2014 Vasario 08

Audronė Urbonaitė: „Gildijų ir kastų era literatūroje pasibaigė“

veidas.lt


Romanas „Žydiškų daiktų kambarys“ – skausmingas autorės susitaikymas su jos neauginusiu tėvu.

„Žydiškų daiktų kambario“ dar nebuvo knygynuose, kai autorė feisbuke atvėrė savo naujajai knygai skirtą puslapį. Ir sako neįžvelgianti čia nieko nuostabaus: tai tiesiog racionalus būdas pranešti skaitytojams, kad leidyklai atiduotas romanas jau pakeliui pas juos. Žurnalistė Audronė Urbonaitė neslepia, jog mielai peržiūri šiame puslapyje parašytus atsiliepimus, tik įspėja, kad nepakenčia meilikavimo ir lankytojus, kurie pradeda pilti nepelnytus ditirambus, tiesiog užblokuoja. Labiau pasikliauja komplimentais žmonių, kuriuos gerai pažįsta.
Be to, pastebi, kad jos knygų gerbėjai – patys įvairiausi: mokytojai, inžinieriai, pensininkai, bet kone rečiausiai atsiliepimų sulaukia iš kolegų žurnalistų. Gal jie, ardami kaip redakcijų darbiniai arkliai, ir knygos atsiversti neberanda laiko?

Kiekvienas sakinys yra per ilgas

Prieš dešimtmetį, kai pasirodė pirmoji A.Urbonaitės novelių knyga „Posūkyje – neišlėk“, literatūros kritikai jau buvo atrakinę ypatingą „žurnalistinės prozos“ stalčiuką ir į jį mielai grūsdavo visų šalies žurnalisčių parašytus meninius tekstus. O jų lyg tyčia pasipylė nemažai: panašiu metu prozon pasuko ir anksčiau poeziją su žurnalistika sėkmingai derinusios Sara Poisson bei Dalia Jazukevičiūtė. Ir greitai įsitikino, kad poetėmis žurnalistėms būti leidžiama, bet į prozos vandenis sukti – šiukštu nevalia. Mat „žurnalistinė proza“ kritikų iš anksto pasmerkta būti viena iš komercinės literatūros atmainų, net jei kūrinėlių problematika smarkiai pranoksta neįnoringus tokios literatūros standartus.
Šiandien „rimtosios prozos“ stovykla jau gerokai išskydusi, ir nemažai jos adeptų savanoriškai nukrypo komercinių (t.y. parduodamų) tekstų link. Žurnalisčių „stalčiukas“ taip pat išsiskirstė kas sau: kuriai pavyko išsikovoti pagarbesnę vietą šalia literatūrinio Olimpo, kuri, pamiršusi ambicijas, pagal sutartis kepa meilės romanus ir to nebeslepia. Tad ar bėra prasmės kalbėti apie žurnalistinės prozos ypatumus?
„Man nuo pat pradžių atrodė kvaila prikergti prie kūrinio vertinimo autoriaus specialybę. Kuo žurnalistinis romanas skiriasi nuo ne žurnalistinio? Jeigu žurnalistas staiga dėl kažkokių priežasčių persikvalifikuotų į archeologus, jis matytų pasaulį lygiai taip pat. Net jeigu jis bankrutuotų ir taptų skurdžiumi (o rašyti gali ir skurdžiai) arba, priešingai, baigtų ypač intelektualius kursus ir taptų elitiniu vadovu – meninius tekstus rašytų panašiai, nes tai labiau susiję su žmogaus pasaulėjauta ir jo dvasiniu turiniu, o ne specialybe ar socialiniu sluoksniu“, – įsitikinusi knygas rašanti žurnalistė.
Jos tvirtinimu, teisę į knygą šiais laikais turi visi, tačiau stiprieji, švarieji, „nusigryninę“ literatai tebemano, kad jų filologinis išsilavinimas yra pranašumas. Bet taip nėra, nes, pasak A.Urbonaitės, akademinės veiklos žmonių patirtis dažnai būna ribota ir truputį nutolusi nuo realybės: „Nors pati esu baigusi klasikinę filologiją, vis dėlto manau, kad gildijų ir kastų era literatūroje pasibaigė. Tarkim, medijų “išpiarinta” Andriaus Tapino „Vilko valanda“ man nepatiko, bet niekada neleisčiau sau nurašyti knygos autoriaus vien todėl, kad jis – iš kitos sferos. Pati patyriau, kaip sunku tokiam autoriui įveikti barjerą, pasiekti, kad „akademikai“ į tave pradėtų žiūrėti rimtai ir bent jau atsiverstų paskaityti, kas knygoje parašyta.“
Retai sutiksi „akademinį“ rašytoją, mielai skaitantį savo tautiečių kolegų tekstus (ir nesikuklinantį to pripažinti). O štai Audronė juos skaito, vertina ir sako nesuprantanti, kodėl skaityti kitų knygas rašytojams – „ne lygis“: „Mano lygis – skaityti visus kitus. Labai mėgstu Paulinos Pukytės tekstus, ypač jos „Bedalį ir labdarį“. Didžiulį įspūdį padarė Dalios Staponkutės „Lietumi prieš saulę“ – netgi būdama komandiruotėje Kipre autorę susiradau, kad savo akimis išvysčiau žmogų, parašiusį tokią knygą. Saros Poisson „Čiupinėjimo malonumą“ laikau elitine knyga, kuri negali turėti daug skaitytojų, nes jos suvokimui privalu būti įveikus bent kelis populiariausius filosofus. Perskaičiusi dešimt puslapių Andriaus Jakučiūno „Lalagės“ džiūgavau, perskaičiusi dvidešimt – irgi, o įveikusi pusę knygos perpratau jo rašymo metodą ir supratau, kad iki romano pabaigos niekas nesikeis. Bet jo banguotas rašymas turi žavesio. Dar žavi jaunųjų Jurgos Tumasonytės proza ir Ramunės Brundzaitės eilėraščiai.“
Ir vis dėlto ar kasdien redakcijose lipdomi tekstai „nenuzulina“ žurnalisto žodyno, nepripratina jo prie tiesmukai ir tiksliai dėstomų minčių? A.Urbonaitė prisimena, kad kai būdama šešiolikos pradėjo savo noveles spausdinti „Nemune“, rašytojas Vytautas Martinkus kiekvienąkart įžangoje „atsiprašinėdavo“ skaitytojų dėl jos ilgų pulsuojančio ritmo sakinių. Kai pradėjo dirbti žurnaliste ir rašyti kitokius tekstus, pakito ir sintaksė, bet tai nebūtinai lemia teksto įtaigos jėgą. Žurnalistė įsitikinusi, kad ir trumpas sakinys gali būti įspūdingas, nes už jo dažnai slypi pauzė. O pauzę reikia nujausti, ir tai vadinama kalbos jutimu.
„Sakyčiau, žurnalistika išmokė mane skirti juokingus ir būtinus dalykus. Kai paimu skaityti Donaldo Kajoko tekstą – jaučiu, kad nesunkiai galėčiau jį sutrumpinti perpus. Nes man lėtos, nemodernios pasaulėjautos saviraiška jau nuobodi. Kaip ir daugelis mūsų, dirbdama esu priversta gyventi greitu tempu, šis tempas diktuoja kitokią kalbą. Man atrodo, kad kiekvienas mano sakinys yra per ilgas, todėl parašiusi savo dėstytojo amžinatilsį Juozo Pikčilingio patarimu išbraukinėju nereikalingus žodžius. Ir kuo ilgiau juos braukinėju, tuo daugiau žodžių atrodo nereikalingi. Galiausiai sakinys, logiška, lieka trumpas. Galima primityviai įtarti, kad begalvė žurnalistė tiek žodžių ir temoka. Bet galima skaityti visą skyrelį ir bandyti pajusti, kodėl vienas sakinys jame ilgesnis, o kitas – iš vieno žodžio, nes daugiau jų tiesiog nereikia“, – tikina trijų prozos knygų autorė.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (5)

