2015 Kovo 09

Žiemos karas privertė pasaulį gerbti suomių narsą

veidas.lt

Atmintis. Prieš 75 metus, 1940 m. kovo 12 dieną, Maskvoje pasirašyta Sovietų Sąjungos ir Suomijos taikos sutartis, pagal kurią suomiai užleido SSRS visą Karelijos sąsmauką.

Taip baigėsi Europos šiaurėje kilęs nedidelis, bet labai reikšmingas ir pamokomas Lietuvai 105 dienų karas, kai 200 mln. gyventojų turinti stalininė Sovietų Sąjunga užpuolė buvusią savo koloniją – keturių milijonų gyventojų Suomiją. Tai buvo pirmas iš trijų SSRS ir Suomijos karų. Netrukus prasidėjo Tęstinis ir Laplandijos karai.

1939-ieji – ypatingas laikotarpis ne tik Lietuvos Respublikos, bet ir visos civilizuotos Europos istorijoje. Tai laikotarpis, kai žlugo Versalio sistema ir buvo padėti pamatai tai politinei struktūrai, kuri Europoje susiklostė po Antrojo pasaulinio karo.

Sovietai ypač domėjosi suomių jūrų uostais, ir suomių bei sovietų derybose dėl teritorinių mainų pats opiausias buvo karinių jūros bazių klausimas. Suomija, su kuria Sovietų Sąjunga jau 1938 m. svarstė teritorinių mainų galimybę, buvo pasirengusi nusileisti, kai 1939 m. antroje pusėje sovietai iš visų savo Baltijos kaimynių grėsmingai pareikalavo sėstis prie derybų stalo. 1939 m. rugpjūčio 23-iosios naktį buvo pasirašyta Sovietų Sąjungos ir Vokietijos nepuolimo sutartis bei slaptas papildomas protokolas, pagal kurį Suomija, greta kitų valstybių, atiteko Sovietų Sąjungos įtakos sferai (Lietuva sovietų įtakai buvo priskirta tik nuo tų metų rugsėjo mėnesio). Stalino ir Hitlerio paktas gyvavo trumpiau nei imperatorių Napoleono ir Aleksandro susitarimai XIX a. pradžioje, tačiau abiejų pasekmės Baltijos regionui buvo lemtingos.

Suomija nuo 1809 m., kaip ir Lietuva, įėjo į carų imperijos sudėtį ir baigiantis Pirmajam pasauliniam karui suskato pasinaudoti proga – imperijai žlungant išsikovoti nepriklausomybę. Tačiau suomiai, išsikovoję laisvę, gerai žinojo, kad turi vieną amžiną ir galingą priešą — Sovietų Rusiją.

Pradedant XVIII a. Rusija laikė pareiga aktyviai kištis į visus europinius konfliktus. Per pirmus dvidešimt du Antrojo pasaulinio karo mėnesius vokiečių ginkluotųjų pajėgų – vermachto užpuolimą ir okupaciją patyrė aštuonios Europos valstybės, o sovietinė Raudonoji armija užpuolė ar okupavo penkias valstybes.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir žlugus Lenkijai, atėjo Baltijos valstybių eilė. Pirmasis žingsnis į šių valstybių okupaciją buvo Sovietų Sąjungos reikalavimas leisti šalyse kurti sovietų kariuomenės bazes. Sovietai privertė iš pradžių Estiją, po to Latviją ir Lietuvą sudaryti abipusį paktą ir leisti įkurti jų teritorijose karines bazes.

Suomija susirūpinusi sekė sunkėjančią situaciją Baltijos šalyse, ir nebuvo nieko stebėtina, kad spalio pradžioje atėjo jos eilė. Sovietų Sąjungos diktatorius Josifas Stalinas ir Sovietų Sąjungos liaudies komisarų tarybos pirmininkas bei užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Molotovas pasiūlė jai abipusį paktą, kaip buvo ir su Baltijos šalimis, tačiau suomiai tai iš karto atmetė. Kitaip nei Baltijos valstybėms – Estijai, Latvijai ir Lietuvai, Suomijai visai nepriimtina atrodė tai, kad bet kur jos teritorijoje būtų įsteigtos sovietų karinės bazės, nes tai esą nebūtų suderinama su Suomijos nepriklausomybe ir neutralumu. Rusai, vėl apeliuodami į Leningrado saugumą, siūlė išnuomoti Sovietų Sąjungai Hanko pusiasalį, perleisti išorines Suomijos įlankos salas bei vakarinę Karelijos sąsmaukos dalį. Už tai Suomijai buvo pasiūlyta dalis kokios nors kitos teritorijos, tačiau vyriausybė nesutiko atiduoti tokios didelės Suomijos dalies.

Trumpai suglaudus, Sovietų Rusija iš Suomijos pareikalavo:

1. Išnuomoti 30-iai metų Sovietų Rusijai Hanko uostą su apylinke, kad ten galėtų įsikurti Raudonosios armijos 5 tūkst. karių įgula.

