2015 Lapkričio 13

Zbignevas Semenovičius

„Leiskite lenkams būti Lietuvos patriotais“

veidas.lt

Petro Malūko nuotr.

Kaip turi jaustis žmogus, kuris savoje žemėje yra apšaukiamas svetimu? Verčiamas prisiimti tapatybę, nieko bendra neturinčia su jo individualia istorija? Šalčininkų ligoninės direktorių lenką Zbignevą Semenovičių tai skaudina. Bet vos tik lietuviai leis, raidę v savo pavardėje jis pasikeis į w ne dėl to. Gydytojas chirurgas tiesiog paklus savo senos giminės ir tautos tradicijai, kuri ne mažiau brangi nei gimtoji Lietuva.

Jūratė KILIULIENĖ

– Esate turtingas tuo, ko daugelis iš mūsų neturi, – kone dešimt jūsų giminės kartų gyvena Vilniuje ar šalia jo. Ar žinote, kur ilsisi jūsų artimieji? Kokiose kapinėse paprastai apsilankote per Vėlines?

– Mano tėvai ir seneliai palaidoti Šalčininkų rajono Pabarės kaime. Senelio, gimusio 1861 m., kapas ten pats seniausias. Žinau, kurioje vietoje yra mano prosenelių kapai, tik jie neišlikę, sunyko ant jų stovėję mediniai kryžiai. Man pavyko gauti dokumentus, patvirtinančius, kad mano protėviai iš motinos pusės šiuose kraštuose gyveno nuo XVIII a. pirmosios pusės. Tėvas taip pat kilęs iš čia. Dar ankstesnio laikotarpio įrodymų rasti jau labai sudėtinga, ir greičiausiai netiesą sako tie, kurie giriasi juos turintis. Man po ilgo darbo archyvuose pavyko prieiti tik iki devintos Semenowiczių kartos.

Kasmet per Vėlines apeinu ir Rasų, ir Bernardinų kapines Vilniuje, nors mano artimųjų jose nėra. Ten lankau garsių medikų kapus, esu išleidęs knygą apie Vilniaus medicinos-chirurgijos akademiją. Kartu su Lietuvos lenkų medikų draugija tvarkome jų kapus Rasose, rūpinamės atnaujinimu. Pats prižiūriu Vilniaus universiteto profesorių Jundzilų kapavietes. Man jie artimi, nes yra gimę Pabarėje. Medicinos garsenybės, chirurgo, kuris pirmasis Lietuvoje atliko laparotomiją, Ipolito Jundzilo vardu pavadinta pagrindinė šio kaimo gatvė.

– Kažkada atkreipėte dėmesį į gesto simboliką, kai oficialios Lietuvos ir Lenkijos delegacijos Rasose deda vainikus ir ant Jozefo Pilsudskio, ir ant Jono Basanavičiaus kapų. Bet ar daug pažįstate lenkų, kurie Vėlinių žvakeles degtų ne tik maršalui, bet ir lietuvių tautos patriarchui, skelbusiam lenkus didžiausiais lietuvių priešais?

– Galiu suprasti Basanavičių – jis siekė tautos atgimimo. Bėda ta, kad grindė jį etniškumu – kalba, kultūra, t.y. požiūriu, atsiradusiu XIX a. antroje pusėje. O istoriškai į Lietuvą buvo žiūrima kaip į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, kuri vienijo daug tautų. Dėl to Basanavičiui galima turėti nemažai priekaištų. Taip, jis gelbėjo lietuvių tautą, suteikdamas šansą atgimti Lietuvai kaip valstybei, bet padarė klaidą slopindamas kitus – griaudamas tų, kurie jau turėjo savo kalbą, tradicijas, pasaulį. Turiu galvoje lenkus.

Šio požiūrio nepalaikė net Lietuvos patriotai. Tarkim, profesorius Mykolas Romeris sakė: „Aš savo kailio nekeisiu, kaip buvau lenkas, taip liksiu.“ Bet kai jo klausdavo, kas jis – lenkas ar lietuvis, atsakydavo: Lietuvos lenkas. Būtent tuo metu daug Lietuvos lenkų buvo atstumti nuo Lietuvos.

