2016 Sausio 17

Veido archyvas

Alkoholis toliau žudo lietuvius

veidas.lt

Shutterstock

 

Priklausomybė. „Artimųjų prašymai liautis gerti dėl priklausomybės kenčiančiam asmeniui dažnai skamba kaip daug kartų girdėtas fonas, neturintis jokio reikšmingo svorio“, – tikina pats prieš aštuonetą metų kunigystę ir aplinkinių pasitikėjimą dėl priklausomybės praradęs kunigas Kęstutis Dvareckas.

Laiku atsitiesęs ir „Caritas“ priklausomų asmenų bendruomenę „Aš esu“, skirtą panašaus likimo žmonėms, įkūręs Kęstutis šiandien atsakingas už daugiau nei dviejų dešimčių žmonių likimus.

„Simboliška, kad mūsų bendruomenė įsikūrusi virš šarvojimo salės“, – pokalbį apie priklausomybes, kurios dažną ir atveda prie ribinių situacijų, pradeda šeštus metus nuo alkoholio, psichotropinių vaistų ar narkotinių medžiagų vartojimo besivaduojantiems asmenims padedantis kunigas.

Pirmą pusmetį jo įkurtos bendruomenės gyventojams pagalbą ir reabilitaciją teikia dvylikos profesionalių specialistų komanda (psichiatrai, psichologai, dvasininkai, socialiniai darbuotojai ir pan.), po to laukia integracijos programa, padedanti sugrįžti į visuomenės gyvenimą. „Perėję reabilitacijos ir integracijos etapus žmonės privalo pradėti legaliai dirbti, susidurti akis į akį su antstoliais, paliktomis skolomis“, – pasakoja pats šiuos etapus įveikęs dvasininkas.

Paklaustas, kokios priežastys atveda žmones į šiuos laikinuosius namus, K.Dvareckas mini dažnai tik išoriškai patogų, tačiau giliai viduje daug nusivylimų slepiantį visuomenės gyvenimą. Bėgdami nuo vidinių konfliktų, jo nuomone, žmonės kurį laiką gyvena gana neblogai, tačiau ilgainiui tampa per sunku, tuomet ir suklumpama.

Kaip veiksnius, prisidedančius prie priklausomybių klestėjimo, pašnekovas mini nepakankamą asmens savivertę ir darboholizmą. Lietuvoje, jo vertinimu, tai ypač paplitę: „Daug ir kruopščiai dirbantys asmenys įprastai užgeria savaitę, o paskui jiems vėl nieko neprikiši: pavyzdingi, geri, bet gyvenantys jau su slegiančiu kaltės jausmu.“

Didžioji dalis asmenų bendruomenės duris praveria nebeturėdami kur eiti, kitus priverčia artimieji, tačiau, kaip tikina K.Dvareckas, šiuo atveju svarbu, kad žmogus pokyčių norėtų pats dėl savęs.

„Retai kur dar prie pietų stalo pamatysite tokio skirtingo socialinio sluoksnio žmonių. Didžioji jų dalis turi aukštąjį išsilavinimą: gydytojai, aukšto rango pareigūnai, kunigai, mokytojai, menininkai, taip pat ir socialiai pažeidžiami asmenys – našlaičiai, kaliniai“, – apie priklausomų asmenų bendruomenę pasakoja kartu su ja gulantis ir keliantis kunigas.

Paklaustas, ką tokio reikėtų pasakyti artimam, nuo vienokios ar kitokios priklausomybės formos kenčiančiam asmeniui, kad jis pasiryžtų susiimti ir keistis, pašnekovas sako turintis blogų žinių. „Nuliūdinsiu, bet artimųjų žodžiai priklausomybę patiriančių asmenų neveikia. Ko tik nebūna išbandę šeimos nariai, pradedant grasinimais, kad namo neįleis, baigiant meilės prisipažinimais… Liūdna, bet tai nedaro jokio poveikio. Priklausomybę patiriantiems asmenims šeimos narių žodžiai skamba kaip fonas: nors ir grasina neįsileisti girto į namus, naktį vis tiek duris atrakina, o ryte sultinio įpila, drabužius išplauna ir išlygina, tai kodėl turėčiau negerti?“

Taigi iš kunigo lūpų nuskamba šiek netikėta ir šokiruojanti išvada: būtent netinkamas šeimos narių elgesys ir gali leisti artimo žmogaus priklausomybei tarpti daugelį metų. Siekiant tai pakeisti, jau kuris laikas dirbama ir su priklausomų asmenų artimaisiais (tarkime, alkoholizmu sergančių žmonių artimųjų ir draugų bendrija „Al-Anon“ vienija panašaus likimo žmones, kurie gauna žinių ir patarimų, kaip gyventi šalia girtaujančių asmenų, keisti savo, o laikui bėgant – ir jų elgseną). Taigi kartais pakeliui link norimo pokyčio reikia visai nedaug: pasirūpinti savimi ir liautis aptarnauti girtaujantį asmenį.