2. Leisti Sovietų Rusijos karo laivams naudotis ~Lappohja~ įlanka.

3. Suomija turi perleisti Sovietų Rusijai už kompensaciją šiuos savo teritorijos plotus: ~Suursaari~ (dabar rusų Hoglandas), ~Lavansaari~ (dabar rusų Moščnyj) ir Koivisto salas, dalį Karelijos sąsmaukos nuo Lipolos iki p. Koivisto apylinkės ir v. dalį Rybačio pusiasalio. Iš viso 2761 kv. km plotą.

4. Kaip kompensaciją už 3 p. išvardintus žemės plotus Sovietų Rusija perleidžia Suomijai ~Repola~ ir ~Porajarvi~ rajone 5529 kv. km žemės plotą.

5. Sustiprinti tuomet veikusį nepuolimo paktą tarp Sovietų Rusijos ir Suomijos punktu, kad susitariančios šalys nedalyvaus tokiuose susigrupavimuose bei sąjungose, kurios būtų nukreiptos prieš vieną iš susitariančių pusių.

6. Abi pusės sunaikina Karelijos sąsmaukoje pasienio zonoje esančius įtvirtinimų įrengimus ir palieka tik paprastas toje linijoje pasienio apsaugos jėgas.

7. Sovietų Rusija nesipriešina Alandų salų įtvirtinimui, bet tas turi būti atlikta pačios Suomijos jėgomis, be svetimos, įskaitant ir Švediją, pagalbos.

Svarbiausia kliūtis derybose tarp suomių ir rusų buvo Hankas, kurio Suomija jokiu būdu nesutiko išnuomoti ar užleisti sovietinei Rusijai. Hankas yra Pietų Suomijos uostas ir pajūrio kurortas siauro pusiasalio gale. Tai vienintelis retai užšąląs Suomijos uostas, svarbus savo strategine padėtimi, nes iš jo galima kontroliuoti įėjimus į Suomių ir Botnijos įlankas.

Po mėnesio nuo derybų pradžios Suomijos užsienio reikalų ministras Juho Eljas Erkko pareiškė Vokietijos pasiuntiniui Helsinkyje Carlui Wilhelmui Wipertui von Blücheriui, kad Suomija niekada, net jeigu tektų kariauti, nepriimsianti jokių Sovietų Sąjungos reikalavimų. Spalio 10 dieną buvo paskelbtas pranešimas: jei Sovietų Sąjunga neapsiribos savo reikalavimuose Suomijos vyriausybei salomis, esančiomis Suomių įlankoje, tai Suomija pasipriešins ginklu.

Po dviejų dienų Kremliuje prasidėjo Sovietų Sąjungos ir Suomijos derybos „dėl savitarpio pagalbos sutarties, kaip <…> su kitomis Baltijos valstybėmis“, rusai pasiūlė suomiams mainais dvigubai didesnę teritoriją, tačiau Suomijos vyriausybė nesutiko ir derybos spalio 26-ąją nutrūko.

Sovietų Sąjungos diktatorius J.Stalinas buvo agresyvios valstybės galva ir vadovavosi agresyvia komunizmo viešpatavimo visame pasaulyje ideologija. Tuo metu tarp Suomijos ir Sovietų Sąjungos galiojo 1932 m. nepuolimo sutartis, 1934-aisiais pratęsta iki 1945 metų. Norint nugalėti šią kliūtį J.Stalinui beliko surasti ~casus belli~ – formalią karo priežastį, ir ji gan greitai buvo rasta.

Lygiai po mėnesio, lapkričio 26 d., Sovietų Sąjungos vyriausybė įteikė Suomijos pasiuntiniui Maskvoje Aarno Yrjö-Koskinenui notą, kurioje sakoma, kad lapkričio 25 d. suomių artilerija Karelijos sąsmaukoje prie Mainilos kaimo paleido septynis šūvius į sovietų teritoriją ir užmušė tris kareivius ir vieną puskarininkį bei sužeidė devynis Raudonosios armijos karius. Suomiams pasiūlyta atitraukti savo kariuomenę Karelijos sąsmaukoje 20–25 km. Nesvarbu, kad nustebę suomiai įrodinėjo šiame ruože neturintys nė vieno pabūklo. Vėliau, 1941–1944 m. karo metu, suomių paimtieji nelaisvėn raudonarmiečiai papasakojo, kaip toji provokacija, savotiškas „šiaurinis Gleivicas“, buvo surežisuota (vokiečių suvaidintas Gleivico incidentas buvo priežastis Vokietijai užpulti Lenkiją). Sovietai niekada, net praėjus dešimtims metų, nepaskelbė žuvusiųjų pavardžių, kur jie palaidoti, kur gydėsi sužeistieji, kokios jų pavardės, kur bent viena nukentėjusiųjų nuotrauka.

