2013 Birželio 25

Laurynas Kasčiūnas

Ar pasiduosime multikultūrinės visuomenės iliuzijai

veidas.lt


Lig šiol įvairių Vakarų Europos valstybių bandymai rasti naujųjų imigrantų integracijos modelį patyrė vien tik nesėkmes.

Pristatydamas Lietuvos prioritetus pirmininkaujant Europos Sąjungos (ES) Vidaus reikalų tarybai, vidaus reikalų ministras Dailis Barakauskas pabrėžė, kad vienas jų bus trečiųjų šalių piliečių migracijos į ES skatinimas. „Siekdami kurti atvirą Europą, matome būtinybę užtikrinti, kad sąžiningiems trečiųjų valstybių piliečiams, atvykstantiems į ES dirbti bei mokytis, turi būti taikomos palengvintos atvykimo procedūros ir užtikrinamos visos teisės (…)“, – teigė ministras.
Akivaizdu, kad imigracijos klausimas tampa aktualus visoje ES, nes dėl mažėjančio gimstamumo bei darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus ilgainiui ims trūkti kvalifikuotos darbo jėgos. Kita vertus, gyventojų imigracija iš svetur kelia klausimų, susijusių su sunkiai įveikiamais kultūriniais skirtumais ir visuomenės sankloda. Juk iki šiol įvairių Vakarų Europos valstybių bandymai rasti naujųjų imigrantų integracijos modelį patyrė vien tik nesėkmes. Ir tai liudija ne tik vadinamųjų kraštutinių dešiniųjų retorika, bet ir valdančiojo Vakarų Europos šalių elito atstovų pareiškimai. Užtenka prisiminti Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pasisakymą apie žlugusį multikultūralizmą. Dabar jau pripažįstama, jog kadaise Vokietija padarė klaidą, kai oficialiai buvo teigiama, kad šalis nėra imigrantiška, nors 10 proc. Vokietijos visuomenės sudarė imigrantai. Būtent iš Vokietijos kilo multikultūralizmo idėja, iš esmės reiškusi, kad jei arabai ar turkai nenorėjo mokytis vokiečių kalbos, niekas to daryti jų nevertė.
Tai reiškia, kad siūlant naujas imigracijos politikos iniciatyvas iš karto būtina atsakyti, kokį ES šalių visuomenių sanklodos modelį – multikultūrinį, integracinį ar asimiliacinį – reikėtų kurti. Multikultūrinės visuomenės modelis sulaukia vis daugiau kritikos, taip išvaduojant šią sąvoką bei diskusiją apie Europos demografinę padėtį iš politinio korektiškumo tabu sistemos gniaužtų. Netgi imama kalbėti apie vertybinius konfliktus šiuolaikinėje Europoje. Ne vienas analitikas pastebi, kad ryžtingi imigrantų mėginimai apeliuoti į Vakarų kultūroje įsišaknijusias tolerancijos bei pagarbos principus, o jų pagrindu – įtvirtinti normas ir taisykles, visiškai svetimas krikščioniškajai civilizacijai, liudija, koks aštrus vertybinis konfliktas slypi ES valstybių narių visuomenėse.
Žinomas JAV politikos apžvalgininkas George‘as Weigelis teigia, kad Europoje vyksta du vertybiniai mūšiai: pirmasis vertybių karas – tai kova tarp postmodernistų, išpažįstančių moralinį reliatyvizmą, ir tų, kurie palaiko tradicines moralines vertybes. Antrasis – tai kova dėl teisės apibrėžti pilietinės visuomenės prigimtį bei nustatyti multikultūralizmo ribas Europoje, kuriai susiduriant su rimtomis demografinėmis problemomis vis aktualesnis tampa imigrantų iš arabų pasaulio metamas iššūkis.
Vis dėlto Vakarų Europoje itin stiprios tos politinės jėgos, kurios vadovaujasi visiškai kitokiomis prielaidomis. Liberalams imigracija tėra vienintelė reali priemonė užtikrinti ekonomikos augimą. Vertybių karai, demografinės problemos, multikultūralizmo iššūkiai – tai sąvokos, kurios nepriklauso liberalizmo dimensijai. Bet gali būti dar blogiau. Vakarų Europoje sparčiai populiarėja naujosios kairės ideologija, teigianti, kad nepavykus įgyvendinti klasikinio marksistinio socialinio projekto reikia kuo labiau stengtis įgalinti veikti įvairias mažumas – nuo seksualinių iki naujųjų imigrantų – ir taip pakeisti tradicines Vakarų Europos vertybes bei pertvarkyti visuomenės sanklodą.
