2015 Vasario 19

Perkūno trenksmas vokiečių Venecijai

veidas.lt

Atmintis. Prieš 70 metų, 1945-ųjų žiemą, naktį iš vasario 13-osios į 14-ąją, taip pat vasario 15-ąją jungtinės britų ir amerikiečių oro pajėgos subombardavo Drezdeną – Saksonijos kultūrinį bei administracinį centrą. Strateginiai bombonešiai trimis antskrydžiais pavertė griuvėsiais devynis dešimtadalius miesto – vieno seniausių Vokietijoje.

Pačiomis pirmomis Antrojo pasaulinio karo dienomis, 1939 m. rugsėjo 2 d., Anglijos, Prancūzijos ir Vokietijos vyriausybės pareiškė, kad prasidėjusiame kare bus bombarduojami „tiktai kariniai objektai“. Praėjus pusmečiui nuo karo pradžios, 1940 m. vasario 15 d., Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Arthuras Neville’is Chamberlainas, pasisakydamas Bendruomenių rūmuose, patvirtino įsipareigojimą: „Kad ir ką darytų kiti, mūsų vyriausybė niekados niekšiškai nepuls moterų ir kitų civilių vien tam, kad juos terorizuotų.“.

Nepaisant kariaujančių valstybių vadovų pažadų, per Antrąjį pasaulinį karą tūkstančiai miestų buvo sugriauti ir šimtai tūkstančių civilių visoje Europoje žuvo bombarduojant miestus bei miestelius. Jungtinės Karalystės karinių oro pajėgų („Royal Air Force“ – RAF) bombarduojamosios aviacijos vadas aviacijos maršalas Arthuras Harrisas, pravarde „Bomber“, kalbėdamas apie Vokietiją, vaizdingai pasakė: „Pašalinsime vokiečių miestus vieną po kito, kaip šalinami dantys.“ Jis parengė planą subombarduoti 60 didžiausių Trečiojo reicho miestų. Aviacijos vadas jautė galingą Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Winstono Churchillio paramą.

Maršalas A.Harrisas pareikalavo iš vyriausybės pateikti jam keturis tūkstančius sunkiųjų keturių motorų bombonešių ir tūkstantį greitų naikintuvų-bombonešių „Mosquito“. Tai būtų leidę jam kasnakt virš Vokietijos skraidinti iki tūkstančio lėktuvų. Rengiant efektyviausius bombardavimo metodus aktyviai darbavosi W.Churchillio patarėjas prof. Frederikas A.Lindemannas.

Naikinamasis totalinis karas buvo Antrojo pasaulinio bruožas. Tokio karo programą paskelbė Trečiojo reicho liaudies švietimo ir propagandos ministras Josefas Goebbelsas, deklaravo Josifas Stalinas. Programos prisilaikė ir anglai bei amerikiečiai, vykdydami „kiliminio“ Vokietijos bombardavimų operacijas.

1943 m. lapkričio 18 dieną energingasis maršalas A.Harrisas, pavertęs bombarduojamąją aviaciją milžiniška griovimo mašina, pradėjo „mūšį dėl Berlyno“. Ta proga jis pasakė: „Aš noriu šį košmarišką miestą nuo pradžios iki galo paversti pelenais.“

Trečiojo reicho sostinė sulaukė šešiolikos masinių antskrydžių, per kuriuos buvo numesta 50 tūkst. tonų bombų. Pusė miesto virto griuvėsiais. Viso karo eigoje anglai numetė ant Berlyno daugiau bombų negu vokiečiai ant visos Anglijos. Tuo metu buvo populiarus anekdotas: „Ką galima vadinti bailiu? Atsakymas: berlynietį, kuris savanoriu išvyko į frontą…“

Antrojo pasaulinio karo metais taikių gyventojų naikinimu iš oro daugiausia užsiėmė sovietų sąjungininkai iš antihitlerinės koalicijos – JAV ir Didžioji Britanija. Ir vokiečių, ir rusų karinė aviacija bombardavo priešo miestus, bet dažniausiai tai buvo aviacinė parama sausumos kariuomenei. SSRS neturėjo išteklių strateginiam miestų bombardavimui dideliais mastais vykdyti.