Lapkričio 28 d. Suomijos vyriausybė įteikė sovietų vyriausybei atsakomąją notą, kurioje tvirtinama, kad lapkričio 25 d. Karelijos sąsmaukoje prie Mainilos kaimo šaudžiusi sovietinė artilerija, ir pasiūlė sudaryti tarpvalstybinę komisiją bei atlikti bendrą tyrimą. Tačiau sovietai atsisakė ir tą pačią dieną SSRS nutraukė 1932 m. sudarytą nepuolimo sutartį su šia šalimi, o kitą dieną – ir apskritai diplomatinius santykius. Taip Suomija tapo komunistų ir nacių sąmokslo auka.

1939 m. lapkritį, kai jau buvo aišku, kad Rusija anksčiau ar vėliau užpuls Suomiją, visi 420 tūkst. Karelijoje gyvenančių suomių (apie 11 proc. šalies gyventojų) buvo priversti palikti gimtąsias vietas. Jie susikrovė į vežimus mantą, vaikus, pririšo prie vežimo galo gyvulius ir paliko gimtuosius namus. Visus persikėlėlius priglaudė suomių šeimos, o po karo Suomijos vyriausybė skyrė jiems tiek žemės, kiek jie turėjo Karelijoje.

1939 m. lapkričio 30 d. Sovietų Sąjungos informacinė telegramų agentūra TASS pranešė, kad „nepuolimo sutartis yra nutraukiama ir Raudonosios armijos vadovybė, atsakydama į daugkartines suomių provokacijas, įsakė Leningrado apygardos kariuomenei pereiti Suomijos sieną. Tarybinė kariuomenė Karelijos sąsmaukoje užėmusi ~Metsäpirtti~ miestelį, Kuokalos stotį ir prisiartinusi prie Terijokio miesto. Aviacija bombardavusi Helsinkį ir Vypurį (Vyborgą)“.

Tos dienos rytą 52 rusų divizijos, kelios dešimtys atskirų brigadų ir pulkų (iš viso 960 tūkst. karių), 11 tūkst. pabūklų ir minosvaidžių, daugiau nei 3 tūkst. tankų, 3200 lėktuvų bei karo laivai puolė pagal 1000 km ilgio rytinę Suomijos sieną (visos sienos ilgis sudarė 1600 km). Kaimyninės šalies teritoriją apšaudė Kronštato kranto artilerija. Bolševikai planavo per 15 dienų galutinai sutriuškinti nepaklusnią kaimynę.

Taip prieš 76 metus prasidėjo karas, užtrukęs ilgiau negu bet kuri Vokietijos vermachto 1939–1940 m. karinė kompanija Europoje. Šis karas išmokė pasaulį gerbti mažosios tautos narsą.

Antroji po vokiečių bombarduoti miestus Antrajame pasauliniame kare pradėjo Sovietų Sąjungos karinė aviacija. Sovietų ir suomių karas prasidėjo nuo Suomijos gyvenviečių bombardavimo. Jau pačią pirmą karo dieną, 1939 m. lapkričio 30-ąją, vien Helsinkyje nuo rusų bombų žuvo 91 sostinės gyventojas. Sovietų Rusijos lėktuvai bombarduoti Suomijos miestų ir žudyti nekaltų civilių gyventojų atskrido iš Estijos teritorijoje esančių rusų karinių aerodromų.

Švedijos vyriausybė buvo paprašyta rūpintis Suomijos piliečių reikalais Sovietų Rusijoje, ir Suomijos vyriausybė per visą karą palaikė ryšius su Sovietų Sąjunga per Švediją.

Prasidėjusiame Žiemos kare (suomiškai ~Talvisotta~) Sovietų Rusijos vadovas J.Stalinas tikėjosi lengvos pergalės. Raudonosios armijos pranašumas ginklais ir karių skaičiumi buvo tiesiog stulbinamas: pėstininkai – 1:4, artilerija – 1:10, tankai – 1:192 ir lėktuvai – 1:12 sovietų naudai. Ruošiantis šalies įjungimui į SSRS iš anksto, dar iki Žiemos karo pradžios, Maskvoje buvo suformuota būsimoji komunistinė Suomijos Demokratinės Respublikos vyriausybė, vadovaujama žinomo Kominterno veikėjo, seno suomių komunisto Otto Ville Kuusineno. Vyriausybė įsikūrė Terijokio miestelyje (dabar Zelenogorskas). Ją pripažino tik Mongolija ir Tuvos Liaudies Respublika. Šios pseudovyriausybės sudėtyje atsisakė dalyvauti netgi Suomijos komunistų partijos generalinis sekretorius Arvo Tuominenas.

