2016 Kovo 08

Emilis Subata

Vilniaus vyr. narkologas: „Valstybė serga alkoholizmu“

veidas.lt

BFL

Jūratė KILIULIENĖ

Valstybė dar tik pradeda blaivytis. Visai neseniai ji pripažino daugelį metų neigtą tiesą, bet dar nežino, ką su tuo daryti. Vilniaus priklausomybės ligų centro direktorius Emilis Subata šią situaciją prilygina iš liūno pradėjusio kilti alkoholiko būsenai. Laukia sunkus blaivėjimo kelias, nes alkoholikų šalyje tiek, kiek gyvena Klaipėdoje, – daugiau nei 150 tūkstančių.

– Kilnoti taurelę, tėtukas grįžo linksmas, piktnaudžiauti alkoholiu. Ar jums neatrodo pernelyg švelni ta leksika, kurią renkamės kalbėdami apie besaikį alkoholio vartojimą? Ar apskritai suvokiame, kokio masto tai problema?

– Tik pastaraisiais mėnesiais, kai įvyko tos tragedijos (Kražių žudynės, Saviečių kaime į šulinį sumesti vaikai – J.K.), visuomenė pradėjo suvokti, kokio masto problemą turime. Visa valstybė serga alkoholizmu – iš dalies man tai analogija su sergančiais žmonėmis. Jie labai ilgai neigia ligą, nepripažįsta, kad negali suvaldyti situacijos. Supratimas atsiranda tik įvykus didelėms nelaimėms. Valstybės mastu lygiai tas pats: 25 metus ši problema buvo ignoruojama, tarsi nematoma, dabar pradėta suvokti, kaip tai rimta ir kad reikia kažką daryti.

O vartojami terminai rodo, kad alkoholizmas nėra suprantamas kaip liga, daugelis traktuoja jį kaip lengvabūdiškumą, pasileidimą, moralinį silpnumą. Kai žmogus nekontroliuoja alkoholio vartojimo ir kenkia sau bei kitiems, tai yra ligos simptomai, bet visuomenėje manoma kitaip. Kiekviena liga, taip pat ir ši, progresuoja, negydoma ji gali baigtis liūdnomis pasekmėmis.

– Kada alkoholizmas pradėtas laikyti liga ir atsirado būdų jam gydyti?

– Priklausomybė kaip liga pradėta pripažinti tik praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje. Neseniai, bet per tą pusę amžiaus ji intensyviai tyrinėta, atlikta labai daug mokslinių tyrimų, aprašyti simptomai, eiga. Iki to laiko priklausomybė buvo laikoma labiau yda, o ne liga, ir daugelis žmonių iki šiol taip tebemano.

Pirmasis alkoholizmą kaip ligą įvardijo vienas žymiausių šios priklausomybės tyrinėtojų Nyderlandų mokslininkas Elvinas Mortonas Jellinekas. Knygoje „The Desease Concept of Alcoholism“ („Alkoholizmo kaip ligos suvokimas“), kurioje jis suformulavo savo teoriją, rašoma ir apie lietuvius.

Mokslininkas ieškojo priežasčių, kodėl vienose Amerikos emigrantų bendruomenėse išsivysto priklausomybė, o kitose ne, ir padarė išvadą, kad tai labai priklauso nuo jų kultūros. Lietuviai, turintys gausaus alkoholio vartojimo įprotį, buvo paminėti kaip viena iš tų neatsparių tautų, kurių priklausomybė emigracijos sąlygomis vystosi.

– Bet mums įprasta kildinti save iš blaivininkų – tokie buvo ir Vytautas Didysis, ir Jogaila. Argi girtavimo „kultūra“ į Lietuvą nėra atnešta sovietinių okupantų?

– Gal tai žeidžia lietuvių savimonę, bet Lietuvoje alkoholis labai didelė problema buvo visuomet, pradedant viduramžiais.

Kryžiuočių kronikose aprašoma, kaip lietuviai savaitėmis geria alų. Mykolo Lietuvio 1550 m. traktate „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ lietuviai stipriai kritikuojami, nes, palyginti su kitomis tautomis, labai gausiai vartoja alkoholinius gėrimus.