Sovietų Sąjungos raudonoji armija po didelės puolamosios operacijos 1945 m. sausį pasiekė Oderį – iki Berlyno jai buvo likę vos 60 kilometrų. Tai sukėlė nerimą Vakaruose. Greiti sovietinės armijos žygiavimo tempai Rytų fronte ir daugelio miestų užėmimas nebuvo malonūs įvykiai sovietų sąjungininkams, nes seniai laukiama Krymo (Jaltos) konferencija, kurios nutarimai lemtų pokarinės Europos ateitį, turėjo prasidėti sovietams demonstruojant savo galią. Vakarų sąjungininkų sėkmė Italijoje ir pernelyg užsitęsę mūšiai Ardėnuose atrodė labai kukliai, palyginti su sovietų kariuomenės puolimu.

Taip susiklosčius aplinkybėms sovietų sąjungininkai ieškojo būdų, kaip pademonstruoti jėgą ir užtikrinti geresnes sąlygas savo diplomatams Krymo konferencijoje. Tuo metu Europoje jie turėjo tokį stiprų įrankį, kaip strateginė bombarduojamoji aviacija. Dar 1944 m. liepos mėnesį anglų štabų viršininkai, ketindami demoralizuoti priešą, planavo didelį Berlyno bombardavimą. Po to, kai Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas W.Churchillis pritarė šiai idėjai, oro pajėgų štabo viršininkas parengė atitinkamą planą ir 1944 m. rugpjūčio 1 d. pateikė jį štabų viršininkams. Planas buvo užkoduotas pavadinimu „Perkūno trenksmas“ („Thunderbolt“). Pagrindinis operacijos taikinys – Berlynas, atsargai buvo numatyta subombarduoti kitą didelį Vokietijos miestą ir, kaip rašoma plane, „efektas bus reto įspūdingumo, jeigu taikiniu bus parinktas iki šiolei mažai nukentėjęs miestas“. Britų vadų nuomone, toks antskrydis priartintų galutinę pergalę.

Kodėl Amerikos ir Anglijos bombarduojamoji aviacija savo agresijos objektu 1945 m. pradžioje pasirinko būtent septintą pagal gyventojų skaičių ir trečią pagal transporto mazgo dydį Vokietijos miestą Drezdeną? Kokią tai turėjo karinę reikšmę?

Turbūt todėl, kad 1944 m. gruodį amerikiečių ir anglų kariuomenių karinė padėtis Europoje pašlijo. Italijoje jų maršas buvo pristabdytas, o Vakaruose vokiečių kariuomenė pradėjo sėkmingą stambų kontrpuolimą Ardėnuose, suduodama triuškinančių smūgių amerikiečiams. Vakarų politikai savo antskrydžiais virš taikaus miesto siekė politinių ir diplomatinių tikslų. Jie norėjo parodyti sovietams, kad, nepaisant nesėkmių Ardėnuose, JAV ir toliau tebėra supervalstybė, turinti baisios jėgos griaunamąjį ginklą. Galima spėlioti: jeigu amerikiečiai būtų turėję atominę bombą šiek tiek anksčiau, tikriausiai ją būtų numetę ant Drezdeno.

1945 m. sausio 21 dieną jungtinis štabų komitetas, norėdamas pademonstruoti Vakarų sąjungininkų jėgą, pavedė štabų viršininkams įvykdyti operaciją „Perkūno trenksmas“. Pagrindinis taikinys buvo ne Trečiojo reicho sostinė Berlynas, o Drezdenas, kuris, Europos konsultacinės komisijos sprendimu, turėjo įeiti į sovietų okupacinę zoną. Tai buvo svarbiausia aplinkybė pasirenkant taikinį – atstatyti jį teks sovietams.

W.Churchillis, žinodamas, kad Raudonoji armija perėjo Oderį Breslau rajone ir stovi 190 km nuo Drezdeno, o Rytų Vokietijos miestai, išskyrus Berlyną, perpildyti Silezijos bei Rytų Prūsijos pabėgėlių, nutarė, kad situacija palanki bombarduoti.

Rengiantis operacijai „Perkūno trenksmas“ buvo atsižvelgta, kad iki vasario 4 d. mėnulio padėtis trukdys vykdyti masinius antskrydžius, ir apie tai pranešta W.Churchilliui. Jis buvo patenkintas, kad netrukus po vasario 4 d., kada Krymo konferencija pasieks kulminacinį tašką, bus įvykdytas triuškinantis antskrydis į vieną iš Rytų Vokietijos rajonų, ir tai negalės nepadaryti poveikio sovietų delegacijai. Tačiau, deja, blogos oro sąlygos sumaišė Didžiosios Britanijos premjero kortas ir Drezdeną teko bombarduoti jau po konferencijos, kuri vyko 1945 m. vasario 4–11 dienomis.

