2013 Rugsėjo 17

Grigorijus Kanovičius

“Žydų laikotarpis Lietuvoje baigėsi”

veidas.lt


Litvakų sagos, sudėtos į dešimtį romanų ir daugybę apysakų bei apsakymų, autorius 84-erių Grigorijus Kanovičius pesimistiškai konstatuoja, kad žydų istorija Lietuvoje baigėsi. Trylika pasaulio kalbų skaitomas rašytojas, dramaturgas, įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno bei Izraelio rašytojų sąjungos premijomis, vertėjas, scenarijų autorius ir režisierius, buvęs Sąjūdžio tarybos narys prieš dvidešimt metų iš Vilniaus išvyko į istorinę žydų tėvynę Izraelį. Bet jis tebelaiko ranką ant Lietuvos pulso. Deja, Lietuva jam atrodo praradusi „draivą“ – Sąjūdžio laikų polėkį ir užsidegimą.
Litvakų kongreso išvakarėse su G.Kanovičiumi kalbamės apie lietuvių ir litvakų kaimynystės jų bendroje gimtinėje Lietuvoje praeitį, dabartį ir ateitį.

VEIDAS: Ar litvakai – tikrai kažkokie ypatingi žydai? Juk tarp jų tiek politikos, kultūros, meno, mokslo žmonių.
G.K.: Tai sena tradicija – Lietuvos rabinai, kiti žydai buvo laikomi labai apsišvietusiais, labai tolerantiškais. Tokios asmenybės, kaip Vilniaus Gaonas ir kiti, skleidė saikingumą, toleranciją, ir man atrodo, kad tarp litvakų, kurie nėra išdavę, jei taip galima pasakyti, savo genties, tai išliko ir tęsiasi.
Nors gal ir nederėtų skaldyti tautos į gentis, bet metaforiškai kalbant litvakai – iš tiesų tokia visiškai savotiška gentis. Skiriamės nuo Ukrainos, Lenkijos ar kitų šalių žydų ir kalba, ir įpročiais. Jidiš, kuria kalbėjo žydai, gyvenę Lietuvoje ir Baltarusijos bei Lenkijos pasieniuose su Lietuva, pati švariausia, pati išraiškingiausia. Iš Lietuvos kilę žydai, galima sakyti, yra ir tam tikras Izraelio elitas: daug labai aukštų ir labai svarbių asmenų Izraelyje yra litvakai.
VEIDAS: Iš Lietuvos kilę žydai pabrėžia esantys litvakai. Ar iš kitų šalių kilę žydai taip pat turi tokį bendrumą?
G.K.: Litvakai didžiuojasi tuo. Ir aš didžiuojuosi, kad esu litvakas. Bet visi žmonės dabar sunkiai bendrauja vienas su kitu, daugiausia galvoja apie savo reikalus ir mažiau apie draugystę, prieraišumą, pasaulis labai sumaterialėjo. Tai būdinga ne tik žydams – daugelio tautų atstovams.
O Izraelio valstybei rūpi, kad jos žmonės susilietų į vieną tautą, nes joje gyvena atvykėliai iš viso pasaulio – ir iš musulmonų, ir iš kitų šalių, iš įvairiomis kalbomis kalbančių valstybių. Visi turėjo išmokti hebrajų kalbą, kad sustiprintų šitos valstybės nacionalinį pradą. Manau, tai labai teisinga.
VEIDAS: Bet jūs kuriate rusiškai, į savo istorinę tėvynę suvažiavę žydai iš Sovietų Sąjungos lig šiol čia leidžia žiniasklaidą rusų kalba, rusiškai ir bendrauja.
G.K.: Tai po truputį tirpsta. Senesni žmonės, kuriems per 60 metų, laikosi senų taisyklių – kalba rusiškai, skaito rusiškai, bet, manau, tai laikinas reiškinys. Dabar tai jau savotiška sala, tačiau neturinti didelės įtakos Izraelio gyvenime. Laikui bėgant ji susilies į vieną tautą.
