2015 Spalio 23

Jacobas Sogardas Larsenas

„Prasidėjus karui, likčiau Lietuvoje“

veidas.lt

BFL

Danijos kariuomenės pulkininkas Jacobas Sogardas Larsenas tarnauti į Lietuvą atvyko prieš kelis mėnesius, o pasiliks čia ketveriems metams. Jis sako, kad iš Lietuvos neišvyktų, net jei rytoj prasidėtų karas.

Rima JANUŽYTĖ

Prieš kelias savaites NATO gynybos ministrai sutarė, kad, be šį rugsėjį pradėjusių veikti šešių NATO pajėgų integravimo vienetų (NPIV), Europoje atsiras dar du – Slovakijoje ir Vengrijoje. Kadangi toks vienetas Lietuvoje, kaip ir Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Bulgarijoje ir Rumunijoje, veikia jau porą mėnesių, Slovakijos ir Vengrijos žurnalistai lietuvių kolegų jau kelis kartus teiravosi, koks tai štabas ir ką jis veikia.

Į šiuos klausimus ne tik užsienio žurnalistams, bet ir Lietuvos skaitytojams geriausiai galėtų atsakyti pats Vilniuje, Kapsų gatvėje, įsikūrusio NPIV vadas. Mūsiškis NPIV iš visų kol kas vienintelis vadovaujamas užsieniečio – Danijos kariuomenės pulkininko J.S.Larseno, kuris pasirodė esąs ne tik tris dešimtmečius karinei tarnybai atidavęs profesionalas, bet ir nepaprastai malonus, įdomus žmogus, jau spėjęs susipažinti su visais kaimynais, susidraugauti su kolegomis ir net įsimylėti Vilnių.

Vis dėlto į Lietuvą jis atvyko ne dėl sentimentų: jam pavesta vadovauti analogų praeityje neturėjusiam vienetui, kurio užduotis – užtikrinti, kad prireikus NATO pajėgos žaibiškai atsidurtų įvykių sūkuryje.

– Artimiausius ketverius metus vadovausite Lietuvoje įsteigtam NATO štabui. Kodėl Lietuva? Kodėl ne kuri kita iš šešių šalių? Ar tai buvo jūsų paties pasirinkimas, ar „nuleista iš viršaus“ ir ar džiaugiatės apsigyvenęs Vilniuje?

– Į Vilnių atvykau rugpjūčio 1-ąją su žmona ir trylikos metų dukra – sprendimą mums reikėjo priimti labai greitai, nes Danija buvo paprašyta paskirti žmogų į šią poziciją, o aš gavau nurodymą ją užimti liepos pradžioje. Per mėnesį susiradome namą šiaurinėje Vilniaus pusėje, įsikūrėme – iš pradžių be baldų, nes jie atkeliavo tik po kurio laiko.

Paskui susipažinome su puikia bendruomene, kurioje gyvename. Dukra pradėjo lankyti tarptautinę mokyklą. O žmona nedirba, nors užsiėmusi ne mažiau nei aš, nes dalyvauja įvairiuose projektuose. Pavyzdžiui, šiuo metu įsitraukusi į labdaringą ikikalėdinę veiklą. Mums labai svarbu čia būti ne tik kaip turistams – juk gyvensime čia ketverius metus, taigi stengsimės integruotis. Pradėjome mokytis lietuvių kalbos, nors tai ir iššūkis. Bet pasistengsime išmokti nors keletą žodžių ir geriau suprasti visuomenę, kurioje gyvename.

– Kaip sekasi prisitaikyti prie tos visuomenės ir gyvenimo Vilniuje?

– Vilnius – nuostabus miestas. Mes jau spėjome jį įsimylėti. Mums labai patinka gamta, o čia trečdalis visos šalies yra miškai, per miestą teka net dvi upės. Bet kartu čia ir labai graži architektūra, man labai patinka išeiti pasivaikščioti Vilniaus gatvėmis ir pasidairyti į pastatus, stebėti, kokia čia puošyba, kokie baldai. Mes jau supratome, kad dalis čia vyraujančio stiliaus yra, kaip mes vadiname, skandinaviškas. Tai labai modernūs namai, ir mums tai labai patinka.