  1. Sonnenschein Sonnenschein rašo:

    Labai įdomus tekstas. Nežinojau, kad buvo toks “žurnalistinės prozos” skirstymas.

  2. Driežo Katrė Driežo Katrė rašo:

    verčiau jau kai ką būtų nutylėjus. taip ir kyšo visos “žurnalistinės prozos” bėdos ir kompleksai. Kam trukdo, kad Kondrotas, Gavelis ar tas pats minėtas Martinkus nėra ir nebuvo filologai? o štai žurnalistinio mąstymo ir rašymo ydos – prozai trukdo.

  3. Kasandrė Kasandrė rašo:

    Skaičiau vieną knygą (pirmą), nemaloniai nuteikė pabrėžtinas noras šokiruoti (seksas su tėvu, “neskani” ligonės meilė chirurgui). Ir šiaip toks žurnalistiškas kratinukas. Bet – jei žmogus negali nerašyti, tegul rašo. Niekam netrukdo, o kažkam kažkuo gal ir padės.
    Tai, Audrone, pirmyn. Tik nusiraminkit ir nesistenkit būtinai “apstulbinti” skaitytojų – romanas tai ne straipsniūkštis, kuriam būtinai reikia “šoko elemento”.

  4. robertas robertas rašo:

    Ji yra autorė, kuri verčia galvoti; vertingiausias bruožas — autoironija

  5. Nusivilusi Nusivilusi rašo:

    Papiktino tai, kad autorė nesugebėjo pamastyti, jog negali žmogus girti knygos jos neskaitęs !!! Bandyta pajuokauti su tom Nobelio premijom ir pan. Jokie ten meilikavimai, nepelnytos pagyros. Kad įdomi asmenybė, graži moteris, tai čia komplimentai ne knygai. Negalima suplakti į vieną skirtingų dalykų, juk kol kas pati dar nepriklauso “pensininkų Lietuvai”


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...