1818 m. pasirodė garsaus Vilniaus gydytojo Jokūbo Šimkevičiaus veikalas apie girtuoklystę, kuriame teigiama, kad Lietuvos kaimas visiškai prasigėręs. Galų gale Motiejaus Valančiaus blaivybės iniciatyvos nebūtų galėjusios atsirasti šalyje, kurioje alkoholio problemos nebuvo.

Taigi lietuviai visais laikais buvo linkę į didelį girtavimą. Ir tai nieko nuostabaus, nes visas regionas – Rusija, Lenkija – buvo toks pat. Bet sovietinės okupacijos metai, be jokios abejonės, šias problemas tik padidino. Daugelis žmonių neteko savo ūkių, prarado žemes, buvo atkirsti nuo tradicijų – tai lėmė lūžį tautos sąmonėje. O kur dar girtavimo tradicijos darbovietėse, šeimose.

– Gal galėtumėte detaliai papasakoti, kas vyksta geriančio žmogaus organizme. Kuris organas, kokios organizmo reakcijos skelbia nuosprendį, kad riba jau peržengta – žmogus tapo alkoholiku?

– Biologinis pagrindas yra smegenyse. Tam tikrose jų struktūrose sutrinka neuromediatorių, cheminių medžiagų, kurios perduoda impulsą iš vieno neurono į kitą, veikla. Smegenyse yra pasitenkinimo centrai, atsakingi už alkio jausmą ir malšinimą, taip pat ir troškulio, kitų funkcijų, garantuojančių žmogaus, kaip biologinio gyvūno, išlikimą. Alkoholis veikia tuos malonumo centrus, dažnai vartojamas jis sutrikdo medžiagų apykaitą, gali formuotis toks pat alkoholio poreikis, koks kyla jaučiant troškulį ar alkį.

Pagrindinis biologinius pakitimus signalizuojantis rodiklis, reiškiantis ligos pradžią, – vartojamo alkoholio kontrolės susilpnėjimas arba praradimas. Sveikas žmogus jį vartodamas gali laiku sustoti, nes žino, kad išgėrus per daug gali būti nemalonumų – ar finansinių nuostolių, ar elgesio sutrikimų, kai įsiveliama į muštynes, sėdama prie vairo išgėrus ir panašiai. Šį simptomą puikiai iliustruoja palyginimas su automobiliu, kurio stabdžiai netvarkingi. Jis gali sustoti, bet atsitinka ir taip, kad stabdžiai neklauso, ir tada patiriama avarija su skaudžiais padariniais.

Vartojimo nebeįstengiantis kontroliuoti žmogus kitą dieną ne viską prisimena, jis jaučia nerimą ar kaltės jausmą, kad praėjusį vakarą netinkamai elgėsi, išleido per daug pinigų, buvo nemandagus ir panašiai. Tai irgi ligos pradžios simptomas.

– Ar iš tiesų būna taip, kad kažkas gali ilgai ir dideliais kiekiais gerti, bet netapti alkoholiku? Kodėl vieni suserga, o kiti ne?

– Kuo labiau aplinkoje paplitęs alkoholio vartojimas, tuo daugiau žmonių patiria riziką susirgti. O jei kalbame apie individualų lygį, svarbiausią žodį taria genetika. Tai, ar gėrimas prives prie ligos ir kaip greitai tai atsitiks, net 60 proc. lemia žmogaus genai.

Biologinių tėvų alkoholikų vaikams rizika susirgti priklausomybe nuo alkoholio yra 3–4 kartus didesnė. Tai parodė rimtos studijos, kai buvo stebimi tokių tėvų vaikai, įvaikinti kitų šeimų ir jose augę, t.y. atliktos atmetus socialinį faktorių.

– Atsisakyti alkoholio iš tiesų sunku ar tai tik dar vienas mitas, patogus jo vartotojams? Juk susirgęs, pavyzdžiui, diabetu žmogus tiesiog ima ir pamiršta saldumynus, neprašydamas nei užuojautos, nei medikų pagalbos. Tad kuo ypatingas alkoholizmas?

