2012 Liepos 25

Apie kino scenarijų, pavirtusį romanu

veidas.lt

Alvydas Šlepikas – aktorius, režisierius, poetas ir prozininkas. Šįmet pasirodė pirmasis autoriaus romanas „Mano vardas – Marytė“, primenantis pokario Rytprūsių „vilko vaikų“ vargus.

„Nepatikėsite, bet rašant šį romaną galvoje vis sukdavosi Charleso Dickenso „Oliveris Tvistas“. Dar prieš pradėdamas darbą žinojau, ko noriu: knygos, kurią sugebėtų perskaityti net komiksus tevartantys paaugliai. Kai rašai apie tikrus įvykius, svarbu kruopščiai atsirinkti dokumentinę medžiagą ir sudėlioti ją taip, kad skaitytojui nereiktų pro ją „jėga brautis“. Nes jeigu tavo knygą sunku skaityti – tai anaiptol nereiškia, kad esi didis kaip Jamesas Joyce’as. Banalų meilės romaną, kurio autorius nesugeba suregzti aiškaus sakinio, irgi būna sunku skaityti“, – primena Alvydas.

Vietoj filmo – knyga

Pagrindinė veiksmo vieta – pokario Gumbinė (kitaip – Gusevas Kaliningrado srityje) romane paminėta tik kartą. Autorius prisipažįsta sąmoningai vengęs konkretybių, nes siužeto pagrindu tapo skirtinguose miesteliuose besiglaudusių „vilko vaikų“ pasakojimai. Bado prispausti vokiečių vaikai iš Rytprūsių bėgdavo prašyti duonos pas Lietuvos ūkininkus, kurių pasitaikydavo visokių – ir piktų, ir užjaučiančių. Bet kokiu atveju tų vaikų likimai buvo sužlugdyti, nes savo tikrąją tapatybę, kaip ir Maryte paverstai knygos veikėjai Renatei, daugeliui teko slėpti ilgus dešimtmečius. Netgi atradusiems savo tikruosius gimines beveik po pusės amžiaus sunkiai sekėsi gaivinti prarastus bendravimo ryšius.

Mintis kurti dokumentinį filmą apie vokiečių vaikus, pokario metais ieškojusius duonos Lietuvoje, A.Šlepikui ir kino režisieriui Jonui Marcinkevičiui kilo dar prieš penkiolika metų. Nesulaukusi paramos ir kuriam laikui apmirusi, ši idėja atgimė jau Rolando Skaisgirio vadovaujamoje „Videometroje“. Tuomet radosi ir konkretūs herojai, ir scenarijus vaidybiniam filmui. Paviešinus ketinimus, panašios patirties turėję žmonės filmo kūrėjų pradėjo ieškoti patys. Ketinto sukti filmo nėra iki šiol, užtat galime skaityti surinktais „vilko vaikų“ atsiminimais grįstą A.Šlepiko romaną „Mano vardas – Marytė“.

Autorius pasirinko pasakojimą esamuoju laiku, tačiau prisipažįsta, kad tekdavo gerokai sukti galvą, kaip nenusižengiant šiam principui perteikti praeities įvykius. Dažniausiai padėdavo daiktai: tarkim, laimingos šeimos nuotrauka ant malkinės sienos. Nėra siužete ir svarstymų apie gražią ateitį, nes ateitis badaujančių vaikų sąmonėje „susitraukdavo“ iki vienos bandelės, kurią būtina kažkaip pavogti ir suvalgyti tam, kad apskritai sulauktum rytojaus.

Kad pasakojimas neprarastų sklandžios ritmikos, kuri svarbi dvi poezijos knygas išleidusio Alvydo ausiai, buvo beveik atsisakyta tiesioginės kalbos. „Kai pats šneki už savo veikėjus, atsiranda tam tikra pasakojimo distancija, leidžianti išvengti buitinio stiliaus. Be to, nepamirškime: pagrindiniai romano herojai kalbėjo vokiškai. Vokiečių kalba Rytprūsiuose turėjo savitą specifiką, kurią šiandien būtų sudėtinga autentiškai perteikti“, – neslepia Alvydas.

Badas vijo toli

Mintis kurti filmą „vilko vaikų“ likimų motyvais niekur nedingo, nes, pasak autoriaus, toks kūrinys būtų reikalingas: tebejaučiančioje istorinę kaltę už nacizmo nusikaltimus Vokietijoje prisiminti „vilko vaikus“ vis dar nepopuliaru. Todėl jaunoji vokiečių karta apie tokius savo tautiečių likimus informuota prasčiau nei Lietuvos visuomenė. Kai literatūros skaitymuose Frankfurte Alvydas išsilavinusiems vokiečių jaunuoliams užsiminė renkantis medžiagą apie „vilko vaikus“, vienas klausytojų rimtai pasiteiravo, ar tik tai nebus nauja Tarzano istorijos versija…

Likimas iškrėtė pokštą ir pačiam romano autoriui. Tik pristatinėdamas išleistą knygą netoli gimtųjų Videniškių esančiuose Molėtuose Alvydas iš savo tetos sužinojo, kad jo paties pusbrolio žmona kilusi iš tokių pat „vilko vaikų“: jos tėvą prie Kupiškio žmonės rado pasislėpusį šieno kupetoje. Kone visą Lietuvą vargo vaikas buvo suspėjęs pereiti…

