2011 Liepos 10

Žlugusios valstybės – grėsmė tarptautiniam saugumui

veidas.lt

BFL

“Amerikos saugumui didesnį pavojų kelia ne kariaujančios šalys, o žlungančios valstybės”, – skelbiama JAV saugumo strategijoje. Šios šalies gynybos sekretorius Robertas Gatesas prieš kurį laiką pakartojo, kad JAV saugumui ateityje didžiausią pavojų kels žlungančios valstybės, negalinčios patenkinti minimalių savo gyventojų poreikių ir lūkesčių. Tad kas yra tos žlugusios valstybės ir kokį pavojų jos kelia pasaulinei tvarkai? Į visa tai mums leidžia pažvelgti žurnalo “Foreign Policy” ir “Instituto taikai” sudarytas reitingas.

Kur nestabilumas didžiausias

Žlugusių valstybių indeksas sudaromas atsižvelgiant į 12 socialinių, ekonominių ir politinių rodiklių, tokių kaip žmogaus teisių užtikrinimas bei įstatymo viršenybės įgyvendinimas, valstybės teisėtumas, demografinis spaudimas, skurdo lygis ir ekonominis nuosmukis, pabėgėlių skaičius, užsienio intervencija, elito susiskaldymas, visuomenės grupių nepasitenkinimas, netolygus ekonominis vystymasis, protų nutekėjimas, valstybės saugumo aparato veikimas ir viešųjų paslaugų užtikrinimas. Kiekvienas iš šių veiksnių lemia valstybės politinį, socialinį ir ekonominį stabilumą. Aukštesnė užimama vieta reiškia didesnį nestabilumą, stabiliausios šalys rikiuojasi reitingo gale.
Ketvirtus metus iš eilės žlugusių valstybių reitinge pirmauja Somalis. Kaip pabrėžia ekspertai, šios šalies vyriausybė visiškai nesugeba kontroliuoti padėties, įstatymai praktiškai neveikia, siautėja teroristai bei sukilėliai. Atrodo, kad Somalis reitinge pirmaus dar daug metų. Verta pridurti tai, kad net 14 valstybių pirmajame dvidešimtuke atstovauja būtent Afrikos žemynui. Be Afrikos, nemenką susirūpinimą kelia Pietų Azijos regionas.
Didžiausią šuolį šių metų reitinge padarė Gruzija, atsigaunanti po karo su Rusija. Reitinge ji rikiuojasi 47 vietoje. Prieš metus gruzinai buvo 37, o prieš porą metų – 33 vietoje. Šios šalies vyriausybė įgyvendino būtinas reformas saugumo aparate, kuriame atsirado daugiau skaidrumo ir atskaitomybės, ėmėsi ryžtingos kovos su korupcija. Šios priemonės lėmė sėkmingesnę kovą su organizuotu nusikalstamumu, o tai savo ruožtu prisidėjo prie didėjančio stabilumo šalies viduje.
Tarp kitų nemažą pažangą padariusių valstybių minėtina Serbija, areštavusi karo nusikaltimais ir genocidu kaltinamą Ratko Mladičių ir siekianti integracijos į Europos Sąjungą.
Didžiausią nuosmukį reitinge patyrė Haitis. 2010 m. sausį šią šalį nuniokojo galingas žemės drebėjimas, po kurio ji neatsigauna iki šiol. Žlugusių valstybių sąraše šalis užima 5 vietą, o prieš metus buvo vienuolikta.
Gamtos nelaimės smogė ir kitoms valstybėms. Kaip tik jos lėmė, kad stabilumas sumažėjo Čilėje, Benine ar Nigeryje. “Foreign Policy” ekspertai teigia, kad gamtos stichijos visad bus reikšmingas veiksnys, tačiau viskas priklauso nuo pačios valstybės – ar ji geba susitvarkyti su užklupusia nelaime, ar ne. Haitį nusiaubusi gamtos stichija, virtusi humanitarine katastrofa, tik parodė, kokia silpna yra šios šalies vyriausybė, nesugebanti susidoroti su kylančiais iššūkiais.
Po Haičio antras didžiausias nuosmukis užfiksuotas Kirgizijoje, kurią praėjusiais metais krėtė etniniai ir religiniai neramumai. Tikimasi, kad prezidentė Roza Otunbajeva pamažu grąžins stabilumą į šią šalį, kuri šiandien yra šiek tiek primiršta, nes pasaulio dėmesys dabar nukreiptas į neramumus arabų šalyse.
Kad ir kaip būtų keista, net du iš dešimties didžiausių nuosmukių užfiksuoti Vakarų Europoje – regione, kuris laikomas tikru stabilumo įsikūnijimu. Airijai stipriai atsiliepė ekonominė krizė, šalis buvo priversta kreiptis pagalbos į ES, o Belgija ir toliau priversta gyventi be nacionalinės vyriausybės. Vis dėlto padėtis šiose šalyse jokiu būdu negali būti lyginama su pačiomis nestabiliausiomis valstybėmis. Nors ekonominė krizė ir aklavietė dėl vyriausybės sudarymo ir pakenkė Airijos bei Belgijos politiniam stabilumui, šios šalys ir toliau tvirtai lieka stabiliausiųjų gretose.

