2015 Rugsėjo 11

Česlavas Okinčicas

„Esu lenkas, kovojantis už laisvą Lietuvą

veidas.lt

Lenkai pirmieji suskubo išleisti knygą apie Česlavą Okinčicą – Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarą, lenką, gyvenantį Lietuvoje. Ar tokiai dovanai kada nors subręs ir lietuviai? „Dabar nėra didelio skirtumo, ar tu lenkas, ar lietuvis“, – sako 60-metį pasitinkantis signataras, galimybę balsuoti už Lietuvos nepriklausomybę vertinantis kaip bendros dviejų tautų istorijos suteiktą progą.

Jūratė KILIULIENĖ

– Netrukus lietuviškai skaitysime Witoldo Beresio (bendradarbiaujant su Jaceku Janu Komaru) knygą „Česlav Okinčic, signataras, ambasadorius, advokatas. Atvirai apie Lietuvos laisvę“. Lenkijoje ji pasirodė prieš kelis mėnesius. Kaip atsitiko, kad ne pats ėmėtės rašyti atsiminimus, o patikėjote savo gyvenimą kitiems?

– Mintis, kad knygą apie mane turėtų parašyti žinomas žmogus, kilo mano draugams Lietuvoje ir Lenkijoje (Witoldas Beresas – žinomas lenkų žurnalistas, rašytojas, režisierius – red. past.) Artėjant mano 60-mečiui ji ir buvo įgyvendinta. Knygos autoriui patikėjau daug savo prisiminimų, bet vėliau, kai turėsiu daugiau laiko, galbūt ir pats prie jų grįšiu.

O dabar yra svarbesnių reikalų. Kai aplink mus vyksta tokie grėsmingi įvykiai, reikia juos budriai stebėti ir valdyti, neleisti plisti Rusijos propagandai. Dabartiniai įvykiai – tai dar vienas įrodymas, kad nepriklausomybė nėra duodama visam laikui, kovoti dėl jos ir stengtis reikia kasdien.

– Grėsmingi pokyčiai vyko ir tuo metu, kai jūs pats įsitraukėte į Lietuvos laisvės bylą. Kokią įtaką renkantis aktyvią poziciją turėjo tai, kad atgimimo priešaušryje profesinė karjera suvedė jus su tada jau žinomu advokatu Kazimieru Motieka?

Anuomet istorijos mes mokėmės ne iš vadovėlių, o iš „Laisvosios Europos“, „Amerikos balso“ ir Vatikano radijo. Tai buvo mano šaltiniai, todėl gerai žinojau, kas yra Molotovo-Ribbentropo paktas, kaip įvyko Vidurio ir Rytų Europos pasidalijimas tarp dviejų monstrų. Devintojo dešimtmečio antroje pusėje jau buvo matyti, kad Sovietų Sąjunga po truputį žlunga, kad nebėra galimybių išlaikyti ją tokią, kokia buvo. Prasidėjus pokyčiams atsirado galutinio išsilaisvinimo kovos galimybė.

Advokatai visur turi būti pirmieji, jei ne mes – tai kas? Vilniaus 1-oji advokatų kontora buvo įsikūrusi Odminių gatvėje, priešais Katedros aikštę, tad visi didieji įvykiai vyko tiesiai prieš mūsų langus. Čia įkūrėme Sąjūdžio teisinę rėmimo grupę.

O su Kazimieru Motieka kaip nuėjome į pirmąjį nepriklausomybės mitingą Katedros aikštėje, taip šiame kelyje ir likome kartu. Būtent tada, Katedros aikštėje, pajutau atsidūręs tarp savų. Apie tokias akimirkas visada kalbėdavausi su savo tėvu. Jis auklėjo mus antikomunistine, antisovietine dvasia, be jokio konformizmo. Tėvas turėjo aiškią poziciją: komunistai – tai partija, kuri žudė, siuntė žmones į gulagus, sovietų sistema yra mums primesta, todėl anksčiau ar vėliau žlugs.

