2013 Gruodžio 03

Laurynas Kasčiūnas

Kodėl praradome Ukrainą

veidas.lt


ES turi aiškiai atsakyti, ar Rytų partnerystė yra narystės ES pakaitalas, ar tai tarpinė stotelė visavertės narystės ES link.

„Kaip Europos Sąjunga prarado Ukrainą“ – taip dabartinę geopolitinę situaciją Rytų Europoje apibūdino Vokietijos interneto dienraštis „Spiegel Online“. Vienas labiausiai šiuo metu analitikus ir politikos apžvalgininkus dominančių klausimų – kodėl nebuvo pasirašyta ES ir Ukrainos asociacijos sutartis, kas laimėjo ir kas pralaimėjo šį politinį žaidimą.
Interpretacijų yra daug ir įvairių. Vis dėlto labiausiai tikėtina, kad tai lėmė įvairių politinių ir ekonominių veiksnių rinkinys. Norint matyti visą paveikslą, būtina peržvelgti įvairius scenarijus.
Viena populiariausių interpretacijų – tai ES diplomatinis pralaimėjimas ir dar viena Rusijos pergalė šiais metais (šalia „šeimininkavimo“ Sirijos krizės akivaizdoje). ES pateko į normatyvinės politikos spąstus, nes keldama reikalavimus dėl Julijos Tymošenko visiškai neatsižvelgė į tai, kad ES nebuvo vienintelė žaidėja aikštėje. ES iškelti reikalavimai demokratijos srityje dar labiau stumtelėjo Ukrainą į Rusijos įtakos erdvę ir automatiškai į dar didesnę priklausomybę nuo antidemokratiškų politinių taisyklių.
Šį scenarijų papildo dar vienas aiškinimas: Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus apsisprendimą lėmė Rusijos spaudimas ir ES nesugebėjimas į jį adekvačiai atsakyti. Teigiama, jog Rusija nusiuntė signalą Kijevui, kad jeigu Ukraina pasirašys Asociacijos sutartį su ES (o tai reikštų, kad Ukraina nebegali įstoti į Rusijos kuriamą muitų sąjungą), Rytų Ukrainos sunkiosios pramonės konglomeratai, kurių konkurencingumas priklauso nuo Rusijos rinkos, iš jos bus išstumti.
Reikėtų pabrėžti, kad Ukraina zondavo ES galimybes šiuos praradimus kaip nors bent laikinai kompensuoti, tačiau ES arsenale tokių instrumentų neatsirado. Kita vertus, labai tikėtina, kad grėsmingai blogėjančios ekonominės situacijos akivaizdoje Rusija ne tik grasino sankcijomis, bet ir ant derybų stalo dėjo įvairius pasiūlymus, apie kuriuos jokios viešos informacijos kol kas nėra. Kalbama apie mažesnes dujų kainas ir Ukrainos ekonomikos kreditavimo galimybes, tik, be abejo, be tokių reikalavimų, kokius kelia Tarptautinis valiutos fondas.
Šios Vakarų finansinės institucijos reikalavimai, tokie kaip nustoti kompensuoti gyventojams šildymo kainas, iš esmės reikštų socialinę krizę valstybėje ir V.Janukovyčiaus politinį bankrotą prieš 2015 m. prezidento rinkimus. Ir tai verčia Ukrainos valdžią ieškoti alternatyvų.
Vis dėlto jokių konkrečių susitarimų dar nėra, ir tik laikas parodys, ką ant svarstyklių padėjo Rusija. Apibendrinant šios pozicijos argumentus galima teigti, kad ES tiesiog nesugebėjo konkuruoti su tokiu geopolitiniu veikėju, kaip Rusija, ir dėl to neįveikė Ukrainos galvosūkio.
Juk šalia kreditinės linijos ir bent jau laikino galimų Rusijos sankcijų nulemtų Ukrainos verslo praradimų kompensavimo mechanizmo galima įvardyti dar bent vieną ES žingsnį, kuris nebūtų leidęs Rusijai perimti iniciatyvos, – suteikti narystės perspektyvą Ukrainai, jeigu ji įgyvendintų kriterijus, reikalingus Asociacijos sutarties pasirašymui ir sėkmingam jo įgyvendinimui. Taip ES būtų dar labiau padidinusi ukrainiečių spaudimą prezidentui V.Janukovyčiui žengti integracijos su ES keliu.
Kita vertus, egzistuoja ir visiškai kitokia nuomonė, kad šį geopolitinį žaidimą laimėjo ne Rusija, o Ukrainos prezidentas V.Janukovyčius. Kijeve įsikūrusio Goršenino instituto analitikų teigimu, V.Janukovyčius net neplanavo pasirašyti Asociacijos sutarties su ES, o derėjosi su Briuseliu tik siekdamas pakelti savo “kainą” ir panaudoti asociacijos su ES perspektyvą tik kaip derybinį svertą santykiuose su Rusija, kalbantis dėl tų pačių dujų kainų ar kreditų.