Gruodžio 2 d. Sovietų Rusijos vyriausybė pasirašė su „demokratine“ Suomijos vyriausybe tarpusavio pagalbos ir draugystės sutartį, pagal kurią Sovietų Sąjungai buvo perleisti visi žemės plotai, net su kaupu, kurių ji reikalavo iš teisėtos Suomijos vyriausybės. Komunistinė Suomijos vyriausybė buvo pasiryžusi, vadovaujant NKVD karininkams, suorganizuoti 50 tūkst. vyrų suomių kariuomenę, kuri turėjo žygiuoti į Helsinkį. Iš tikrųjų pasisekė surinkti apie tūkstantį vyrų, tarp kurių buvo keli suomiai, o kiti – ingrai ir rusai. Dar buvo suformuota „suomių liaudies armijos“ 106-oji šaulių divizija, vadovaujama Akselio Anttilos. Kartu šis kariškis buvo ir „gynybos ministras“ O.Kuusineno vyriausybėje.

Gruodžio 3 d. Sovietų Sąjunga paskelbė Suomijos jūrų blokadą, ir nuo tos dienos dvi rusų povandeninių laivų flotilės nuolatos patruliavo suomių pakrante Botnijos įlankoje.

„Pravda“ vedamajame rašė, kad „Raudonoji armija įžengė į Suomiją ne kaip agresorius, bet pakviesta Suomijos Demokratinės Respublikos liaudies vyriausybės išvaduoti suomių tautos nuo karo provokatorių kompanijos – Kajanderio, Erkko, Tannerio, Mannerheimo“.

Vieninga suomių tauta – ir kairieji „raudonieji“, ir dešinieji „baltieji“ – išdrįso stoti į kovą už savo tėvynės laisvę. Netgi suomių komunistai pasiprašė į frontą ir taikliai lupo sovietų komunistus, nešančius jų šaliai „išvadavimą“. Suomių šūkis skambėjo: „Hakka Pää le!“ (pažodžiui „Išpjauti juos!“ arba „Jokio pasigailėjimo!“). Šalies gynybai vadovauti ėmėsi Suomijos nepriklausomybės karo didvyris, autoritarizmo šalininkas maršalas Carlas Gustavas Emilis Mannerheimas. Buvęs caro generolas geriau nei jo tautiečiai pažinojo rusus ir suvokė Sovietų Sąjungos grėsmę.

Tokio intensyvumo mūšių, kokie vyko šiame Žiemos kare, net Antrajame pasauliniame retai pasitaikydavo. Raudonosios armijos vadovybė karui pasirinko žiemą, nes tikėjosi per užšalusias pelkes bei ežerus lengviau permesti tankus ir kitą sunkiąją karinę techniką. Tačiau sovietiniai aukštieji karininkai, paskirti represuotųjų vieton, neturėjo reikiamų žinių, išsilavinimo ir patirties, bijojo rodyti net menkiausią iniciatyvą.

Prasidėjus šalčiams pasirodė, kad sovietų armija nėra jiems reikiamai parengta. Pavyzdžiui, 44-ąją šaulių diviziją, vadovaujamą pulkininko Aleksejaus Vonogradovo, į šiaurę permetė iš Ukrainos – kareiviai buvo apauti brezentiniais batais, vilkėjo plonas milines ir galvas dengė pilietinio karo laikų „budionovkomis“. Sausį šalčiai siekė 30 ir daugiau laipsnių. Per karą galūnes apšalo 17 867 raudonarmiečiai.

Labiausiai kentėjo eiliniai kareiviai: jie skundėsi visuotiniu chaosu ir netvarka, amžinu šalčiu ir nežmonišku nuovargiu, o svarbiausia – jie neturėjo karo motyvacijos. Sovietai ypač bijojo suomių sargybinių, kurie smogdavo staiga, tyliai ir netikėtai. Priešakinėse pozicijose miegoti buvo galima tik įsikasus į sniego pusnį. Tačiau daugelis bijojo, kad jiems perrėš gerklę negirdimai prisėlinę suomių slidininkai (~Sissi-Joukket~).

Miškingos, ežerų, upių ir pelkių išraižytos, sniegu užverstos vietovės stabdė motorizuotų Raudonosios armijos kolonų judėjimą. Judrūs suomių slidininkų daliniai apsupdavo ir sunaikindavo nepaslankius, tik keliais galinčius žygiuoti priešo dalinius. Spaudžiant 40 laipsnių šalčiui raudonarmiečiai mirtinai šalo, gedo karinė technika. Sovietų armijos vadovybėje buvo svarstoma galimybė panaudoti nuodingas dujas, siekiant priversti nepaklusnius suomius kapituliuoti. Tačiau pasiūlymas buvo atmestas – ir ne todėl, kad šis masinio naikinimo ginklas buvo uždraustas tarptautinėmis sutartimis, o todėl, kad sovietų armijoje nebuvo absoliučiai jokios priešcheminės apsaugos, o be jos ir savas divizijas galėjai išnuodyti.

