2014 Lapkričio 17

Berlyno siena – amžina?

veidas.lt

Minint Berlyno sienos griuvimo 25 metų sukaktį, per visą jos ilgį į dangų kyla tūkstančiai šviečiančių oro balionėlių. Tačiau sieną vokiečiams primena ne vien šventinė atributika.

Rima Janužytė

1989 m. rudenį kapituliavo Rytų Vokietijos komunistinis režimas: jis nebenulaikė gyventojų, jau kurį laiką masiškai bėgusių iš Rytų Vokietijos per laisviau kvėpuojančias kaimynines komunistines šalis. Tad fizinė Berlyno siena nebeturėjo jokios prasmės – žmonės lyg jūra veržėsi pro gremėzdišką užtvarą ir galiausiai ją pralaužė tikrąja to žodžio prasme. Lapkričio 9-osios vakarą žmonės iš Rytų be baimės būti nušauti ėmė šokinėti per Berlyno sieną ir glėbesčiuotis su vokiečiais iš Vakarų.

Tačiau Berlyno sienos griuvimas tuokart tebuvo simbolinis – oficialiai Berlynas buvo suvienytas tik kitų metų spalio 3 d.

Maklinėjimas patamsyje

Tuos vienus metus dvi Berlyno pusės vis dar pulsavo skirtingu ritmu, o gyventojams, kurie jau galėjo netrukdomi judėti po visą miestą, kelionė iš rytinės Berlyno dalies į vakarinę vis tiek priminė pasivaikščiojimą tamsiu labirintu. Juk tris dešimtmečius buvo „nukirptos“ visos dvi miesto dalis jungusios miesto arterijos – gatvės, šaligatviai, arkos, traukinių bėgiai, metro linijos. Jos nefunkcionavo daugybę metų, tad prikelti jas naujam gyvenimui buvo ilgas ir sudėtingas darbas.

Pavyzdžiui, dvi metro („U-Bahn“) linijos, einančios po Berlyno siena, jungė skirtingas Vakarų Berlyno dalis, kirsdamos Rytų Berlyne esančią centrinę stotį („Mitte“), bet joje niekas neįlipdavo ir neišlipdavo. Tris dešimtmečius Vakarų Berlyno metro traukiniai tik sumažindavo greitį, bet nestodavo nė vienoje iš dar 11 rytinės miesto dalies stočių. Vokiečiai jas praminė „Geisterbahnhöfe“ – stotimis vaiduokliais. Jose tarsi sustingo laikas: tamsiose nebeveikiančiose stotyse ant sienų daugybę metų kabojo tos pačios senos pokario reklamos, stovėjo tuščios rytiniam pikui paruoštos šiukšliadėžės, tačiau per tris dešimtmečius kojos čia nebuvo įkėlęs joks civilis, o Vakarų Berlyno gyventojai į tai galėjo tik paspoksoti pro langus.

Griuvus Berlyno sienai šios stotys dar gerus metus nebuvo naudojamos – vyko rekonstrukcijos darbai, o senas reklamas keitė naujos. Užtat berlyniečiams iš Rytų dar ilgokai teko ieškoti kitų būdų nusigauti į vakarinę miesto dalį.

Traukinių eismas irgi vyko panašiai. Iš pradžių pastačius Berlyno sieną „Friedrichstrasse“ buvo vienintelė Rytų Berlyne veikianti stotis, kurioje stodavo traukiniai iš vakarinės dalies. Tačiau jau 1962 m. Rytų Berlyno valdžia čia pastatė muitinės postą ir uždarė visus išėjimus, kad rytiečiai ir vakariečiai nesumanytų šioje stotyje susitikinėti. Netrukus „Friedrichstrasse“ irgi gavo pravardę – ją gyventojai ėmė vadinti „Tränenpalast“, arba „Ašarų rūmais“, kurie dabar veikia kaip memorialinis muziejus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...