2014 Kovo 17

Ar kelia pavojų Baltijos šalyse rusų tautinė mažuma

veidas.lt


Latvijoje rusų kilmės gyventojai sudaro 27 proc., Estijoje – 24 proc., o Lietuvoje – apie 6 proc. gyventojų. Ar rusų tautinė mažuma galėtų tapti Rusijos įrankiu ir Baltijos šalyse?

Suirus Sovietų Sąjungai Kremliaus koridoriuose buvo nukaltas terminas naujai susikūrusioms respublikoms Rytų ir Vidurio Europoje apibrėžti – „artimasis užsienis“. Jį pradėjo vartoti tuometinis užsienio reikalų ministras Andrejus Kozyrevas, tačiau koncepcija kur kas labiau išpopuliarėjo ėmus valdyti Vladimirui Putinui. Pasak jo, artimasis užsienis yra Rusijos įtakos sfera, gyvybiškai svarbi Rusijos galiai išsaugoti.
Rusijos įtaka artimajame užsienyje pasireiškia įvairiai: pradedant itin plačiais prekybiniais ryšiais bei energijos išteklių priklausomybe ir baigiant rusiškos informacijos bei kultūros sklaida. Kraštutiniu atveju šią įtaką Kremliaus strategai suvokia ir kaip galimybę pasitelkti karinius veiksmus savo interesams užtikrinti: tai įrodo 2008 m. intervencija į Gruziją bei šiuo metu vykstanti Krymo okupacija ir aneksija.
Pasak buvusio Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio, Rusijos prezidentas invazijos tiek į Gruziją, tiek į Ukrainą atveju pasinaudojo ta pačia taktika, nes Pietų Osetijoje bei Abchazijoje pirmiausia taip pat buvo įvesti kareiviai be identifikacijos ženklų, kuriuos Kremlius vadino rusų savigynos būriais. „Jei Ukrainos valdžia būtų pasidavusi provokacijai, Putinas būtų sakęs, esą „tai nebuvo mūsų kariai, bet dabar juos privalome įvesti“, – neabejoja M.Saakašvilis.
Komentuodamas įvykius Ukrainoje, Rusijos prezidentas pareiškė nepripažįstąs valstybinio perversmo, todėl pasiliekąs teisę imtis bet kokių veiksmų, siekiant apginti šalyje esančius rusakalbius piliečius.
„Veidas“ domėjosi, ar panašus scenarijus galėtų pasikartoti ir Baltijos valstybėse.