Viso pasaulio nuostabai, vyriausiojo kariuomenės vado C.Mannerheimo vadovaujama Suomijos kariuomenė atrėmė pirmąjį sovietų puolimą. Feldmaršalo žinioje buvo 10 divizijų, 7 specialios brigados, kiti atskiri daliniai – iš viso 295 tūkst. karių (iš jų 180 tūkstančiai – koviniuose daliniuose) su 30 tankų ir 530 pabūklų. Beveik pusė suomių kariuomenės – 133 tūkst. karių – buvo dislokuota Karelijos sąsmaukoje (vadas generolas pulkininkas Hugo Östermanas).

Be to, suomių armijos sudėtyje veikė šimtatūkstantinė civilinė gvardija „Skydskar“.

Ypatingą vietą Suomijos armijoje užėmė karinė moterų tarnyba, vadinamoji „Lotta Svärd“ organizacija. Ji rūpinosi ūkiniais, sanitariniais ir kultūriniais reikalais, padėdavo vyrams šauliams. Suomiai vieni pirmųjų moterims patikėjo pagalbines tarnybas: patruliavimą, priešlėktuvinę gynybą, intendantūrą, kanceliariją bei ryšius. Šios organizacijos gretose buvo nuo 50 iki 90 tūkst. narių.

Pradiniame karo etape Suomijos kaimynės Švedija ir Norvegija atsisakė praleisti anglų ir prancūzų 60 tūkst. karių kariuomenę, galėjusią padėti suomiams. Švedija kritiškiausiu momentu nutarė palikti Suomiją vieną – net grasindama stoti Sovietų Rusijos pusėje ir kariauti prieš Suomiją. Kai keli suomių daliniai buvo priversti pereiti Norvegijos sieną, jie buvo nuginkluoti ir internuoti.

Lenkijos vyriausybės Londone premjeras ir vyriausiasis vadas Wladyslawas Sikorskis siūlė iš internuotų Lietuvoje ir Latvijoje karių suformuoti korpusą ir nusiųsti į pagalbą suomiams. Abi valstybės sutiko, kad 20 tūkst. lenkų karių būtų nukreipta į Švediją ir iš ten į Suomiją. Tačiau Švedija nesutiko paremti tokios operacijos. Tuomet dalis Lietuvoje internuotų Lenkijos kariškių savarankiškai įvairiais būdais vyko į Suomiją ir užsirašė savanoriais kariauti su sovietais. Sovietų Sąjunga dėl to protestavo. 1940 m. sausio pradžioje pas Lietuvos užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį apsilankęs sovietų pasiuntinys Nikolajus Pozdniakovas priekaištavo dėl pernelyg liberalaus lietuvių administracijos požiūrio į lenkų internuotuosius, kurie iš Lietuvos vyksta į Suomiją kariauti prieš Sovietų Sąjungą.

Vėliau Švedija leido steigti savanorių korpusą, į kurio gretas užsirašė 8 tūkst. švedų ir norvegų. Suomių karių pusėje kovojo 11,5 tūkst. savanorių iš Skandinavijos, Anglijos, JAV, Vengrijos ir kitų šalių. Iš sovietinių karo belaisvių 200 karių sutiko stoti į suomių pusę ir kovoti prieš Raudonąją armiją. Kare dalyvavo net trys savanoriai iš Lietuvos, vienas jų žuvo fronte.

Nors Lietuvos rankos buvo surištos 1939 m. spalio 10 dienos Lietuvos ir SSRS sutartimi, paprasti žmonės padėjo kiek galėdami: anykštėnai surinko ir paaukojo 50 Lt, tauragiškiai – 136 Lt, daug kas siuntė Suomijos ambasadai sveikinimus ir linkėjimus nugalėti.

Svetimšalių korpusui, kuris vasario 22 dieną pradėjo kovinius veiksmus fronte, vadovavo švedų armijos generolas Ernstas Linderis. Paskutinę karo dieną, kovo 12-ąją, Karelijos sąsmaukos fronte į kautynių liniją stojo Suomių amerikiečių legionas iš 300 vyrų. Ateiti į pagalbą suomiams buvo pareiškę norą savanoriai iš 26 valstybių.

1940 m. sausį JAV Kongresas pritarė dėl 10 tūkst. šautuvų pardavimo Suomijai. Į Helsinkį buvo nusiųsta didelė grupė karo lakūnų, buvo skatinama savanorių registracija. Be to, Baltieji rūmai pareiškė, kad Amerikos piliečių stojimas į Suomijos armiją neprieštaraus JAV neutralumo įstatymui.