Iliustruodamas šį teiginį K.Dvareckas pasakoja apie vieną motiną, kuri daug metų kentė į narkomanijos liūną įklimpusio sūnaus psichologinį ir fizinį terorą: „Jai negelbėjo niekas, todėl nusprendė įsiklausyti į mūsų bendruomenėje išgirstą patarimą – nustojo skalbti ir gaminti valgį. To pakako, kad sūnus susierzintų ir išjudėtų.“

Pašnekovo teigimu, gyvendamas su sergančiu asmeniu ilgainiui ir pats imi elgtis liguistai: prisiimi atsakomybę už jo žodžius, veiksmus ir pan. Blogiausia, ką artimas žmogus gali padaryti, yra gesinti pasekmes. Pavyzdžiui, įvykus eismo įvykiui gelbėdama neblaivų vairuotoją žmona sutinka prisiimti atsakomybę ir praranda savo vairuotojo pažymėjimą, o vyrui toliau sudaromos sąlygos sėkmingai girtauti. Todėl tikėtina, kad ir ateityje jis sės prie vairo neblaivus.

Nuo priklausomybės kenčiančiam asmeniui ir taip sunku (toks asmuo sunkiai susieja savo pasirinkimą su pasekmėmis, taigi jei žmogus buvo atleistas iš darbo, tikėtina, jog tvirtins, kad į jo vietą buvo pasodintas vadovo pažįstamas; jei prarado teises – sakys, kad policija be reikalo prisikabino ir pan.), o jei dar artimieji darys meškos paslaugą, žmogus įstrigs ilgam.

Viena didžiausiu bėdų, pasak K.Dvarecko, ta, jog kalbėdami su priklausomybę patiriančiais asmenimis sveiki visuomenės nariai nenori suvokti, kad šie serga. „Dažnai nusiviliama, nes žmogus pažadėjo negerti, o vis tiek nesiliauja… Gal jis ir stengėsi, bet juk negali kaltinti sergančiojo. Deja, didžioji dalis artimųjų to nesuvokia“, – apibendrina pašnekovas ir priduria, jog ilgą laiką žmogui vartojant psichotropines medžiagas ar alkoholį pažeidžiamos smegenys, o tam, kad jos atsigautų, reikia laiko.

Septintus metus Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ laikinuosiuose namuose dirbanti psichologė Elžbieta Malūnavičienė antrina, kad smegenyse formuojantis naujiems įpročiams (žinome, kad negalime eiti per gatvę degant raudonai šviesoforo šviesai, bet ne visada šių taisyklių laikomės) natūralu prisiminti ir senuosius, taigi atsiranda rizika paslysti (tai patiria apie 80 proc. iš priklausomybių besivaduojančių žmonių), bet niekada nevėlu sugrįžti į pratęsti gydymą.

Žinant, kad mūsų šalyje vienam šalies gyventojui per metus vidutiniškai tenka 15,2 litro alkoholio, aiškinti, kodėl tiek daug žmonių patiria psichikos ir elgesio sutrikimų, lyg ir nebereikia.

Kaip pastebi Valstybinio psichikos sveikatos centro Priklausomybės ligų skyriaus psichologė Lina Ignatavičiūtė, Lietuvoje alkoholizmo problema gerokai didesnė, nei atskleidžia statistika: „Kadangi priklausomybė vystosi gana ilgai, jau kuris laikas pastebima itin niūri tendencija: nuo priklausomybių kenčiantys asmenys, net ir patirdami psichozes, nesikreipia į medikus (siekia, kad neliktų įrašų asmens medicinos bylose), taigi su egzistuojančia problema užsidaroma namie, o tai labai pavojinga.“

Kaip matyti iš Lietuvos statistikos duomenų, šalies kaimuose prasigėrusių asmenų problema, priešingai, nei įprasta manyti, šiandien gerokai mažesnė nei mieste. Specialistai linkę tai aiškinti mažesniu alkoholio prieinamumu (parduotuvės įsikūrusios atokiau nuo gyvenviečių, darbo laikas neprilygsta didiesiems prekybos centrams), o mieste panašių sunkumų nekyla.

Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkės pavaduotojas Antanas Matulas mano, kad ši praktika itin pasiteisintų ir mieste. Dar labiau apribojus alkoholio prekybą iki tam tikros valandos ir pardavinėjant jį tik tam skirtose, specializuotose parduotuvėse, tikėtina, mažėtų geriančių ir priklausomybių bei psichozių šiandien dėl to patiriančių asmenų.

Kaip „Veidą“ patikino jau penkerius metus nuo tėvo alkoholizmo kenčiantis sūnus (redakcijai vardas žinomas), tokių sprendimų labai reikia. Pasakodamas savo istoriją pašnekovas atskleidė, kad jo gimdytojas jau seniai ir vairuotojo pažymėjimo netekęs, bet jam tai nėra kliūtis, trukdanti nusipirkti alkoholio, – juk galima nuvažiuoti ir dviračiu. „Visos šeimos šventės ir ypatingesnės progos baigiasi jo psichozėmis. Nebeturime kantrybės nei mama, nei aš. Kartais net laukiame, kad užgertų ir eitų miegoti“, – prisipažino jaunuolis.

Tokių istorijų, kunigo K.Dvarecko teigimu, Lietuvoje ne viena ir ne dvi: „Kai kada antrai pusei toks sutuoktinio įprotis net patogus: galima apžaisti, kad neištaškytų viso šeimos biudžeto, o kai išsiblaivo, vėl jaučiasi kaltesnis už kaltą, neturi šeimoje jokio balso, taigi labai patogu. Per mano darbo praktiką yra pasitaikęs ne vienas atvejis, kai iš alkoholizmo liūno išlipusį sutuoktinį žmona paliko ir išėjo ieškoti kito vargšiuko.“

Ieškant atsakymų, kokios gi priežastys verčia lietuvius tapti alkoholio vergais, priežasčių galima rasti daugiau nei vieną. Kad ir ką kaltintume – sovietmečio palikimą, visuomenės susvetimėjimą ar negebėjimą perlipti per sustabarėjusius kompleksus, nepaneigsime, kad dažną lietuvį nuo lopšio iki kapo duobės lydi alkoholis. Tik jo pavartojus atsiranda iki tol neturėtos drąsos išreikšti jausmus, pabendrauti ir pan.

Ilgą laiką su priklausomybėmis dirbęs psichologas Arūnas Žiedelis alkoholizmą apibūdina kaip lėtinę, progresuojančią ir mirtį sėjančią visuomenės ligą. „Jei žmogus pats savyje neranda motyvacijos, ir specialistas mažai kuo padės, todėl kartais norint atsitiesti būtina pasiekti dugną“, – apie akis badančią savižudybių ir psichozių statistiką Lietuvoje kalba specialistas.

Paklaustas, kokiomis mintimis tuo metu vaduotis tokio žmogaus šeimos nariams, psichologas primena, kad ne visuomet reikia kankintis drauge: „Svarbu, kad prisimintumėte, jog kiekvienas jūsų pasirinkimas turi savo kainą. O jei ryžotės, neturėtumėte užsidaryti su šia problema vienumoje – galima jungtis į savipagalbos ir palaikymo grupes nuo priklausomybių kenčiantiems artimiesiems ir pan.“

O štai gerai žinomas gydytojas toksikologas dr. Robertas Badaras, ne vieną ištraukęs iš mirties nagų, kalba apie genetinę alkoholizmo priežastį. Galbūt ji ir neturi lemiamos įtakos, bet šis veiksnys neabejotinai labai stiprus. „Jei žmogus turi įgimtą polinkį, užtenka gyventi netvarkingai, ir bėdos prasidės. Kaip žinome, priklausomybė – menkos savivertės liga. Taigi ir susirgimo priežasčių visa kupeta“, – tikina specialistas. Tačiau jis, kaip ir dauguma kalbintų „Veido“ ekspertų, mano, kad netrukus Lietuvą pasieks nauja priklausomybių banga, kurią sukels psichotropinių vaistų vartojimas.

JAV jau niekas nebekalba apie narkomaniją – netrukus ir Lietuva tai pajus. Nors jau ir šiandien esama atvejų, kai nuo priklausomybių gydomam pacientui per dieną paskiriama išgerti iki 14 tablečių.

Paklaustas, kas tokio blogo buvo nutikę, kad teko gerti tiek vaistų, žmogus mini jautęs kaltę, nerimą ir gėdą. Bet kas to nejaučia? Taigi kai kada tenka ieškoti, kas išplautų žmogaus organizmą nuo per didelių vaistų kiekių.

