Pastaruoju metu pasaulyje vis garsiau keliama visuotinio aukštojo mokslo idėja. Štai Skandinavijos šalys, Vokietija, Japonija užsibrėžė tikslą, kad 70–80 proc. gyventojų įgytų aukštąjį išsilavinimą. Ar prasminga Lietuvai siekti, kad daugiau nei pusė jaunuolių baigtų universitetus?

Praėjusių metų pabaigoje Europos Komisija (EK) pristatė aukštojo mokslo modernizavimo strategiją, kurioje suformuluotas siekis, kad iki 2020 m. bent 40 proc. 30–34 metų amžiaus Europos Sąjungos gyventojų būtų įgiję aukštąjį išsilavinimą. Studentų kasmet daugėja, bet apskaičiuota, kad nepakankamai, mat šio dešimtmečio pabaigoje net 35 proc. visų darbo vietų bus skirta baigusiems universitetus, o šiuo metu aukštąjį išsilavinimą turi tik 26 proc. darbuotojų.
EK suformuluotoje strategijoje pabrėžiama, kad aukštasis mokslas ir jo sąsajos su moksliniais tyrimais bei inovacijomis užtikrina visos visuomenės raidą, žinios tampa esminiu ekonominės ir socialinės pažangos veiksniu. Be to, žinių ekonomikai reikia žmonių, kurie būtų įgiję tam tikrų visose srityse pritaikomų gebėjimų, skaitmeninių įgūdžių, būtų kūrybingi ir lankstūs, gerai išmanytų pasirinktą sritį (pavyzdžiui, gamtos mokslus, technologijas, inžineriją ar matematiką). Tuo tarpu šiandien ir viešojo, ir privataus sektoriaus darbdaviams vis sunkiau rasti darbuotojų, kurie tenkintų kintančius reikalavimus.
Beje, kilus pasaulinei finansų krizei darbo pirmiausia neteko darbuotojai, neturintys aukštojo išsilavinimo. Ši tendencija itin ryški Vidurio ir Rytų Europos valstybėse, taip pat ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, mūsų šalyje prieš porą metų darbo netekę asmenys, turintys aukštąjį universitetinį išsilavinimą, sudarė tik 5 proc. 20 proc. bedarbiais tapusių lietuvių buvo įgiję profesinį išsilavinimą ir net 40 proc. – vidurinį ar žemesnį išsilavinimą.
Lietuvoje aukštąjį mokslą jau renkasi apie 40 proc. jaunimo, ir šis skaičius panašus kaip Prancūzijoje, Suomijoje, Švedijoje ar JAV, taigi esame arti ES siekiamo rodiklio. Vis dėlto aukštojo mokslo ekspertai pabrėžia, kad šios proporcijos turi būti išlaikytos, mat tik orientuodamiesi į žinių ekonomiką galėsime konkuruoti pasaulinėje erdvėje. Kita vertus, ar Lietuvoje aukštųjų mokyklų absolventams tikrai bus darbo?

Aukštasis išsilavinimas darbo negarantuoja

Ekonomikos ir finansų analitikas Rimantas Rudzkis mano, kad Lietuvoje artimiausiu metu formaliai gali būti nesunkiai įgyvendinta visuotinio aukštojo mokslo idėja, tačiau abejoja, ar naudinga 70–80 proc. jaunuolių nukreipti į universitetus. „Atvirkščiai, mūsų šalyje reikia mažinti studijuojančiųjų aukštosiose mokyklose skaičių, nes baigę mokslus žmonės neranda darbo. Be to, trūksta darbininkų“, – pastebi R.Rudzkis.
Ekonomisto nuomone, Lietuvai nereikėtų lygiuotis į kitas Europos šalis, pavyzdžiui, Vokietiją. Mat ten dabar dominuoja profesinis mokymas, todėl vokiečiams tikslinga didinti studijuojančiųjų aukštosiose mokyklose skaičių.
Pasak asociacijos „Infobalt“ inovacijų vadovo Andriaus Plečkaičio, judančiose visuomenėse, kurių ekonomika grįsta gebėjimu kurti naujus produktus, taikant žinias, išsilavinimas tampa vienu svarbiausių dalykų. „Ten apskaičiuota, kiek reikia žmonių, ir bus sukurta darbo vietų, kad universitete įgytos žinios būtų pritaikytos. Be to, ir mokymas orientuotas į praktiką, o pas mus nemažai jaunuolių pradėję dirbti meta studijas, nes jos nesiejamos su praktine veikla. Daug žmonių gali įgyti aukštąjį išsilavinimą, bet kur bus darbo vietų?“ – svarsto A.Plečkaitis.
Mykolo Romerio universiteto studijų prorektorius Giedrius Viliūnas įsitikinęs, kad Lietuva, siekdama visuotinio aukštojo mokslo, darbo jėgos nepritrūks. Mat šiandieniniame pasaulyje darbininkai migruoja, be to, universitetus baigę žmonės yra verslesni, plačiau mąstantys, todėl geba patys susikurti sau darbo vietas.
Lietuvos edukacinių tyrimų asociacijos pirmininkė KTU profesorė Palmira Jucevičienė pabrėžia, kad įgijusieji aukštąjį išsilavinimą yra ne tik labiau apsaugoti nuo darbo netekimo, bet ir turi daugiau galimybių įsidarbinti. „Visų šalių patirtis patvirtina, kad asmenų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, įsidarbina daugiau (ES vidutiniškai 84,4 proc.) nei tų, kurių išsilavinimas bendras vidurinis ar profesinis. Daugiausiai – Skandinavijos šalyse, Vokietijoje, Austrijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, Didžiojoje Britanijoje. Šiose valstybėse ir ūkio sistema tokia, kad labiausiai pageidaujami darbuotojai, turintys aukštojo mokslo diplomą, nes orientuojamasi į žinių ekonomiką. Jeigu Lietuva nenori likti Europos užribiu, taip pat turi plėtoti aukštąsias technologijas“, – neabejoja P.Jucevičienė.
Aukštojo mokslo ekspertei antrina A.Plečkaitis: „Mūsų šaliai ne išeitis būti tik technologijų vartotoja. Atvirkščiai – jas kurdami galime uždirbti.“
O norint to pasiekti, pasak P.Jucevičienės, būtina, kad Lietuvoje aukštasis mokslas plėstųsi, kaip tai vyksta pasauliniu mastu, ir būtų rengiami ne siauros specializacijos atstovai, o vadinamieji generalistai – plataus profilio ir požiūrio, didelės kompetencijos profesionalai. Mat darbo struktūra tampa vis labiau neapibrėžta, o jo turinys labai greitai kinta.

