- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Ar pasiduosime multikultūrinės visuomenės iliuzijai

Autorius: veidas.lt | 2013 06 25 @ 09:05 | Aktualūs komentarai | 3 Comments


Lig šiol įvairių Vakarų Europos valstybių bandymai rasti naujųjų imigrantų integracijos modelį patyrė vien tik nesėkmes.

Pristatydamas Lietuvos prioritetus pirmininkaujant Europos Sąjungos (ES) Vidaus reikalų tarybai, vidaus reikalų ministras Dailis Barakauskas pabrėžė, kad vienas jų bus trečiųjų šalių piliečių migracijos į ES skatinimas. „Siekdami kurti atvirą Europą, matome būtinybę užtikrinti, kad sąžiningiems trečiųjų valstybių piliečiams, atvykstantiems į ES dirbti bei mokytis, turi būti taikomos palengvintos atvykimo procedūros ir užtikrinamos visos teisės (…)“, – teigė ministras.
Akivaizdu, kad imigracijos klausimas tampa aktualus visoje ES, nes dėl mažėjančio gimstamumo bei darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus ilgainiui ims trūkti kvalifikuotos darbo jėgos. Kita vertus, gyventojų imigracija iš svetur kelia klausimų, susijusių su sunkiai įveikiamais kultūriniais skirtumais ir visuomenės sankloda. Juk iki šiol įvairių Vakarų Europos valstybių bandymai rasti naujųjų imigrantų integracijos modelį patyrė vien tik nesėkmes. Ir tai liudija ne tik vadinamųjų kraštutinių dešiniųjų retorika, bet ir valdančiojo Vakarų Europos šalių elito atstovų pareiškimai. Užtenka prisiminti Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pasisakymą apie žlugusį multikultūralizmą. Dabar jau pripažįstama, jog kadaise Vokietija padarė klaidą, kai oficialiai buvo teigiama, kad šalis nėra imigrantiška, nors 10 proc. Vokietijos visuomenės sudarė imigrantai. Būtent iš Vokietijos kilo multikultūralizmo idėja, iš esmės reiškusi, kad jei arabai ar turkai nenorėjo mokytis vokiečių kalbos, niekas to daryti jų nevertė.
Tai reiškia, kad siūlant naujas imigracijos politikos iniciatyvas iš karto būtina atsakyti, kokį ES šalių visuomenių sanklodos modelį – multikultūrinį, integracinį ar asimiliacinį – reikėtų kurti. Multikultūrinės visuomenės modelis sulaukia vis daugiau kritikos, taip išvaduojant šią sąvoką bei diskusiją apie Europos demografinę padėtį iš politinio korektiškumo tabu sistemos gniaužtų. Netgi imama kalbėti apie vertybinius konfliktus šiuolaikinėje Europoje. Ne vienas analitikas pastebi, kad ryžtingi imigrantų mėginimai apeliuoti į Vakarų kultūroje įsišaknijusias tolerancijos bei pagarbos principus, o jų pagrindu – įtvirtinti normas ir taisykles, visiškai svetimas krikščioniškajai civilizacijai, liudija, koks aštrus vertybinis konfliktas slypi ES valstybių narių visuomenėse.
Žinomas JAV politikos apžvalgininkas George‘as Weigelis teigia, kad Europoje vyksta du vertybiniai mūšiai: pirmasis vertybių karas – tai kova tarp postmodernistų, išpažįstančių moralinį reliatyvizmą, ir tų, kurie palaiko tradicines moralines vertybes. Antrasis – tai kova dėl teisės apibrėžti pilietinės visuomenės prigimtį bei nustatyti multikultūralizmo ribas Europoje, kuriai susiduriant su rimtomis demografinėmis problemomis vis aktualesnis tampa imigrantų iš arabų pasaulio metamas iššūkis.
Vis dėlto Vakarų Europoje itin stiprios tos politinės jėgos, kurios vadovaujasi visiškai kitokiomis prielaidomis. Liberalams imigracija tėra vienintelė reali priemonė užtikrinti ekonomikos augimą. Vertybių karai, demografinės problemos, multikultūralizmo iššūkiai – tai sąvokos, kurios nepriklauso liberalizmo dimensijai. Bet gali būti dar blogiau. Vakarų Europoje sparčiai populiarėja naujosios kairės ideologija, teigianti, kad nepavykus įgyvendinti klasikinio marksistinio socialinio projekto reikia kuo labiau stengtis įgalinti veikti įvairias mažumas – nuo seksualinių iki naujųjų imigrantų – ir taip pakeisti tradicines Vakarų Europos vertybes bei pertvarkyti visuomenės sanklodą.
