2012 Liepos 18

Ar Sirija taps JAV ir Rusijos šaltojo karo pretekstu

veidas.lt


Rusijos parama Sirijos režimui stumia šią šalį į dar nuožmesnį pilietinį karą ir taip siutina Ameriką, kad verčia prisiminti šaltojo karo laikus.

Prieš savaitę JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton itin aštriais žodžiais sukritikavo Rusijos ir Kinijos paramą Sirijos režimui, o tiksliau – trukdymą pulti Sirijos prezidentą Basharą al-Assadą.
Kalbėdama „Sirijos draugų“ konferencijoje Paryžiuje, Rusijos ir Kinijos lyderius ji paragino trauktis į paraštę, o kitas daugiau nei šimtą Jungtinių Tautų (JT) narių aiškiai pasakyti, kad Kinija ir Rusija sumokės už tokią savo poziciją.
„Raginu ne prašyti, o pareikalauti iš Rusijos ir Kinijos, kad jos nedelsiant trauktųsi mums iš kelio. Esu tikra, kad kol kas jos nemano, jog parama Assadui joms atsirūgs”, – griežtai kalbėjo H.Clinton, rinkdamasi šaltojo karo terminologiją ir atvirai grasindama JT milžinėms, kurių vadovai net nesiteikė atvykti į Paryžių patys to paklausyti.
Ameriką labiausiai ir siutina tai, kad Kinija ir Rusija, dvi per amžių amžius su Sirija prekybinius (ypač – prekybos ginklais) santykius puoselėjančios, o dabar ir vėl ginklais B.al-Assadą remti susimokiusios valstybės, arba vetuodavo visus ankstesnius JT užmojus pasmerkti kraujo liejimą Sirijoje ir jėga nuversti kraugerį diktatorių, arba neatvykdavo į svarbius balsavimus.
Beje, ši konferencija Paryžiuje, kurią inicijavo Vakarų ir arabų šalys, buvo surengta kaip tik tam, kad būtų pasitarta, kaip elgtis su Rusija ir Kinija, kaišiojančiomis pagalius į planų smogti Sirijos režimui ratus.
Viena išeičių – taikyti Kinijai ir Rusijai griežtesnes ekonomines sankcijas. Kita – dar uoliau remti prieš diktatūrą kovojančią Sirijos opoziciją. Pasibaigus oficialiajai daliai, H.Clinton pasiūlė ir trečią kelią: suteikti JT Saugumo tarybai teisę taikyti papildomas sankcijas pagal JT chartijos 7-ąjį skyrių – tą patį, kuriuo buvo pagrįstas įsikišimas į Libiją. Paprastais žodžiais kalbant, H.Clinton neformaliai pasiūlė apeiti Rusiją bei Kiniją ir panaudoti jėgą – fizinę ar bent jau ekonominę.
JAV ir Rusijos bei Kinijos konfrontacija, įgaunanti vis aiškesnius kontūrus ir tiek žodžiais, tiek darbais vis labiau grąžinanti šaltojo karo prisiminimus, įtraukia vis daugiau valstybių. Iš esmės Sirija tampa pretekstu pasidalyti į stovyklas „už“ ir „prieš“ ir pareikšti, su kuriais esi. Ir svarbiau ne tai, ar palaikai Sirijos režimą, ar opoziciją, bet tai, ar esi su amerikiečiais, ar prieš juos.
„Pasaulis dėl Sirijos gali sugrįžti į šaltojo karo laikus, o kadangi pasaulis nėra vieno žmogaus šou ir šiame kare dalyvauja ne vien JAV, Rusija ar Kinija, bet ir visi Artimieji Rytai, tai gali turėti nenuspėjamų padarinių“, – aiškina anonimiškumą išsaugoti pageidaujantis aukšto rango Izraelio kariškis.