Rengiant operacijos planą kilo nesutarimų tarp karinių bei civilių specialistų dėl tikslingumo bombarduoti būtent Drezdeną, garsėjantį kultūros paveldu ir neturintį didelės karinės bei ekonominės reikšmės. Drezdenas vis dėlto turėjo šiokią tokią karinę pramonę: 127 gamyklose, gaminančiuose karinę produkciją, dirbo apie 50 tūkst. darbininkų. Be to, Drezdenas buvo svarbus geležinkelio linijų mazgas. Būtent ant šito miesto sovietų sąjungininkai nutarė išlieti savo rūstybę.

Kadangi karo eigoje Drezdenas buvo tiktai tris kartus trumpai bombarduotas amerikiečių aviacijos (1944 m. spalio 7 d., lapkričio 10 d. bei 1945 m. sausio 16 d.) ir vokiečiai jį laikė pačiu saugiausiu miestu, dalis pabėgėlių iš Rytų Europos, kurie nuo Raudonosios armijos tarsi nuo maro bėgo į Saksoniją, pasilikdavo Drezdene. Tuo metu, kai priešo lėktuvai sėjo mirtį ir griovė Vokietiją, Drezdenas atrodė kaip saugi ramybės sala. Pabėgėlių antplūdį dar skatino tarp Vokietijos gyventojų pasklidę gandai apie atsišaukimus, kuriuose neva sakoma, kad po karo Drezdenas tapsiąs naujos suvienytos Vokietijos sostine ir todėl sąjungininkų aviacija jo nebombarduosianti. Taip pat sklido gandai, kad Drezdeno apylinkėse gyvena W.Churchillio giminaičiai, todėl miestui nebegresia joks pavojus. Per trumpą laiką Drezdeno gyventojų nuo 630 tūkst. karo pradžioje padaugėjo iki 1200–1400 tūkst. Bėglių daugėjo kas valandą, nuvargę, leisgyviai, drebantys nuo šalčio žmonės įsikurdavo tiesiog gatvėse bei skveruose. Jie jautėsi savaip saugūs. Niekas negalėjo įsivaizduoti, kad greitai jie degs ugnies pragare, užkurtame „civilizuotų“ anglų ir amerikiečių.

Drezdenas gundantis taikinys anglų ir amerikiečių aviacijai buvo dar ir todėl, kad, suduodami bauginantį smūgį, jie niekuo nerizikavo: miesto priešlėktuvinė gynyba buvo labai silpna. 1945 m. pradžioje šalia miesto nebeliko ir naikintuvų eskadrilės. Vasario 2 d. A.Hitleris įsakė Vokietijos karinių oro pajėgų priešlėktuvinius naikintuvus naudoti tiktai prieš antžeminius taikinius Rytų fronte.

Vasario 13-osios naktį, kai šimtai tūkstančių žmonių gyveno dar nesugriautoje „Elbės Venecijoje“ – taip vadintas Drezdenas, britų ir amerikiečių bombonešiai trimis bangomis ėmė bombarduoti miestą. Ataka truko visa naktį be menkiausios pertraukos. Antskrydyje virš Drezdeno dalyvavo per 1300 lėktuvų, tarp jų 773 britų RAF sunkieji bombonešiai „Avro Lancaster“ ir devyni „Mosquitos“ bombonešiai bei 527 JAV karo aviacijos „skraidančios tvirtovės“ „Boeing B-17“. Puolančių lėktuvų kolona nusidriekė 200 km. Per 14 valandų ant miesto buvo numesta 3749 tonos įvairiausių tipų bombų (2978 tonas numetė anglų lėktuvai ir 771 toną – amerikiečių). 75 proc.  (apie 2800 tonų) numestų bombų – padegamosios fosforinės.

Tarp dalyvavusiųjų antskrydyje buvo nemažai ir lenkų lakūnų, tarnaujančių sąjungininkų pajėgose. Dar prieš antskrydį sužinoję, kad pagal Jaltos susitarimus didelės Lenkijos dalys atiteks Sovietų Sąjungai, jie ėmė maištauti, todėl iš jų buvo atimti asmeniniai ginklai. Tačiau galiausiai jie pakluso Lenkijos egzilinės vyriausybės įsakymui dalyvauti antskrydyje.