Zbigniewui Brzezinskiui tapus JAV prezidento patarėju, mano tėvas, taip pat Zbigniewas, klausydamasis jo pasisakymų iš Vakarų, kurie mus pasiekdavo radijo bangomis, vis kartodavo: „Prisimink, sūnau, kad Zbigniewas – tai jėga“, turėdamas galvoje ir Brzezinskį, ir savo paties laikyseną.

– 1990-ųjų kovo 11-ąją prieš istorinį balsavimą dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo jums teko ypatinga misija – įtikinti šešis savo tautiečius nebalsuoti prieš Lietuvos laisvę (Vilniuje išrinkti Medardas Čobotas ir Zbignievas Balcevičius, kaip ir Č.Okinčicas, balsavo „už“ – red. past.). Šeši Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatai lenkai galiausiai balsuodami susilaikė. Kokiais argumentais pavyko juos paveikti?

– Tai buvo kertinis momentas, turėjęs parodyti, ar mes, Lietuvos lenkai, esame didelės lenkų tautos dalis. Lenkai visada kovojo už nepriklausomybę tų valstybių, kuriose gyveno. Tadas Kosciuška buvo kovų už Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybę dalyvis, Lenkijos lakūnai Antrojo pasaulinio karo metais Didžiąją Britaniją gynė nuo vokiečių antskrydžių.

Na, bet balsuojant už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą įvyko kitaip, todėl šiandien galime tik džiaugtis, kad mano tautiečiai nebuvo „prieš“. Tada, prieš 25 metus, profesorius Vytautas Landsbergis galėjo tvirtai paskelbti pasauliui: nė vienas Aukščiausiosios Tarybos deputatas nebalsavo prieš Lietuvos nepriklausomybę.

Dabar jau nėra reikalo grįžti prie anų dalykų, bet manau, kad kiekvienas iš tų šešių šiandien gailisi, kad anuomet nebalsavo už Lietuvos laisvę. Tegul tai lieka jų pačių sąžinei. Susilaikydami jie aiškino, kad negavo mandato, kad žmonės bijo nepriklausomos Lietuvos.

Žodžiu, visokių spekuliacijų buvo. Įtikinėjau juos, kad Sovietų Sąjunga niekada neduos mums daugiau galimybių ir teisių puoselėti savo tautinį identitetą, o tik kurstys lietuvių ir lenkų priešpriešą, kad galėtų panaudoti ją savo naudai. Ar mums, lenkams, kokia nors sovietų pagalba galėjo būti reikalinga? Tikrai ne. Apie kokią saugumo Lietuvos lenkams garantiją iš Sovietų Sąjungos, kuri atėmė mums, valstybei, galimybę vystytis per pastaruosius 50 metų, galėjo būti kalbama?

– Kaip atsitiko, kad būtent jums 1990-ųjų gegužę Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas patikėjo įteikti popiežiui Jonui Pauliui II Kovo 11-osios Nepriklausomybės Atkūrimo Akto kopiją su prašymu globoti ir palaiminti Lietuvą?

– Paskelbus nepriklausomybės atkūrimą buvo svarbu skubiai užsitikrinti pasaulio palaikymą. Tačiau Vakarai į mūsų sprendimą tapti nepriklausoma valstybe žiūrėjo labai atsargiai, vis siuntė signalus, kad turime tartis su Maskva. Mums buvo duodama suprasti, kad SSRS dar pavojinga, nes jos kariuomenė dar turėjo bazių ir Rytų Vokietijoje, ir Lenkijoje, ir Vengrijoje, ir Čekoslovakijoje. Tokioje aplinkoje mums, aišku, reikėjo ieškoti pagalbos visur, kur tik įmanoma.