Paneigti mitai

“Foreign Policy” analitikas Jamesas Traubas teigia, kad šiųmetis žlugusių valstybių reitingas paneigia kai kuriuos itin paplitusius mitus. Vienas jų skelbia, kad žlugusios valstybės yra didžiausia grėsmė JAV ir kitų Vakarų valstybių saugumui. Pasak eksperto, šis teiginys teisingas tik iš dalies. Kaip pavyzdys minima Kongo Demokratinė Respublika, kurią nuo praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio vidurio kamuoja karai, pareikalavę jau kone 5 mln. gyvybių. Tačiau bene vienintelis šios valstybės nestabilumo padarinys, liečiantis JAV, yra tai, kad pabrango koltanas, medžiaga, išgaunama Konge ir naudojama mobiliesiems telefonams gaminti.
Terorizmas yra problema tik valstybėse, kuriose gyventojų daugumą sudaro musulmonai. Be to, dažnai teroristai, ypač silpnose valstybėse, tokiose kaip Čadas ar Somalis, didesnį pavojų kelia ne Vakarų, o savo pačių visuomenės saugumui. Tuo tarpu Pakistanas ir Jemenas, stabilesnės valstybės, yra daug pavojingesnės, nes tų šalių valdžia neretai nuolaidžiauja teroristams ir juos kursto.
Dar vienas mitas, pasak J.Traubo, skelbia, kad žlugusios valstybės yra nevaldomos. Tai vėlgi teisinga tik iš dalies. Somalyje smurtas vyrauja dėl vyriausybės bejėgiškumo, tačiau Sudane jis yra kaip tik vyriausybės politikos padarinys. Kurstydama smurtą prieš periferijos gyventojus, Sudano vyriausybė prarado dalies šalies kontrolę ir atvedė valstybę prie žlugimo, kuris kulminaciją pasiekė susiformavus naujai Pietų Sudano valstybei.
Trečias mitas skelbia, kad dėl valstybių žlugimo dažniausiai būna kalti Vakarai. Tai irgi tik dalis tiesos. Iš tiesų kai kurios Vakarų šalys savo kolonijas paliko visiškai nustekentas ir nepasirengusias nepriklausomybei. Tarkime, Kongą belgai valdė kaip vergų šalį, ir nepriklausomybę šalis pasitiko neturėdama nė vieno gyventojo, baigusio aukštąjį mokslą. Afganistanas buvo nuniokotas šaltojo karo metu. Tačiau Vakarų negalima kaltinti dėl tokių valstybių, kaip Zimbabvė, Dramblio Kaulo Krantas ar Kenija, nesėkmių. Po nepriklausomybės paskelbimo šalys mėgavosi sąlygine gerove ir tik vėliau patyrė nuosmukį, kurį daugiausia lėmė vietinių diktatorių iškilimas ir kvaila politika.
Vakarų įtaka nepaaiškinsi ir skirtumų tarp Indijos bei Pakistano. Abi šios šalys vienu metu atsikratė britų kolonijinio jungo, tačiau šiandien Indijos padėtis nepalyginti geresnė. Haitis prancūzų kolonizacijos nusikratė dar Napoleono laikais, tačiau iki šiol nesugebėjo sukurti bent kiek veiksmingesnės valstybės.
Dar viena hipotezė aiškina, kad kai kurios valstybės jau nuo pat savo susikūrimo buvo pasmerktos žlugti. J.Traubo teigimu, ši hipotezė, deja, pasitvirtina. Tokios šalys, kaip Nigerija, Gvinėja ar Kongas, buvo sudarytos iš daugelio jokios bendros tapatybės nepuoselėjančių genčių, be to, jos neturėjo ir jokios modernaus valdymo patirties, o tai automatiškai užkirto kelią funkcionaliai vyriausybei sudaryti. Dėl to galima kaltinti ir kolonizatorius iš Europos, kurie braižė Afrikos žemyno sienas neatsižvelgdami į gyventojų norus.
Galiausiai paskutinis mitas skelbia, kad karinė intervencija nepajėgi padėti žlungančioms valstybėms. J.Traubas atmeta šią mintį ir pateikia kelis pavyzdžius. Tik intervencija iš išorės padėjo Siera Leonei ir Liberijai per pastaruosius kelerius metus nepasinerti į visišką chaosą. Ta pati tiesa dabar gali pasitvirtinti ir Dramblio Kaulo Kranto atžvilgiu. Svarbu tai, kad intervencija iš užsienio gali padėti nuversti nežmoniškus režimus ar užkirsti kelią diktatorių iškilimui. Būtent orientacija į prevenciją, o ne krizių sprendimą post factum turėtų būti svarbiausias Vakarų valstybių tikslas.

