2015 Liepos 18

„Fluxus“ keliai ir klystkeliai

veidas.lt

Juokai juokais, tačiau jei ne itin lietuviškas, bet senamadiškas ilgaamžio Jono Meko įprotis kaupti namuose įvairias praeitį liudijančias smulkmenas, kurias dauguma permainoms neatsparių amerikiečių tvarkydami namus seniai būtų iššlavę šiukšlynan, – nebūtų ir jokio „Fluxus“ rinkinio. Nebūtų ir ginčų dėl jo vertės, ne vienus metus drebinusių Vilniaus savivaldybę ir buvusį sostinės merą Artūrą Zuoką.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Nacionalinės dailės galerijos, eksponuojančios „Fluxus“ kolekciją, direktorė Lolita Jablonskienė pabrėžia, kad, nepaisant revoliucingos patetikos manifestų, į prieš pusšimtį metų įvairiatautės Niujorko menininkų grupelės sukurtą judėjimą vertėtų žvelgti pirmiausia kaip į linksmą kūrybinį žaidimą.

Kolekciją išgelbėjo dūmai

Už 2007-aisiais į Lietuvą parvežtą rinkinį meras Artūras Zuokas iš miesto kišenės nepagailėjo 5 mln. JAV dolerių. Šie pinigai dalimis buvo pervedami Jono Meko vizualiųjų menų centrui, tačiau patys eksponatai ilgokai tūnojo uždaryti viename iš Signatarų namų kambarėlių, tik retkarčiais mažomis porcijomis ištraukiami į dienos šviesą.

Dalį jų išvydome dar 2007-ųjų pabaigoje, kai Jono Meko vizualiųjų menų centras (JMVMC) įsikėlė į anuomet naujus ir prabangiai atrodžiusius „Vilniaus Vartus“. Pernelyg prabangiai, kad atitiktų maištingą, miesčioniškas vertybes klibinti nusiteikusią „Fluxus“ dvasią. Čia nedidelė dalis kolekcijos buvo eksponuojama ir 2010-aisiais, tačiau laikas parodė, kad „Vilniaus Vartuose“, nepaisant patogios vietos miesto centre, neprigyja niekas: nei buržujiški barai ir parduotuvės, nei jų lankytojų snobizmą savais metodais išjuokiantis menas.

Tiesa, Vilniaus savivaldybės įsigyta kolekcija, pagal pirmines vizijas galėjusi tapti būsimo Guggenheimo muziejaus Vilniuje ekspozicijos dalimi, šiek tiek pakeliavo ir buvo plačiau pristatyta savo „gimtajame“ Niujorke bei Sankt Peterburgo Ermitaže. Mat, patinka tai konservatyviai nusiteikusiems lietuviams ar nepatinka, dažnas pasaulio meno akademijų diplomantas paliudys, kad studijuodamas iš savo profesorių girdėjo vos dvi lietuviškas pavardes – J.Meko ir Jurgio Mačiūno.

„J.Mačiūnas dabar yra lygus su visais kitais dideliais XX amžiaus menininkais. Jo darbų už centus jau nenupirksite. Jeigu siūlote tik centus, tai rodo, kad jūs jo nepripažįstate, kad nesuvokiate, jog jis yra lygus su kitais didžiais menininkais, tokiais kaip Marcelis Duchampas, Manas Ray, Josephas Beuys, kuris garbino Mačiūną, ir kiti. Aš jums sakau: Mačiūnas yra lygus su jais“, – rašė tautiečiams J.Mekas, kai jį pasiekė priekaištai dėl menkavertei kolekcijai iššvaistytų sostinės milijonų.

Tuomet garsusis dokumentininkas paliudijo, kad už „Fluxus“ kolekcijos išsaugojimą turėtume būti dėkingi ne tik jam, bet ir jo kaimynams, kurie užprotestavo prieš aitrius J.Mačiūno sukurto laužo skleidžiamus dūmus. Mat šis rengėsi dalį savo turtų sudeginti, kai iš Niujorko susiruošė persikelti į Vermonto sodybą.

„Jis pasisamdė sunkvežimį, į kurį mėgino sukrauti viską, ką laikė mano rūsy. Bet sunkvežimis buvo per mažas. Tuomet Jurgis, būdamas Jurgiu, sukūrė ugnį ir, sako, deginsiu viską, nes nebėra vietos sunkvežimyje. Bet gatvėje pasklido tiek daug dūmų, kad  Wooster Street Nr. 80 gyventojai jam liepė užgesinti ugnį. Tuomet Jurgis man pasakė, kad jis važiuoja, o su tuo, kas liko, aš galiu daryti, ką noriu. Taigi didelė mano kolekcijos dalis susideda iš to, ką Jurgis man paliko išsikraustydamas iš mano buto. Kita, didesnė dalis, yra „Fluxus“ menininkų iš viso pasaulio, kuriuos aš pažįstu ir kurie visi buvo mano draugai, dovanos. Nenoriu girtis, bet maniškė „Fluxus“ ir J.Mačiūno kolekcija yra viena iš labiausiai visapusiškų, ypač kai kalbame apie Soho įkūrimą ir ankstyviausius jo darbus“, – teigė J.Mekas.