Vėlesniais laikais laukė dar viena tragedija – lietuviai pradėjo kaltinti lenkus, kad šie pasidavė rusifikacijai. Nei žydui, nei totoriui nebuvo prikišama, kad jis nekalba savo kalba ar kad blogai ją moka. O mes tą nuolat girdėdavome. Tuos reikalavimus, kuriuos lietuviai kėlė sau, kaip tautai, automatiškai perkėlė ir mums – lenku gali būti tik tuomet, jei kalbi lenkiškai. Ir ta politinė šizofrenija tebesitęsia iki šiol.

– Idealioje vilniečių bendruomenėje kaip lygiavertės galėtų skambėti lietuvių ir lenkų kalbos, gaila, kad jidiš kalbėti jau beveik nėra kam. Bent įsivaizduojate, kad tai galėtų būti įmanoma?

– Dabar nėra tokių protingų valdovų kaip didysis kunigaikštis Gediminas, kvietęs žmones iš visų pusių gyventi, dirbti čia.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) kiekvienas vartoto tą kalbą, kuri jam buvo priimtina. Radvilų giminės palikuonis, žinomas Lenkijos gydytojas Konstanty Radziwillas, ką tik išrinktas į Lenkijos Seimą, man pasakojo, kad jo giminėje taip ir buvo: Radvilos rūpinosi LDK, o vartojo jiems priimtiną lenkų kalbą. Ar dėl to jie tapo blogesni? Ar sugriuvo LDK, kad prie Kirchholmo švedus sutriuškinęs didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius kalbėjo lenkiškai ir pasirašinėjo Chodkiewicz?

Imkime suomius. Buvo metas, kai puoselėdami savo tautinį savitumą jie net susodindavo švedus į valtis ir liepdavo plaukti į Švediją. Bet iškilus SSRS grėsmei šios dvi tautos susivienijo ir dabar Suomijoje švedų kalba – antra valstybinė! Suomiai kur kas protingesni, jie laiku suprato, kad integravus švedus šie taps jų valstybės patriotais. Taip ir įvyko. O Lietuvoje sklando daugybė baimių, į paviršių vis ištraukiami neigiamiausi praeities dalykai.

Ar šeimoje gali būti darna, jei vienam iš sutuoktinių prasikaltus kitas nuolat jam tai prikiš? Tokie santykiai nekuria bendros ateities nei šeimoje, nei valstybėje.

– Jeigu jūsų klaustų, kas esate, atsakytumėte kaip Romeris – Lietuvos lenkas?

– Jei dabar būtų XVIII amžius, sakyčiau: „jestem litwin“ – esu lietuvis, nes tada tautybė buvo apibrėžiama pagal tai, kurioje valstybėje gyveni. Dabar, kai remiamės etniškumo sąvoka, sakau, kad esu lenkas.

– Jūs pats sugebėjote atsispirti rusifikacijai, nors mediciną studijavote Gardine, Baltarusijoje,  – puikiai kalbate savo gimtąja lenkų kalba. Kaip jos mokėtės?

– Mano abiejų tėvų šeimose buvo kalbama tik lenkiškai. Motinos (mergautinė pavardė Weronisowa) tėvas, auklėtas bajoriškai, labai apsiskaitęs, namų bibliotekoje turėjęs daug knygų, buvo itin griežtas, kalbos grynumą sergėjo net diržu. Mes, vaikai, namie kalbėjome taip pat lenkiškai. O aplinka už namų sienų jau buvo įvairi.

Beje, Pabarės kaimas, Eišiškės tuo metu išsiskyrė labai gražia lenkų kalba. Dabar ji kitokia, stipriai paveikta rusifikacijos, kaip ir kitur šiuose kraštuose. Būtent dėl tokios sudarkytos lenkų kalbos mums dabar ir priekaištaujama, kad kokie mes čia lenkai, jei nemokame savos kalbos.

Kokie esame dabar, tokie buvome ir LDK prieš 200–300 metų. Žiūrėkite į mus, klausykitės, kaip kalbame, nes galbūt mus rusifikuos, lituanizuos, ir mūsų nebeliks. Tapatinimas su Lietuvos lenkiškąja tradicija mums labai svarbus. Esame ne prastesni Lietuvos mozaikos akmenys, galime joje net labai ryškiai sužibėti. Bet dabar visiems dažnai tenka kęsti už stipriai rusifikuotų tautiečių, kuriems nerūpi nei Lietuva, nei Lenkija, nuodėmes.

