2012 Balandžio 08

Žygeivius Sajanuose lydi paslaptingos legendos ir grėsmingos lavinos

veidas.lt


Senosios Sibiro tautos tikėjo, kad Sajanų kalnuose yra vartai į anapusinį pasaulį, kad čia gyvena įvairios dvasios, o ir patys kalnai – suakmenėję milžinai. Ir iš tiesų, pamatęs kalno, pavadinto Miegančiu Sajanu, siluetą ar uolas, panašias į iškeltas suakmenėjusias rankas, bent akimirkai tuo patiki ir jau pats uolose bei jų šešėliuose pradedi ieškoti legendų ir mitų veikėjų.

Pasakišku grožiu pagarsėjusių Sajanų kalnų grandinė driekiasi apie 1600 km Pietų Sibire nuo Baikalo ežero iki pat Altajaus kalnų. Pagal reljefą ir kitas savybes kalnų masyvas dalijamas į dvi dalis – Vakarų ir Rytų Sajaną. Vakarų Sajanas akį džiugina sunkiai pasiekiamomis uolėtomis viršūnėmis, stačiais kalnų šlaitais, vaizdingais ežerais, o Rytų Sajano peizažui rūstumo suteikia gilūs kanjonai, dažnai padabinti galingais kriokliais.
„Įspūdinga keliauti kanjone užšalusios upės ledu tarp dviejų stačių sienų ir prieiti sustingusį 10–15 metrų aukščio krioklį. Tokiais kriokliais paprastai kanjonai prasideda arba baigiasi. Dar įspūdingiau viskas atrodo, kai supranti, kad vienintelis metas, kai galima aplankyti tokias vietas, yra žiema“, – pasakoja keliautojas Justas Gadeikis, neseniai grįžęs iš slidžių žygio Vakarų Sajano kalnuose, o prieš keletą metų dalyvavęs ir žiemos žygyje Rytų Sajane.
Aktyvaus poilsio mėgėjus Sajanų kalnai vilioja ne tik žiemą – pasirodo, ir vasarą čia knibžda būriai turistų: veni kopia į viršūnes, vandens turizmo gerbėjai upėmis plaukia baidarėmis, guminėmis valtimis ar plaustais, vis dažniau čia užsuka ir kalnų dviračių sporto entuziastai. Tiek vasarą, tiek žiemą šio regiono neaplenkia ir alpinistai, šturmuojantys akmenines uolų sienas.

Legendų vedami
Susiruošę keliauti po Vakarų Sajaną, Justas ir penki bendrakeleiviai iki Maskvos atvyko savo transportu, iš čia iki Abakano skrido lėktuvu, na, o atskridusių jų jau laukė vairuotojas, kuris nuvežė į pasirinktą kelionės pradžios vietą kalnuose. Žygis Jergakio ir Metugul Taigos kalnagūbriuose truko beveik tris savaites vasario pabaigoje–kovo pradžioje. Galbūt bus keista girdėti, bet tokia savarankiškai susiorganizuota kelionė vienam žmogui kainavo apie 1,5 tūkst. Lt. Panorusiems panašaus žygio, tačiau nesiryžtantiems keliauti svarankiškai tektų gerokai paprakaituoti, kol susirastų tinkamą variantą, mat lietuviškos agentūros neturi ko pasiūlyti, o rusiškose tektų pakloti keletą kartų didesnę sumą net už vienos savaitės žygį.
Taigi, žygeiviai kelionę pradėjo Jergakio kalnagūbryje, pagarsėjusiame ne tik tapybišku peizažu, bet ir Sibiro tautų pasakojamomis legendomis. Štai Miegantis Sajanas, galingas uolos masyvas, panašus į ant nugaros prigulusį ir saldžiai įmigusį milžiną: lengvai atpažįstamas griežto veido profilis, ilgi plaukai, ant krūtinės sukryžiuotos rankos. Legenda pasakoja, kad dievai vieną labai gerą senuką, gyvenusį taigoje, po mirties pavertė akmeniu ir paliko saugoti kalnų. O netoliese ant uolos viršaus kabo pasviręs plokščias akmuo ir atrodo, kad tuoj tuoj nukris, tereikia lengvo vėjo dvelktelėjimo.
Kita legenda pasakoja, kad tada, kai ši nukritusi uola pažadins milžiną, pasaulyje įvyks reikšmingos permainos. „Užlipę ant kalno, turistai vis bando pastumti tą uolą, tačiau jiems, aišku, nepavyksta“, – šypsosi Justas.
Dar vienas mitinis pasakojimas byloja, kad taigoje gyvenantys senukai niekaip negalėję susilaukti vaikų. Kartą nakvynėn priėmė prašalaitį, ir jis išpranašavo, kad jie susilauks taip geidžiamo kūdikio, kuris bus stiprus bei galingas. Ir iš tiesų senukams gimė sūnus, kuris labai greitai augo, buvo be galo stiprus, jam viskas sekėsi. Kartą iškėlęs rankas į dangų vaikinas pareiškė dievams, kad nori gyventi pas juos ir nieko neveikti. Užsirūstinę dievai jį pavertė akmeniu, o iškelti pirštai tapo smailiomis kalnų viršūnėmis.
Pasak Justo, legendomis apipintos vietos – pačios gražiausios. Štai nuo vienos perėjos atsiveria vaizdas į Sfinksu ir Kupranugariu pavadintas uolas. „Sfinksas atrodo kaip tikras sfinksas, galima aiškiai matyti veidą, žiūrintį kažkur į tolį. Lengvai atpažįstamas ir kupranugario siluetas. Dar viena vaizdinga vieta – Parabolės perėja. Dvi galingos uolos susilieja į taisyklingą U raidę, arba parabolę“, – prisimena žygeivis.
Ergati kalnagūbryje veši ir įspūdingi spygliuočių miškai. Štai žygio dalyvei Laurai Jorudaitei-Apulskienei didelį įspūdį padarė senų kedrų storu kamienu ir plačiu vainiku miškas, žaliuojantis ant ežero kranto kalnų fone.