VEIDAS: Jūs daug metų rašote litvakų sagą. Po šiemet išleisto romano “Miestelio romansas” užsiminėte, kad gal jau laikas sustoti. Tikimės, taip nėra?
G.K.: Man jau daug metų ir aš negaliu pasakyti – laukite naujų kūrinių. Jei kas apšvies protą ir ateis kokia idėja, be abejo, sėsiu ir parašysiu. Bet kartais man atrodo, kad per daug esu parašęs, net galiu su kuo nors pasidalyti. Kai pradėjau rašyti tik apie saviškius, dabar velionė Aldona Liobytė, „Vagos“ leidyklos redaktorė, pasakė šventus žodžius: „Kanovičiau, jei žiūrėsite į savo žvaigždes, iš jūsų kažkas išeis“ („Aš žiūriu į žvaigždes“ – taip vadinosi 1959 m. išleista G.Kanovičiaus autobiografinė apysaka, pirma apysaka Sovietų Sąjungoje apie žydų gyvenimą, – A.L.). Gal kai kas ir išėjo, pats negaliu savęs vertinti.
Dabar stebiu gyvenimą Izraelyje, Lietuvoje, pasaulyje – esu neabejingas tam, kas vyksta. Skaitinėju, rašinėju, lietuviai vis ko paklausia, aš atsakau. Bet tai nėra romanai ar apysakos.
VEIDAS: O šiuolaikiniam Izraelio skaitytojui ar tebeįdomi litvakų tematika?
G.K.: Apgailestauju, bet dėmesys anam laikui, tam miesteliui ir jo žydams, kurie svajojo apie savo valstybę, yra atslūgęs. Šiandien Izraelio dienotvarkėje – kiti klausimai: žinote, kad gyvename beveik ugnikalnio papėdėje.
VEIDAS: Jūs – Sąjūdžio žmogus, buvote jo tarybos narys. Ar domėjotės šiemetinių jo 25-mečio renginių mintimis? Apskritai kokie pokyčiai Lietuvoje jus džiugina, o kokie liūdina?
G.K.: Aš domiuosi Lietuva ir linkiu jai tik gero. Klausiate, kuo skiriasi anoji ir dabartinė? Lietuva labai pakitusi. Anoji buvo pilna įkvėpimo, pajaunėjusi, atrodė, kad gali labai daug pasiekti, – kalbu ne tik apie ekonomiką, bet ir apie dvasią, juk Sąjūdžio laikais, kai visi stovėjome susikabinę Baltijos kely, buvo svarbūs kiti dalykai. Dabartinė Lietuva „draivą“, kaip dabar populiaru sakyti, prarado. Mane nepaprastai skaudina, kad daugiau kaip 700 tūkst. žmonių paliko Lietuvą – emigravo.
VEIDAS: Sumažėjo ir litvakų bendruomenė.
G.K.: Man atrodo, žydų laikotarpis Lietuvoje baigėsi, nors to nenori pripažinti žydai, dar gyvenantys Lietuvoje, ir lietuviams tai nesmagu girdėti. Tai nepopuliarūs sakyti, o ausiai nemalonūs klausyti dalykai, bet ką aš galvoju, tą sakau, ir būsiu labai labai laimingas, jei suklysiu.
Be abejo, tam tikras skaičius žydų Lietuvoje gyvens, niekas jiems nekliudys, bet pilnakraujo žydų gyvenimo, kaip turi būti, nebus. Kodėl? Dėl įvairių priežasčių. Žydai asimiliuojasi ar iš viso kratosi žydiškumo. Kai aš atėjau į žydų bendruomenę, žydų Lietuvoje buvo daugiau nei 15 tūkst., dabar geriausiu atveju – 3,5 tūkst., nors ir rašoma, kad 5 tūkst. O kiek žydų vaikų dabar gimsta? Taip yra ne tik Lietuvoje – ir kitose šalyse.
VEIDAS: Tai kokią misiją regite šiandienos Lietuvos žydų bendruomenei, kurios pirmuoju pirmininku buvote?
