2012 Balandžio 09

„Jukos“ likimo vingiais

veidas.lt

Netrukus Lietuvos knygynus pasieks garsaus britų žurnalisto Martino Sixsmitho knyga „Putino nafta. „Jukos“ istorija ir kova dėl Rusijos“. Jau ir iš čia pateikiamos ištraukos skaitytojai gali susidaryti įspūdį, ar ši knyga vertinga.

Kol vyko valstybės organizuojamas teisminis procesas prieš Michailą Chodorkovskį ir jo pavaduotojus, jų sukurta bendrovė veikė toliau. „Jukos“ ir Romano Abramovičiaus bendrovės „Sibneft“ susijungimo sandoris buvo užbaigtas nesulaukus prieštaravimų iš Kremliaus. Tačiau „ExxonMobil“ ir „ChevronTexaco“ vadovai – nenuostabu – pasitraukė iš derybų dėl bendrovės dalies įsigijimo. „Jukos“ steigėjui atsidūrus kalėjime, bendrovė nustojo buvusi patrauklus kąsnelis užsienio investuotojams.
Iš savo kameros „Matroskaja tišina“ kalėjime Chodorkovskis galėjo palaikyti ryšį su „Jukos“ vadovybe. Jis atsistatydino kaip generalinis direktorius, tačiau, anot Aleksandro Temerkos, vis dar aktyviai domėjosi bendrovės reikalais: „O kaip galėjo būti kitaip? Jis buvo bendrovės galva. Žinoma, informaciją jam perduodavome per advokatus. Jis domėjosi tuo, kas vyksta bendrovėje, ypač nuo to laiko, kai mano derybos tapo tiesiogiai susijusios su jo galimu paleidimu. Žinoma, jis viską žinojo.“
Bet Chodorkovskis buvo bejėgis užkirsti kelią pykčiui, kuris kilo tarp „Jukos“ ir jos tariamų „Sibneft“ partnerių. Nors sandoris buvo pristatomas kaip dviejų bendrovių susijungimas, visuomet buvo aišku, kad „Jukos“ perima „Sibneft“ ir kad būtent „Jukos“ vadovaus naujai bendrovei. Šiam susitarimui sutvirtinti „Sibneft“ savininkas Romanas Abramovičius gavo 3 mlrd. JAV dolerių iš „Jukos“. Tačiau lapkričio viduryje, praėjus vos trims savaitėms po Chodorkovskio arešto, Abramovičius ir jo dešinioji ranka Jevgenijus Švidleris išskrido į Tel Avivą reikalaudami susitikimo su Leonidu Nevzlinu.
Nevzlinas susitiko su „Sibneft“ vyrais ir buvo šokiruotas to, ką iš jų išgirdo.
Pasak Nevzlino, Abramovičius jam pranešė, kad Kremlius leis tęsti šį sandorį tik tuomet, jei bendrovės susikeis vietomis – „Sibneft“ perims „Jukos“. Jeigu „Jukos“ vadovai nesutinka, „Sibneft“ išsižada duoto susitarimo ir iškart skelbia, kad susijungimo sandoris atšaukiamas.
Nevzlinas neteko žado. Kadangi finansinės sandorio sąlygos buvo aptartos ir parengtos pagal tai, kad „Sibneft“ de facto parduodama „Jukos“, Abramovičiaus reikalavimas perimti naujojo konglomerato kontrolę į savo rankas atrodė tikras absurdas.
Tačiau dabar Nevzlinui taip jau neatrodo: jis įsitikinęs, kad Kremlius sąmoningai leido tęsti sandorį, taip pat ir 3 mlrd. dolerių mokėjimo pavedimą Abramovičiui, gerai žinodamas, kad paskutinę minutę šis pasakys „stop“. Tuomet pareikalaus, kad „Jukos“ perduotų savo turtą „Sibneft“ kaip atlygį už Chodorkovskio paleidimą, o Abramovičius, Kremliui prijaučiantis oligarchas, pasilaikys sau tiek bendrovę, tiek pervestus tris milijardus. Kaip teigia Nevzlino patarėjas Ericas Wolfas, Abramovičius ir Švidleris jiems pasakė: „Jūs galite tik vienu būdu išgelbėti Chodorkovskį ir bendrovę – turite perduoti „Jukos“ kontrolę mums, tuomet galėsite tartis su mumis.“
Pats Nevzlinas kaltina Abramovičių melavus apie savo vaidmenį šioje istorijoje ir pasakoja apie jo artimą draugystę su Rusijos prezidentu: „Taip, jie buvo artimi bičiuliai. Jis negalėjo nežinoti, kas vyksta. Atvirai daug bendravo su Putinu. Tuo pačiu metu buvo tęsiama kampanija dėl „Sibneft“ ir „Jukos“ sujungimo… Mano nuomone, jis [Abramovičius] buvo vienas iš sumanymo areštuoti Chodorkovskį iniciatorių… Šiuo atžvilgiu turiu konkrečių įtarimų, ypač dėl to, kaip jis elgėsi iškart po Chodorkovskio arešto… Pavyzdžiui, jis daug kam yra pasakojęs, kaip Putinas paskambino jam kitą dieną po Chodorkovskio arešto, per Abramovičiaus gimtadienį, 26-ąją dieną. Jis pasakojo: „Putinas man paskambino, kai prausiausi po dušu… 11 val. ryto pasveikinti mane su gimtadieniu… tuomet jis man ir pranešė, kad tą naktį areštuotas Chodorkovskis“… tarsi jis to nebūtų žinojęs! Tuomet tą pačią dieną jis skrenda į Londoną, eina į „Chelsea“ stadioną, kur vyksta rungtynės… ir džiūgauja, dainuoja „Kalinką“ prieš kameras. Visiškai juo nepasitikiu. Jis tikrai įsivėlęs į skandalingą „Jukos“ istoriją.“
