. Ją įgyvendinant politinio prieglobsčio prašantys žmonės, kol svarstomas jų prašymas, įkurdinami ne Australijos teritorijoje, bet sulaikymo centruose kitose Ramiojo vandenyno valstybėse – Nauru arba Papua Naujojoje Gvinėjoje. O vien atvykimas į šalies teritoriją negarantuoja galimybės pasilikti. Taip Australija norėjo atgrasyti ir pažaboti žmonių kontrabandininkus, per vandenyną gabenusius žmones ir bet kokiomis priemonėmis mėginusius pasiekti jos krantus.

„Taip patys nuspręsime, kas atvyks į mūsų šalį ir kokiomis aplinkybėmis jie tai padarys“, – per 2001 m. rinkimų kampaniją sakė Australijos premjeras Johnas Howardas.

2001–2007 m. ši politika, nors ir kritikuojama žmogaus teisių gynėjų, leido labai sumažinti nelegalių migrantų, laiveliais bandančių pasiekti Australijos krantus, skaičių. 2001-aisiais į Australiją nelegaliai atvyko 5516 žmonių, o kitais metais – vos vienas. 2008-aisiais, pasikeitus vyriausybei, ši politika buvo sustabdyta ir žmonių kontrabandininkų laivų vėl labai padaugėjo. 2012 m. ši politika iš esmės buvo atnaujinta.

Lietuva migracijos politikos praktiškai neturi, o dabartinės Vakarų ir Vidurio Europos problemos vis dar gali atrodyti tolimos ir svetimos. 1997-aisiais Lietuva ratifikavo Ženevos konvenciją ir įsipareigojo teikti prieglobstį užsieniečiams, kurie paliko savo kilmės šalį dėl karo, persekiojimo ar šiurkščių žmogaus teisių pažeidimų.

Pabėgėlio statusas per šį laikotarpį suteiktas 202, papildoma apsauga – 3,8 tūkst. žmonių. Iš viso sulaukta 7,5 tūkst. prašymų dėl prieglobsčio.

Prašymo nagrinėjimo laikotarpiu pabėgėliai gyvena Pabradės užsieniečių registracijos centre, kurį žmogaus teisių gynėjai prilygina kalėjimui. Pabėgėlių centre Rukloje įsikuria prieglobstį jau gavę arba nepilnamečiai prieglobsčio prašytojai, Lietuvoje nelydimi šeimos narių.

Daugiausia prieglobsčio prašytojų į Lietuvą atvyksta iš Gruzijos (2014 m. – beveik 25 proc.). Net 12 proc. iš jų buvo čečėnai, o 8 proc. – afganistaniečiai.

 

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...