– Kaip atrodo karinėse struktūrose dirbančio vado kasdienybė? Keliatės ketvirtą ryto, sportuojate, važiuojate į darbą, o gulatės po vidurnakčio?

– Ne, mano gyvenimas visiškai normalus. Man tai ne darbas, o gyvenimas. Būdamas namie aš mąstau apie iššūkius darbe. Būdamas darbe esu tėvas ir vyras. Kai vaikštinėju po Vilnių ar keliauju po Lietuvą, visą laiką mąstau apie savo darbą ir situaciją, saugumą. Taip pat vis bandau perprasti lietuvius, nes kai kurie klausimai, kurių sulaukiau pradžioje, mane tikrai nustebino.

Pavyzdžiui, manęs klausė, ką daryčiau, jei Vilniuje prasidėtų krizė. Ar susipakuočiau daiktus ir su savo šeima išvykčiau? Tai man atrodė keista. Aš čia gyvenu, todėl čia pasilikčiau. O tada mes viską sutvarkytume. Tai ne pokštas. Taip veikia NATO. Mes nesprunkame, jei kažkas nutinka. Mes giname šalį, kurioje esame.

– Negi tikrai jaučiate tokį patį asmeninį rūpestį dėl kiekvienos NATO narės, kokį juntate galvodamas apie gimtąją Daniją? Juk gintumėte Lietuvą ne iš meilės, o iš pareigos?

– Tai ne pareiga. Lietuvos ir Danijos santykiai ilgą laiką yra puikūs. O penktasis straipsnis, kurio esmė – vienas už visus ir visi už vieną, yra fantastiškas pavyzdys, kad reikia likti kartu. Taip jau yra buvę praeityje. Kai NATO buvo mažesnė, o ją sudarė 16 narių, buvo pasirašytas Varšuvos paktas. Tuo metu grėsmė buvo didžiulė, vyko įtemptos pratybos, į Daniją vyko pastiprinimas. Paskui mus perdislokavo į Vokietiją, ir visi žinojome, kur vykti ir ką daryti, žinojome slaptus takus ir kur užimti pozicijas, veikėme koordinuodami savo veiksmus.

Tarp mūsų nebuvo jokių paslapčių. Tai buvo labai atvira karinė bendruomenė, o mes buvome susitelkę į savo šalių gynybą. Tas pats ir dabar. Skirtumas tas, kad mūsų dabar yra 28 narės. Ir nesvarbu, ar tai maža šalis, ar didelė, penktasis straipsnis yra labai stiprus signalas.

– Ar nuo atvykimo dienos jau pasikeitė jūsų įsivaizdavimas apie šio regiono saugumą ir potencialias grėsmes? Ką jaučiatės ginąs ir nuo ko?

– Įsivaizdavimas beveik nepasikeitė. Nuo tada, kai atvykau, daug sužinojau. Baltijos šalys visada buvo artimos Danijai ir NATO partnerėms, ir mes džiaugiamės, kad dabar jūs esate ir ES, ir NATO nariai, – 2004-ieji buvo tokie pat puikūs kaip ir 1991-ieji. Niekas tuo nėra labiau patenkintas nei aš. Dabar jūs nepriklausoma, besivystanti valstybė, turinti savo kultūrą, ir ačiū Dievui už tai. Dabar galite naudotis tomis pačiomis ES ir NATO privilegijomis kaip ir Danija.

Beje, NATO buvo labai svarbi ir Danijai, nes tuo metu mes buvome fronto linija – Varšuvos blokas buvo labai arti mūsų. Danija jautė didelį nerimą. Užtat mes žinojome, kad mūsų partneriai ateis padėti, ir mes tam ruošėmės. Dabar NATO vėl turi demonstruoti – ne tik mūsų kolegoms, bet ir visuomenei, kad esame čia tam, jog gintume ir apsaugotume. Ir mes tai padarysime.

