2014 Sausio 15

Laurynas Kasčiūnas

Kodėl Ukrainoje nepasikartos oranžinė revoliucija

veidas.lt


2004 m. V.Janukovyčius tebuvo Rytų Ukrainoje veikiančių oligarchų projektas. Šiandien jis yra gerokai savarankiškesnis, sugebėjęs sukurti stiprią ir savarankišką galios struktūrą, vadinamąją šeimą.

Kalbėti apie tai, kad protestai Ukrainoje baigėsi, dar tikrai anksti. Žmonės dar ilgai stovės Nepriklausomybės aikštėje. Tačiau akivaizdu, kad šis judėjimas jau tikrai nepakartos 2004 m. įvykusios oranžinės revoliucijos sėkmės. Prezidentas Viktoras Janukovyčius nepasitraukė ir netgi nepadarė jokių politinių nuolaidų. Netiesiogiai tai jau pripažįsta ir opozicijos lyderiai. „Tėvynės“ frakcijos Ukrainos Aukščiausiojoje Radoje lyderis Arsenijus Jaceniukas teigia, kad Maidanas turi išlikti iki 2015 m. prezidento rinkimų. Paieškokime atsakymo – kodėl.
V.Janukovyčiaus galia šalies politinėje sistemoje yra visiškai kitokia, nei buvo prieš devynerius metus, oranžinės revoliucijos laikotarpiu. Ir ne tik todėl, kad tuomet jis buvo vienas iš dviejų kandidatų į prezidentus suklastotuose rinkimuose, o šiandien – daugiau ar mažiau demokratiškai išrinktas šalies prezidentas. Tuomet jis tebuvo Rytų Ukrainoje veikiančių oligarchų (o dar tiksliau – Rinato Achmetovo) projektas, visiškai priklausomas nuo jų paramos. Šiandien jis yra gerokai savarankiškesnis, per tris prezidentavimo metus sukūręs stiprią ir savarankišką galios struktūrą, vadinamąją šeimą, kurios nariai perima įvairių ūkio šakų įmonių kontrolę, stiprina pozicijas bankų sektoriuje, didina savo kontrolę žiniasklaidoje.
Pavyzdžiui, prezidento sūnus Aleksandras Janukovyčius, laikomas „šeimos“ architektu, tapo antru pagal turtą Donecke po turtingiausio Ukrainos žmogaus – R.Achmetovo. Kitaip tariant, jis yra labiausiai per pastaruosius trejus metus praturtėjęs Ukrainos verslininkas.
Ir būtent „šeimos“ atsiradimas yra vienas veiksnių, kodėl V.Janukovyčius nepasirašė Asociacijos sutarties su ES, o prasidėjus masiniams protestams – neatsitraukė ir nedarė nuolaidų opozicijai: nesurengė priešlaikinių prezidento rinkimų, neįtraukė opozicijos atstovų į vyriausybę ir net neatleido vidaus reikalų ministro, atsakingo už smurtą prieš protestuotojus.
Neklydo tie analitikai, kurie teigė, kad dauguma Ukrainos oligarchų nori integruotis į ES rinką, tačiau to paties negalima pasakyti apie „šeimos“ interesus. Būtent tai galėjo lemti, kad bendras oligarchų interesas taip ir neįpareigojo V.Janukovyčiaus. Vis dėlto kai kurių ekspertų teigimu, Ukrainos oligarchų siekis integruotis į Europą dažnai buvo pervertinamas dėl šių priežasčių: stambus Ukrainos verslas nori prekiauti ES vidaus rinkoje, bet jokiu būdu nenori perimti europietiškų žaidimo taisyklių šalies viduje (tai apribotų jų klientelistinius ryšius), be to, per ofšorines kompanijas Kipre ar kitose ES šalyse Ukrainos oligarchai jau senokai yra įsitvirtinę ES rinkose, tad Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimo nepasirašymas jiems nėra jokia tragedija.
Tačiau būtent „šeimos“ atsiradimas ir V.Janukovyčiaus dėmesys jėgos struktūroms (nepaisant prastos ekonominės padėties, prezidentas yra pakėlęs atlyginimus išimtinai šiai grupei) lėmė tai, kad net ir buvusio V.Janukovyčiaus patrono R.Achmetovo pareiškimas, esą jis smerkia smurtą prieš protestuotojus ir ragina abi puses sėsti prie derybų stalo, neprivertė V.Janukovyčiaus atsitraukti ar bandyti nuleisti garą.
Taigi V.Janukovyčius tapo daugiau ar mažiau savarankišku politiku, turinčiu savo personalinę galios struktūrą. Oligarchai tebelieka svarbūs veikėjai, tačiau ne tokie, kokie buvo iki 2010 m., kai jų sprendimai lemdavo valdžios sprendimus.