– Terminas „alkoholizmas“ dabar mediciniškai nebevartojamas. Pagrindinė diagnozė, su kuria mes dirbame, yra priklausomybės nuo alkoholio sindromas. Kitas sutrikimas – alkoholinės abstinencijos būklės.

Jeigu žmogus keletą dienų vartoja alkoholį ir staiga nutraukia, atsiranda abstinencija. Kamuoja širdies plakimas, prakaitavimas, nemiga, drebulys, baimė, nerimas, išgėrus tam tikrą kiekį alkoholio trumpam palengvėja, bet kai organizmas jį suskaldo, simptomai vėl grįžta. Medikų uždavinys – skiriant vaistų padėti žmonėms, kurie patys negali išeiti iš daugelį dienų ar savaičių trunkančių užgėrimų, išeiti iš šių būklių.

Abstinencijos būklė gali komplikuotis į alkoholinę psichozę, kai sutrinka paciento orientacija vietoje ir laike, jis girdi balsus, mato haliucinacijas. Sąmoningumą praradusį žmogų reikia guldyti į izoliuotą skyrių, kad jis nepakenktų sau arba kitiems.

Priklausomybės nuo alkoholio sindromas yra lėtinė liga, kai pagerėjimo laikotarpius keičia atkryčiai. Ji dažniausiai trunka daugelį metų, kartais ir iki gyvenimo pabaigos.

– Alkoholizmas – neišgydomas, tapęs alkoholiku, juo ir liksi?

– Kaip ir kitose medicinos srityse, viskas priklauso nuo ligos etapo. Jei žmogus dar  pradiniame etape pakeičia įpročius, su gydytojų pagalba alkoholizmas, galima sakyti, išgydomas. Jei pacientas pasiekęs vidurinį etapą, jis galės grįžti į normalų gyvenimą, bet turės visiškai atsisakyti alkoholio. Trečiasis etapas, kurį galima būtų prilyginti terminalinei bet kurios ligos stadijai, tarkim, ketvirtos stadijos onkologinėms ligoms, pagydomas labai sunkiai, įmanoma tik paliatyvi slauga.

Priklausomybė yra klastinga liga. Alkoholio poreikis tampa vyraujantis, svarbesnis negu tėvai, vaikai, darbas, pomėgiai, sveikata. Visas mąstymas performuojamas taip, kad žmogus toliau galėtų vartoti gėrimus. Tie, kurie bando sustabdyti, tampa priešais. Tad jis iš lėto netenka darbo, šeimos, lieka vienišas. Progresuojant ligai žmogus miršta dėl įvairių priežasčių – kepenų cirozės, nelaimingų atsitikimų, traumų, infarkto ar insulto, kuris ištinka esant abstinencijos būklei.

Tačiau kartais žmonės, patyrę itin katastrofišką psichologinę ir fizinę būseną, nusprendžia tapti blaivininkais. Jeigu tai labai stipri asmenybė su labai stipria valia ir aiškiu mąstymu, atskirais atvejais įmanoma visiškai atsisakyti alkoholio. Bet tai labai reti atvejai.

– Nors liga nepagydoma, klastinga, jūs vis dėlto ją gydote, būna, kad ir išgydote. Kaip tai vyksta?

– Saugiai išvedus iš abstinencijos būklės, kitas etapas yra atkryčių prevencija, tada koncentruojamasi į elgesio keitimą. Kai pacientas dešimt ir daugiau metų visas savo emocines būsenas įpratęs reguliuoti alkoholiu, jo atsisakius reikia išmokti kitais būdais tvarkytis su nerimu, stresu, galų gale išmokti blaiviam džiaugtis, švęsti – suformuoti naujus gyvenimo įgūdžius. Kaip ir metant svorį būna sunku, nes reikia laikytis dietos, skaičiuoti kalorijas, o alkoholikui reikia taikytis prie naujų elgesio modelių.

Yra ir vaistų, kurie taip pat gali padėti. Vieni įjautrina organizmą alkoholiui, išgėrus kad ir bokalą alaus žmogų pykins, kris spaudimas, išmuš raudonis. Kiti mažina potraukį, užgėrimų recidyvų tikimybę.