Tuo metu Suomijoje buvo susidariusi nuomonė, jog esamomis sąlygomis gal geriausia kreiptis į Sovietų Sąjungos sąjungininkę Vokietiją, prašant imtis žygių Maskvoje, kad būtų atnaujintos derybos ir sustabdytas karas. Sausio 4 dieną Suomijos užsienio reikalų ministras Väinö Tanneris pasikvietė Vokietijos pasiuntinį Helsinkyje Wolfgangą von Bluecherį, kuris buvo laikomas apsukriu ir gerai informuotu diplomatu, pasikalbėti apie susidariusią būklę. Ministrui V.Tanneriui padarius pastabų dėl Vokietijos laikysenos Suomijos atžvilgiu, pasiuntinys W.von Bluecheris atsikirto, kad suomiai pamiršo vokiečių suteiktą pagalbą 1918 m. ir pastaruoju metu laikėsi nedraugiškai Vokietijos atžvilgiu. V.Tanneriui priminus, kad Vokietija ir dabar laikosi nedraugiškai Suomijos atžvilgiu, neišpildė dar prieš karo pradžią duotų užsakymų, nepraleidžia transportų su gėrybėmis, siunčiamomis į Suomiją ir t.t., pasiuntinys trumpai ir kategoriškai atsakė: Vokietija Suomijos kare nedalyvauja.

Taip paaiškėjo, kad kelias į taiką per Berlyną uždarytas. Tik vasario 17 d. W.von Bluecheris, atvykęs pas V.Tannerį, nuolankiai paaiškino, kad Vokietija neteikianti Sovietų Rusijai jokios pagalbos kare prieš Suomiją.

Iš tikrųjų Berlyne įvykių eiga rusų ir suomių fronte buvo stebima ypač dėmesingai. 1940 m. sausio 22 d. A.Hitleris ir jo artimieji, aptarę karinius veiksmus Suomijoje, priėjo išvadą: Maskva kariniu atžvilgiu labai silpna. Karo eiga galutinai įtikino Vokietijos fiurerį ir jo generolus, kad SSRS tikrai yra „milžinas molinėmis kojomis“.

Suomių pasiuntinys Berlyne atvežė į Helsinkį Hermano Goeringo laišką, kuriame šis ragino Suomijos vyriausybę bet kokiomis sąlygomis sudaryti taiką su rusais. Laiške buvo rašoma: „Garantuoju, kad kai mes netrukus pradėsime karą su Sovietų Sąjunga, jus susigrąžinsite viską. ko netekote.“

Kovo pradžioje buvęs Suomijos prezidentas Pehras Evindas Svinhufvudas su dviem palydovais savo iniciatyva išvyko į Vokietiją, norėdamas įtikinti A.Hitlerį, kad šis užtartų Suomiją. Deja, jam nepavyko pasimatyti nei su fiureriu, nei su Vokietijos užsienio reikalų ministru Joachimu von Ribbentropu. Jį oficialiai priėmė tik užsienio reikalų viceministras Ernstas von Weizsackeris. Nieko nepešęs Berlyne, eksprezidentas nuvyko į Romą, kur rezultatas buvo analogiškas, nors Vokietijos sąjungininkė Italija besąlygiškai pasisakė ir palaikė Suomijos pusę, visaip stengėsi jai padėti ir netgi atšaukė savo pasiuntinį iš Maskvos.

A.Hitleris, nenorėdamas gadinti santykių su J.Stalinu, vengė atvirai remti suomius. Atvirkščiai, netgi vykdė rusų prašymą, kad vokiečių garlaiviai tiektų degalus ir aprūpinimą sovietų povandeniniams laivams, vykdantiems Suomijos jūrinę blokadą. Tik daug vėliau, 1942-aisiais, lankydamasis oficialaus vizito Suomijoje, fiureris atsiprašė maršalo C.Mannerheimo, kad Vokietija tuomet nepadėjo suomiams.

Karo metais Suomijos vyriausybė gavo daug įvairių pasiūlymų, iš savųjų ir svetimųjų, kaip išspręsti tą sunkų taikos klausimą. Vieni siūlė siųsti delegatus pas A.Hitlerį ir su juo tartis Suomijos reikalu. Kiti siūlė atsikviesti Levą Trockį – tarptautinio darbininkų ir komunistinio judėjimo veikėją, duoti jam Repolos apylinkėje, Rusijos pasienyje, teritorijos ruožą ir leisti ten sudaryti provizorinę Rusijos vyriausybę, panašią į O.Kuusineno. Nebuvo pamirštas ir Aleksandras Kerenskis – Rusijos valstybės veikėjas, buvęs Rusijos laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas.

Pirmoji suomių pergalė Žiemos kare išgarsino suomišką žodį „sisu“, kurį sunku išversti į lietuvių kalbą, – jis reiškia nepalaužiamą ir tvirtą ryžtą, bet turi ir pavojaus niekinimo, troškimo priešintis galingam priešui atspalvį.