Ką reiškia šie pokyčiai? Pirmiausia tai, kad kinta Ukrainos politinė struktūra. Iki šiol skiriamasis Ukrainos bruožas, lyginant ją su Rusija ir Baltarusija, buvo tas, kad stambios oligarchinės verslo grupės ir jų tarpusavio konkurencija palaikydavo šalyje savotišką kvazidemokratiją ir taip užkirsdavo kelią autoritarinėms apraiškoms. Šiandien galime stebėti naujos sistemos kūrimąsi.
Analitikai nesutaria, ar tai bandymas perkelti Baltarusijoje įsitvirtinusio Aleksandro Lukašenkos ar vis dėlto Vladimiro Putino modelį į Ukrainos politinę realybę, bet esmės tai nekeičia – vyksta politinės galios skverbimasis į valstybės ekonomiką. Keičiasi politikos ir verslo „suaugimo“ kryptis. Anksčiau šalyje visiškai šeimininkavo stambios verslo kompanijos ir jų savininkai, o dabar turime atvirkštinę kryptį – valstybės ūkio, kartu ir galios išteklių užvaldymas kyla iš politinio lygmens. Ukrainoje kuriasi kažkas panašaus, ką Rusijoje ne vienas ekspertas jau yra įvardijęs „silovarchijos“ terminu. Žinoma, iki Rusijos politinės vertikalės V.Janukovyčiui dar labai toli, tačiau apraiškų galima įžvelgti.
Be abejo, tai, kad revoliucija nepavyko, lėmė ir tam tikri procesai protestuotojų pusėje: ir per dideli protestuotojų lūkesčiai, ir faktas, jog opozicinės jėgos neturėjo ilgalaikio plano. Kitaip nei 2004 m., šį kartą ne opozicija išvedė žmones į Nepriklausomybės aikštę, o žmonės patys išėjo. Tad opozicijos lyderiams teko judėti paskui visuomeninį judėjimą, o ne vesti jį į priekį. Ir tai stipriai sumažino opozicinių jėgų manevro laisvę, nes protestuotojų tikslą galima apibūdinti labai paprastai: viskas arba nieko, tai yra jokių derybų su režimu, tik esminė šalies ūkio ir politinės sistemos pertvarka (V.Janukovyčius ir vyriausybė tiesiog turi pasitraukti). Tai neleido opozicijos lyderiams realiai derėtis su valdžia dėl pokyčių vyriausybėje ar kitų politinių permainų. O V.Janukovyčiaus aplinka suvokė, kad bet kokia nuolaida gali sukelti domino efektą ir pakirsti režimo stabilumą.
Opozicijos strategija turėjo tik vieną aiškią kryptį – kuo daugiau žmonių išvesti į gatves. Jų išėjo daug, bet nepakankamai, kad V.Janukovyčius pasitrauktų. Reikia pripažinti, kad masiniai protestai buvo daugiausia Vakarų ir Centrinės Ukrainos sąjūdis, o nuo Rusijos itin priklausoma Rytų Ukraina taip ir liko apkasuose stebėti situacijos.
Ukrainos ekspertų teigimu, opozicijos lyderiams reikėjo daug aktyviau kalbėtis su Rytų Ukrainoje įsitvirtinusių milžiniškų verslo struktūrų savininkais ir suteikti garantijų, kad pasikeitus valdžiai jų pozicijos šalies ūkyje nebūtų peržiūrėtos. Galbūt tai būtų leidę išjudinti mases ir Rytų Ukrainoje. Kiti pabrėžė tai, nei Vitalijus Klyčko nei kiti iškilesni opozicijos veikėjai nežinojo, kaip pakreipti Maidano energiją reikalinga linkme ir paversti šį judėjimą realia politine jėga. Teigiama, kad tik Julija Tymošenko vienintelė būtų turėjusi gebėjimų ir žinojusi, kaip tai padaryti.
Abi šios įžvalgos liudija, kad kol kas Ukrainoje neįmanoma neoligarchinė politika. Akivaizdu, kad stambusis verslas turi gauti saugumo garantijų, o ir toliau modeliuojama J.Tymošenko ir V.Janukovyčiaus priešprieša bet kokiu atveju yra oligarchinės kilmės. Taip Ukraina patenka į uždarą ratą: be oligarchų paramos pokyčiai nėra įmanomi, bet tokios žaidimo taisyklės pačios savaime laiko Ukrainą pririštą prie posovietinės erdvės, kurioje būtent tokios taisyklės ir vyrauja. Ir būtent tai yra didžiausias iššūkis kilniai ukrainiečių tautai.