Drezdenas virto ugnies jūra, o temperatūra kai kuriose miesto vietose pasiekė 1500 laipsnių pagal Celsijų. Miesto centre temperatūra buvo tokia aukšta, kad atmosferoje neliko deguonies. Dešimtys tūkstančių besislepiančių žmonių užduso rūsiuose ir slėptuvėse. Daugelis išbėgusiųjų į gatves įklimpo ištirpusiame asfalte, sudegė liepsnose. Tūkstančiai žmonių buvo sužeisti bei apdegę. Virš miesto iškilo iki šešių kilometrų aukščio ir trijų kilometrų skersmens įkaitinto oro stulpas. Akinanti degančio miesto žara buvo matoma už 80 kilometrų. Tiktai po dviejų dienų gaisraviečių temperatūra sumažėjo tiek, kad buvo galima prie jų bent jau prisiartinti.

Vasario 15 d. 1100 amerikiečių bombonešių, lydimi arti tūkstančio naikintuvų, pakartojo antskrydį virš sugriauto, vis dar degančio miesto. Kovo 2 d. ir balandžio 17 d. amerikiečiai vėl bombardavo Drezdeną. 33 kvadratiniai kilometrai miesto virto ištisais griuvėsiais.

Vokietijoje dabar tvirtinama, kad per Drezdeno bombardavimą žuvo apie 25 tūkst. žmonių. Tokį skaičių po šešerius metus trukusio tyrimo paskelbė Vokietijos istorikų komisija, 2004 m. sudaryta Drezdeno miesto valdžios nurodymu. Istorikai išanalizavo laidojimo duomenis, gyventojų cenzo įrašus, teismų archyvus – iš viso apie 16 tūkst. dokumentų. Taip pat kruopščiai išstudijavo gausybės liudininkų prisiminimus, sulygino besiskiriančius Vokietijos ir užsienio archyvų duomenis.

Istorikų komisijos vadovas Rolfas Dieteris Muelleris tvirtino, kad remiantis dokumentais ir kitais šaltiniais galima tiksliai patvirtinti 18 tūkst. žmonių žūtį, tačiau, jo įsitikinimu, bendras žuvusiųjų skaičius gali siekti 25 tūkstančius. Komisijos nariai paneigė Vokietijoje vyraujančią nuomonę, kad per bombardavimus ir gaisrus dešimčių tūkstančių aukų kūnai sudegė be pėdsakų. Žuvo 20 tautybių žmonių, tarp jų buvo daug priverstinai perkeltų į Vokietiją darbininkų iš Rytų. Drezdene buvo sovietinių karo belaisvių stovykla – ji anglų ir amerikiečių aviacijos buvo visiškai sunaikinta, žuvo keli tūkstančiai ten buvusių belaisvių.

Tarp žuvusiųjų Drezdeno pragare buvo nemažai pabėgėlių iš Rytų Europos šalių, taip pat ir Lietuvos. Čia buvo dislokuoti 255-ojo lietuvių policijos bataliono kariai, 1-ojo lietuvių policijos pulko karininkai.

Drezdeno sunaikinimą išgyveno 2-ojo lietuvių statybos bataliono vadas majoras Aleksandras Milaševičius su šeima. Jis 1944 m. pabaigoje kartu su šeima išvyko į Vokietiją ir 1945 m. vasarį Drezdene pakliuvo po bombomis. Žuvo visa jo šeima. Grįžęs į Lietuvą įsitraukė į partizaninę rezistenciją (slapyvardis Ruonis), vadovavo partizanų apygardai, 1949 m. rugsėjo 9 d. žuvo mūšyje su okupantais.

A.Hitleris uždraudė laidoti antskrydžių aukas bendruose kapuose. Siekiant išvengti išvengti epidemijų, žuvusiųjų kūnus nutarta sudeginti. Darbams vadovavo SS šturmbanfiureris (majoras) Karl Streibelis. Jo komandoje būta ne vien vokiečių, bet ir ukrainiečių, latvių, lietuvių. Kremavimo komanda kelias savaites degino nelaimėlių kūnus, ir vokiečių kino dokumentininkai fiksavo šiuos tragiškus kadrus istorijai.

Tarptautinės sutartys, pasirašytos JAV ir Didžiosios Britanijos, aiškiai nurodė, kad karo metais kovinius veiksmus galima vykdyti tik prieš ginkluotąsias pajėgas, o ne prieš taikius gyventojus. Hagos 1907 m. konvencija draudė neginamų civilinių objektų bombardavimą ir apšaudymą, kultūrinių vertybių naikinimą. Kariaujančioji pusė buvo įpareigota perspėti priešininką apie apšaudymo (bombardavimo) pradžią. Praėjus mėnesiui po Drezdeno tragedijos Tarptautinis Raudonasis Kryžius pareiškė protestą Anglijos ir JAV vyriausybėms dėl Vokietijos miestų bombardavimo.