Ginant savo kraštą nuo agresorių atsiskleidė pačios geriausios C.Mannerheimo, kaip karvedžio, savybės. Turėdamas labai ribotų gyvosios jėgos rezervų, jis labai vertino kiekvieno kario gyvybę, todėl nepaprastai meistriškai išnaudojo vietovės ypatybes, klimato pokyčius.

Suomių snaiperis Simo Häyhä nušovė daugiau nei 500 sovietų karių. 1939 m. gruodžio 21 d. jis pasiekė asmeninį rekordą – per dieną nušovė 25 raudonarmiečius.

1940 m. sausį 32 suomiai gynė kalnagūbrį, kurį šturmavo 4 tūkst. rusų karių. Žuvo 28 suomių kariai ir 400 priešų: rusų atsitraukimą stebėjo likę gyvi keturi suomių didvyriai.

Naudodamiesi kiekviena, nors ir menkiausia priešo klaida, suomiai nuolat rengdavo pasalas, atkirsdavo priešą nuo nuolatinių bazių, sutrikdydavo aprūpinimo komunikacijas, organizuodavo pavyzdingą kovinę žvalgybą. Stokodami prieštankinių ginklų, suomių kariai nuo sovietų tankų gynėsi granatomis.

Būtent tada suomių kariai pradėjo naudoti vieną žymiausių savo išradimų. Valstybinė įmonė „Oy Alkoholiliike Ab“, kurios įpėdinė šiandien vadinasi „Alko“, ėmė pramoniniu būdu gaminti ginklą, susidedantį iš benzino ar kito padegamojo skysčio pripildyto butelio ir padegamosios virvutės. Iš viso į frontą buvo pasiųsta 450 tūkst. vienetų ir atitinkamas kiekis degtukų. Šis naujas ir labai efektyvus ginklas kovai su agresoriaus tankais buvo pavadintas „kokteiliu Molotovui“, nes manyta, kad rusų ir suomių karą sukėlė tas piktasis sovietų komisaras. Vėliau anglams šis mišinys labai patiko, tačiau jie nesuprato, kas kam skirta, todėl pertvarkė šį žodžių junginį savaip ir jis tapo „Molotovo kokteiliu“.

1940 m. sausio 20 dieną Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Winstonas Churchillis pareiškė, kad Suomija „atskleidė visam pasauliui Raudonosios armijos silpnumą“.

1940 m. vasario 1 dieną Raudonoji armija Karelijos sąsmaukoje pradėjo naują didelį puolimą stipresnėmis pajėgomis – 54 rusų divizijos, tai yra 750 tūkst. karių, pasitelkę tam tikslui modernizuotus tankus bei artilerijos pajėgas. Čia sovietų kariai panaudojo visiškai naują apsisaugojimo ginklą. Tai buvo stiprios šarvų plokštės, pritvirtintos prie dviejų metrų pločio ir trijų metrų ilgio rogių. Tokios šarvuotos rogės buvo stumiamos slenkančios kariuomenės priešakyje. Be to, puolančią kariuomenę rėmė lėktuvų eskadrilės. Tačiau prastai parengtai Raudonajai armijai ilgai nepavyko pralaužti suomių garsiųjų gynybinių įtvirtinimų – Mannerheimo linijos.

Vis dėlto po trijų mėnesių kruvinų mūšių, 1940 m. kovo 12 dieną, Maskvoje Suomijos ministras pirmininkas Risto Heikki Ryti pasirašė skaudžią SSRS ir Suomijos taikos sutartį. Pasirašė murmėdamas, kad ranka, pasirašiusi tokį dokumentą, turi nudžiūti. Taip jau dramatiškai sutapo, kad netrukus R.Rytį ištiko insultas, paralyžiavęs jo dešinę pusę ir ranką.

Karo veiksmai fronte buvo sustabdyti kovo 13 dieną 12 valandą Leningrado laiku. Vidurdienį taikos sutartis buvo paskelbta per Suomijos radiją. Visur prie pastatų buvo pusiau nuleistos valstybinės vėliavos, laikraščiai išėjo su juodais gedulo rėmeliais.

Didvyriškas suomių pasipriešinimas visam pasauliui tapo istorijos stebuklu.

Petras Makabra

 

Carlas Gustavas Emilis Mannerheimas

Švedų kilmės C.Mannerheimas buvo viena svarbiausių asmenybių Suomijos istorijoje. Per kruviną suomių pilietinį karą jis buvo baltųjų kariuomenės vadas, o 1918 m. paskirtas regentu. 1931 m. Suomijos prezidentas Pehras Evindas Svinhufvudas pakvietė iš atsargos generolą C.Mannerheimą ir paskyrė jį Krašto gynimo tarybos pirmininku, o karo atveju jis turėjo perimti kariuomenės vyriausiojo vado pareigas. 1933 m. gegužės 16 d. jam buvo suteiktas maršalo laipsnis.

