2014 Sausio 26

Žydiškų daiktų kambarys

veidas.lt


Netrukus Lietuvos knygynuose pasirodys trečias skaitytojų jau pamėgtos autorės Audronės Urbonaitės romanas “Žydiškų daiktų kambarys”. Jame pasakojama apie neturimo tėvo ilgėjimąsi, sentimentaliai išskleidžiamos betėvės mergaitės augimo patirtys ir svajonės. O “Veidas” siūlo ištrauką iš šio kūrinio.

Mano tėvas mane aplankė, kai man suėjo devyneri. Jis grįžo iš Žydijos ir važiavo pro šalį. Visai ne iš Amerikos, kaip aš visiems melavau. Dovanų neturėjo – visai nieko. Gali būti, kad jis netyčia atsiminė, jog toje vietoje galėtų gyvent mano motina.
Todėl užėjo į mūsų gatvelę, kai niekas to nesitikėjo. Mudu nesikalbėjome: jis paėmė mane už rankos ir liepė parodyti, kur gyvenu. Delnas drėko. Kažką lemenau, jog mūsų name nesužymėti butai.
Taip ir buvo – kas juos žymės, jeigu niekas neužeina.
Mudu nesitarę supratome, jog ką nors sakyti – visai beprasmiška. Aš bakstelėjau rašaluotu pirštu į duris – ir mano motina jas atšovė. Ji buvo labai gražia suknele – tamsiai mėlyna baltais žirniukais.
Ta suknelė mane išgelbėjo. Jeigu pro duris būtų išlindusi driskė, iš gėdos būčiau numirusi. Staliukas irgi buvo rašaluotas, trikampis, viena koja parišta šokoladiniu kaspinu.
Mano tėvas aiškiai nustebo: ta suknelė buvo per graži moteriai, kuri netyčia atidaro duris, išvysta savo dukters tėvą ir nežino, ką tai reiškia. Netrukus paaiškėjo, kad tai nereiškia nieko.
Mano tėvas dingo ilgiems metams ir daugiau nesirodė.
Aš siunčiau laiškus į Žydiją, Ameriką ir Rusiją, bet tie laiškai jo nepasiekdavo. Vokus išsiųsdavau tuščius: nėra paprasta sugalvoti tokių žodžių, kurie pasakytų viską.
Jis turėjo susiprasti.
Bet nesusiprato, nė iš tolo.
Nuo tada mane apsėdo manija vaikščioti po miestą ir atidžiai žiūrėti žmonėms į veidus: nė vienas iš tų veidų nepriminė žmogaus, iš kurio atsiradau. Klausinėti negalėdavau, nes klausiančioji išsiduoda. Todėl niekas nežinojo, jog slapta prisiekiau mylėti savo tėvą iki grabo lentos, kad tik jis grįžtų dar vieną kartą. Vieno tikro karto, skirto tik man, būtų pakakę.
Kai užaugau, sutikdavau jaunų moterų, kurios baisiausiai įsigeisdavo vaikų: jos taip įsitempdavo jų belaukdamos, kad jų organai imdavo spazmuoti: joks kūdikis nekibo, nes jos trokšdavo nesveikai – it mirtinos ligonės. Man nutiko kaip toms apsėstoms nevisprotėms: būdama vaikas, ilgėjausi savo tėvo it nelaimės, kuri mane pakirstų. Todėl nelaimė vėlavo, sunkesnė, negu maniau.
Nelaimė mane bandė apsaugoti, bet aš ją vis vien prisišaukiau. Naktimis meldžiausi, kad tėvas parsirastų kuo greičiau, nes neturiu kantrybės taip ilgai laukti.
Atsimenu: iš nevilties ėmiau fotografuoti visus vyrus, kurių eisena bent kiek priminė mano tėvą. Mano tėvas buvo galingas vyras ir ėjo drebindamas šaligatvį.
Dar fotografuodavau šukuosenas – vešlias kaip krūmas: tokia buvo mano tėvo. Kai žmonės patenka į fotografuojamųjų sąrašą – tai ženklas, kad jie tikrai nelaimingi: juos kas nors persekioja, nes nori pateikti sąskaitas.
Bet per atkakliai ieškantys – nelaimingi dvigubai.
Persekiotoja buvau aš. Medžiojamasis – mano tėvas.
Abudu esame apsėsti, bet atomazga netoli.
Kabindavau tas neryškias nuotraukas tualete, kol mano patėvis įsiuto: jam nepatiko svetimų vyrų nuotraukos ties akimis, kai patogiai įsitaisai ant klozeto užsidaręs vienas. Jis buvo nuolaidus žmogus, bet nuotraukas susirinkau: rūpesčių pakako ir be jų.