Vokietijos vadovybė panaudojo Drezdeno sugriovimo temą propagandos tikslams. Vokiečių diplomatai platino miesto griuvėsių, žuvusių žmonių, apdegusių vaikų nuotraukas. Sutapimas: prieš pat Drezdeno bombardavimą Trečiojo reicho užsienio reikalų ministerija buvo išsiuntusi į neutralias šalis dokumentą, kuriame maršalas A.Harrisas įvardytas kaip „svarbiausias Europos priešas“ ir „bombų teroro“ šalininkas.

Anglai ir amerikiečiai karo propagandos priemonėmis diegė mintį, kad strateginis Vokietijos bombardavimas suvaidino lemiamą vaidmenį palaužiant Trečiojo reicho pasipriešinimą. Ši tezė po karo ilgam „apsigyveno“ anglosaksų istoriografijoje. Priešinga ir tiek pat abejotina tezė įsitvirtino sovietinėje istoriografijoje: teigta, kad anglų ir amerikiečių oro atakos tik šiek tiek sumažino Vokietijos karinį bei ekonominį potencialą.

Nobelio literatūros premijos laureatas vokiečių rašytojas Guenteris Grassas mano, kad anglų ir amerikiečių vykdytas Vokietijos miestų bombardavimas buvo nusikalstamas ir nepateisinamas kariniais tikslais. Vis dėlto jis pripažįsta, kad istoriškai vokiečiai pirmieji pradėjo oro antskrydžius – sunaikino Gerniką per Ispanijos pilietinį karą, vėliau griovė Roterdamą, Koventrį, Liverpulį, Londoną. „Ką darėme kitiems, sugrįžo mums patiems. Tai jau abipusiai karo nusikaltimai“, – mano G.Grassas.

Jis įsitikinęs, kad bombardavimas nedavė siekiamų rezultatų: „Sąjungininkai bandė palaužti Vokietijos žmonių pasipriešinimą, išžudydami šimtus tūkstančių, tačiau pasipriešinimas dėl to tik stiprėjo.“

2005 m. Hamburgo prokuroras atsisakė pateikti kaltinimus Nacionaldemokratų partijos politikui dėl to, kad šis Drezdeno bombardavimą palygino su holokaustu – pastarojo žodžio vartojimas ir bet kokie gretinimai Vokietijoje kruopščiai tiriami.

Drezdeną naujam gyvenimui prikėlė moterys. Simboliška, kad bombardavimo naktį mieste buvo užregistruoti 44 naujagimiai. Šiuolaikinis juodo metalo paminklas primena juodą ir sunkų Drezdeno moterų darbą po bombardavimo: išsekusios po sunkaus darbo moterys prisėdo trumpo poilsio ant betono luitų – šios skulptūros kontrastuoja su gretimais esančiais baltais daugiaaukščiais. Būtent moterys, kada trūko maisto ir darbo rankų, išvalė milijonus kubinių metrų Drezdeno griuvėsių. Po karo rūmų, bažnyčių, istorinių pastatų nuolaužos buvo tvarkingai surinktos, visi fragmentai sunumeruoti, aprašyti ir išvežti už miesto. Miesto vietoje atsirado milžiniška lygi aikštė su pažymėtomis buvusių gatvių ir pastatų ribomis.

Buvęs sorbų tautinės mažumos žvejų, vadinusių save „drezdanais“, kaimelis – dabar vėl vienas puošniausių Europos miestų. Dabartinis Drezdenas džiugina ne vien naująja architektūra – pastatų arkose galima pastebėti restauruotus senovinius vartus, sienoje įmontuotų barokinių frizų su linksmais berniūkščiais ar kitokių iš griuvėsių išgelbėtų puošmenų. Atgimusį Elbės pakrančių perlą kasmet aplanko keli milijonai turistų. Griuvėsių nebėra.

Europos sugriautų miestų asociacijoje yra apie penkis šimtus Europos miestų, sugriautų per pastarųjų trijų šimtų penkiasdešimties metų karus. Tarp jų ir mūsų Šiauliai – per Antrąjį pasaulinį karą labiausiai nukentėjęs Lietuvos miestas.

Petras Makabra

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...