– Tai, kad Lietuvos vienetui vadovaus danų pulkininkas, mūsų šalyje buvo pretekstas didžiuotis. O jums ar tai nebuvo savotiškas žingsnis atgal?

– Aš turėjau kitą darbą NATO, tačiau gauti šią poziciją tiek Danijai, tiek man pačiam buvo didžiulė garbė. Esu privilegijuotas, kad buvau čia paskirtas. Man tai galimybė daug sužinoti – ir ne tik iš lietuvių. Mūsų vienete bus atstovų iš 14 šalių, ir mes visi kartu dirbsime nedidelėje komandoje. Plėtosime visiškai naują dalyką, kokio NATO niekada nėra buvę.

Tai ne tik privilegija – jaučiuosi ir įsipareigojęs. Taigi ne, tai anaiptol ne žingsnis atgal. Visada gerai supratau Baltijos valstybes ir konkrečiai Lietuvą. Be to, su lietuviais esu dirbęs ir anksčiau, pavyzdžiui, 2007-aisiais Afganistane. Teko bendradarbiauti su Lietuvos pareigūnais ir per įvairius mokymus, taip pat – su brigada „Geležinis Vilkas“.

– NATO pajėgų integravimo vienetas, kuriam jūs vadovaujate, veikia tik kiek dagiau nei mėnesį. Kaip šiam struktūriniam vienetui pavyksta įsilieti į senąją NATO struktūrą? Ar praktinė jo veikla jau pradeda skirtis nuo iš anksto suformuluotų teorinių tikslų?

– Žinoma, yra ir pokyčių, ir iššūkių. Bet tam skiriama daug NATO pastangų, be to, tai svarbi pasirengimo Varšuvos susitikimui dalis. Iš kitos pusės, Lietuvoje yra labai gerai išplėtota infrastruktūra, o mūsų komanda – puiki. Taip, tai visiškai nauja koncepcija, doktrina. Manau, kad įvykiai Rytų Ukrainoje Aljansui buvo tarsi žadintuvo skambutis. Anksčiau mes buvome orientuoti į misijas Afganistane ar Irake, o dabar staiga suvokiame, kad mums gali prireikti peržvelgti savo pačių gynybos planus.

Kai kurios NATO narės nebenori leisti daug pinigų savo karinei galiai, bet dabar gali tekti rengtis naujiems iššūkiams. Tačiau NATO yra pasirengusi šiandien, bus pasirengusi ir rytoj. O šis vienetas, kuriame dabar dirbu, padeda NATO geriau dislokuoti pajėgas čia. Tai labai pozityvus ir stiprus įrankis.

– Ar nemanote, kad tokių štabų kaip Vilniuje steigimas Europoje – tik formalumas, Velse politikų pasidėtas pliusiukas? Ar tai tikrai reikšmingas pokytis didinant Europos saugumą?

– Tikiu, kad tai labai išmintingas sprendimas. Mes lyg didelio renginio organizatoriai. Čia dirba žmonės, kurių tikslas – kad viskas būtų puikiai apgalvota ir parengta. Taigi mes čia ruošiame viską, ko prireiks, kai atvyks „tikroji komanda“. Didžiausias privalumas – kad aš čia gyvenu ir jaučiu, kas vyksta aplink mane.

Žinoma, būdamas Danijoje irgi gali numanyti, kas vyksta, tačiau būti čia yra didelis skirtumas. Juk jei norėtumėte niekada neapsilankiusi parašyti ką nors apie Kopenhagą ar Briuselį, jūs neturėtumėte tokio supratimo, situacijos pajautimo. O čia aš jaučiu situaciją.

Beje, vienas iššūkių šiuo metu yra gyventojų nuotaikos. Tai labai svarbu, nes bet kokiame kare būtinas visuomenės pasitikėjimas. Svarbu, ar žmonės jaučiasi saugūs, ar jie tiki mūsų žodžiais.

