2013 Rugsėjo 24

Arvydas Vereckis

“95 proc. vaikų negeba fantazuoti”

veidas.lt


Kaip rodo tarptautiniai moksleivių pasiekimų tyrimai, mūsų vaikų skaitymo gebėjimai ir įgūdžiai – vieni silpniausių pasaulyje. Knygos vietą užėmė išmanieji IT įrenginiai ir televizorius, o knygų mūsų vaikai beveik nebeskaito.
Ar dar yra vilčių sugrąžinti vaikus ir suaugusiuosius prie knygų? Kada Lietuvoje baigsis popierinės knygos era? Apie tai kalbamės su vaikų ir paauglių literatūros ekspertu, leidyklos “Nieko rimto” vadovu Arvydu Vereckiu.

A.V.: Tiksliai numatyti ateities pokyčių, kas bus po septynerių ar dešimties metų, neįmanoma, juk prieš septynerius metus mes net negalėjome prognozuoti šiandieninės technologinės tikrovės. Kita vertus, jei kalbėtume apie laikraščių ateitį, manau, po septynerių metų jie pereis į elektroninį formatą. Šitai, beje, mums signalizuoja ne tik “Lietuvos ryto” leidėjų išsakyti ketinimai, bet ir skandinaviškų tradicijų sekėjų “Verslo žinių” sprendimas nuo kitų metų vis labiau eiti į elektroninę erdvę.
Bet kai kalbama apie kitą spausdintinį žodį – žurnalus ir knygas, manau, situacija klostysis priešinga linkme: jų tiražai didės. Mąstantis skaitytojas ir šiandien mieliau šiurena popierinę knygą ar žurnalą, nei maigo kompiuterį ar skaito skaityklėje. Be to, kaip rodo pasaulinės tendencijos, skaitančiųjų knygas skaityklėse nebedaugėja tiek, kiek tikėtasi. Lietuvoje knygas skaitančiųjų skaityklėse dar mažiau.
Tiesa, pagrindiniai statistinio lietuvio, statistinio europiečio nuomonės formuotojai yra amerikiečiai ir dar britai, o mes – tik sekėjai. Iš tikrųjų kaimelis yra ne tik Lietuva, bet ir visa Europos Sąjunga.
Mintis, kas yra vertybė, ateina iš JAV, o amerikiečiai gyvena visiškai kitaip nei mes. Štai nusipirko amerikietis puodelį už tris šimtus dolerių, bet pasikeitė aplinkybės ir jis turi keltis gyventi į kitą miestą, mat rado kitą darbą, tad jis viską parduoda, o minėtą 300 dolerių kainavusį puodelį – viso labo už dolerį.
Viena vertus, egzistenciškai toks elgesys labai sveikintinas – mąstoma pažangiai, nėra prisirišimo prie daiktų. Kita vertus, patys amerikiečiai tampa tarsi vienkartiniai indai, nes nebeturi identiteto, nebėra sąsajų. Toks žmogus – tik vartotojas. Bet aš manau, kad mes gana greitai “prisivartosime” tų “iPadų”, “iPhonų”, “iPodų”. Šitai, beje, ypač gerai parodo tokių gerovės kraštų, kaip Skandinavija, požiūris – jie vis labiau siekia natūralumo, tikrumo. Manau, kad apie 2020-uosius tai ateis ir pas mus.
VEIDAS: O kas šiandien mums, mūsų vaikams, yra didžiausia vertybė?
A.V.: Gal ir skambės paradoksaliai, bet, manau, tarpusavio santykiai – su tėvais, draugais, aplinka, knyga, nes iš tikrųjų, nors telekomunikacijos, socialiniai tinklai mums teikia daug galimybių bendrauti, užmegzti santykius, tai tėra artumo iliuzija: ši gerovė kuria atskirtį.
Todėl tėvai turi laiku truktelėti vaikus atgalios, kad šie suprastų, jog bendravimas, arbatos gėrimas susėdus yra taip pat atraktyvu, veikia taip pat veikia kerinčiai kaip ir 3D kinas. Deja, šiandieninė mūsų vaikų karta, išskyrus retas išimtis, neturi bendravimo įgūdžių. O kai jų neturi, tai tada atsisėdi, pasiimi energinio gėrimo, spragėsių ir smaksai priešais ekraną.