Įdomu ir tai, kad iš musulmoniškų šalių atvykę imigrantai ar jų vaikai, gavę pilietybę, per rinkimus linkę balsuoti už Vakarų Europos socialistus arba žaliuosius. Tą rodo tyrimai. Pavyzdžiui, Francois Hollande‘o pergalė prieš Nicolas Sarkozy per pastaruosius Prancūzijos prezidento rinkimus siejama su musulmonų balsais. Tik šiek tiek daugiau nei milijonas balsų Prancūzijos prezidento rinkimuose skyrė F.Hollande‘ą nuo tuometinio prezidento N.Sarkozy. Rinkimuose dalyvavo maždaug 2 mln. musulmonų, iš kurių apie 90 proc. (1,7 mln.) palaikė Prancūzijos socialistų kandidatą. Tad akivaizdu, kad be imigrantų balsų socialistų kandidatas nebūtų pasiekęs pergalės. Tai leidžia teigti, kad būtent socialistai bei žalieji ir yra ta jėga, kuri suinteresuota ne tik skatinti imigracijos procesus Europoje, bet ir laipsniškai lengvinti imigrantų „įpilietinimo“ procesą, kuriant multikultūrinės visuomenės iliuziją.
Tokia logika veikia ne tik Vakarų Europoje, bet ir JAV. Demokratų partijai atstovaujantis prezidentas Barackas Obama šiemet pasiūlė imigracijos reformą, pagal kurią apie 12 mln. nelegalių imigrantų (97 proc. jų – lotynų amerikiečių kilmės) po aštuonerių metų gali gauti žaliąją kortą – leidimą nuolat gyventi JAV, o po dar penkerių metų – JAV pilietybę. Reikia turėti galvoje, kad 70 proc. lotynų kilmės amerikiečių nuolat balsuoja už demokratus, tad ši reforma – tai ne tik siekis į šalį pritraukti kvalifikuotų verslininkų ir inžinierių, kurie, anot B.Obamos, kurs darbo vietas ir kels ekonomiką, bet ir galimybė demokratams sustiprinti rinkiminę atramą JAV politinėje sistemoje.
Tad svarstant multikultūralizmo perspektyvas Europoje norisi žinoti, kokius šios problemos sprendimus gali konservatyvesni Vakarų Europos valstybių sluoksniai. Kelis dešimtmečius jie buvo pasirinkę tylą, tą daryti juos vertė ir kairiųjų primesta tolerancijos bei politinio korektiškumo samprata. Tad nuo ko pradėti formuluoti savo poziciją? Pirmiausia bent jau reikėtų pripažinti, kad atsiribodama nuo savo krikščioniško tapatybinio pamato ir pasirinkusi agresyvaus sekuliarizmo kelią Europa nebėra pajėgi iškelti imigrantams jokios vertybinės kartelės, ragindama prisitaikyti prie Europos kultūrinį pagrindą sudarančių normų ir taisyklių. Nykstant vertybiniams Europos kultūriniams orientyrams, kartu nyksta ir bet kokia galimybė atrasti sėkmingą visuomenės integracijos modelį.
Šiame debatų apie multikultūralizmą kontekste išgirdus Lietuvos vidaus reikalų ministro pasisakymus apie imigracijos skatinimą norėtųsi klausti, ar Lietuva pritaria, kad demografinės Lietuvos ir visos ES problemos bus sprendžiamos imigracijos skatinimo politika. Ir kokį naujųjų imigrantų politikos modelį ES savo pirmininkavimo metu siūlys įgyvendinti Lietuva? Ar mūsų ministras apie tai bent pagalvojo?
Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai atrodytų daug rimčiau, jeigu mūsų šalies atstovai pasiūlytų receptą, kaip spręsti demografines Europos problemas ar bent jau pradėtų apie tai diskusiją. Juk norint, kad ES valstybių narių visuomenių demografinė padėtis išlaikytų stabilumą, būtina, jog kiekviena šeima augintų mažiausiai po du vaikus. Tačiau dabartiniai ES valstybių narių rodikliai nesiekia šio lygio: Lietuvoje vienai moteriai tenka 1,76 vaiko, Vokietijoje – 1,36 ir tik Prancūzijoje (tų pačių imigrantų dėka) pasiektas 2,03 rodiklis.
Šiandien ES vidutiniškai keturiems dirbantiesiems tenka vienas pensininkas. Jeigu tendencija išliks tokia pati, 2060 m. du dirbantieji turės išlaikyti vieną pensininką. Tai būtų nepakeliamas spaudimas ES valstybių socialinėms sistemoms. Šiam iššūkiui įveikti turime dvi alternatyvas – imigraciją, kuri tik didina kultūrines įtampas Vakaruose, arba gimstamumo skatinimą. Stiprinkime, o ne griaukime Europą.