VU Farmakologijos katedros lektorius farmakologas Kostas Ivanauskas sutinka, kad jau kuris laikas lietuviai suvartoja nepaprastai didelį kiekį vaistų (vien 2009–2013 m. laikotarpiu antidepresantų vartojimas šalyje išaugo apie tris kartus). Nieko keista, nes medikai savivaliauja išrašydami receptus, todėl Lietuva pagal antidepresantų vartojimą lenkia kaimynines Estiją ir Latviją.

Raminamųjų vartojimo skirtumus sako pastebintis ir K.Dvareckas: „Anksčiau per laidotuves žmonės stovėdavo nuo ašarų šlapiomis akimis, o šiandien žiūri apspangusiu žvilgsniu. Vaikai, norėdami gero, po tėvo mirties prigirdo motiną raminamųjų, taigi tiek laidotuvių procesą, tiek gedėjimą ji tarsi prasapnuoja, o kai pradeda busti, pasijunta vienui viena: nebėra kam nei paguosti, nei ašaros nušluostyti.“

Paklausti, kas gelbėtų Lietuvai artimiausiu metu mėginant išbristi iš alkoholizmo ir kitų priklausomybių liūno, „Veido“ skaitytojų apklausoje dalyvavę asmenys mini alkoholio prekybos ribojimą (39.8 proc.) bei antialkoholinę reklamą ir švietimą (28,4 proc.). Taigi norisi tikėtis, kad įstatymų projektai dėl šių klausimų neužsigulės kanceliarijų stalčiuose ir jau kitąmet gyvensime blaivesnėje, visuomenę geriau nuo svaigalų apsaugančioje Lietuvoje.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Komentaras

Antanas Matulas, Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkės pavaduotojas

Kas bent kiek domisi sveikos gyvensenos politika, sutiks, kad Lietuvoje alkoholio suvartojama gerokai per daug: kas trečia mirtis mūsų šalyje siejama su alkoholio, o kas penkta – su tabako vartojimu. Svarstant, kada tokia situacija susiklostė, tenka prisiminti 2000-uosius, kai ir buvo liberalizuota alkoholio reklama ir prekyba visą parą. Daugiausia tai ir lėmė 2007 m. smarkiai Lietuvoje išaugusį psichozių skaičių (100 tūkst. gyventojų teko 12 psichozių).

Šiandien mūsų šalyje veikia per 19 tūkst. alkoholio pardavimo taškų (viena parduotuvė tenka vidutiniškai 150 gyventojų, o Estijoje – 400, Skandinavijoje – 2 tūkst. gyventojų). Norėdami šią situaciją keisi, turėtume atsižvelgtume į Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijas, o tai reikštų, kad turėtume atsisakyti bet kokios alkoholio reklamos. Suvokus, kad tai pirmoji sveikatos ir demografijos problema Lietuvoje, Vyriausybė turėtų uždrausti jo reklamą.

Taip pat vertėtų mažinti alkoholio prieinamumą: pakaktų jį pardavinėti tik specializuotose parduotuvėse, į kurias nebūtų įleidžiami nepilnamečiai. Smarkiai prie teigiamų pokyčių prisidėtų ir alkoholio pardavimo ribojimas asmenims iki 20 metų. Tarkime, Švedijoje asmenys iki 20 metų gali įsigyti tik 3,5 laipsnio stiprumo alkoholinių gėrimų. Išeitimi galėtų tapti ir geroji prancūzų ar šveicarų patirtis, šiuo atveju kalbama apie gerokai trumpesnį parduotuvių darbo laiką. Didžioji dalis mūsų žmonių tingūs, taigi tikėtina, kad, nespėję po darbo nusipirkti svaigalų, atidės tai kitam kartui.

Kad panaši praktika veiksminga, galime įsitikinti prisiminę dar ne taip seniai Lietuvoje įsigaliojusį draudimą rūkyti viešosiose vietose (per metus rūkalių sumažėjo iki 4 proc.). Šiuo metu Seime esu užregistravęs ir įstatymo projektą dėl trimis valandomis trumpesnio alkoholio parduotuvių darbo laiko.

Jei kompleksinės priemonės įsigaliotų nuo kitų metų, sulauktume ilgai siektų pokyčių, neabejoju, kad mažėtų ir alkoholio vartojimas. Negalime ilgiau klampinti savo gyventojų, būtina formuoti sveikesnio gyvenimo tradicijas.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako ilgametis Klaipėdos priklausomybės ligų centro psichiatras Vladimiras Šupinis.