Taigi būdų yra, bet bėda ta, kad apie gydymą, ne tik apie pačią ligą, visuomenėje prikurta daug mitų. Dabar daugelis savivaldybių tarsi norėtų spręsti šią problemą, bet kas vyksta? Gyventojai susodinami į autobusiuką, vežami į gydymo įstaigą, kur jiems atliekamas kodavimas.

Šis būdas nėra aprobuotas kaip gydymo metodas, mes jo nemokome nei studentų, nei rezidentų. Tai apgaulė. Žmogui suleidžiama kažkokių neutralių vaistų ir pasakoma, kad jei per šešis mėnesius jis išgers bent lašą, bus paralyžiuotas, apaks, numirs. Tai niekuo nepagrįsti gąsdinimai.

Nepaisant to, Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) kodavimą yra įtraukusi į… mokamų paslaugų sąrašą, o savivaldybės jas apmoka. Šis fenomenas būdingas tik posovietinei teritorijai. Sovietų Sąjungoje, totalitarinėje valstybėje, baimė buvo svarbiausias įrankis reguliuojant piliečių elgesį – kodavimas užsiliko nuo tų laikų.

Kadangi per 25 metus neskirta dėmesio psichologų, socialinių darbuotojų, kurie pacientams padėtų adaptuotis, darbui, nebendradarbiaujant sveikatos priežiūros įstaigoms ir vaiko teisių apsaugos skyriams, mitas, kad kodavimas gali padėti, tebėra gyvas. Jis trukdo adekvačiai spręsti problemą. Kodavimo poreikis yra didžiulis. „Google“ paieškos sistemoje įrašę, pavyzdžiui, „alkoholizmo gydymas“, iškart gausite bent dešimt privačių tuo užsiimančių įstaigų. Joms tai lengvi pinigai.

– Ar nuo šių problemų labiau apsaugoti aukštesnio intelekto žmonės? Ar juos  paprasčiau gydyti, išgydyti?

– Aštrus intelektas, domėjimasis, kas vyksta sergant ir bandant įveikti problemą, yra geras faktorius kaip ir bet kurios kitos ligos atveju.

Bet yra ir vienas sunkumas. Kuo žmogaus socialinė padėtis, intelektas aukštesnis, tuo jam labiau gėda kreiptis dėl gydymo. Situacija pamažu keičiasi, bet dar neseniai žmonės labai bijojo, kad paaiškės, jog serga. Jungtinėse Valstijose šias baimes padėjo įveikti buvusi pirmoji ponia Betty Ford, įkūrusi prabangų cen­trą priklausomybėms gydyti. Atsidurti ten tapo prestižo reikalu, mada, žmonės nustojo gėdytis savo ligos.

Lietuvoje to nėra. Daugelis aktorių, atlikėjų, kuriuos kamuoja priklausomybės, gydosi pas mus, kartu su kitokiu kontingentu. Būtų didelis pliusas, jei sudarytume tinkamas sąlygas aukšto intelekto, žinomiems žmonėms.

Bet pokyčiai visuomenėje vyksta. Tai, kad trys Seimo nariai (Rokas Žilinskas, Egidijus Vareikis, Naglis Puteikis – J.K.) prisipažino esantys priklausomi nuo alkoholio, sėkmingai šias problemas išsprendę, skleidžia labai teigiamą pavyzdį. Po truputį formuojasi nuomonė, kad gydyti priklausomybę, prisipažinti, kad esi perėjęs gydymo kursą, yra madinga.

Tai padeda visuomenei suvokti, kad priklausomybė yra liga, kad reikia gydytis keičiant savo elgesį, psichologiją ir šios pastangos nėra beviltiškas dalykas. Dalis visuomenės priklausomus asmenis tapatina su konteinerių kontingentu ir benamiais, bet jie yra tik paskutinė stadija po 20 metų ligos. Pavyzdžiai priverčia suklusti, nes sergančių gali būti tarp mūsų pačių bendradarbių, giminaičių.

 

– Jei paprašyčiau nupiešti tipinio alkoholiko portretą, koks jis būtų?