Praėjus mėnesiui po nepriklausomybės atkūrimo, 1990-ųjų balandį, dalyvavau II „Solidarumo“ suvažiavime Gdanske. Tai buvo labai reikšmingas įvykis, nes suvažiavo „Solidarumo“ aktyvistai iš visos Lenkijos, dalyvavo ir Europos Bendrijos atstovai, ir didžiausių JAV profsąjungų atstovai. Mano kalba tame suvažiavime buvo ryškus ženklas, kad siekdami nepriklausomybės siekiame Vakarų pagalbos. Lenkija, pati ką tik ją atgavusi, labai gerai tą suprato – suvažiavime buvo priimtas aktas, palaikantis Lietuvos nepriklausomybę. Tai buvo labai svarbus momentas.

Dar po kelių savaičių Vatikane man pavyko susitikti su Jonu Pauliumi II. Įteikdamas jam Kovo 11-osios Nepriklausomybės Atkūrimo Akto kopiją prašiau padėti mums įtikinti Vakarų valstybes elgtis sąžiningai, greičiau pripažinti mūsų nepriklausomybę.

Su popiežiumi, Vatikano valstybės, kuri niekada nepripažino Lietuvos aneksijos, nepasidavė Sovietų Sąjungos spaudimui, vadovu, susitikau kaip nepriklausomos Lietuvos valstybės atstovas. Man tai buvo ir didžiulis emocinis įvykis. Artėjant susitikimui reikėjo dešimt kartų apmąstyti, ką turiu pasakyti, paaiškinti popiežiui. Jonas Paulius II mane patikino, kad turi labai daug informacijos apie Lietuvą, kad apie mūsų valstybės situaciją nuolat kalbasi su profesoriumi Z.Brzezinskiu, todėl žino, kaip Amerika ją analizuoja ir kaip bando padėti Lietuvai. Popiežius pasakė darysiantis viską, kad Lietuvos nepriklausomybė būtų įtvirtinta.

Buvau labai sujaudintas, kai Liublino katalikiškojo universiteto profesorius Jerzy Kloczowskis, padėjęs organizuoti šį susitikimą, tiesiai mane pristatė: „Čia yra ponas Česlavas Okinčicas, tas lenkas, kuris kovoja už Lietuvos nepriklausomybę.“ Prisimindamas šiuos žodžius vis galvoju, kad jau tada viską buvau padaręs, mano pareiga dvasine prasme buvo atlikta. Tai didžiausias įvertinimas, koks tik gali būti. Būti Lietuvos patriotu lenku, kuris pasirašė Kovo 11-osios Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, – nepaprastai reikšminga istorinė patirtis. Ir tas faktas reiškė net daugiau negu nepriklausomybės atgavimą. Juo buvo įtvirtinta kelių šimtų metų bendra mūsų dviejų tautų istorija, davusi progą man, lenkui, įrodyti, kad esu Lietuvos patriotas.

– Buvote pirmas užsienio valstybės atstovas, kalbėjęs Lenkijos Senate per visą jo istoriją. Kokios aplinkybės lėmė, kad po tragiškų Sausio įvykių atsidūrėte jo tribūnoje?

– Lenkijai ir pačiai už savo laisvę dar ne taip seniai buvo tekę sumokėti krauju – karinės padėties metu komunistų karinė mašina traiškė ją visa savo jėga. Tad po 1991-ųjų sausio 13-osios draugai iš „Solidarumo“ stengėsi man atverti kuo daugiau durų. Pasisakymas Senate, be abejo, tapo reikšmingiausiu momentu. Mano kalbą transliavo visos Lenkijos televizijos – gavome progą pranešti lenkams apie dramatišką Lietuvos padėtį, kreipiausi į juos prašydamas pagalbos Vilniui, kuris gynėsi nuo sovietų agresijos. Lenkijoje kilo milžiniška pagalbos Lietuvai banga, man  buvo patikėta ją koordinuoti.