Kalbėti gražiai lenkiškai gyvenant Lietuvoje nėra paprasta, kai darbe, gatvėje ir visur kitur girdime tik lietuvių kalbą, ja ir bendraujame. Kai po darbo grįžti namo pavargęs, nepulsi juk žodynų studijuoti. Tad iš kur man žinoti, kaip lenkiškai bus, pavyzdžiui, riebokšlis. Kažkada, kai vyravo rusų kalba, ir lietuviai sakydavo ne riebokšlis, o „salnikas“, bet niekas jų dėl to nekaldavo prie kryžiaus.

– Kiek mūsų lenkams svarbios Lenkijos aktualijos? Tarkim, iki kelintos valandos nakties jūs pats laukėte Lenkijos Seimo rinkimų rezultatų?

– Rinkimų naktį miegoti nuėjau, kai jau buvo aišku, kas ir kokia persvara juos laimėjo. Man ne tas pats, kas vyksta Lenkijoje.

Visada buvau „Piliečių platformos“, liberalų, šalininkas. Ekonominiai klausimai buvo jų stiprioji pusė, juk Lenkija vienintelė Europoje per krizę nenuėjo į minusą. Bet šiai partijai turėčiau nemažai priekaištų dėl aktyvumo stokos sprendžiant užsienio reikalus, blaškymosi nuo ultimatumų iki nieko nedarymo. Su Lietuva susijusius klausimus galbūt reikėjo spręsti pragmatiškiau. Sakoma, kol viršūnės kariauja, apačios kenčia, taip viskas ir buvo.

– Iškart po rinkimų garsus „Gazeta Wyborcza“ vyr. redaktorius, buvęs „Solidarumo“ veikėjas Adamas Michnikas įspėjo, kad laimėjus radikaliai Jaroslawo Kaczynskio partijai „Tvarka ir teisingumas“ (lenk. PiS) Lenkija gali grįžti į tamsius laikus. Kaip dabar gali keistis Lenkijos ir Lietuvos santykiai?

– Gerbiu Michniką, bet nesu šio požiūrio šalininkas. Man atrodo, kad dabar turime didžiulį šansą sureguliuoti santykius, bet, kaip sakoma, tango šokamas dviese – viena pusė be kitos nieko nepadarys.

Lietuvos įvaizdis Lenkijoje istoriškai visada buvo teigiamas, toks yra ir dabar. Labai nesinorėtų, kad jis atsidurtų šovinistų rankose. Matyt, to Michnikas ir baiminasi. Bet taip nebus, nes PiS turi daug protingų žmonių, puikiai suvokiančių, kad kelis šimtmečius lietuvius ir lenkus siejo bendros pergalės, žinomos visame pasaulyje.

Padėti Lietuvos lenkams išmokti ir savo gimtąją, ir valstybinę lietuvių kalbą – mūsų bendras tikslas ir uždavinys. Mes buvome, esame Lietuvos piliečiai ir gal net didesni už kitus savos valstybės patriotai. Štai šalčininkietis Andžejus Kulevičius šįmet tapo Konstitucijos egzamino nugalėtoju. Tik duokite mums galimybę būti patriotais.

Lietuviai turėtų suprasti, kad galėtų sustiprinti savo užnugarį ir būti atsparūs kiršinimui, tik reikia pareguliuoti kelis dalykus, o jie tik simboliniai – pavardžių rašyba, gatvių lentelės ir dar labai svarbus švietimo klausimas. Susitarus dėl jų būtų susikoncentruota į esminius dalykus – kaip statyti elektros tiltus, kaip vienu balsu kalbėti Europos Sąjungos tribūnose ar priešintis Rusijos grėsmei. Tai pirmiausia būtų į naudą Lietuvai.

Na, kas atsitiktų, jeigu, pavyzdžiui, šalia Pabarės būtų rašoma ir Podborze? Vietos žmonėms tai būtų malonu, jie pajustų, kad valstybė žiūri į juos kaip į žmones, o ne laiko tiesiog sulenkintais lietuviais, kurie turi daryti, kas liepiama. Kas blogo atsitiktų, jei būtų leista rašyti lenkiškas pavardes nelietuviškais rašmenimis? Duodu galvą nukirsti, kad tų, kurie pasikeistų dokumentus, neatsirastų daug, gal tik koks tūkstantis ar du. Žmonės dar gerai pagalvotų, ar tam verta leisti savo pinigus, gaišti laiką, prisidaryti su paveldėjimu susijusių keblumų ir taip toliau.