Kai kurie dabar Nacionalinėje dailės galerijoje eksponuojami objektai buvo tapę J.Meko namų interjero dalimi. Tarkim, didžiulis domino kauliukas, į kurį pakėlus vieną plokštumą įmanoma įsiropšti, ilgai tarnavo žaidžiančių vaikų ir kačių slėptuve. Šiandien tai gali pamėginti ir smulkesni galerijos lankytojai. Specialiai tokiems žaidimams pagaminta originaliojo kauliuko, taip pat eksponuojamo parodoje „Pasaulis pagal Fluxus“, kopija.

Dokumentiniai kadrai

Apie namuose laikomą kauliuką pats J.Mekas pasakoja viename galerijoje pristatomų savo filmų. Tiesa, šie dokumentiniai filmai nėra minėtosios „Fluxus“ kolekcijos dalis – jie J.Meko rūpesčiu į Vilnių atkeliavo laikinai.

Dar viename filme rodoma liūdna istorija apie koldūnų vakarėlius rengti mėgusį Niujorko menininką, kurio verdamų iš fasuotos tešlos ir pigiausios mėsos pagamintų koldūnų skonio svečiai negalėdavo pakęsti, tačiau vis tiek rinkdavosi žinodami, kad bus linksma. Istorija liūdna todėl, kad ilgametis nesirūpinimas tuo, ką kemši į skrandį, J.Mačiūnui baigėsi prastai: susirgęs vėžiu, gyvenimo pabaigoje jis kentė didelius skausmus ir apskritai nebegalėjo nieko valgyti. Nebepadėjo ir vėlokai Jurgio gyvenime atsiradusios žmonos Billie kulinarinės pastangos: J.Meko filmuotuose kadruose vis dažniau šmėkščioja ligoninės, o galų gale ir gedinčių J.Mačiūno artimųjų apsikabinimai šalia krematoriumo.

Parodos lankytojai stende gali išvysti ir jokiam „Fluxus“ performansui nebepanaudotą dokumentą: po J.Mačiūno mirties jo žmonai Billie patologo anatomo atsiųstą laišką su išvadomis apie jos vyro mirties priežastis.

 

Pirmas platesnis pristatymas Lietuvoje

Paroda, kuriai kuratorius Liutauras Pšibilskis atrinko per 600 kūrinių, yra pirmasis platesnis Vilniaus „Fluxus“ kolekcijos pristatymas Lietuvoje. Tai išskirtinė galimybė susipažinti su „Fluxus“ judėjimo lobynu, kuris nuo 2007 m. yra Vilniaus nuosavybė, įkurdinta Jono Meko vizualiųjų menų centre.

Vilniaus „Fluxus“ kolekcija verta dėmesio dėl savo dydžio (apie 2600 objektų), kilmės ? J. Mekas didelę dalį eksponatų gavo tiesiai iš J.Mačiūno ? ir sudėties. Joje yra daug garsių „Fluxus“ kūrinių originalų bei jų eskizų, maketų, kuriuos sukūrė J.Mačiūnas, Yoko Ono, Namas June Paikas, George’as Brechtas, Benas Vautier.

Kolekcijoje – J. Mačiūno darbai, skirti „Film-Makers Cinematheque“, „Film Cuture“ žurnalui, J.Meko projektams, išskirtiniai darbai ir dokumentacija, susiję su Soho rajono įkūrimu, darbai ir tekstai iš privataus J.Mačiūno gyvenimo.

Neseniai įspūdingą „Fluxus“ kūrinių kolekciją įsigijo Harvardo universiteto Menų muziejus. Todėl Vilnius, susigrąžindamas į tėvynę dviejų įtakingiausių pasaulyje avangardistų lietuvių išeivių J.Meko ir J.Mačiūno darbus, pretenduoja tapti nauju XXI amžiaus pasauliniu avangardo centru.

Viena pagrindinių įkurto centro misijų – įkurti filmų archyvą, kuriame būtų sukaupti ir saugomi visi avangardinio kino duomenys. Ateityje centras planuoja įsteigti „Fluxus“ mokslinių tyrimų institutą, kuris pagrindinį dėmesį skirtų „Fluxus“ menų tyrinėjimui. Jono Meko vizualiųjų menų centras sulaukė didelio pasaulinių meno centrų ir muziejų kuratorių, tokių kaip Larry Kardishas iš Niujorko šiuolaikinio meno muziejaus, Harry Stendhalis iš Maya Stendhal galerijos Niujorke, Dominique‘as Paini iš Paryžiaus Georges‘o Pompidou centro, palaikymo.

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...