Nei V.Klyčko, nei kiti iškilesni Ukrainos opozicijos veikėjai nežinojo, kaip pakreipti Maidano energiją reikalinga linkme ir paversti šį judėjimą realia politine jėga.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Laurynas Kasčiūnas:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. arvydas damijonaitis arvydas damijonaitis rašo:

    Netylėkim, akcentuokim Lietuvos nužudymo faktą 1655 metais! Vytauto tragedijos esmė – grėsmė artėjo iš Rytų, ne Vakarų. Deja, Lietuvos mokyklose dėstoma melo imperijos Rusijos “istorijos” versija.
    I.Nutylima, vagiama Lietuvos nužudymo 1655 metais istorija: 17 amžiaus viduryje Lietuvoje buvo išžudyta 70 proc., apie 2 milijonus, beginklių Lietuvos gyventojų, fantastinio grožio sostinė Vilnius buvo sudegintas, sugriautas iki pamatų („Tvanas“): 1654 m. gegužės 18 d. laukinių rusų ordos ( Maskvos DK kariuomenė) ėmė veržtis į Lietuvą ir Lenkiją. Lietuvos kariuomenė buvo nedidelė ir Lietuvos didysis etmonas Jonušas Radvila nepajėgė sulaikyti maskolių antplūdžio „tvano“. Krito vienas miestas po kito – Smolenskas (1654 m. rugsėjo 23 d.), Polockas, Vitebskas, Mogiliovas. Karalius Jonas Kazimieras Vaza atvyko Lietuvos gelbėti, bet panikoje nieko nenuveikęs, nesurinkęs bajorijos išvyko atgal į Lenkiją,. Lietuva buvo palikta išbadėjusių laukinių rusų ordų valiai. Žiemos šalčiai buvo sulaikę Maskvos kariuomenės puolimą, bet 1655 m. ji vėl ėmė žygiuoti į Lietuvos gilumą viską degindama ir žudydama beginklius gyventojus. J. Radvila su 5.000 kariuomene paliko Vilnių ir pasitraukė į Kėdainius. Jis tik spėjo išsivežti iš Vilniaus iždą ir sudeginti tiltą per Nerį. 1655 m. liepos 30 d. rusai pasiekė Vilnių ir įsiveržė į beginklį miestą be kovos. Tai buvo pirmas atsitikimas Lietuvos istorijoje, kad priešas užėmė jos sostinę ,nuo kryžiuočių laikų ji nebuvo net pulta. Miestas buvo turtingas ir gražus. Nieko tokio savo tėvynėje nematę laukiniai rusai ėmė baisiausiai plėšti, viską naikinti, masiškai žudyti beginklius gyventojus. Visos brangenybės buvo gabenamos į Maskvą. Ten buvo išvežti net rūmų baldai. Buvo išplėšti bažnyčių ir vienuolynų rūsiai, išmėtyti juose palaidotų žmonių kaulai ir išneštos karstuose rastos brangenybės. Plėšimų metu rusai padegė miestą, gaisras, kuris truko net 17 dienų ir sunaikino viską, kas dar buvo likę neišplėšta. Po karo su Maskvos DK Vilniaus nebegalima buvo pažinti, miesto ir gyventojų neliko. Visa tai, kas Lietuvos valstybėje per ilgus amžius sukurta ir