– O jūs taptumėte Zbigniewu Siemienowicziumi?

– Taip, be abejo. Man tradicija svarbi. Bet mano giminėje yra tokių, kurie tikrai nevargs dėl pavardės perrašymo.

– Lietuvos lenkams neretai prikišama, kad jie nerodo susidomėjimo lenkų kultūra, kad patys jos neformuoja. Ar iš tiesų taip yra? Ir ką jūs pats, gydytojas chirurgas, veikiate Vilniaus kameriniame orkestre, profesionalių muzikantų kolektyve?

– Vilniaus kamerinis orkestras, arba Wilenska orkiestra kameralna, gyvuoja jau 16 metų. Jo vadovas Zbignevas Levickis – senas mano bičiulis, sūnaus krikšto tėvas. Būdamas Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro pirmasis smuikas, jis ne visada gali groti tai, ką pats nori, tad visada puoselėjo svajonę turėti savo kolektyvą. Padėjau ją įgyvendinti sutvarkydamas teisinę pusę, „paskolindamas“ savo buto adresą. Dabar esu atsakingas už organizacinius reikalus.

Tai atima laiko, net žmona kartais priekaištauja, kam man to reikia, nes už šią veiklą negaunu nė cento. Iš tiesų – kam? Manau, didžiausia prasmė, kai per kocertą kokiame Šalčininkų rajono kaime pamatai verkiančią močiutę, nes ji pirmą kartą gyvenime girdi tokio lygio muziką. Levickis sako, kad ir jam tai didžiausias atlygis. O man dar ir ambicijų patenkinimas, kad ir mes galime kurti ir dalytis su savo krašto žmonėmis gražiausiais dalykais.

Orkestro veiklos pradžioje Vilniaus rotušėje surengėme koncertą, kurio metu buvo atliekama LDK kompozitorių muzika. Toks repertuaras, tada daug ką nustebinęs, skambėjo pirmą kartą, ir jį atlikome mes, lenkai! Etniniai lietuviai to kažkodėl nepadarė. O juk šie mūsų kultūros klodai – bendri, neįmanoma atskirti lenkiškumo nuo lietuviškumo. Mums jie labai brangūs.

– Tarsi pats būtumėte LDK didikas, ne tik dedate daug pastangų palaikydamas muzikantų kolektyvą, bet ir tapote paveikslus. Kaip viską spėjate?

– Nespėja tas, kuris nieko nedaro. Bet nėra taip, kad nesiskirčiau su teptuku ar muzikos instrumentu. Ir bibliotekose, archyvuose ilgai sėdėdavau tik tuo metu, kai rinkau medžiagą knygai apie Vilniaus medikus. Dabar dažnai ir dvi savaites neprieinu iki savo pomėgių. Bet nuostatos, kad laisvą laiką reikia išnaudoti prasmingai, laikausi.

Tapymui man nereikia ypatingo nusiteikimo. Po darbo ligoninėje neskubu važiuoti namo į Vilnių, nes tuo metu kelyje susidaro spūstys. Geriau pasilieku Šalčininkuose valandą kitą ir šį laiką praleidžiu tapydamas. Šiuo metu Vokietijoje vyksta mano darbų paroda, paskui ji keliaus į Italiją. Tikiuosi, kad dalį paveikslų pavyks parduoti.

Mokydamasis mokykloje galvojau apie tapybos studijas. Mūsų kaimynai M.K.Čiurlionio gatvėje Vilniuje buvo garsių dailininkų šeima – skulptorius Gediminas Jokūbonis ir jo žmona Bronė, grafikė, tekstilininkė. Jie palaikė mano siekius. Domėjausi ir biologija, namie turėjau akvariumą.

Kai reikėjo apsispręsti, žodį tarė mama. Sakė, kad tapęs dailininku turėsiu tapyti raudonas vėliavas ir leninus, todėl ragino rinktis rimtą specialybę, kuri būtų reikalinga prie kiekvienos valdžios. Nuėjau į mediciną.