– Ar Lietuvos gyventojai jums atrodo besijaučiantys saugūs, o gal kaip tik juntate ore tvyrantį nerimą?

– Nerimo gal ir nejaučiu, tačiau vis sulaukiu tokių klausimų, kokius jums jau minėjau. Žiniasklaidoje skelbiamos įvairios apklausos apie paramą NATO ir pasitikėjimą šia organizacija, bet tai tik apklausos. Jei paklaustumėte manęs, ar noriu rytoj eiti į karą, atsakyčiau: žinoma, ne. Nenoriu karo. Jei to paklaustumėte bet kurio kario, kuris jau yra dalyvavęs kare, atsakytų tą patį. Kariauti nenori niekas.

Tačiau jausmai gali būti kokie tik nori. Svarbiausia – taisyklės, kuriomis mes vadovaujamės. Ir jeigu kažkas iš NATO šeimos būtų užpultas, visa šeima stotų jo ginti pagal penktąjį straipsnį. Nė trupučio tuo neabejoju.

– Ką liudija NPIV steigimas Rytų Europoje? Kad grėsmė regionui didėja? Ar kad kaip tik turėtume pasijusti saugesni?

– Pasaulis yra ne vis pavojingesnis, o vis labiau nenuspėjamas – toks mano atsakymas. Ar prieš 20 metų būčiau tikėjęsis, kad vieną dieną atsidursiu Afganistane? Kad ten bus NATO kariai? O kas galėjo nuspėti įvykius Kryme? Ar tikiu, kad Lietuvą rytoj užpuls? Absoliučiai ne. Tačiau atsirado naujų, nenumatytų iššūkių, ir NATO norėjo patikinti NATO nares, kad taip – mes ateiname. Netgi atvykdamas į Lietuvą jutau gyventojų abejonę, ar NATO čia pasiliks. Tačiau dabar Aljanso atstovai čia yra nuolat, jie dirba naujai įsteigtame NATO struktūriniame vienete, o jų dėka NATO gali veikti geriau ir greičiau.

– Ar Lietuvos vienete dirbanti mišri komanda iš įvairių šalių spėjo „susigroti“? Ir ar amerikietis kariškis supranta ir mato pasaulį taip pat kaip lietuvis, italas ar danas?

– Laimei, ne taip pat. Jei visi matytų taip pat kaip aš, būtų labai paprasta, o mums nebūtų ko čia veikti. Bet čia dirba žmonės iš 14 šalių, tad turime 14 skirtingų požiūrių. Sudėję juos visus gauname bendrą situacijos vaizdą. Ir jį sudaro ne vien karinis aspektas – tai ir politinis, ekonominis, psichologinis diskursas. Kuo požiūrių daugiau, tuo vaizdas ryškesnis. O kai jau jį turime, tada pas mus dirbantys žmonės jį aptaria su kitomis valstybėmis. Tai demokratinis procesas, toks jis ir turi būti.

– Požiūriai skiriasi. O profesionalumas? Kaip vertinate lietuvių ir Vilniuje dirbančių karių iš kitų šalių kompetenciją?

– Žiūrint, kaip kas supranta profesionalumą. Mano nuomone, profesionalumas – tai gebėjimas atlikti tau skirtą užduotį. Tai nereiškia, kad reikia būti tobulam visose srityse, – jokiu būdu. Svarbu įgyvendinti, kas pavesta. Pirmą kartą vykdamas į misiją pamėginau įžvelgti, kurie su manimi vykstantys žmonės nesugebės būti geri kariai. Kai grįžau, turėjau pripažinti, kad labai klydau. Tu negali žinoti, kaip kas reaguos krizės akivaizdoje, ir gali labai nustebti. Tai pamoka, kurią išmokau labai seniai.