Per Žiemos ir Tęstinį karus (1939–1940 ir 1941–1944 m.) C.Mannerheimas buvo vyriausiasis kariuomenės vadas, o 1944–1946 m. – Suomijos Respublikos prezidentas. Tapęs šalies vadovu, karvedys darė viską, kad šalies nepriklausomybė būtų išsaugota jau diplomatinėmis priemonėmis.

C.Mannerheimo autoritetą pripažino ne tik jo tautiečiai suomiai, bet ir tokie žymūs politikai, kaip A.Hitleris, J.Stalinas, W.Churchillis, F.D.Rooseveltas. JAV prezidentas Franklinas D.Rooseveltas, pagerbdamas C.Mannerheimą ir visą didvyrišką suomių tautą, nubraukė visas Suomijos skolas Amerikai.

C.Mannerheimas visą gyvenimą jautė simpatijas rusų tautai. Netgi Antrojo pasaulinio karo metais jo adjutantu buvo rusų husaras Ignatas Karpačiovas.

Suomijos maršalas mirė 1951 m. sausio 27 dieną Lozanoje (Šveicarija), palaidotas karių kapinėse Helsinkyje šalia kareivių, kurie atidavė savo gyvybę už tėvynės laisvę ir nepriklausomybę. XXI amžiuje du Rusijos Federacijos prezidentai Vladimiras Putinas (2001 m.) ir Dmitrijus Medvedevas (2009 m.) per oficialius vizitus Suomijoje padėjo gėlių Hietaniemi kapinėse ant C.Mannerheimo kapo. 2007 m. birželio 14 dieną, minint C.Mannerheimo gimimo 140-ąsias metines, Sankt Peterburge atidengtas Suomijos maršalo biustas.

C.Mannerheimas buvo išsilavinęs kariškis. Mokėjo švedų, suomių, rusų, anglų, prancūzų bei vokiečių kalbas ir galėjo susikalbėti kiniškai, nes būdamas caro armijos karininku vykdė žvalgybines užduotis Azijoje. C.Mannerheimas tapo vieninteliu istorijoje žmogumi, Pirmajame ir Antrajame pasauliniuose karuose gavusiu apdovanojimus iš abiejų kariaujančių pusių.

 

Tęstinis  karas (~Jatkosota~)

Kai birželio 22 dieną Suomijos laikraštis „Helsingin Sanomat“ paskelbė A.Hitlerio pareiškimą apie suomių kariuomenės bendrus kovinius veiksmus su vermachtu prieš Sovietų Sąjungą, jis buvo konfiskuotas. Tą pačią dieną suomių vyriausybė paskelbė apie Suomijos neutralitetą, o SSRS pasiuntinys Helsinkyje Pavelas Orlovas pareiškė, kad sovietų vyriausybė jį gerbia. Birželio 24 dieną Suomijos neutralumą pripažino Vokietija, Didžioji Britanija ir Švedija.

O kitos dienos ankstyvą rytą 18 suomių miestų ir gyvenviečių masiškai atakavo sovietų bombarduojamoji aviacija. Atsakydama į tai Suomija paskelbė karą SSRS.

 

Laplandijos karas

1944 m. rugsėjo 4 dienos rytą C.Mannerheimas pasirašė paliaubas su Sovietų Sąjunga ir Didžiąja Britanija – priėmė SSRS padiktuotas sunkias taikos sąlygas.

Pralaimėjusi karą, bet išsaugojusi nepriklausomybę ir išvengusi okupacijos, Suomija nukreipė ginklus prieš Suomijoje esančius vokiečius ir pradėjo juos stumti Norvegijos sienos link.

Vykdydama paliaubų reikalavimus, Suomija privalėjo po rugsėjo 15 d. esančius šalyje vokiečių karinius dalinius nuginkluoti. Esant reikalui, sovietų vadovybė tam tikslui galėjo suteikti pagalbą, tačiau kilo grėsmė, kad visa tai gali baigtis šalies okupacija.

1944 m. rugsėjo 11 d. Rovaniemyje, vermachto karinės vadovybės būstinėje, vyko slaptos vokiečių ir suomių derybos siekiant išvengti karinių veiksmų. Vokiečiai sutiko trauktis pagal iš anksto suderintą grafiką. Taip pat susitarė dėl „puolimo“ be mūšio, dėl „rudeninių manevrų“ bei karo imitacijos.

1944 m. rugsėjo 18 d. Vokietija nutraukė diplomatinius santykius su savo buvusia sąjungininke Suomija.

Suomių generolas-leitenantas Hjalmaras Siilasvuo vadovavo operacijoms prieš vokiečius ir 1944-ųjų spalį bei lapkritį išstūmė juos iš didžiosios Suomijos dalies. Kol vokiečių pajėgos traukėsi į šiaurę, Vokietijos karinės jūrų pajėgos užminavo jūrines Suomijos prieigas.

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...