Aš noriu tapyti, kartais tiesiog traukia prie molberto. Noriu ir groti. Kai į svečius ateina Levickis, namuose būna daug muzikos. Groja Zbignevas, jo sūnūs – visi smuikininkai, dar turime vieną akordeonistą. Mano sūnus ir žmona dainuoja, sūnaus klausa – absoliuti. Va taip leidžiame laiką – linksmai ir prasmingai.

– O ar pasitvirtino jūsų motinos žodžiai, kad su rimta specialybe prie bet kokios valdžios nepražūsite? Ar chirurgo darbas tebeteikia pasitenkinimą?

– Jei kalbėtume apie chirurgo krūvį, jis nuolat mažėja. Kasmet mūsų ligoninėje atliekama vis mažiau operacijų. Nieko keisto, nes ir žmonių mažėja – kažkada Šalčininkų rajone gyveno 42 tūkstančiai, dabar nėra nė 32 tūkst. gyventojų. Rajonas sensta, o juk susižaloja, į nelaimingus atsitikimus, taigi ir pas chirurgą, dažniausiai patenka jauni, darbingo amžiaus žmonės. Be to, dabar ligoniai, kuriems reikia urologinių, neurologinių operacijų, siunčiami į Vilnių. Negalime operuoti ir vaikų. Kas beliko – tik išvaržos, apendicitai, dar jei kas ką papjovė…

Yra dar viena specifinė aplinkybė, dėl kurios chirurgo krūvis menksta. Visi žinome: kad žmogus galėtų dirbti, jam neturi skaudėti. Bet dabar vis daugiau atsiranda tokių, kurie nenori gydytis išvaržų, kojų venų, nesutinka operuotis tik dėl to, kad gautų invalidumo grupę. Įsivaizduokite – atsirado karta žmonių, kurie priprato gyventi iš pašalpų, jiems naudinga turėti vieną ar kitą patologiją.

Tokia situacija gydytojo chirurgo darbui žavesio neprideda. Atrodo, kad netrukus galime būti reikalingi tik kaip slaugos ligoninė. Bet taip yra visuose rajonuose, ne tik Šalčininkuose.

– Ar dar išliko atmintyje 1991 m. sausio 13-osios naktis, kai į Raudonojo Kryžiaus ligoninę buvo vežami sovietinių tankų sužaloti laisvės gynėjai?

– Kelias savaites praleidome ligoninėje beveik iš jos neišeidami. Mūsų skyriuje buvo operuojami sužeistieji, tarp jų ir Loreta Asanavičiūtė.

Įstrigo daug tuomet tarsi nereikšmingų detalių. Ligoninės vyriausiasis gydytojas Juozas Raistenskis atnešė mums dėžę dešros. Valgėm, ir televizorius staiga pradėjo rodyti Lenkijos televiziją, karo Persų įlankoje vaizdus. Ant rankos turėjau raištį su Vyčiu, ir kiekvienam rūpėjo pajuokauti, kad gatvėje mane sumuš „maniškiai“, turėdami galvoje lenkus, nors buvo daug lenkų, kurie tomis dienomis stovėjo prie Parlamento, Televizijos bokšto.

– O kas jus iš Vilniaus ištrėmė į Šalčininkų ligoninę, į kraštą, kurį vieni niekino, kiti juo gąsdino?

– Šalčininkus pasirinkau pats, Raudonojo Kryžiaus ligoninėje baigęs dvejų metų ordinatūrą, niekas manęs nevertė. Čia mano giminės šaknys, be to, tais metais lietuviškai dar nekalbėjau taip gerai kaip dabar.

Mano pirmoji darbo šioje ligoninėje diena – 1991-ųjų rugpjūčio 19-oji – sutapo su pučo Maskvoje pradžia. Atsimenu, rytą tėvas man lygina kelnes, įjungiame televizorių, šis transliuoja tik Maskvos kanalą. Tankai, kažkoks sąmyšis, nieko nesuprantame. Važiuoju į Šalčininkus, o ten gatvėje pirmiausia pamatau pirmąjį komunistų sekretorių Vysockį, einantį su gėlėmis. Atsidūriau pačiame įvykių epicentre, iš arti mačiau visus šio krašto skaudulius.