Dar vienas dalykas į kurį mes neatkreipėme dėmesio: pagerėjus mūsų buičiai, mes, ypač mūsų vaikai, nustojome būti kūrybingi. Dabar dauguma žmonių galvoja mums nuomonių formuotojų pamėtėtais vaizdiniais. Kaip pastebi įvairius užsiėmimus su vaikais nuolat vedanti “Nieko rimto” dailininkė Sigutė Ach, net 95 proc. vaikų visiškai nebemoka fantazuoti. Ji vaikams pasiūlo kartu užsimerkti ir pafantazuoti, kokį jie regi katinėlį ir kokį norėtų nupiešti. Kaip manote, ką atsako 95 proc. vaikų? Ogi jei pasiūlyta pagalvoti apie katiną, vadinasi, tai tik apie Garfildą. Nebėra močiutės Rainiuko ar draugo Murklio.
Mano nuomone, vien į IT ar televizorių susikoncentravęs ir knygų neskaitantis vaikas neatrakina savo fantazijos pasaulio. Juk kai skaitome knygą, turime įsivaizduoti veiksmą, fantazuoti, įsijausti.
VEIDAS: O kada mūsų vaikai nustojo fantazuoti?
A.V.: Manau, sulig išmaniųjų telefonų eros pradžia, arba kai “Apple” kompanija atidarė “App Store” parduotuvę, tai buvo 2003-ieji.
VEIDAS: Iš kitų jūsų kolegų leidėjų teko girdėti, esą prieš dešimt metų net negalėjai įsivaizduoti, kad kas nors pirktų piešinėlių knygas su mažai teksto, o dabar tai visuotinai paplitę. Retas galvoja apie išliekamąją knygos vertę. Kodėl?
A.V.: Taip, šiandien mums reikia kitokio tipo literatūros. Ypač prasti klasikos skaitymo reikalai. Ją vaikai ir paaugliai skaito tik spaudžiami mokytojų bei tėvų. Jei šalia gulės Anderseno premijos laureato knyga ir topuose karaliaujančių serijų “Prietrankos dienoraštis” ar “Nevykėlio dienoraštis” kuri nors knyga, tai nė vienas vaikas, neraginamas suaugusiųjų, nesirinks klasikos kūrinio, o ir jei priversi skaityti, tarkime, Vytautą Račicką, vaikas skaitys, bet tikrai nebus laimingas.
Kita vertus, kad ir kaip vertintume populiarių knygų, tokių kaip “Haris Poteris” ar “Žiedų valdovas”, išliekamąją meninę vertą, jos daliai šiandieninių paauglių padarė didelę įtaką – neskaitančius vaikus išmokė skaityti ir truktelėjo į knygų pasaulį, paskatino ieškoti bei skaityti ir klasika tapusias knygas.
Antra vertus, analizuojant kitų šalių patirtį matyti, kad knygų mados, kaip ir drabužių mados, yra veikiamos besikartojančių ciklų. Skandinavai arba vokiečiai šitai jau patyrė: šiandien jų vaikai ir paaugliai vėl skaito daug vertingos literatūros. Žinoma, prie to daug prisidėjo ir jų vyriausybės. Štai vokiečiai, vos tik pamatę, kad suprastėjo vaikų skaitymo įgūdžiai, iškart ėmėsi tyrimų, kokios priežastys tai lemia, ir tuoj pat skyrė net 400 mln. eurų skaitymo programoms. Ir vaikų skaitymo gebėjimai vėl pagerėjo.
Beje, teko bendrauti su tenykščiais kolegomis ir jie atkreipė dėmesį, kad turtingi vokiečiai namie sąmoningai atsisako kompiuterių, televizoriaus. O jei vaikui reikia rašyti referatą, tai pasiūlo nueiti į biblioteką. Namie vaiko pramoga tampa ne IT žaisliukai, o knyga. Jei vaikas nori pažiūrėti filmą, tada su tėvais eina į kiną, bet jokio televizoriaus ar kompiuterio nėra. Tai rimtas darbas tiek tėvams, tiek vaikams, bet jei vaiku neužsiimsi, jis nesilavins.
Arba štai dar visai neseniai britai išgyveno dėl smuktelėjusio vaikų skaitymo. Bet kai pagrindiniai dienraščiai paskelbė straipsnį apie mergaitę, kuri labai anksti pradėjo daug skaityti ir atlikus testus paaiškėjo, kad jos IQ dar didesnis nei visų laikų geriausio fiziko Alberto Einsteino, o mokslininkai paaiškino, jog tam įtakos turėjo ankstyvas skaitymas, jau po mėnesio nuo šito straipsnio pasirodymo skaitomumas padidėjo 5–6 proc. Tai ir tėvų, ir vyriausybės indėlis. O pas mus viena reforma veja kitą, bet rezultatas nekinta. Aš manau, kad mūsų politikai arba nesuvokia skaitymo svarbos, arba net ir nėra suinteresuoti, kad vaikai daugiau skaitytų.