Skirtingi interesai

Artimuosiuose Rytuose šiai situacijai abejingų iš tiesų nėra. Sirijos diktatoriaus pusėje – Iranas ir iki dantų ginkluotas “Hesbollah” judėjimas Libane. Turkija aktyviai remia pasipriešinimo judėjimą.
„Iranas tiekia ginklus alavitams – diktatūrą ginančiai daugumai. Turkija, Saudo Arabija ir Kataras remia sunitus, sudarančius Sirijos opozicijos branduolį“, – aiškina Turkijos analitikas Canas Kasapoglu.
Savo ruožtu šios Sirijai vienaip ar kitaip neabejingos valstybės vis akyliau stebi ir viena kitą. Izraeliui ir Iranui Sirija – dar viena priežastis galąsti ginklus (tikėkimės, bent jau ne branduolinius) vienai prieš kitą.
O kadangi visos šios valstybės nori, kad chaosas Sirijoje kuo greičiau baigtųsi, jų pastangos remti vieną ar kitą pusę itin aktyvios. Juk Turkijai problemos Sirijoje reiškia nesibaigiantį galvos skausmą dėl pabėgėlių iš šios kaimyninės valstybės. Libano lyderiai būgštauja, kad jų šalis gali tapti Sirijos pilietinio karo fronto linija. Jordanijos režimas baiminasi, kad, pašonėje griuvus tokiai didelei diktatūrai, toks pat likimas gali ištikti ir jį patį, ką jau kalbėti apie tokių pat baimių kankinamą Saudo Arabijos diktatūrą ir net patį Iraną. Šiitų vyriausybė Irake bijo, kad jei pergalė bus Sirijos diktatoriaus pusėje, sunitų teroristai įgis praėjimo į Irako teritoriją „tunelį“ ties siena su Sirija.
Beje, Izraelio ekspertų vertinimu, Sirijos klausimas Artimuosiuose Rytuose pirmą kartą per pastaruosius dešimtmečius „užkūrė“ tokią aštrią sunitų ir šiitų kovą dėl įtakos regione, kai svarbiau ne pragmatiniai išskaičiavimai, o principinė kova dėl įsitikinimų.
Racionaliausios šioje vis labiau kunkuliuojančioje pasidalijimo į stovyklas arenoje yra dvi JT atskalūnės – Rusija ir Kinija, kurioms labiau nei paerzinti Ameriką rūpi savi ekonominiai reikalai. Pavyzdžiui, Rusijai labai aktualus klausimas dėl jos laivyno Sirijos uoste Tartuse – vienintelio, kurį jai pavyko iki šių dienų išlaikyti Viduržemio regione.
Tad Rusijos atstovas NATO Sergejus Lavrovas nedviprasmiškai užsimena, kad remia ne chaosą, o „tvarką“ – tiksliau, tą pusę, kuri vėl viską suims į griežtą kumštį ir leis Rusijos laivams toliau bazuotis ten, kur jiems ir vieta, bei su džiaugsmu tęs Rusijai labai naudingą prekybą ginklais ir nafta. Rusija žino: jei pergalę švęstų sunitai, iš Sirijos ji neatgautų kelių milijardų šiai valstybei suteiktų paskolų, be to, galėtų pamiršti apie sutartis dėl ginklų ir naftos, nes sunitai su Rusija į kalbas nesileidžia visuose Artimuosiuose Rytuose.
„Sirija ir Iranas – paskutiniai Rusijos įtakos Artimuosiuose Rytuose bastionai. Juos prarasti šiai šaliai itin nenaudinga, nes sulig diktatūrų pabaiga šiose valstybėse baigtųsi ir Rusijos galimybės daryti bent minimalią įtaką jų lyderiams“, – konstatuoja „Stratfor“ analitikas Robertas D.Kaplanas.
Tad Rusijos mėginimus kryžium gultis prieš JT bandymus nuversti B.al-Assadą yra ne kas kita, kaip mėginimas išsaugoti pozicijas regione ir neužleisti jų amerikiečiams bei šių sąjungininkams.
„Tai ir vadinama šaltojo karo diplomatija“, – pasikartojančius Rusijos veto per JT balsavimus ar tylų pasišalinimą, kai sprendžiamas Sirijos likimas, komentuoja JAV analitikas Kamranas Bokhari, pabrėždamas, kad svarbiausias šaltojo karo požymis yra ne tiesioginė supergalybių konfrontacija, o būtent netiesioginės grumtynės dėl įtakos periferiniuose regionuose.