– Lenkijos prekės ženklas, patikimumo garantas, Lenkijos balsas Lietuvoje. Tokiais solidžiais epitetais apdovanoja jus knygos autoriaus kalbintos asmenybės, tarp kurių – prof. Z.Brzezinskis, prezidentai Bronislawas Komorowskis, Aleksandras Kwasniewskis, Lechas Walęsa, kino režisieriai Andrzejus Wajda ir Krzysztofas Zanussis. Ar tiesa, kad nė vienas bent kiek svaresnis verslo sandoris tarp abiejų šalių nėra įvykęs be jūsų indėlio?

– Verslininkams kartais daug lengviau sekasi rasti bendrą kalbą nei politikams, jie mąsto kitokiomis kategorijomis. Visada malonu girdėti apie lenkų kuriamą verslą Lietuvoje ir atvirkščiai – lietuvių Lenkijoje.

Svarbiu įvykiu man tapo pirmosios Lietuvos įmonės „Avia Solutions Group“ debiutas pagrindinėje Varšuvos vertybinių popierių biržos rinkoje 2011 m. Kažkada bendraudamas su jos vadovais leidau suprasti, kad Lietuvos įmonės gali būti potencialios jų klientės. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą tai tapo įmanoma.

Praėjusių metų pabaigoje įvyko vienas didžiausių sandorių Lietuvos draudimo rinkoje – stambiausia Lenkijos draudimo bendrovė įsigijo „Lietuvos draudimą“. Tai rodo, kad ir Lenkija yra aktyvi Lietuvos verslo dalyvė. Labai svarbus žingsnis – šį kovą pradėję veikti Lenkijos ir Lietuvos prekybos rūmai, kuriems vadovauja buvęs energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius.

Ekonominiai abiejų šalių santykiai neišvengia ir negatyvių momentų. Didžiausia Lenkijos investicija mūsų šalyje – Mažeikių naftos perdirbimo įmonė „Orlen Lietuva“, bet jos bendradarbiavimas su Lietuvos įmonėmis, ypač su „Lietuvos geležinkeliais“, ne visada sėkmingas, kyla daug ginčų.

Ieškant galimybių susitarti galėtų aktyviau dalyvauti ir Vyriausybė, nelaukdama arbitražų ar teismų sprendimų. Mums reikia būti labai aktyviems ir kuo greičiau rasti kompromisą, kad „Orlen Lietuva“, daugiausia mokesčių valstybei mokanti įmonė, veiktų pozityvioje erdvėje. Juolab ši Lenkijos investicija buvo labiau politinė, užkertant kelią Rusijos siekiams ją įsigyti.

Plėtojant abipusius santykius svarbu įtikinti ir lenkus, ir lietuvius, kad galima kurti verslą drauge. Nauji kontaktai paprastai kelia daug klausimų, įžvelgiama įvairių grėsmių. Kad kuo greičiau atsirastų pasitikėjimas, reikia pozityvią energiją tarp partnerių sukuriančio žmogaus. Ko gero, man tai pavyksta. Kai į mane kreipiasi sėkmingą verslą Lietuvoje sukūrę, naujų rinkų ieškantys verslininkai, visada patariu jiems pradėti veiklą Lenkijoje, mielai padedu įžengti į jos rinką.

O lenkų verslininkai Lietuvoje randa aukščiausio lygio profesionalų, kvalifikuotų inžinierių, gaminių, nenusileidžiančių garsiausiems pasaulio prekių ženklams. Kartais lietuviams tereikia padėti patikėti, kad jie yra geriausi pasaulyje, kad gali dirbti tarptautinėje erdvėje.

Ar dabartinėje veikloje, kuriant verslo taktikas ir strategijas, praverčia patirtis, įgyta futbolo aikštėje?

– Buvau žaidimo organizatorius, pirmas perdavimas visada turėjo būti mano. Tačiau kad gautum kamuolį, turi būti laisvas – ne tik laukti kamuolio, bet ir atsidengti. Būtina matyti visą aikštę, nes gavęs kamuolį turi su juo kažką daryti – konstruktyviai organizuoti komandos atakas. Futbolas mane išmokė numatyti žingsnį į priekį, analizuoti grėsmes ir pozityvius dalykus, pateikti geriausią pasiūlymą, kuris lems sėkmę.