Lygiai taip pat ir tėvai yra naivūs manydami, kad užteks paraginti vaikus skaityti, ir šie jau sės prie knygų. Ne. Vaikas sakys: „Taip, tėti, tu šauniai šneki”, bet elgsis taip, kaip elgiasi tėvas: jei tėvas neskaito, neskaitys ir vaikas, o jei tėvai daug skaito, tai ilgainiui net ir neskaitantis vaikas pradės skaityti.
VEIDAS: Vis daugiau itin rimtų Vakarų šalių psichologų teigia, kad tėvai nebeturi vaikams jokios įtakos, vos tik šie pradeda lankyti mokyklą: vaikai visą dieną po 6–10 val. praleidžia mokykloje su draugais ir mokytojais, namo grįžta tik vakare ir tėvus iki miego mato viso labo porą valandų. Todėl didžiausią įtaką vaiko vertybėms, elgsenai turi nebe tėvai, o draugai ir ypač mokytojai. Taigi jei kas nors su mūsų vaikais yra ne taip, pirmiausia turėtume tyrinėti mokytojų veiklą.
A.V.: Nenorėčiau visiškai su tuo sutikti, bet taip, problema nėra vienpusė. Iš tikrųjų ikimokyklinukams tėvai daro labai didelę įtaką, o draugai šiuo amžiaus tarpsniu tėra foninė muzika. Mokyklinukams, paaugliams didžiausią įtaką jau daro draugai – tiek geri, tiek blogi. Jei tėveliai nesugebėjo ar nespėjo priešmokyklinukui paaiškinti, kad knygų skaitymas, mokykla yra nuostabu, ir jei pora metų vyresnis draugas pasakė, kad knygos, mokykla yra š…, tai bus labai sunku vaiką perorientuoti mąstyti kitaip. Juk draugas, ypač šiek tiek vyresnis, yra autoritetas, vaikas nori su juo draugauti, į jį lygiuotis. Mat noras draugauti sukuria prioritetus vaiko vidiniame pasaulyje, o tėvai yra kaip konstanta. Vaikas tėvų svarbą gali suvokti tik tada, kai netenka tėvelių arba vieno iš jų. Bet jei jis turi abu tėvelius, o dar ir labai jį mylinčius, tai jis sakys: „Mama, Tomas man sakė, kad mokykla yra š…”
Ypač didelė problema, jei klasės lyderiu tampa neskaitantis vaikas. Tuomet užteks jam pasakyti, kad skaitymas – nieko gero, verčiau važinėtis dviračiu, ir viskas, jis visai klasei prikirps sparnus, vaikai nebeskaitys.
Po draugų eina pedagogai. Jei jie yra charizmatiški, įdomūs, dega aistra mokyti, jie tampa asmenybės formuotojais. Aš pats turėjau puikią literatūros mokytoją, ir kadangi pats buvau linkęs prie literatūros, tai ji prisidėjo prie to, kad šiandien esu leidėjas.
Tiesa, kaip teko išgirsti neseniai kalbantis su vienos prestižinių Vilniaus mokyklų mokytojais, šiandieniniams vaikams mokytojai nebėra autoritetai. Ir tai vėlgi nevienalypis reiškinys. Yra visko, tačiau viena bėdų ta, kad esama daug labai silpnų mokytojų.
Tačiau jei tėvai su vaikais palaiko artimus ryšius, kalbasi apie visus jų rūpesčius, jie taip pat turi daug įtakos savo vaikui.
VEIDAS: Jūs teigiate, kad šiuolaikiniai vaikai, priešingai nei jų tėvai, nebeturi ir savų herojų rašytojų, tai yra kūrinio neidentifikuoja su autoriumi, kad jei tobulas kūrinys, tai genialus ir jo autorius. Dabar vaikai ir paaugliai “rišasi” prie pačios knygos. Kodėl?