– Manau, kad tai neįmanoma. Alkoholikas gali būti ilgametis valstybės tarnautojas, dirbantis ministerijoje, iš sudėtingų situacijų išsisukantis su nedarbingumo lapeliais ar kolegų pagalba. Kartais portaluose pasirodo žinučių, kad rado valdininką miegantį girtą savo kabinete. Tai ilgalaikės ligos netikėta komplikacija, dėl kurios jis pasmerkiamas, išmetamas iš darbo. Iš tiesų bendradarbiai turėjo rūpintis juo anksčiau, užuot leidę slysti į dugną.

Ir šalia tokio ligonio – į tą patį portretą neįtelpantys tam tikrą degradacijos lygį pasiekę žmonės, kurių smegenys pažeistos alkoholio, labai riboto intelekto ir galimybių.

– Kodėl rezultatų duoda tik paties žmogaus noras, o prievarta priklausomybės atveju – beprasmė?

– Yra ne visai taip. Motyvacinis procesas gali prasidėti anksčiau. Žmogus gali neigti ligą, bet jis, tarkim, daro pravaikštas darbe. Darbdavys gali iškelti sąlygą: arba atleidimas iš darbo, arba mėnesio trukmės gydymo kursas. Didelė tikimybė, kad per mėnesį žmogus pripažins turintis priklausomybę, pakeis savo nuostatas ir elgesį. Taigi ligos suvokimas atsiranda gydymo metu, ne prieš kreipiantis. Analogiškų situacijų būna ir šeimose, kai vienas iš sutuoktinių pasiūlo rinktis: skyrybos arba gydymasis.

Pagrindinis dalykas – užtikrinti kontaktą tarp žmonių, kuriems reikalinga pagalba, ir specialistų.

– O ar yra medicininis apibrėžimas to dugno, kurį esą būtina pasiekti norint atsispirti ir pradėti lipti aukštyn?

– Tai pasenusios nuostatos. Jos suformuotos anoniminių alkoholikų dar praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Įdomu tai, kad jie intuityviai, būdami ne specialistai, priklausomybę pripažino liga, vertino ją kaip tuo metu mokslininkų atrastą alergijos reiškinį. Nuo to laiko atsirado daug psichologinių technikų – ir motyvacinis interviu, ir kognityvinė elgesio terapija, kitos, leidžiančios dirbti su žmogumi, kai jis dar tik pradeda slysti žemyn.

Daugelyje šalių tą daro šeimos gydytojai. Tarkim, pamatęs, kad paciento aukštas kraujospūdis, gydytojas klausia, kiek praėjusią savaitę jis išgėrė alkoholio, o įvertinęs atsakymą pasiūlo mažinti kiekį.

Anksčiau manyta, kad tokius pacientus reikia pabarti, pagąsdinti, ir tai suveiks. Remiantis dabartinėmis technikomis leidžiama žmogui racionaliai įvertinti alkoholio vartojimo riziką. Daugelis sugeba suvokti, kad per didelis kiekis pablogins sveikatą, nuotaiką, šeimos santykius, pakenks darbui, ir sugeba jį sumažinti, o nepavykus – ir visiškai jo atsisakyti. Lietuvoje tokios pagalbos mažai, bet SAM planuoja šias intervencijas daryti.

– Kiek valstybės biudžetui atsieina vieno žmogaus gydymo kursas jūsų vadovaujamoje įstaigoje?

– Abstinencijos gydymas stacionare kainuoja apie 30 eurų per dieną. Mėnuo – beveik tūkstantis eurų. Prieš tai dar reikia nutraukti abstinenciją, savaitė kainuoja 200 eurų. Taigi vieno žmogaus paketą sudarytų 1–1,5 tūkst. eurų. Tai ekonomiškas gydymas, nes jeigu žmogus nekeičia elgesio, anksčiau ar vėliau atsiduria reanimacijoje, traumatologijos skyriuje, o ten išlaidos gerokai didesnės.

Jei kalbėtume apie pradinius gydymo būdus, taikomus ambulatoriškai, mėnesio konsultacijos kainuoja 60, vaistai – 20 eurų.

– Kokia dalis pacientų, baigusių gydymą jūsų įstaigoje, įstengia pradėti blaivų gyvenimą?