Tironams – sunkūs metai

Bene daugiausiai kritikos reitingo autoriams teko už tai, kad jie nesugebėjo numatyti neramumų ir revoliucijų arabų šalyse. Tarkime, Tunisas, kur įvyko pirmoji revoliucija arabų šalyse, rikiuojasi ganėtinai aukštoje 108 vietoje, o neramumų kamuojamas Bahreinas yra dar aukščiau – 127 vietoje.
“Foreign Policy” analitikas Blake’as Hounshellas teigia, kad Tunisas, kuriame prasidėjo sukilimų virtinė, tapo viena labiausiai išsivysčiusių arabų pasaulio valstybių. Šalyje buvo gana tvirta vidurinė klasė, klestėjo prekyba su Europa. Tuniso švietimo sistema buvo viena geriausių regione. Tad neramumus nuspėti buvo išties sunku.
Egipto padėtis buvo šiek tiek blogesnė, bet ir čia ekonominės reformos buvo paskatinusios bent jau tam tikrą ekonomikos augimą. Bahreinas apskritai laikytas liberalia Persijos įlankos oaze – bankininkystės sektorius klestėjo, o pajamos vienam žmogui konkuravo net su Europa. Ekspertai pripažįsta, kad agreguota statistika dažnai iš akių išleidžia tokius svarbius veiksnius, kaip gyventojų nepasitenkinimas policijos brutalumu, pasipiktinimas dėl ekonominės nelygybės arba (tai ypač svarbu) nepatenkinti aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių lūkesčiai, o tokių žmonių arabų kraštuose dabar yra kaip niekada daug.
Politikos analitikas Paulas Collier prognozuoja, kad revoliucijos arabų kraštuose rodo, jog diktatoriams ateina sunkūs laikai. Tokią viltį skatina ir tarptautinė bendruomenė, nusiteikusi aktyviau kištis į konfliktų sprendimą.

Box
Žlugusių valstybių indeksas
1. Somalis
2. Čadas
3. Sudanas
4. Kongo Demokratinė Respublika
5. Haitis
6. Zimbabvė
7. Afganistanas
8. Centrinė Afrikos Respublika
9. Irakas
10. Dramblio Kaulo Krantas

149. Lietuva

Stabiliausios valstybės
1. Suomija
2. Norvegija
3. Švedija
4. Šveicarija
5. Danija
6. Naujoji Zelandija
7. Airija
8. Liuksemburgas
9. Austrija
10. Kanada

Pavojus – Nerimą kelianti padėtis – Vidutinis stabilumas – Tvirtas stabilumas

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. ass ass rašo:

    gudrai suktas straipsnis…

  2. ll ll rašo:

    totalus veido debilizmas, EU nare LT 149?) vietoje? tai gal 49? O veidui teko girdeti kiek isvis pasaulyje valstybiu?


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...