Nevzlino įtarimus dėl Abramovičiaus sunku patikrinti, kiti dramos dalyviai skirtingai interpretuoja jo veiksmus. Kad įsitikinčiau jo versija, kelis kartus mėginau susitarti su Abramovičiumi dėl interviu, tačiau visus mano prašymus jis atmetė.
Abramovičius išvyko iš susitikimo Tel Avive sulaukęs pikto atkirčio, jo pasiūlymas buvo atmestas. Anot Nevzlino, jis greičiausiai tiesiai iš oro uosto nulėkė į Kremlių, kur jo laukė senas bičiulis Putinas ir uždaras jo žmonių ratas: „Jie visi įsitikinę, kad šalį turi valdyti viršūnėlė, uždara tam tikrų asmenų grupuotė, kurioje, žinoma, pagrindinę poziciją užima piniguočius Abramovičius! Štai kas taip dramatiškai pakeitė situaciją Rusijoje… štai kodėl ji pasisuko atgal…“
Išgąsdinti Abramovičiaus siūlymo ir sunerimę dėl kito Kremliaus žingsnio, „Jukos“ vadovai nusprendė papasakoti šią istoriją per žiniasklaidą. Gruodžio 1 d. „Reuters“ naujienų agentūra paskelbė skubų pranešimą, paremtą iš „Jukos“ šaltinio gauta informacija.
„Reuters“: Maskva, 2003 12 01. „Sunkumų kamuojama Rusijos naftos bendrovė „Jukos“ ir jos akcininkai atmetė jaunesniosios sandorio partnerės „Sibneft“ reikalavimą perduoti jai jungtinės įmonės kontrolę, – praneša „Jukos“ šaltinis.
„Jie pareiškė, kad jeigu mes nesutiksime su bendrovės kontrolės perdavimu, sandoris bus atšauktas. Atsakėme, kad nesutinkame su tokiu pasiūlymu ir dabar lauksime jų laiško“, – sekmadienį agentūrai „Reuters“ sakė šaltinis.
Pagrindiniams „Sibneft“ akcininkams, vadovaujamiems Londono „Chelsea“ futbolo klubo savininko R.Abramovičiaus, jau sumokėta 3 mlrd. dolerių ir už 92 proc. „Sibneft“ akcijų suteikta 26 proc. jungtinės grupės akcijų, kurių vertė 8 mlrd. dolerių.
Tačiau dabar „Sibneft“ pusė sustabdė sandorį. Anot šaltinių iš abiejų nesutariančių šalių, „Sibneft“ prezidentas Jevgenijus Švidleris dabar siekia tapti jungtinės bendrovės „Jukos-Sibneft“ generaliniu direktoriumi.“
„Reuters“ paskelbtoje ataskaitoje taip pat pateikiama informacija, kuri, regis, patvirtina Nevzlino įtarimus, kad Abramovičius susimokė su Kremliumi: pagrindinė Abramovičiaus komandos, siekiančios perimti „Jukos“, figūra, kaip paaiškėjo, buvo Aleksandras Vološinas, Putino personalo vadovas, kuris atsistatydino iš Kremliaus vos prieš trisdešimt dvi dienas: „Be to, „Sibneft“ stovykla nori pasiūlyti Vološinui, buvusiam Kremliaus personalo vadovui ir verslininkui, pirmininko pareigas. „Jukos“ šaltinis informavo, kad penktadienį Švidleris surengė aukšto lygio susitikimą, į kurį „Sibneft“ Maskvos skyriuje susirinko „Jukos“ akcininkai, vadovai ir teisininkai. „Jukos“ šaltinis tvirtino, kad Vološinas sėdėjo šalia Švidlerio, kai atvyko „Jukos“ atstovai, ir kad jie abu pranešė apie ultimatumą dėl valdymo pertvarkos. Anot „Jukos“ šaltinio, Vološinas „labai aktyviai dalyvavo susitikime“. Švidleris ir Vološinas pasakė, kad „Jukos“ vadovybei esą trūksta „politinio stogo“, kuris juos apsaugotų nuo aukšto rango biurokratų užgaidų, – teigė „Jukos“ šaltinis.“
Vargu ar reikia smulkiau aiškinti, ką reiškia kęsti „aukšto rango biurokratų užgaidas“. Tai tik gražus eufemizmas, reiškiantis „būti sunaikintam Kremliaus“. „Reuters“ ataskaita baigiama kiek švelnesniu tonu: „Analitikai nesutaria dėl to, ar dėl penktadienį pareikšto sandorio stabdymo Abramovičiui buvo daromas spaudimas iš Kremliaus, kuris siekia visą naštą suversti Chodorkovskiui. „Sibneft“ pareiškė, kad jos sprendimas sustabdyti sandorį yra susijęs vien su verslu ir neturi nieko bendra su politika. „Jukos“ komentuoti atsisakė.“
Aktyvus Vološino dalyvavimas susitikime, per kurį Abramovičius pasiūlė perimti „Jukos“, paskatino kai kuriuos analitikus suabejoti jo atsistatydinimo iš Kremliaus motyvais: jeigu jis iš tikrųjų atsistatydino pasipiktinęs Chodorkovskio areštu, kaip jis tuomet gali šlietis prie tų, kurie taip žiauriai mėgina sugriauti „Jukos“? Dar vienas, ypač svarbus, klausimas – ar jis visą tą laiką ėjo išvien su Abramovičiumi?..