Pasak šio instituto ekspertų, V.Janukovyčius laimi šį žaidimą todėl, kad ant derybų su Rusija stalo atsidūrė ne tradicinis klausimas dėl Ukrainos narystės Rusijos kontroliuojamoje muitų sąjungoje, o klausimas, ar Ukraina pasirašys, ar nepasirašys Asociacijos sutarties su ES. Šio požiūrio šalininkų įsitikinimu, visa tai visiems gerai žinomos Kijevo balansavimo tarp Rytų ir Vakarų politikos padarinys, papildytas vidiniu ukrainietišku įsitikinimu, kad įmanoma apmauti tiek vienus, tiek kitus.
Reikėtų įsiklausyti ir į tuos teiginius, kurie remiasi neišvengiamos Ukrainos priklausomybės nuo Rusijos logika. Šios pozicijos atstovų teigimu, Ukrainoje įsitvirtinęs oligarchinis ekonomikos modelis, verslo ir politikos suaugimas, neformalių taisyklių dominavimas įstatymo viršenybės atžvilgiu yra tarsi nematomas saitas, tvirtai susaistęs Ukrainą su Rusija. Būtent todėl įvairūs bandymai ištrūkti iš Rusijos įtakos erdvės yra užprogramuoti nesėkmei. O visa nesėkminga asociacijos su ES epopėja yra tik dar vienas Ukrainos neišvengiamos priklausomybės nuo Rusijos įrodymas. Kitaip tariant, Ukraina niekada taip ir nepriklausė Europai, todėl Europa jos ir negalėjo prarasti.
Vis dėlto nedaug kas prognozuoja, kad Ukraina dabar staiga ims ir atsisuks į Eurazijos muitų sąjungą. Tie patys Ukrainos oligarchai puikiai supranta, kad bendroje ekonominėje erdvėje su Rusijos verslo struktūromis, turinčiomis politinį Kremliaus palaikymą, konkuruoti nepavyks, greičiau atvirkščiai – jie bus išstumti iš rinkos ir praras savo pozicijas. Svarbiausios Ukrainos įmonės yra tiesioginės Rusijos gamintojų varžovės, ypač tokiose srityse, kaip maisto ir chemijos pramonė, mašinų gamyba ir metalurgija, todėl neišvengiamai patirs Rusijos spaudimą. Todėl nereikėtų tikėtis, kad Ukrainos oligarchai kiš savo galvas į kilpą, – jie ir toliau vers V.Janukovyčių balansuoti tarp ES ir Rusijos.
Labai tikėtina, kad tokia trajektorija vyraus iki 2015 m. prezidento rinkimų, ir tik po jų galbūt galėsime vėl atnaujinti kalbas apie Ukrainos užsienio politikos pokyčius.
Tad ką šiomis aplinkybėmis ES turėtų daryti toliau? Ar ES Rytų partnerystė gali įgauti naują kvėpavimą? Akivaizdu, kad be narystės perspektyvos ES Rytų partnerystės politika ir toliau buksuos vietoje. ES turi aiškiai atsakyti, ar Rytų partnerystė, kuri šalims partnerėms siūlo dalyvavimą ES vidaus rinkoje (per laisvosios prekybos susitarimą) ir ilgalaikėje perspektyvoje – bevizį režimą, yra narystės ES pakaitalas, ar tai tarpinė stotelė visavertės narystės ES link.
Būtina atsižvelgti į tai, kad kai ukrainiečiai kalba apie integraciją su ES, jie tai supranta kaip narystės siekį, o didžiosios Vakarų Europos valstybės, kalbėdamos apie suartėjimą su Kijevu, galvoje turi tik galimybę ukrainiečiams naudotis vidaus rinkos pranašumais, tačiau jokiu būdu nemato Ukrainos, dalyvaujančios bendrose ES institucijose ar perskirstomosiose politikose, tarkime, bendroje žemės ūkio ar sanglaudos politikoje.
Šį atotrūkį tarp lūkesčių ir ES Rytų politikos strategijos būtina sumažinti. Kitu atveju tapsime nuolatiniais Rusijos, kuriančios savo regioninį politinį ir ekonominį bloką, pergalių Rytų Europoje liudininkais.

ES iškelti reikalavimai demokratijos srityje dar labiau stumtelėjo Ukrainą į Rusijos įtakos erdvę.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Laurynas Kasčiūnas:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...