Lavinos nešami

Žinoma, žiemos žygis slidėmis po kalnus nėra tik malonus pasislidinėjimas romantiškomis vietomis. „Patyrėme visokiausių nesėkmių ir netikėtumų, dėl kurių teko ne kartą keisti maršrutą ir planus, tačiau vis tiek visų keliautojų nuotaika buvo puiki. O ir pats žygis buvo jaukus ir malonus“, – tvirtina J.Gadeikis.
Geros keliautojų nuotaikos neišsklaidė nei netikėtai didžiulės sniego pusnys, nei lavinų griūtys. Pirmą kartą Justas ir Laura su bendrakeleiviais į laviną pateko kildami perėjos link. Saugioje uolėtoje, krūmokšniais apaugusioje vietoje keliautojai stabtelėjo prie batų prisitvirtinti „kačių“, tačiau kilusi lavina nunešė visus šešis žemyn.
„Prieš žygį labiausiai bijojau sniego lavinų, nes man atrodo labai baisu mirti, kai trūksta oro, po vandeniu ar sniegu. Baisu buvo jausti, kaip sniegas neša žemyn ir jo vis daugėja, daugėja. Tačiau lavina mane užkasė iki pusės ir sustojo“, – prisimena Laura.
Kitai žygio dalyvei labiau nepasisekė – sniegas merginą beveik palaidojo. „Kai visi nuvažiavome su lavina iki papėdės, atsistoję pamatėme, kad styro koja. Čiupę kastuvus greitai atkasėme, mergina nebuvo giliai ir sužalojimų išvengė. Atsipirkome tik išgąsčiu. Tiesa, po sniegu liko dvi slidžių lazdos“, – pasakoja J.Gadeikis.
Nors keliautojai atkasė smulkius sniego nuneštus daiktus – „kates“, karabiną, pirštines, bet lazdų rasti nepavyko. Tačiau prarastąsias puikiai pakeitė lazdos, išdrožtos iš kedro ir šermukšnio.
Antroji lavina kilo dėl keliautojų kaltės. Pasak Justo, jis pirmas bandė leistis nuo perėjos, tačiau užteko žengti kelis žingsnius, ir visas šlaitas nuslinko žemyn. Tad užsikabarojus į viršų teko ieškoti kito, saugesnio kelio.
Ar kokiu nors būdu įmonoma atspėti lavinos riziką ir jos išvengti? „Teorija teigia, kad lavina gali kilti visur, kur šlaitas statesnis nei 30 laipsnių. Griūties grėsmė priklauso nuo sniego struktūros. Prieš pirmą laviną buvo prisnigta daug puraus sniego, kurį laiką nesnigo, tačiau stipriai pustė, prieš mums pradedant kilti perėjos link. Supustė kelių ar keliolikos centimetrų storio plutą, kuri tarsi kybojo ant puraus sniego. Užtenka prisiliesti, ir viskas čiuožia žemyn“, – aiškina žygeivis ir priduria, kad numatyti lavinos griūtį įmanoma, nes labai aiškiai matyti, kur ant šlaitų kabo sniegas, kuris bet kada gali nugriūti.