A.V.: Šiuolaikiniai vaikai yra veikiami aplinkos – tam, kad tavimi sektų, laikytų savo herojumi, reikia mokėti derinti rašymą su komunikavimu. Šiandieniniams vaikams svarbu, kad knyga būtų pagaviai parašyta, rašytojas būtų jaunas, charizmatiškas ir dar labai svarbu, kad būtų gyvas, komunikuotų per žiniasklaidą, jį būtų galima “paliesti” bent per socialinius tinklus.
Kai mes buvome vaikai, geriausiu atveju, buvome matę mėgstamo rašytojo nuotrauką knygoje arba štai klausydavomės “Foje” ir net negalvojome, kad būtinai turime dar ir pasikalbėti su jos lyderiu Andriumi Mamontovu. Šiandien užtenka prisijungti prie “Facebook” tinklo, parašyti Andriui, ir jei nenusišnekėjai, greičiausiai jis parašys atsakymą.
Deja, ne visi talentingi rašytojai geba ir labai pagaviai rašyti, ir kalbėti. Štai visame pasaulyje labai populiarios “Petsono” serijos autorius Svenas Nordqvistas yra nuostabus rašytojas, bet visiškas intravertas. Pamenu, atvyko į Maskvą susitikti su skaitytojais, bet tarsi jo knygų herojus Findusas ir prasėdėjo sunėręs rankas ant pilvo, ir pratylėjo kaip visiškas nuoboda.
O štai „Siaubų autobuso” serijos autorius Paulas van Loonas, kurį mes buvome pasikvietę, – ne tik pagavų stilių turintis rašytojas, įdomus pašnekovas, bet ir itin charizmatiškas, todėl jis yra vaikų herojus, daro jiems didžiulę įtaką.
Mirę rašytojai, net ir labai talentingi, deja, nebėra vaikui įdomūs. Todėl į užmarštį visiškai nuėjo talentinga rašytoja Jurga Ivanauskaitė, o keletą metų populiariausiųjų sąrašuose buvęs talentingas rašytojas Gendrutis Morkūnas, nors dar ir tebėra populiarus, po mirties vis mažiau perkamas ir skaitomas. Jo vietą topų viršūnėje užėmė užsienio autoriai.
Manau, kad jei mūsų žavioji, talentingoji poetė Salomėja Nėris šiandien būtų gyva, jos poezija taip pat būtų „ant bangos”. Paaugliai vaikščiotų iš paskos sakydami: “Panele poete, gal galima kaip nors su jumis susitikti?” Charizmatiškos asmenybės tikrai daro didžiulę įtaką, bet jų nedaug.
VEIDAS: Ar tai reiškia, kad net jei rašytojas gerai rašo, bet nedalyvauja socialiniuose tinkluose, jo neskaitys?
A.V.: Yra dalis skaitytojų, kuriems nereikia tokios prieigos, jie skaitys, nes žinos, kad tai puikus kūrinys. Bet masiniam skaitytojui rašytojo dalyvavimas socialiniuose tinkluose labai svarbus. Juk didžioji masė nori paliesti rašytoją, tai yra „touch” karta. Šitai irgi prasidėjo apie 2003-iuosius. O kadangi per pastarąjį dešimtmetį informacijos, ateinančios į mūsų smegenis, srautai išaugo kartais, tai tiesiog natūraliai nauja pavardė (kurią matai šmėžčiojančią socialiniuose tinkluose, žiniasklaidoje) išstumia seną.
VEIDAS: Jūsų žiniomis, kaip skiriasi knygų mugių ir knygynų pirkėjų skonis?
A.V.: Į knygų muges ateina sėkmės lydimi žmonės, žinantys, ko nori, tai labai įdomios asmenybės. Aš negirdėjau, kad būtų sėkmės lydimų žmonių, kurie neskaito. Tokių žmonių namuose yra gausios bibliotekos, jie daug skaito. Bet didelio skirtumo, palyginti su knygynų klientais, nėra. Skirtumas yra tarp knygynų ir prekybos centrų lankytojų – čia vyrauja populiarios, masiniam vartojimui skirtos knygos, todėl ir jų pirkėjas specifinis.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Viktorija Viktorija rašo:

    Mano vardas yra Mis Viktorija
    Mačiau jūsų profilį dabar ir pasiimti susidomėjimą draugus pasidalinti svarbią diskusiją su jumis, kreipkitės man laišką
    (elliotvictoria60@yahoo.co.uk) už
    vaizdas geras


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...