Sąskambis su XX amžiumi

Ekspertai primena, kad tokia pati šaltojo karo diplomatija buvo vykdoma ir pokario metais: galingosios valstybės ne pačios ėmėsi ginklų, bet ginklavo savo sąjungininkes ir viena su kita kovojo svetimomis rankomis. Bet tik tol, kol neperžengdavo patogių sau ribų.
Tokie netiesioginiai susirėmimai tarp Rusijos ir Amerikos po 1945 m. kartojosi ne kartą ir pačiose įvairiausiose pasaulio valstybėse: Graikijoje, Korėjoje, Vietname, Libane, Afganistane, Angoloje, Mozambike, Kuboje, Salvadore ir Nikaragvoje.
Vis dėlto Rusija susilaikė nuo bet kokių veiksmų, kurie būtų reiškę tiesioginę konfrontaciją su NATO pajėgomis. Pavyzdžiui, Rusija nesiėmė jokių karinių veiksmų, kai Vakarų sąjungininkai 1999 m. bombardavo jos sąjungininkės buvusios Jugoslavijos narę Serbiją, prasidėjus pilietiniam karui dėl Kosovo. Arba kai 2003-iaisiais Vašingtono vadovaujami sąjungininkai įžengė į Rusijai draugišką Iraką.
Lygiai taip pat santūriai elgėsi ir tebesielgia JAV. Juk Rusijos ir Gruzijos karas galėjo nesunkiai baigtis NATO atakomis prieš Rusiją, o ši turėjo savų priežasčių karinėmis priemonėmis sukliudyti NATO veiksmams Libijoje pernai vasarą.
Atrodo, kad susirėmimų nebus ir šį kartą, bent jau artimiausiu metu. Ir nors Rusijos ir JAV santykiai pastarosiomis savaitėmis atšalo tiek, kad juos galima vadinti net naujo šaltojo karo pradžia, Rusija, regis, nedrįs žengti kokio nors kito žingsnio, nei Sirijos režimo rėmimas.
Juk net po griežtų H.Clinton pareiškimų, kad Rusija savo atsiims, šios prezidentas Vladimiras Putinas ne tik neatsikirto, bet ir apskritai neišdėstė jokios naujos pozicijos Amerikos atžvilgiu. Vienintelis šiokiu tokiu atsaku kvepiantis žingsnis – praėjusio ketvirtadienio rytą paskelbta žinia, kad Rusija nenutrauks senos sutarties su Sirija dėl priešlėktuvinių gynybos sistemų.
„Rusija turi įsipareigojimų Sirijai, susijusių su senomis sutartimis, – sutartimis, kurios buvo pasirašytos 2008 metais, ir vėlesnėmis dėl priešlėktuvinės gynybos sistemų. Jos yra vykdomos ir bus įvykdytos. Tačiau šiuo metu mes nepasirašinėjame jokių naujų sutarčių“, – diplomatiškai Rusijos ketinimus tiekti Sirijai priešlėktuvinės gynybos sistemas aiškina Rusijos federalinės tarnybos direktoriaus pavaduotojas bendradarbiavimo karinių technologijų srityje klausimais Viačeslavas Dzirkalnis.
Ir, žinoma, taip pat diplomatiškai priduria: Rusijos sprendimas nepasirašinėti naujų sutarčių su Sirija, kol joje vyksta susirėmimai, jokiu būdu nereiškia, kad pasikeitė Rusijos politika arba kad Maskva nusprendė paklusti Vakarų sprendimui taikyti ginklų embargą B.al-Assado režimui.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...