– Imdami vidurkį tų pacientų, su kuriais dirbome pagal Minesotos programą, sakome, kad apie 50 proc. jų metus bus remisijos būklės, nevartos alkoholinių gėrimų. Likusieji skyla į dvi dalis: vieniems pagerėjimas nebūna stebimas, kitiems būna atkryčių, bet bendrai imant tarpai tarp ligos epizodų būna ilgesni.

Šiame centre per metus ambulatoriškai gydome apie 4 tūkst., stacionare – apie tūkstantį žmonių.

– Kalbant apie alkoholizmo mastą šalyje minimi skirtingi skaičiai. Gal jūs turite realų vaizdą, kiek žmonių kenčia nuo šios priklausomybės?

– Lietuvoje yra per 50 tūkst. oficialiai sveikatos įstaigose registruotų priklausomų nuo alkoholio žmonių. Bet ši statistika nėra tiksli, nes dauguma sergančiųjų priklausomybe kreipiasi į įvairias privačias įstaigas – jų taip pat gali būti 50 tūkst., ir dar tiek pat nesikreipia niekur. SAM pateikiamas skaičius yra 150 tūkst.

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) tyrimų duomenimis, Lietuvoje kas dešimtas vyras ir kas penkiasdešimta moteris yra priklausomi nuo alkoholio.

Kokia dinamika? Turėdamas omenyje situaciją mūsų kaimuose manyčiau taip: kiek priklausomų nuo alkoholio asmenų išmiršta, tiek pat jų vietoje atsiranda naujų. Bet kalbėti apie tikslesnes tendencijas sunku, nes Lietuvoje priklausomybės nuo alkoholio dinamika netiriama. Stebimas tik narkotinių medžiagų vartojimas, kas ketverius metus pagal patikimas metodikas atliekant tyrimus.

– PSO duomenimis, 2014 m. pagal alkoholio vartojimą buvome treti pasaulyje – Lietuvoje vienam žmogui tenka 15,4 litro gryno alkoholio per metus. Toks aukštas rodiklis užfiksuotas pirmą kartą. Ar jūs, kaip gydytojas, įžvelgiate to priežastis?

– Didžiausią kiekį išgeria būtent mūsų tikslinė grupė – priklausomi nuo alkoholio asmenys, jiems tenka po 0,7–1 litrą degtinės per parą. Nesistebėkite, net vienas žymus žmogus, dabar nebevartojantis, viešai yra prisipažinęs, kad per dieną išgerdavo butelį degtinės. Kadangi Lietuvoje yra labai daug nuo alkoholio priklausomų žmonių, tai tiek ir išgeriama.

Valstybė ką tik suvokė problemą, dabar turėtų būti veiksmas. Dauguma savivaldybių pripažįsta, kad alkoholizmas yra viena rimčiausių jų problemų, bet neturėdamos gairių elgiasi kaip išmano – sodina į autobusiukus ir veža koduoti. Tokios iniciatyvos tikrai nėra pačios geriausios, nors vienam kitam tai ir padeda.

Savivaldybių mobilios vaiko teisių priežiūros specialistų komandos lanko problemines šeimas, tikrina jų gyvenimo sąlygas, paskui sprendžia dėl socialinių pašalpų, rekomenduoja gydytis. Taigi savivaldybės turi gerosios praktikos, bet priklausomybių atveju jos nežino, ką daryti, kaip su tuo tvarkytis.

Valstybės mastu irgi tik dabar pradėta diskutuoti, svarstoma, ar taikyti priverstinę hospitalizaciją, ar ieškoti galimybių kompensuoti vaistus ir t.t. Bet nėra jokios koordinuojančios institucijos, jokio veiksmų plano. Kalbama apie tai, kad reikėtų mažinti prieinamumą, riboti reklamą. Toks suabsoliutinimas – meškos paslauga, nes sudaroma iliuzija, kad problema išsprendžiama labai paprastai, tiesiog uždraudžiant, ribojant. Ir pamirštant, kad daugybė žmonių turi priklausomybę, gyvena socialinėje atskirtyje, augina vaikus, kad būtina skubiai imtis problemos savivaldybių lygmeniu.

– Koks jūsų paties santykis su alkoholiu?

– Nesu visiškas abstinentas, stengiuosi labai riboti gėrimus, neviršiju mažai rizikingo vartojimo.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...