Dabar, žvelgdamas į savo komandą, į kolegas iš Lietuvos, manau, kad man labai pasisekė, nes darbui šiame vienete buvo atrinkta itin intelektualių, aštraus proto karininkų. Lygiai taip pat atidžiai žmones parinko ir kitos valstybės, nes kai kuri tokį mažą vienetą, labai svarbu, kad jis tinkamai vykdytų savo funkcijas. Taigi man privilegija dirbti su tokia komanda, kuri dar tik pildosi, o galutinai susiformuos iki metų pabaigos.

– Ar galėtumėte žodžiais nubraižyti Vilniaus NPIV veiklos schemą? Kaip viskas veikia, kam šis vienetas pavaldus?

– Pagrindinė mūsų užduotis – priimti pastiprinimą, o pavaldūs esame Tarptautiniam korpusui Šiaurėje (Multinational Corps Northeast – MNC NE), esančiam Lenkijos Ščecino mieste. Ščecinas savo ruožtu raportuoja aukštesnei vadavietei Briunsiume, Nyderlanduose. O ši atsiskaito Aukščiausiajai sąjungininkų pajėgų Europoje vadavietei (Supreme Headquarters Allied Powers Europe – SHAPE).

Na, o kasdienė mūsų veikla – tai ir žvalgyba, ir operaciniai planai, medicinos paslaugų planavimas. Turime atsakingų už visuomenės informavimą, taip pat – strateginės komunikacijos skyrių, čia dirba inžinierių, ir taip toliau.

Kitaip sakant, pas mus atliekamos visos karinės analizės funkcijos. O kadangi esame nedidelis vienetas, mums labai svarbus bendradarbiavimas su Lietuva, kurį pavadinčiau itin vykusiu. Ką reiškia vien tai, kad dirbame viename pastate su Jungtiniu štabu, o man trunka dešimt minučių nueiti pas jo vadą. Arba prireikus per dešimt minučių nuvažiuoti pas krašto apsaugos ministrą.

– Prieš kelis dešimtmečius esate prisidėjęs prie panašaus štabo kūrimo Danijoje, bet jo jau seniai nebėra. Kaip manote, kiek laiko egzistuos NPIV Vilniuje, kada jo nebereikės?

– Manau, kad NPIV egzistuos daugelį metų, nes jo steigimas nėra atsakas į kokią nors krizę. Jis paremtas idėja remti rytinėje NATO dalyje esančias valstybes, o kartu trečiosioms šalims pademonstruoti, kad visa tai rimta, kad mes čia pasiliksime.

Žinoma, šio vieneto uždaviniai laikui bėgant gali keistis. Karinėje tarnyboje esu praleidęs daugiau nei 30 metų, tad esu išmokęs labai atsargiai prognozuoti. Prieš 25 metus Danijoje dirbau „ACE Mobile Force“ vienete (AMF). Tai buvo būrio dydžio itin greito reagavimo vienetas. AMF įkūrimas buvo pirmas NATO signalas Danijai, kad visi esame kartu. Paskutinės jo pratybos vyko maždaug 1990-aisiais, paskui jis buvo pasiųstas į Jugoslaviją, kol galiausiai jo nebereikėjo.

Kadangi pasaulis vėl tampa nenuspėjamas, turime atsigręžti į senas geras priemones. Man atrodo puiku, kad kažkada kaip leitenantas stovėjau Danijoje, dieną naktį priiminėjau pastiprinimą ir važinėjau į Vokietiją, kirsdamas sieną su amunicija, ginklais, ir viskas vyko sklandžiai. Vadinasi, galima drąsiai sakyti, kad tada buvome greiti, tikslūs bei efektyvūs ir kad tai galime padaryti vėl.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. JP JP rašo:

    Ačiū Jums, Jacobai Sogardai Larsenai!!! Sėkmės!!!

  2. Stai ka Stai ka rašo:

    reiskia garbingas Danijos karininkas.As prisiziurejau prasciokisku sovietiniu rusu kariskiu,skiriasi kaip dangus ir zeme.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...