G.K.: Misija – išsaugoti, ką galima išsaugoti. Neužmirškime, kad žydus į Lietuvą atvedė Vytauto privilegija, tai įvyko prieš 600 metų ir tai paliko labai ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje, Lietuvos gyvenime, kiekviename miestelyje, kiekviename žingsnyje. Man atrodo, būtina, kad Lietuvoje būtų litvakų bendruomenė.
VEIDAS: Lietuvių ir litvakų santykiuose – ne tik šimtametė graži kaimynystė, bet ir holokaustas. Tačiau “Israelitos” draugijos, vienijančios jaunesnę litvakų kartą, lyderis Jakovas Katzas sako, kad reikia kalbėti ne apie praeitį, o apie ateitį. Ar tai įmanoma?
G.K.: Man atrodo, kad tai vienintelis kelias – kalbėti apie ateitį. Lietuvoje, deja, praeitis yra greitakojė – bėga ir labai greitai paveja dabartį, ji dar nenutolo ir nenutols dar daug daug metų. Be abejo, reikia žiūrėti į ateitį, nukreipti žvilgsnius į jaunimą ir jį šviesti, paaiškinti, kas ir kaip buvo.
Minėjote „Miestelio romansą“: gaunu laiškų, kuriuose žmonės stebisi, kad tarp žydų buvo tiek amatininkų. Žmonės, kurie nėra apsišvietę, visai nežino apie žydų gyvenimą Lietuvoje, mano, kad jie buvo vien komunistai, KGB agentai, Lietuvos priešai, ir dar turčiai. Nieko panašaus – dauguma jų buvo už Lietuvos nepriklausomybę ir už ją kovojo. Taip, buvo tarp žydų ir komunistų, ir sionistų, buvo ir Lietuvos nacionalistų – visokių buvo. Bet dabar išeitų, kad buvo tik Dušanskis, Raslanas, kuris, beje, niekada nebuvo žydas (Nachmanui Dušanskiui Lietuvos prokurorai buvo pareiškę kaltinimus dėl lietuvių genocido, bet Izraelis atsisakė jį išduoti Lietuvai, Petras Raslanas – enkavedistas, vienas Rainių žudynių iniciatorių – A.L.). Bet paskaitykit portalų „Delfi“ ar „Lrytas“ komentarus.
VEIDAS: Litvakų IV kongresas skiriamas būtent Vilniaus geto likvidavimo 70-mečio sukakčiai paminėti. Ar tokie vienetiniai renginiai keičia šią situaciją?
G.K.: Kongresas yra labiau iškilmės. Man atrodo, jokios įtakos nei Lietuvos, nei žydų gyvenimui jis neturės, nors gal priims vieną kitą rezoliuciją. Aš ne prieš iškilmes, minėjimus, bet reikia lįsti į apačią, pas paprastą žmogų, ir aiškinti, kad žydai nebuvo Lietuvos priešai, nesikėsino į Lietuvos nepriklausomybę, o yra labai daug padarę Lietuvos labui. Reikia tam tikros propagandos, kurios nėra. Bet valdžiai, tegu nepyksta ant manęs už tokį pasakymą, labai patogu vieną kartą per metus surengti minėjimą, paatgailauti. Tačiau visų pirma reikia vadovėlių, reikia žmonių pasiryžėlių, kurie gali pasiaukoti ir papasakoti tikrąją Lietuvos žydų istoriją.
VEIDAS: Pastarąjį dešimtmetį vis kildavo nesutarimų dėl žydų turto grąžinimo, kompensacijų, ir tai nepridėjo tarpusavio sutarimo. Kaip, jūsų manymu, reikėjo spręsti šią problemą?
G.K.: Lietuvoje labai daug žmonių, kurie neturi pinigų pragyvenimui, kuriems tenka artimuosius išleisti į Norvegiją ar Angliją ir laukti iš ten kokios perlaidos. Ir laikraštyje skaitydami, kad žydams reikia sumokėti už prarastą turtą, jie nesupranta, kodėl jiems Lietuva negali padėti, bet iš savo kišenės ima ir atiduoda žydams.