VEIDAS: Kaip patartumėte elgtis nuo priklausomybių kenčiančių žmonių artimiesiems?

V.Š.: Visuomet verta skatinti nuo vienos ar kitos priklausomybės kenčiantį asmenį ieškoti pagalbos, taip pat pasidomėti, ką gydytojas jam patarė, nes ligos paveikto asmens supratimas gali būti kitoks. Kuo labiau įsitrauksite į pagalbos procesą, tuo didesnė tikimybė, kad galėsite jam padėti. Juk taip pat elgtumėtės artimąjį ištikus širdies infarktui.

VEIDAS: Gana dažnai nuo girtavimo kenčiančių asmenų artimieji nebežino, kaip su artimuoju bendrauti, nes visos jų kalbos yra bergždžios. Kaip reikėtų elgtis?

V.Š.: Jei žmogus pats nebepajėgia nutraukti girtavimo, tai rodo ligotą jo būseną. Tokiais atvejais kvalifikuota pagalba būtina. Vertinant situaciją reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip žmogus vertina savo problemą: mato ir supranta ją ar neigia? Mūsų siekis – kad pacientas pradėtų save vertinti kritiškai, suvoktų ligos esmę ir nebegertų. Kaip pavyzdį paminėsiu moterį, kuri šiandien atėjusi į konsultaciją išsakė rūpestį, kad alkoholį vartoja nebe taip kaip anksčiau. Išsiaiškinome, kad ji geria ir sunkiai kontroliuoja savo elgesį. Pokalbio metu aptarėme, ką darysime, tačiau ji pripažino, kad pati nebesusitvarko, taigi yra pasirengusi priimti pagalbą. Savo priklausomybę pripažinęs asmuo yra pasiruošęs gydytis, kartu jis nebesijaučia vienas ir suvokia, kad vilties yra.

VEIDAS: Su asmenimis, kenčiančiais nuo priklausomybių, dirbate daugiau nei 40 metų. Ar galėtumėte išskirti, kokiems žmonės didžiausiai kyla rizika paslysti?

V.Š.: Priklausomybė išsivysto tam tikro tipo asmenybėms: dažnu atveju – kenčiantiems dėl nevisavertiškumo komplekso, nebrandos, esant psichikos sutrikimams. Alkoholis – visų pirma mūsų psichiką veikiantis ir keičiantis veiksnys. Ilgainiui asmenys, vartojantys alkoholį, ima patirti praradimų – tiek emocinių, tiek fizinių ar jausminių. Toli gražu ne visi besikreipiantieji įvardija priežastį, dėl kurios atėjo, bet svarbiausia, kad įvyko lūžis ir žmogus išsijudino.

VEIDAS: Kaip derėtų vertinti situacijas, kai iš priklausomybės besivaduojantis žmogus vėl atkrinta?

V.Š.: Artimieji turėtų žinoti, kad gali taip atsitikti. Net jei žmogus ir labai stengiasi, įveikti ligą ne taip paprasta. Kai kada iš tam tikrų simptomų galima numatyti artėjantį atkritį: sutrinka miegas, emocijos, svyruoja nuotaika ir pan. Pastebėjus šiuos ženklus reikėtų žmogų paskatinti kreiptis konsultacijos į psichologą ar psichiatrą. Kai kada pakanka vien pokalbio, o kartais skiriamas ir medikamentinis gydymas.

VEIDAS: Kuo pavojinga negydoma priklausomybė nuo alkoholio?

V.Š.: Negydoma ji sukelia psichikos ir somatinius sutrikimus, trumpina gyvenimo trukmę, kenkia gyvenimo kokybei. Kai kada pablogėjus sveikatai žmogus išsigąsta ir ateina prašyti pagalbos pats. Baisiausias pirmas žingsnis, tačiau pamatęs, kad su juo kalbamasi, patariama, klausomasi, nuo priklausomybės kenčiantis asmuo ryžtasi keistis.

VEIDAS: Kaip manote, kas lėmė, kad mūsų šalyje alkoholis vartojamas taip nesaikingai?

V.Š.: Nesaikingas alkoholio vartojimas ir iš to plaukiančios priklausomybės neatsiejamos nuo tautos tradicijų. Nė viena šeimos šventė lietuvių šeimoje nepraeina be „laistymo“, kita vertus, priklausomybės egzistuoja tiek, kiek ir pati žmonija, klausimas, kaip mes su jomis elgiamės, kiek sąmoningi esame, kiek gebame save kontroliuoti.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...