Keičiasi studento portretas

Daugelyje pasaulio šalių masinio aukštojo mokslo idėja palaikoma jau ne vieną dešimtmetį. Štai JAV masinio aukštojo mokslo kontūrai pradėjo ryškėti dar 1950 m., Japonijoje – 1960 m., Taivane – 1970 m. „JAV susiformavusi tarsi šeimos tradicija siekti aukštojo mokslo, Skandinavijos šalyse valstybė rūpinasi, kad kuo daugiau žmonių įgytų aukštąjį išsilavinimą, todėl ten aukštasis mokslas nemokamas, studentai gauna didelę finansinę paramą“, – sako P.Jucevičienė.
Profesorė priduria, kad pasaulyje kinta ir studento portretas. Šiandien tai nebūtinai jaunas, ką tik baigęs vidurinę mokyklą, šeimos nesukūręs žmogus. Skandinavijoje, Lenkijoje, Šveicarijoje ir kitose šalyse vis daugiau jau baigusių pirmąją studijų pakopą žmonių grįžta į aukštąsias mokyklas studijuoti toliau. Mat aukštasis mokslas reikalingas ne tik dėl greitai besikeičiančių žinių, bet ir dėl kritinio, atsakingo mąstymo ugdymo.
Vis dėlto ar didesnė dalis visuomenės realiai yra pajėgi įsisavinti mokslo žinias ir baigti universitetines studijas?
„Intelektiniai sugebėjimai yra nevienodi, todėl visi nesugebės baigti universiteto, tačiau 60–70 proc. žmonių tikrai gali. Žinoma, tai priklauso nuo dėstytojų kompetencijos. Aukštojo mokslo srityje turi dirbti profesionalai, gebantys sudominti jaunuolius, perteikti informaciją taip, kad šie laipsniškai įvaldytų mokslines žinias. Tad dėstytojo profesijai taip pat turi būti rengiama“, – primena P.Jucevičienė.
Beje, labai svarbi ir studijų kokybė. Švietimo ir mokslo ministerija pabrėžia, kad šiuo metu didžiausias dėmesys kaip tik tam ir turi būti skiriamas. „Yra atnaujinamos studijų programos ir mokymo įranga, plečiama infrastruktūra, didelis dėmesys skiriamas dėstytojų kvalifikacijai“, – tvirtina švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė.

Studijų struktūra neatitinka poreikio

N.Putinaitė pabrėžia, jog Lietuva, orientuodamasi į pasaulines tendencijas, sieks, kad universitetuose studijuotų panašus skaičius jaunuolių kaip dabar, tačiau šiuo metu svarbiau, kad abiturientai studijas labiau sietų su profesinėmis galimybėmis. „Lietuvoje daugelis jaunuolių nori studijuoti aukštojoje mokykloje, nes vis dar gajus sovietiniais metais susiformavęs stereotipas, kad universiteto diplomas atveria visus kelius. Be to, vis dar nemažai abiturientų studijas renkasi pagal labiausiai patikusį dalyką mokykloje, o tai apriboja“, – teigia N.Putinaitė.
Nors viceministrė pataria atsakingiau rinktis profesiją, jos nuomone, kiekvienas jaunuolis turėtų pats domėtis profesinėmis galimybėmis.
Ekonomistas R.Rudzkis tokį požiūrį kritikuoja: „Valstybė privalo formuluoti užsakymus universitetams pagal tai, kokių profesijų atstovų labiausiai reikia, ir finansuoti tas studijas, o ten, kur yra studentų perteklius, skirti mažiau lėšų. Šiuo metu pas mus studijų struktūra neatitinka poreikio. Stokojama analizės, kokių specialistų trūks artimiausiais metais, viskas palikta savieigai.“
P.Jucevičienė taip pat mano, kad būtina derinti švietimo ir ūkio veiksmus, visų ministerijų atstovams kartu ieškoti Lietuvos problemų sisteminių sprendimų. „Jeigu nenorime būti mažų manufaktūrų, primityvaus darbo šalimi, kurios aukšto lygio profesionalai plauktų į Vakarus, turime orientuotis į žinių ekonomiką ir siekti, kad Lietuvoje aukštąjį mokslą studijuotų daugiau nei 50 proc. jaunuolių, o talentingiausi gautų išskirtinį išsilavinimą“, – apibendrina P.Jucevičienė.

Šalis ir aukštąjį universitetinį išsilavinimą turinčių asmenų proc.
Kanada    45
JAV    43
Airija    42
Japonija    35
Suomija    34
Norvegija    31
Danija    30
Vokietija    27
Lietuva    16
Estija    15
Latvija    15

Studentų skaičius 100 tūkst. gyventojų
Suomija 5841
Lenkija 5624
Latvija 4641
JAV 4566
Lietuva 4255
Estija 3479
Švedija 4169
Japonija 2407

Šaltinis: UNESCO