Vėliau Lenkų sąjunga mane įstūmė į politinius vandenis, esą puikiai moku anglų kalbą, ginsiu žmogaus teises. 1992-aisiais buvau išrinktas į Seimą, dirbau ten vieną kadenciją.

Šalčininkai tada vadinti raudonuoju rajonu. Tai skaudino, nes niekas nenorėjo atsiminti, kodėl taip atsitiko. XIX amžiuje šis regionas buvo labiausiai išsilavinęs. Tarkime, Jašiūnuose buvo daugiau profesorių negu kokiame Kaune. O kokia Pavlovo Respublikos istorija! Bet visi intelektualai buvo ištremti, išžudyti arba patys turėjo pasitraukti.

Tiems, kurie iškentė visą epochos siaubą, turime būti dėkingi jau vien už tai, kad jie liko. Bet mums sako: jūs neturite elito. Taip, mes jo neturime, bet duokite mums laiko ir mes jį vėl turėsime.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (5)

  1. Sarunas Sarunas rašo:

    O kas dabar Lietuvos lenkams neleidžia būti Lietuvos patriotais? Kodėl Rišardas Maceikianecas gali juo būti, o daugelis kitų – ne? Energetikos ministrą Neverovičių šiaip jau vertino kaip gerą ministrą, negirdėjau kad kam būtų kliuvusi jo tautinė saviidentifikacija.
    Galbūt pagrindinė problema ir yra ta, kad dažnai Lietuvos lenkai savo supranta tiesiog kaip Lenkijos lenkus per kažkokią baisią klaidą atsidūrusius Lietuvoje? Automatiškai atsiranda atitinkama daugelio lietuvių reakcija ir nepasitikėjimo ratas sukasi.

    XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, deja, daugelis lenkiškai šnekėjusių Lietuvos gyventojų patys save atstūmė nuo Lietuvos. Galima J. Basanavičių laikyti supermenu, tačiau tikrovėje 19 a. pabaigoje atgimstančios (ar besikuriančios) moderniosios lietuvių tautos “tėvai” pagal savo bendras finansines ir kitas galimybes gerokai nusileido lenkiškai kalbančiai senajai Lietuvos (ar lietuvių) elito daugumai, neigiamai pažiūrėjusiai į naujas idėjas. O gal tiesiog Lenkijoje tada senąjį ir naująjį elitą (kuriame atsirado vietos ir nekilmingiesiems) jungė ir kalba. O štai Lietuvoje tokių jungčių buvo mažiau ir tai padidino priešpriešą – dvarininkai labiau gynė savo dvarus, o valstiečiai atkakliau siekė žemės reformos. Sakyčiau, kad dar Česlovas Milošas savo laiku yra labai neblogai išnagrinėjęs šią problemą.

    Galima prisiminti kiek daug žymių Lietuvių tautinio judėjimo dalyvių lietuviškai išmoko tik suaugę arba bent lenkų kalba vaikystėje buvo pagrindinė. Atsiminkime Tadą Ivanauską, Donatą Malinauską, Vladislovą Putvinskį, brolius Biržiškas ir daugelį kitų. Pagaliau tas pats Mykolas Riomeris buvo labai gerbiamas žmogus Lietuvos respublikoje (nors jis ir viešai teigė, kad yra Lietuvos lenkas, o ne lietuvis). Na ir žymiausias nepriklausomybės kovų generolas – Silvestras Žukauskas – spėju, lenkiškai irgi šnekėjo daug geriau nei lietuviškai.
    1918 m. pabaigoje, kai buvo plečiama Lietuvos tarybos sudėtis, tai Lietuvos žydai ir baltarusiai delegavo savo atstovus, o štai Lietuvos lenkai – nepanoro.

    Kas link Suomijos, tai ten švediškai kalbantys suomiai (daugumoje pagal kilmę švedų užkariautojų palikuonys) 19 a. ir sukūrė šiuolaikinę suomių tautą. Suomijos DK autonomija pirmiausia taigi buvo suteikta būtent jiems – švediškai kalbančiam elitui. Na ir 1918-1919 m. Suomijos nepriklausomybės kovų metu Suomijai vadovavo švedakalbiai suomiai Manerheimas bei Svinhuvudas. Jie nebandė prijunginėti visos Suomijos ar bent švediškai kalbančių jos provincijų prie Švedijos. Garsusis Manerheimas visai nedraugiškai sureagavo, kai Švedija bandė perimti švediškai kalbančių Alandų salų kontrolę.
    Airijoje angliškai kalbantys airiai ne mažiau kovojo už Airijos nepriklausomybę ir jautėsi ne mažesniais airiais nei tie, kurie tebešnekėjo gėlų kalbą.