Įdomu ir tai, kad iš musulmoniškų šalių atvykę imigrantai ar jų vaikai, gavę pilietybę, per rinkimus linkę balsuoti už Vakarų Europos socialistus arba žaliuosius. Tą rodo tyrimai. Pavyzdžiui, Francois Hollande‘o pergalė prieš Nicolas Sarkozy per pastaruosius Prancūzijos prezidento rinkimus siejama su musulmonų balsais. Tik šiek tiek daugiau nei milijonas balsų Prancūzijos prezidento rinkimuose skyrė F.Hollande‘ą nuo tuometinio prezidento N.Sarkozy. Rinkimuose dalyvavo maždaug 2 mln. musulmonų, iš kurių apie 90 proc. (1,7 mln.) palaikė Prancūzijos socialistų kandidatą. Tad akivaizdu, kad be imigrantų balsų socialistų kandidatas nebūtų pasiekęs pergalės. Tai leidžia teigti, kad būtent socialistai bei žalieji ir yra ta jėga, kuri suinteresuota ne tik skatinti imigracijos procesus Europoje, bet ir laipsniškai lengvinti imigrantų „įpilietinimo“ procesą, kuriant multikultūrinės visuomenės iliuziją.
Tokia logika veikia ne tik Vakarų Europoje, bet ir JAV. Demokratų partijai atstovaujantis prezidentas Barackas Obama šiemet pasiūlė imigracijos reformą, pagal kurią apie 12 mln. nelegalių imigrantų (97 proc. jų – lotynų amerikiečių kilmės) po aštuonerių metų gali gauti žaliąją kortą – leidimą nuolat gyventi JAV, o po dar penkerių metų – JAV pilietybę. Reikia turėti galvoje, kad 70 proc. lotynų kilmės amerikiečių nuolat balsuoja už demokratus, tad ši reforma – tai ne tik siekis į šalį pritraukti kvalifikuotų verslininkų ir inžinierių, kurie, anot B.Obamos, kurs darbo vietas ir kels ekonomiką, bet ir galimybė demokratams sustiprinti rinkiminę atramą JAV politinėje sistemoje.
Tad svarstant multikultūralizmo perspektyvas Europoje norisi žinoti, kokius šios problemos sprendimus gali konservatyvesni Vakarų Europos valstybių sluoksniai. Kelis dešimtmečius jie buvo pasirinkę tylą, tą daryti juos vertė ir kairiųjų primesta tolerancijos bei politinio korektiškumo samprata. Tad nuo ko pradėti formuluoti savo poziciją? Pirmiausia bent jau reikėtų pripažinti, kad atsiribodama nuo savo krikščioniško tapatybinio pamato ir pasirinkusi agresyvaus sekuliarizmo kelią Europa nebėra pajėgi iškelti imigrantams jokios vertybinės kartelės, ragindama prisitaikyti prie Europos kultūrinį pagrindą sudarančių normų ir taisyklių. Nykstant vertybiniams Europos kultūriniams orientyrams, kartu nyksta ir bet kokia galimybė atrasti sėkmingą visuomenės integracijos modelį.
Šiame debatų apie multikultūralizmą kontekste išgirdus Lietuvos vidaus reikalų ministro pasisakymus apie imigracijos skatinimą norėtųsi klausti, ar Lietuva pritaria, kad demografinės Lietuvos ir visos ES problemos bus sprendžiamos imigracijos skatinimo politika. Ir kokį naujųjų imigrantų politikos modelį ES savo pirmininkavimo metu siūlys įgyvendinti Lietuva? Ar mūsų ministras apie tai bent pagalvojo?
Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai atrodytų daug rimčiau, jeigu mūsų šalies atstovai pasiūlytų receptą, kaip spręsti demografines Europos problemas ar bent jau pradėtų apie tai diskusiją. Juk norint, kad ES valstybių narių visuomenių demografinė padėtis išlaikytų stabilumą, būtina, jog kiekviena šeima augintų mažiausiai po du vaikus. Tačiau dabartiniai ES valstybių narių rodikliai nesiekia šio lygio: Lietuvoje vienai moteriai tenka 1,76 vaiko, Vokietijoje – 1,36 ir tik Prancūzijoje (tų pačių imigrantų dėka) pasiektas 2,03 rodiklis.
Šiandien ES vidutiniškai keturiems dirbantiesiems tenka vienas pensininkas. Jeigu tendencija išliks tokia pati, 2060 m. du dirbantieji turės išlaikyti vieną pensininką. Tai būtų nepakeliamas spaudimas ES valstybių socialinėms sistemoms. Šiam iššūkiui įveikti turime dvi alternatyvas – imigraciją, kuri tik didina kultūrines įtampas Vakaruose, arba gimstamumo skatinimą. Stiprinkime, o ne griaukime Europą.

Įdomu, kokį naujųjų imigrantų politikos modelį pirmininkaudama ES siūlys įgyvendinti Lietuva? Ar mūsų ministras apie tai bent pagalvojo?

Daugiau šia tema:

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/ar-pasiduosime-multikulturines-visuomenes-iliuzijai

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.