sukaupta, buvo sunaikinta laukinių rusų ordų antplūdžių 1654-1655 m., „Tvano“ metu, kodėl lietuviai istorikai apie tai nutyli? Išdeginta žemė, Lietuvos gyventojai išžudyti, Lietuvos istorijos vienas tragiškiausių puslapių – 1655 metus būtina minėti vienoje gretoje su kitais Rusijos imperijos, genocidiniais nusikaltimais, pvz. 20 amž. masiniais lietuvių žudymais „trėmimų“ priedangoje. Nebaudžiami, nutylimi nusikaltimai skatina naujus Kremliaus nusikaltimus, būtina teisminiu keliu įvardinti nusikaltimus ir priversti niekingą imperiją kompensuoti.
    II.VYTAUTO TRAGEDIJA: 1.Po mūšio prie Tanenbergo ( Žalgirio mūšis) 1410 m., ordino sostinė nebuvo užimta, jokių strateginių pranašumų lietuviams nebuvo skirta, konfrontacija su ordinu buvo tragiška klaida, atskirtis nuo Vakarų Europos padidėjo; 2.Penkiolikto amžiaus pradžioje Rytų Europoje vyko tautų formavimosi laikotarpis, lietuviai turėjo istorinį šansą įsitvirtinti Europoje, kaip krikščioniškų Vakarų sąjungininkai. Vytautas , augęs ir auklėtas ordino aplinkoje, nesugebėjo savo galybe sutriuškinti vasalus maskolius, būsimus engėjus rusus. Didžiausias pavojus lietuviams grėsmingai artėjo iš Rytų, ne iš Vakarų. Tai yra Vytauto tragedijos priežastis – Lietuvių imperijai nuo Baltijos iki Juodosios jūros sąlygas pradeda diktuoti Vytauto vasalai, jo proanūkis Maskvos caras Ivan Grozni , toliau sekė siaubingi laukinių rusų ordų antplūdžiai iš Maskvos DK, “Tvanas“, kurių metu Lietuva buvo nužudyta tiesiogine prasme. Lietuva neteko 60-70 %,apie du milijonus savo gyventojų, fantastinio grožio sostinė Vilnius buvo sudegintas iki pamatų; 3.Tolimesnė įvykių raidos istorija parodė , kad Žalgiris tapo klastingų okupantų smegenų plovimo sistemos mechanizmo dalis, pragaištingos Lietuvos orientacijos į Rusiją , į “Stalino saulę” ,trėmimus, masines lietuvių žudynes.Net „Žalgirio” sporto klubas propagandos tikslu buvo įkurtas Maskvoje, 1944 metais; 4.Rusijos imperija yra ne tik blogio (R.Reiganas) ,bet ir melo imperija, nes jos istorija yra parašyta pagal politikų scenarijų. Pavyzdžiui, epas “Slovo o polku Igoreve”, yra falsifikatas, pagamintas Prahoje 19 amžiaus pradžioje. Šio epo ir kitų klastingų pasakų pagrindu yra sukurta ir toliau „kuriama“ imperinės ,totalitarinės Rusijos „istorija“. Netylėkim. Pagarbiai Arvydas Damijonaitis

  2. Darius Darius rašo:

    Na, pasikartojo ir su viršumi. Tavo straipsnis klaidingas


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...