Kadangi rašydamas galvojo apie jaunuosius skaitytojus, stengėsi nesutirštinti žiaurumo aprašymų, nors visai išvengti jo neleidžia ano meto realybė. Pavaizdavęs sergantį vokietuką gelbėjančią rusų šeimą, stengėsi nesuversti kaltės vienai tautai. „Juk ne ką lengviau klojosi ir į Kaliningrado sritį sovietų valdžios perkeltiems rusų savanoriams. Į suniokotą ir išbombarduotą kraštą jie atvyko rugpjūtį, kai užsiauginti derliaus buvo nebeįmanoma. Be to, kolchozams ir sovchozams vadovavo Raudonosios armijos veteranai, apie žemės ūkį neturėję žalio supratimo, užtat įpratę tiksliai vykdyti aukštesnės valdžios nurodymus. Jei įsakyta tą ir tą pavasario dieną pradėti sėją – jie liepdavo sėti, nebodami laukuose boluojančio sniego“, – priduria Alvydas.

Serialuose pavardės neslepia

Viena recenzentė atsiliepimą apie „Mano vardas – Marytė“ pradėjo mintimi, neva sunku buvo tikėtis panašaus kūrinio iš serialų autoriaus… „Tarsi serialų kūryba būtų heroinas, ant kurio „užsisėdęs“ privalai degraduoti. Yra kolegų, kurie bendradarbiaudami serialuose tikrąsias savo pavardes slepia. Bet tokį elgesį laikau veidmainišku“, – atvirauja Alvydas.

Yra kaip yra: šiandien jo pavardę bene dažniausiai skaito ištikimi TV serialų žiūrovai. Nors „Videometros“ studijos kūrybinis direktorius pats sako tekstų serialams beveik neberašantis – dažniau juos vertinantis, o filmavimo aikštelėse dirbantis režisieriumi. Ir ne tik Lietuvoje.

Neseniai Alvydas pusmetį praleido Tbilisyje, kur filmavo TV serialą „Vyno kelias“. „Gruzijoje šis serialas tapo įvykiu. Vietiniai jo gerbėjai dažnai lankydavo filmavimo grupę su vaisiais ir čiurčchelų (ant siūlo vertų riešutų, apvoliotų iš miltų ir vynuogių sulčių virtoje masėje ir išdžiovintų) „žvakėmis“. Gruzijoje aktorių atranką rengėme tris dienas, ir kaskart sulaukdavome beveik pusšimčio stiprių kandidatų. Mat šalies valstybiniuose teatruose algos labai menkos – apie 150 larių (1 laris – 1,6 Lt). Nors vienas ryškesnių jaunosios kartos aktorių Nika Kučava, vaidinantis ir mūsų seriale, sugeba užsidirbti porą tūkstančių JAV dolerių per mėnesį. Tiek ir Lietuvoje gauna retas jo kolega“, – pasakoja A.Šlepikas.

Pats Alvydas iš Nacionalinio dramos teatro trupės, kurioje nemažai metų vaidino, pasitraukė: kaip kitaip pačiame sezono įkarštyje būtų galėjęs išvykti Gruzijon? Moderniu teatru jis neslepia esąs nusivylęs, nematantis jame nieko gyva, todėl grįžti scenon neketina. Netgi pjeses rašyti kol kas užmačių neturi. „Jei rašyčiau pjesę – tai tokią, kurioje pats norėčiau vaidinti. Joje privalėtų būti ką veikti ir aktoriams, ir režisieriui. Ir mane, kaip aktorių ir režisierių, tai sustabdo. O labiausiai erzina dramaturgai, kurie remarkose nuosekliai aiškina, kaip statyti jų pjeses, nors akivaizdu, kad šiuolaikiniai režisieriai viską apvers aukštyn kojomis. Juk jeigu dabar statomas Williamo Shakespeare’o „Hamletas“, tai visiems įdomiausia, ar yra spektaklyje monologas „Būti ar nebūti“, ar jo nėra. Moderniau, jeigu nėra“, – šypsosi Alvydas.

Horizonte – Klaipėdos sukilimas

Užtat bendradarbiauja žurnale „Literatūra ir menas“, kurį anksčiau penketą metų redagavo, ir džiaugiasi galimybe iš arti stebėti literatūros proceso pokyčius, vartyti tai, ką savaitraščiui siunčia jaunoji autorių karta. Kaip Lietuvių PEN centro atstovas rūpinasi lietuvių poezijos antologijos lenkų kalba sudarymu. Išleisti tokią antologiją dabar, kai Lietuvos ir Lenkijos santykiai tapo plačiai aptarinėjami, mūsų rašytojai sutarė kartu su lenkų kolegomis. O kada ji pasirodys, priklausys nuo lenkų vertėjų apsukrumo.

Turi Alvydas parengęs ir juokingų, gal net šiek tiek absurdiškų istorijų rinkinuką, kurio vis neprisirengia išleisti. Pamažu kaupiasi naujų eilėraščių rinktinė. O kaip su nauju romanu? „Baisu ką žadėti, bet mane traukia tiek 1923 metų Klaipėdos sukilimo istorija, tiek Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos planą subrandinusio Ernesto Galvanausko asmenybė. Nors turtingesni lietuvninkai prijungimu prie „biedniokų“ Lietuvos anaiptol nebuvo labai patenkinti, ir be kryptingų Didžiosios Lietuvos pastangų maištas Klaipėdoje vargiai būtų kilęs. E.Galvanauskas – stiprus, erudicija pasižymėjęs to meto Lietuvos politikas, kuris šiandien nepelnytai primirštas“, – teigia pašnekovas.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...