Didžiausias mano futbolo pasiekimas – Lietuvos jaunimo rinktinė. Sovietų Sąjungos pirmenybėse žaidėme su tokiomis komandomis kaip Kijevo „Dinamo“, Minsko „Dinamo“, Jerevano „Ararat“. Jubiliejiniais Vilniaus universiteto metais, 1979-aisiais, tapome Lietuvos aukštųjų mokyklų pirmenybių nugalėtojais. Nugalėjome ir tuomečio Vilniaus pedagoginio instituto komandą, kurioje žaidė beveik visi „Žalgirio“ futbolininkai.

Dabar futbolo jau nebežaidžiu. Prieš penkerius metus jį pakeičiau golfu. Į golfo laukus važiuoju kartą ar du per savaitę.

– Jaunimo rinktinė treniruodavosi „Žalgirio“ stadione. Dabar jis trinamas iš Vilniaus žemėlapio – netrukus ten užvirs modernaus kvartalo statybos. 1:0 futbolo nenaudai?

– Senas tradicijas turinčio stadiono perleidimas verslui – didžiulė sostinės valdžios klaida. Esu įsitikinęs, kad tokioje istorinėje futbolui vietoje Vilnius nusipelnė kompaktiško 15–20 tūkst. vietų stadiono. Pasaulyje yra nemažai pavyzdžių, kai nedidelėmis lėšomis įrengiami panašūs objektai. Bet Vilniuje suveikė verslo dėsniai, ir dabar turime ir Lietuvos futbolo, ir valstybės gėdą, kad per 25 metus nesugebėjome pastatyti stadiono su natūralia veja. Spalį į Lietuvą atvyksta Anglijos rinktinė, teks žaisti dirbtinės dangos aikštėje! Labai liūdna.

– Esate išnagrinėjęs savo giminės istoriją?

– Kol kas neturiu laiko užsiimti genealoginiu medžiu, nes visi mūsų giminės archyvai liko Baltarusijos teritorijoje. Kada nors tikrai to imsiuos. Bet gavau iš savo protėvių kai ką daugiau nei archyvuose laukiantys faktai. Mano tėvas, kalbėdamas apie gyvenimo, sistemos vertybes, kaskart prisakydavo nepamiršti mūsų, bajorų giminės, herbo – liūto su karūna, primindavo, kad herbų, kuriame vaizduojama karūna, esama labai mažai. Tad aš ir stengiuosi mintyse nešti šį herbą per savo gyvenimą. Karūna verčia mane, bajorą, pasitempti, teikti žmonėms pozityvią energiją.

– O ką reiškia būti lenku Lietuvoje?

– Priklauso nuo situacijos. Aš didžiuojuosi, kad esu Lietuvos pilietis, kad kovojau už Lietuvos nepriklausomybę, kad atstovavau savo valstybei sunkiausiomis jai dienomis. Tai faktai, suteikiantys man papildomos jėgos ir vertės.

Žinau, kiek esu vertas ir kiek prisidėjau prie to, kad Lietuva būtų laisva demokratinė valstybė. Prieš pat skelbiant nepriklausomybę Kovo 11-ąją sakydamas kalbą išreiškiau tikėjimą, kad Lietuva bus aktyvi tarptautinės bendruomenės narė. Tai įvyko. Dabar reikia pozityviai mąstyti, visais savo veiksmais rodyti, kad esi suinteresuotas valstybės augimu, prestižu. Dabar nėra didelio skirtumo, ar tu lenkas, ar lietuvis. Svarbiausia – kompetencija. Ji yra Lietuvos ateitis.

Žinoma, negalima pamiršti savo šaknų. Būdamas didingos lenkų tautos dalimi jaučiuosi apdovanotas didžiuliu emociniu kapitalu.

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...