Estijoje įtampą pakursto politika

Istorinės bei politinės aplinkybės lėmė, kad Estijoje ir Latvijoje rusakalbių gyventojų yra gerokai daugiau nei Lietuvoje. 2011 m. duomenimis, rusų kilmės gyventojų Latvijoje suskaičiuota 556 tūkst. – jie sudaro net 27 proc. visų šalies gyventojų. Estijoje rusakalbių gyvena 320 tūkst., arba 24 proc. visų šalies piliečių. Todėl rusai šiose šalyse yra didžiausios tautinės mažumos. O Lietuvoje rusakalbiai piliečiai tesudaro apie 6 proc. visų šalies gyventojų – 175 tūkst.
Estijoje dauguma šalies rusų koncentruojasi sostinėje Taline (apie 38 proc. visų gyventojų) arba šiaurės rytuose esančiame Rytų Virumos regione (pavyzdžiui, Narvoje net 80 proc. miestiečių sudaro rusai). Rusų kilmės Estijos pilietė, šiuo metu studijuojanti Jungtinėje Karalystėje, Polina Tropova sako įtampos tarp rusų ir estų nejaučianti. „Įtampa buvo padidėjusi tik 2007-aisiais, kai buvo nuspręsta perkelti Bronzinio kario paminklą“, – teigia ji.
Bronzinio kario paminklas, simbolizuojantis sovietų armijos pergalę Antrajame pasauliniame kare, estams buvo okupacijos ir represijų simbolis. Tačiau dėl skirtingos istorinės patirties rusams jis simbolizavo pergalę prieš fašistinį režimą, todėl tuometinei valdžiai nusprendus paminklą iškelti iš centrinės miesto vietos, prasidėjo ne tik vietinių rusakalbių protestai, virtę riaušėmis. Įtampa pasinaudojo ir Kremlius, prieš Estijos valdžios institucijas surengęs vieną pirmųjų kibernetinių atakų.
Estų politiko Silverio Meikaro teigimu, šiandien Estija užtikrina pakankamas socialines, ekonomines ir pilietines garantijas, kad rusų tautinė mažuma išliktų lojali valstybei. „Estijoje šiandien nėra kritinės masės piktų rusų, kurie lauktų pagalbos iš Kremliaus“, – tikina S.Meikaras.
Jam pritaria ir iš Narvos kilusi studentė P.Tropova: „Nors rusakalbiai gyventojai kartais susiduria su sunkumais, iš principo manau, kad rusų bendruomenė Estijoje jaučiasi gerai. Nepaisant to, įvykiai Ukrainoje ir Kryme rodo, kad rusų tautinės mažumos padėtis Rytų Europos regiono valstybėse yra nestabili ir gali padėti Kremliui siekti savo tikslų.“
O štai rusų kilmės amerikietė žurnalistė Julia Ioffe teigia, kad rusų tautybės Estijos gyventojai toli gražu nėra lygiaverčiai piliečiai. „Estijai atkūrus nepriklausomybę rusai negavo pilietybės, net jei jie yra gimę šalyje. Jie negali balsuoti ir yra tikrinami kalbos inspekcijos, ar moka estų kalbą“, – pabrėžia žurnalistė.

Latviją siekta suskaldyti referendumu

Latvijoje dauguma rusų tautinės mažumos, kaip ir Estijoje, gyvena pagrindiniuose miestuose. Pavyzdžiui, Rygoje maždaug pusė visų gyventojų yra rusai, o Daugpilyje jie sudaro daugumą. Rusų tautinės mažumos padėtis čia iš esmės yra panaši, nes Latvija po nepriklausomybės atkūrimo taip pat nesuteikė pilietybės rusų kilmės gyventojams. Todėl, nors abiejose Baltijos šalyse tautinės mažumos gyvena sau įprastu ritmu, nesantaika tarp gyventojų įprastai pakurstoma politiniais motyvais.
Prieš dvejus metus Latvijos rusų bendruomenės iniciatyva buvo inicijuotas referendumas dėl rusų, kaip antrosios oficialios kalbos, įteisinimo. Nors rusakalbiams gyventojams pavyko surinkti reikiamą skaičių parašų, referendume 75 proc. balsavusiųjų pasisakė prieš tokią iniciatyvą. Rusijos politinės partijos „Demokratinė sąjunga“ įkūrėjos ir žmogaus teisių aktyvistės Valerijos Novodvorskajos teigimu, referendumą dėl dvikalbystės įteisinimo Latvijoje inicijavo Rusijos slaptosios tarnybos. Jos nuomone, šiuo referendumu siekta destabilizuoti padėtį šalyje ir taip palengvinti galimybes Rusijai daryti joje įtaką.
Nors rusų teisės vartoti kalbą viešajame bei privačiame gyvenime nėra ribojamos, Maskva siekia pateikti šį referendumą kaip dar vieną latvių bandymą paversti rusų tautinę mažumą „antrarūše“ – toks yra Lenkijoje veikiančio Rytų studijų centro vertinimas.
J.Ioffe vertinimu, naujosios Ukrainos valdžios žingsnis panaikinti Viktoro Janukovyčiaus valdymo laikotarpiu priimtą įstatymą, kuriuo rusų kalba prilyginta oficialiai, buvo viena iš priežasčių Kremliui susirūpinti Ukrainoje gyvenančių rusakalbių piliečių teisėmis. Tačiau metodai, taikomi Ukrainoje, vargiai įsivaizduojami Latvijoje ar Estijoje, kurias saugo ne tik ES, bet ir NATO skydas.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Pikasas Pikasas rašo:

    Jei į dabartinį politinį Pasaulio žemėlapį visos tautos pažiūrėtų per Rusijos imperijos prizmę, kur akcentuojama “naši zemli” (“mūsų žemės”), tai Pasaulinis karas taptų praktiškai neišvengiamas. Rusijos istorija puikiai atskleidžia kokią grobuonišką politiką vykdė Maskvos kunigaikštystė, kol išsiplėtė iki SSRS ribų. Prisiminus, kaip žiauriai buvo sutryptos Sibiro ir Tolimųjų rytų tautos, kaip atkakliai buvo skverbtasi užkariaujant Kaukazo regioną ir Vidurinę Aziją, negalima pamiršti pokyčių ir europinėje Rusijos dalyje. Kijevo Rusios feodalinė monarchija su sostine Kijevu buvo IX-XII amžiuose. Kai XIII a. viduryje Kijevas buvo nusiaubtas mongolų – galios centras persikėlė į Vladimirą (į Rytus nuo Maskvos). Kai rusai reiškia pretenzijas į Ukrainos žemes, taip ir ukrainiečiai gali pradėti aiškinti, kad Smolenskas, Maskva, Vladimiras tai Kijevo žemės.

    Sunerimusios Lietuva ir Lenkija puikiai prisimena tris padalinimus, kai jas buvo pasiskirsčiusi Rusija, Prūsija ir Austrija. Dabar Kremlius kalą kaištį tarp lenkų ir lietuvių pasinaudodamas trumpu laikotarpiu, kai Vilnijos kraštas buvo okupuotas Lenkijos. Po 80 – ties Lenkijos dešinės politikų žūties lėktuvu prie Smolensko, suaktyvėjo “tomaševskininkai” , gaudami tam tikrą palaikymą iš Lenkijos kairiųjų, perėmusių valdžią. Ir tik dabar, bendros grėsmės akivaizdoje bandoma vienytis tam, kad atsispirti kokiai nors naujai Rusijos agresijai. Rusai negali vadinti “naši zemli” ir Karelų Suomijoje, Karaliaučiaus žemes ar Padniestrės regioną, atplėštą nuo Moldavijos. Iš buvusio Varšuvos karinio bloko šalių sovietų armija jau pasitraukė. Vokiečių kariškių šeimoms netgi namus jų tėvynėje pastatė. Ten rusų liko nedaug, tad nebus ir “skriaudžiamų rusų”. Būtų naivu, jei koks KGB majoras panorėtų atgauti savo butą kur nors Berlyne ar dar kur nors. Todėl Vokietija ir kitos Europos šalys, labiau nutolusios nuo agresyvios Rusijos imperijos jaučiasi kur kas konfortabiliau. Negaus Rusijos dujų ar naftos, pirks tas žaliavas kitur. Persitvarkymas kainuotų, tačiau Rytų imperija liktų su ilga nosimi ir galinga branduoline ginkluote. Alkanas ir ginkluotas – pavojingas gal net dar daugiau…

    Užgrobiant Krymą V.Putinui gali pavykti laikinai nukreipti visuomenės,o ypač aršių nacionalistų dėmesį “didžiule pergale” Ukrainoje. Tačiau, tik laikinai. Šalis pati save izoliuojanti nuo likusio pasaulio, pasmerkta ekonomikos blogėjimui, tad tolimesnėje perspektyvoje problemos gali dar labiau pagilėti. Tai ką tada V.Putinas darys? Naujus karinius vojažus rengs? O gal rusai pakeis savo nuomonę apie esamą režimą, kurios pagrindas imperinė diktatūra sukoncentruota į V.Putiną ir jo aplinką? Šis kelias dabartinei susiskaldžiusiai Rusijos opozicijai būtų ilgas, bet įveikiamas, jei bus tvirtai pasirinktas.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...