Įdomu, kokį naujųjų imigrantų politikos modelį pirmininkaudama ES siūlys įgyvendinti Lietuva? Ar mūsų ministras apie tai bent pagalvojo?

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Laurynas Kasčiūnas:
Skelbimas

Komentarai (3)

  1. Tas Tas rašo:

    Neguodžiantis tekstas.D.Barkauskas bus prašovęs su imigracijos lengvi-nimo vizija,taikstydamasis prie ES bebankrutuojančių liberalų toleras-tų.Sakytų apie ES išorinių(plius vidinių)sienų kirtimo imigrantams vi-sais atvejais ir būdais sugriežtinimo diskusiją-būtų vertinga mintis. Imigrantai ES neturėtų sudaryti anklavų ir turėtų justi itin kietą in-tegravimosi valstybinę kontrolę be jokiu šariatų, naujų mečečių ir ne-simokymų su galutiniu piliečio teisės pripažinimu. Gal reikėtų disku-tuoti ir apie kapitalistinės liberalios ekonomikos principų modifikaci-jos poreikį, siekiant riboti mitinę laisvosios rinkos reguliuojamąją jėgą gamybai,užimtumui,o tuo pačiu ir demografinei situacijai.Ačiū už įtikinamai nupieštą rūškaną ĖS(ir LR?)padangę…

  2. to tas to tas rašo:

    prasoves)? juokauji? jis net i ta puse nepataike, tai totalus provincialo, bandancio isiteigti, pirstelejimas. Europje tendencijos visiskai kitokios. Tokias nesamones kalbejo 8 desimtmecio pabaigoje, o dabar…. dabar Anglija rengia referenduma del istojo is EU.

  3. copyright :) copyright :) rašo:

    Pagal Eurostato duomenis (http://epp.eurostat.ec.europa.eu/tgm/refreshTableAction.do?tab=table&plugin=0&pcode=tps00176&language=en) dėl imigracijos mes matome savotiškus didžiųjų valstybių „apsistumdymus“, tačiau į visą šią situaciją pažvelgus kitu kampu, mes pastebėsime, kad didžiausi imigrantų mastai, tarkime, į JK, Vokietiją Ispaniją ir į kitas populiarias emigrantų mėgstamas vietas ar į geras ekonomikos zonas, plūsta iš Rytų Europos. Tai yra akivaizdus faktas, bet ką jis reiškia tolimesnėje perspektyvoje? Naujųjų ir sąlyginai naujų ES narių (įstojusių į ES 2004 – aisiais) piliečiai, dėl jų ekonominėje zonoje esančios negerovės, yra tiesiog užprogramuoti emigruoti į tą gerovę turinčias ir užtikrinančias valstybes. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje Europos senėjimo ir ekonominės negerovės problema niekur juk nedingsta… išeitys yra kelios. Viena iš jų būtų laikinoji – tai tolimesnė ES plėtra ir tolimesnis problemos atidėliojimas. Taigi ES turi plėstis, norėdama tą modelį išlaikyti ir toliau: t.y. Rytų Europos piliečiai vyksta į Vakarų… Tokiu atveju, ES privalo plėstis ir priimti vis naujas nares bei atverti joms Šengeno erdvę. Ilgalaikėje perspektyvoje, ES privalės įsileisti Ukrainą į savo gretas, na o jei pastaroji atsisakys tai padaryti ir nuspręs žengti kartu su Rusija Eurazijos sąjungos (ES visiškai kopijai, kaip teigia tos sąjungos sumanytojai) link, tai tuomet ES privalės pasirinkti Turkiją, kitaip sakant, į krikščioniškų valstybių konglomeratą visai gali būti, kad bus įsileista musulmoniškas vertybes išpažįstanti valstybė. Vokietijos atvejis demonstruoja, kad toks variantas yra galimas ir įgyvendinamas.
    Kita vertus, tas taip pat neturėtų ilgai tęstis. Jeigu teigsime, kad gimstamumo rodikliai Europoje išlaikys tas pačias tendencijas, tai ilgainiui ir darbo jėgos iš Turkijos ar Ukrainos gali neužtekti. Taigi lieka vienintelė išeitis – masinė robotizacija tiek paslaugų tiek ir pramonės sektoriuose…. Tai yra vienas iš mąstymo kelių, tačiau aš tokiam keliui nepritariu… Be abejo, geriausias variantas yra šio teksto autoriaus t.y. gimstamumo skatinimo politikos įgyvendinimas. Tačiau kadangi tai yra visos Europos bėda, tai tokia politika turėtų būti skatinama visoje Europoje, o tai yra kur kas sudėtingiau, negu galėtų atrodyti… Tad mūsų valstybei tik belieka palinkėti, jog gimstamumo lygis artėtų ir peržengtų tą psichologinę „2“ ribą.
    [...]
    Taigi pastebėjau, kad paaiškinti, kodėl gimstamumo rodikliai yra taip ženkliai nukritę per pastaruosius kelis dešimtmečius – yra be galo kompleksiškas uždavinys ir kiekvienos valstybės situaciją, turbūt, reikėtų žiūrėti individualiai, tačiau negalima ignoruoti ir koreliacijos: t.y. tai, jog pagal “Eurostat’o” skelbiamus duomenįs (http://epp.eurostat.ec.europa.eu/statistics_explained/images/e/e8/Total_fertility_rate%2C_1960-2011_%28live_births_per_woman%29.png), Europos valstybių gimstamumo rodikliai atitinkamuose laikmečiuose tarsi (bent jau daugumos) turi tendenciją koreliuotis ir sutapti su kitų Europos šalių gimstamumo rodiklių kitimu metų bėgyje. Tai, man asmeniškai, yra išties pribloškiantis dalykas. Tikrai būtų įdomu sužinoti kodėl ši koreliacija tokia akivaizdi ir kokios jų šaknys, nes aš to paaiškinti niekaip nesugebėjau, o priskirti tai narcisizmui, homoseksualumo propagavimui ar ekonominiam aspektui galima tik iš dalies.
    [...]
    manau, jog atrandant gimstamumo rodiklio mažėjimo koreliacijos priežastį, būtų esminis dalykas, nes mano subjektyviu supratimu, būtent tame glūdi problemos šaknys, o ne bandyti pagal turimus duomenis ir galimas tendencijas artimiausiu laikmečiu, prognozuoti galimas tendencijas ilgesniam laikmečiui (50 metų į priekį). Be to, man keista girdėti dvejopas nuomones: nemaža dalis mokslininkų (ne tik Europoje)ir kitokių aukštus postus užimančiųjų, atvirai ir viešai išreiškia savo džiaugsmą, kad gyventojų Europoje mažėja, o kiti prognozuoja kaip bus blogai po 50 metų būtent dėl gyventojų gimstamumo rodiklio mažėjimo ir baiminamasi kokius tai sukels (socialinius, ekonominius, tautinius…) padarinius vienai ar kitai šaliai, o galų gale, ir visai Europai, nes juk tai yra bendra problema. Visko gali būti, kad Europa taps nekonkurencinga ir mandagiai užleis vietą kitoms šalims, kurios taip trokšta tos vietos po saule, kurią užima Europa šiandien vis dar…


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...