Martin Sixsmith
Iš anglų kalbos vertė Rita Vidugirienė

Apie knygą

Ankstyvą 2003-iųjų spalio rytą iki dantų ginkluoti kariškiai įsiveržė į didžiausios Rusijos naftos bendrovės „Jukos“ savininko ir vadovo Michailo Chodorkovskio lėktuvą, nusileidusį Novosibirsko oro uoste pasipildyti degalų. Netrukus turtingiausias Rusijos žmogus buvo surakintas antrankiais ir išsiųstas į Maskvą tardyti. Taip Vladimiras Putinas parodė savo galią ir atskleidė tikruosius dabartinės Rusijos politikos prioritetus.
„Putino nafta“ – tai knyga apie nuožmią ir dažniausiai nešvarią kovą dėl gausių Rusijos naftos išteklių ir jos padarinius pasauliui bei pačiai Maskvai. Buvęs ilgametis BBC korespondentas Maskvoje Martinas Sixsmithas (gim. 1954 m.) nuodugniai nagrinėja įvykius, susijusius su iki šiol visame pasaulyje aistras keliančia „Jukos“ byla, aprašo M.Chodorkovskio ir jo kolegų arešto priešistorę, tyrinėja dramatiškas šios bylos peripetijas.
Puikiai šiandieninės Rusijos aktualijas išmanantis autorius bene pirmasis sugebėjo prakalbinti daugelį aktyviai šiuose įvykiuose dalyvavusių asmenų. Šią knygą galima skaityti ne tik kaip dokumentinę publicistiką, bet ir kaip trilerį – kova dėl naftos neatsiejama nuo politinių žaidimų, galios įtvirtinimo siekių, sąmokslų, apgavysčių, išdavysčių, šnipinėjimo…

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...