Neseniai Lietuvos žiniasklaidoje perskaičiau, kad kompensacijoms išėjo po 15 litų už kiekvieną nužudytą žydą. Man pasidarė baisu. Aš taip neparašyčiau. Bet priežastis ta, kad Lietuvoje daug žmonių gyvena labai vargingai, o skurdas turi savo logiką.
VEIDAS: Tai kokias jūs įžvelgiate lietuvių ir litvakų bendravimo perspektyvas?
G.K.: Manau, auga nauja karta, bet ir vidurinėje, vyresnėje kartoje yra žmonių, kurie daro viską, kad klaidos būtų ištaisytos, kad baigtųsi sąskaitų suvedinėjimas. Tai niekur neveda, kai vieni sako: jūs pražudėt Lietuvą, o mes atkeršijom, kiti – kad mes nekalti, treti – dar kažką. Man atrodo, kad kiekviena tauta – ir žydų, ir lietuvių, ir vokiečių – turi priežasčių dėl kažko atgailauti, dėl kažko jausti savo kaltę, ir tai nėra gėda – tai tik rodo tų tautų stiprumą, jei jos gali pripažinti kaltę. O mes matome tik viena – sąskaitų suvedinėjimą.
VEIDAS: Ar tokie pavyzdžiai, kai Izraelyje į sceną įsileistas miuziklas apie Varšuvos getą, o vienas orkestras išdrįso pagroti Richardą Wagnerį, rodo, kad ir pačiame Izraelyje keičiasi požiūris į istorinę atmintį?
G.K.: Žmogaus ideologija ir jo kūryba – skirtingi dalykai. Tiesa, kad Wagnerio muzika naudota konclageriuose, kad Hitleris buvo sužavėtas jo kūrinių ir jis pats buvo baisus antisemitas. Bet šitas žmogus sukūrė kažką, kas išlieka, nepaisant jo pastangų sukiršinti žmones. Orkestras, išėjęs pagroti Wagnerio, savotiškai teisus: kas nenori klausytis, tegu neperka bilieto, kas nori – tegu klausosi.
VEIDAS: Jau dvidešimt metų gyvenate Izraelyje, nors savo kūriniuose tebegyvenate Lietuvoje ir dabar šnekamės lietuviškai. Vis dėlto kokios asociacijos jums visų pirma kyla išgirdus žodį “Lietuva”?
G.K.: Lietuva vaikystėje buvo man rojus, nes čia gimiau, augau, buvau laimingas. Antra vertus, bėgau iš Lietuvos, nes norėjau išlikti, mačiau, kad požiūris į žydus vis blogėja. Ir tamsu, ir šviesu man Lietuvoje. Šio krašto neišsižadėjau, aš jį myliu, ir mano vaikai, ir žmona myli. Linkiu, kad jis būtų tarp laimingiausių pasaulio kraštų.

G.Kanovičius: “Sąjūdžio Lietuva buvo pilna įkvėpimo, atrodė, kad gali labai daug pasiekti, – kalbu ne tik apie ekonomiką, bet ir apie dvasią. Dabartinė Lietuva „draivą“, kaip dabar populiaru sakyti, prarado.”

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (4)

  1. gerbiamas gerbiamas rašo:

    Kanoviciau,esate ZMOGUS,geras rasytojas,aciu uz knygas apie lietuva,apie aprasytus santykius …visada palieku jusu talento gerbeja, Linkiu sveikatos ir kurybines veiklos.Romualda.

  2. Vytas Vytas rašo:

    Puikus pokalbis.

  3. Algimantas Zolubas Algimantas Zolubas rašo:

    Patinka man išmintingas Grigorijaus Kanovičiaus kalbėjimas ir rašymas.Linkiu Kūrybinės sėkmės.

  4. Viktorija Viktorija rašo:

    Mano vardas yra Mis Viktorija
    Mačiau jūsų profilį dabar ir pasiimti susidomėjimą draugus pasidalinti svarbią diskusiją su jumis, kreipkitės man laišką
    (elliotvictoria60@yahoo.co.uk) už
    vaizdas geras


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...