    16 ar 17 a. Radvilų plejada ar šiaurės Scipionas Jonas Karolis Chodkevičius – lietuviai. Lenkiškai kalbantis lietuvių tautos elitas, pripažįstantis ir suprantantis savo lietuvišką kilmę (Chodkevičiai teigė esą Ukrainos lietuvio Boreikos ar Bareikos palikuonys). Europoje tais laikais aristokratų pagrindinė šnekamoji kalba neretai buvo kita nei paprastų žmonių, nors kilmė ir nesiskyrė. Tarkime, Vokiečių tautos Šventosios Romos imperijos imperatorius Karolis V Habsburgas, prancūziškai šnekėjo daug geriau nei vokiškai. 18 a. daugelyje Europos dvarų prancūzų kalba pagrindinė. Garsusis Prūsijos karalius Fridrichas II, berods, prancūzų kalbą vartoti mėgo labiau nei vokiečių.

    Na ir kas link rusų kalbos vartojimo. Sovietų laikais daugelyje lenkiškai kalbančių vietovių palaipsniui vietoje lenkiškų mokyklų buvo steigiamos rusiškos. Šiais laikais man yra tekę girdėti, kad Lietuvos lenkai tarpusavyje (būtent tarpusavyje) kažkodėl šneka rusiškai, o ne lenkiškai. Kodėl – nežinau. Galiu tik spėlioti.

  2. Šiaip jau Šiaip jau rašo:

    Niekas nedraudžia būti patriotu. Bet nesilaikyti Konstitucijos dėl savo paskatų- neleistina.

  3. Juozas iš Suvalkų Juozas iš Suvalkų rašo:

    Tamsta Zbignievai. Jeigu nori būti geru patriotu tai nors atsiprašyk už Vilniaus krašto okupaciją, Berezos Kartuskos koncetracijos stovyklą, AK (Lupaško jau didvyris), autonomiją, Draučius ir t.t..Panašiai lietuviai kaltinami buvo Lenkijos TV pirm. kanale šio mėnasio 11 d.. Tuomet Valatka pripažino, kad lietuviai negerai elgiasi su Lietuvos lenkais. Nuo senų laikų Lenkijos žiniasklaidoje apie lietuvius kalbama neigiamai, todėl nemeluokite.

  4. Via Via rašo:

    Nepainiokim sąvokų. Piludskis irgi save laikė Lietuvos patriotu… Visa bėda, kad kai kurie dabartiniai Lietuvos lenkų vedliai ragina lietuvius inkorporuotis į vieną savo Tėvynės regioną!!! Kodėl tau taip sunku ištarti Pabarė? Kodėl reikia “poboržės”, niekai nesutinki, “Orany” vadinti Varėna, nors tai net ne šio tūkstantmečio baltiški toponimai. O ir su konstitucija… Ten parašyta, kad sostinė yra Vilnius. Sunku ištarti? Kiek dar galima kovojant, kad kuo mažiau Lietuvos liktų Lietuvos dalyje skelbtis patriotais? Įtariu, kad esate Žečpospolitos patriotas, nors net ir tokiu būt negaliu drausti. Tik aš, jei gyvenčiau Lenkijoje jokių lentelių ar Zelionos Guros Grunbadenu ar Gdansko – Dancigu (Marlbroko Marienburgu) vadinti nesiekčiau…

  5. re re rašo:

    Dėl lietuviškų vietovardžių-prie pat Minsko yra gyvenvietė Antaniški,kiek tolėliau-Piatryški,Baubli,Girdzi,Šapiali,Daunary,Skirmantava,Narbutava. Į pietus nuo Gardino-Vialikija Ejsmanty, Lenkijos Bialystoko miesto dalis- Osiedle Dojlidy. Lietuvių kalbos arealas dar XIX a.siekė Minską ,o salos ir už jo,taip pat toli į pietus nuo Gardino.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...