Laukdama žinojau, kad baigsiu savo gyvenimą kartu su tėvu – bet kokia kaina. Net jei mano tėvas to visai nenorės. Jis turės man grąžinti tai, ko neatidavė geruoju, o paskui užmiršo, kad yra skolingas.
Palūkanos augo.
Apsisprendžiau amžinai būti maža mergaite, kuri atsiims lepinimo sezoną, pažymėtą nesuvalgytomis grietininių ledų porcijomis. Aš norėjau, kad mano tėvas apsispręstų sugrąžinti kelis kibirus meilės ir viešai pripažintų, jog nuo šiol mylės mane, savo dukterį, kaip vienintelį pasaulio stebuklą.
O jis kažkodėl delsė.
Jo delsimas buvo didžioji mano gyvenimo mįslė. Aš geidžiau turėti tėvą labiau, nei kitos geidžia tapti nuotakomis. Nesamas mano tėvas buvo medalis, kurį sau pažadėjau pelnyti. Jeigu manęs nemylės, aš priversiu jį apsimesti ir vaidinti taip stropiai, kad aš neabejočiau: tikslas pasiektas – esu jo duktė princesė.
Mano kliauda buvo ryški: žydukė, kurią pametė tėvas.
Tėvo susigrąžinimo planas reikalavo labai daug pastangų – per prievartą tapti geriausiai: kad durys atsidarytų. Būdavau tokia puiki, kad norėdavau vemti. Treniravausi pasiimti žmones, apdovanojimus, pažymius ir raktus. Viską gaudavau. Sukąsta šypsena rodė, kad trūksta smulkmenos – tėvo pritarimo.
Slėpiau nuo visų, jog sergu sunkia laukimo liga, ir kartais bijodavau, jog sulauksiu. Sulaukus ištinka bėda, nes ją prisišauki per smarkiai stengdamasi. Tapau tyli ir uždara mergaitė, kuri juokiasi ne laiku.
Paskui – pasipūtusi panelė, negirdinti paskalų. Paskui – tarptautinių projektų asė, nesidažanti lūpų.
Bet prieš tai spintoje suradau dokumentus apie cukraus fabriką: vienoje vietoje buvo parašyta, kad jis veikė Pilviškiuose, o kitoje – Kybartuose. Apmuturiavau tuos popiergalius rudu vyniojamuoju popieriumi, paskui celofanu, apsukau izoliacijos juosta ir pakišau po šaligatvio plytele Kaune, ten, kur gimiau.
Kiekvieną pavasarį patikrindavau, ar neperšlapo. Ne, jiems niekas nekenkė. Labai rūpindavausi tuo šaligatviu, ypač svarbiąja plytele, po kuria gulėjo popieriai – žydiško turto.
Man buvo aišku kaip dieną: jeigu tėvas užmiršo mane, jis ateis žydiškų popierių. Taip visada būna. Dėl to negalėjau niekur pasitraukti iš savo gatvės, kad nepražiopsočiau, kada jis išlips iš automobilio.
Taip ir įvyko: jis atvažiavo ir liepė rengtis – parodys man jūrą.
Išsitraukiau patį storiausią megztinį, kad neperkoštų vėjas, bet jis nusijuokė: ten bus šilta jūra. Juodoji. Džiūgavau kaip nesveika ir tik todėl nežiūrėjau savo tėvui į veidą, kad neišsiduočiau, jog laukiu jo kaip beprotė.
Negalėjau jam pasakyti, jog ketinu tapti geriausia iš visų – už jį irgi: tokie dalykai daromi be žodžių. Vieną rytą atsibundi – ir žinai: esi ta, kurios norų žmonės neignoruoja.
Kruvinas kelias.
Patys pagalvokite: mano gyvenimas negalėjo būt lengvas. Mano tėvas dar nežinojo, jog susidėjo su savižude. Tokios paskui save į duobę įtraukia kitus. Sąraše jis buvo vienintelis geidžiamasis: ~wanted~.
Pamatę mane, žmonės kiek atsitraukdavo. Matė, kad man rūpi ne jie. Vieniši apsėsti vaikai gąsdina – jų akys neramiai laksto ir niekur neapsistoja, nes jaučia, kad visos vietos – ne tos, kurių jie ieško.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...