Palapinėje geriausia

Dar vienas netikėtumas laukė antrojoje žygio dalyje – Metugul Taigoje. Sniego buvo tiek, kad nusiėmę slides keliautojai smingdavo iki pusiaujo ir negalėdavo nė žingsnio žengti nei pirmyn, nei atgal. Per tokį sniegą klampoti sudėtinga net ir su slidėmis: žygeiviai smingdavo iki kelių, tad per dieną mišku nučiuoždavo vos keletą kilometrų.
Keliaudami Metugul Taigos kalnagūbryje žygeiviai aptiko ir kelis gamtosaugininkų įrengtus namelius, kuriuose galima apsistoti. Jie parengti atklydusių klajūnų nakvynei – priskaldyta malkų, yra gultai ir stalas. Tokiuose nameliuose gali bet kas pernakvoti, tačiau privalo palikti taip, kaip rado, pavyzdžiui, paruošti malkų kitiems keliautojams.
Verta paminėti, kad nors viso žygio metu vidutinė oro temperatūra buvo dvidešimt–dvidešimt penki laipsniai šalčio, lietuviai nakvyne namelyje nesusigundė. Pasak Justo, keliautojams nelabai norėjosi keisti savo žygio ritmo. „Mes buvom pripratę statyti palapinę ir miegoti joje, o vakarais būti prie laužo, tad komforto mums užtekdavo ir lauke. Be to, jei žygio metu kūnas atšyla, tai būna sunkiau iš naujo įsivažiuoti į ritmą“, – aiškina keliautojas.
Laura teigia buvusi labai nustebinta, kaip greitai kūnas priprato prie didžiulio šalčio. „Pirmą dieną nuėjus miegoti šiek tiek trukdė sloga, bet vėliau ji greitai dingo“, – stebisi moteris. Jai antrina ir Justas: „Užtenka dviejų dienų, kad kūnas priprastų prie esamų sąlygų.“
Beje, žygeiviai nei naudojosi ypatingomis palapinėmis, pritaikytomis poliariniams šalčiams, nei rengėsi kažkokiais specialiais drabužiais, pasiūtais panašioms ekspedicijoms. Atvirkščiai, gyveno senutėlėje, legendinėje rusiškoje palapinėje „Zima“, siūtoje iš parašiuto. O ir drabužiai nebuvo ypatingi, greičiau paprasti, lietuviškos įmonės siūti vadinamieji termorūbai. Ant jų apsirengdavo sintetinį megztinį, o nuo vėjo gynėsi neperpučiama striuke ir kelnėmis. Tiesa, sustoję išsitraukdavo pūkines striukes. Veidą nuo šalčio kiekvienas saugojo individualiai pagal savo asmeninę patirtį: vieni tepėsi kremais, dalis keliautojų naudojo kaukes, o kai kurie ant kapišono buvo prisisiuvę lapės uodegą, kuri aplink veidą sukuria mikroklimatą, saugantį nuo speigo.
Ir vis dėlto kas žmones vilioja į tokį nelengvą ir pavojų kupiną žygį? Pasak L.Jorudaitės-Apulskienės, ją traukia išbandymai, galimybė pabėgti nuo civilizacijos bei kasdienybės rutinos ir pabūti vienai su savimi.
„Kažkas ypatingo Sibire yra, kad taip traukia žmones. Keliaudami po Rytų Sajaną bandėme sakyti, kad čia tvyro gera energija. Kartu buvę fizikai atkirto: na, kokia gali būti energija? Energija yra tas daiktas, kurį galima išmatuoti, o ką čia išmatuosi? Kai žmonės mąsto ūkiškai, tai jų neįtikinsi, kad gali būti ir kažkas antgamtiška“, – pasakojimą baigia Justas.

Daiva Urbienė

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...