2012 Liepos 25

Žemė kadaise turėjo du mėnulius?

veidas.lt

Mokslininkai svarsto ligi šiol mažai girdėtą Mėnulio susiformavimo teoriją, kurioje postuluojama, jog kadaise aplink Žemę kartu su Mėnuliu sukosi ir kitas mėnulis.

Prieš milijardus metų abu mėnuliai susidūrė, o katastrofos metu mažesnysis nugrimzdo į dabartinio Mėnulio gelmes. Naujoji Mėnulio susiformavimo teorija galėtų paaiškinti, kodėl nuo Žemės nusigręžusi Mėnulio pusė taip smarkiai skiriasi nuo tos, kuri atgręžta į Žemę.

Samprotaujama, jog abu Žemės mėnuliai galėjo susiformuoti iš skeveldrų, kurios aplink pirmykštę, vos susiformavusią Žemę gausiai pasklido po to, kai į šią galimai įsirėžė Marso dydžio kūnas Tėja. Daugumoje Mėnulio susiformavimą aiškinančių teorijų pritariama idėjai, jog aplink mūsų planetą besisukantis palydovas atsirado iš kažkokio chaotiškai erdvėje aplink Žemę pasklidusio kietos medžiagos darinio.

Tačiau naujausioje teorijoje, kuri publikuojama žurnale „Nature“, formuluojama kiek kitokia Mėnulio susiformavimo prielaida. Viskas prasidėjo taip: nedidukas trojėno tipo dangaus kūnas, savo dydžiu prilygstantis vienai trisdešimtajai dabartinio Mėnulio, „įsikūrė“ 60° priešais arba už Mėnulio esančiame Lagranžo taške.

„Abu mėnuliai tokioje pozicijoje taikiai sugyveno dešimtis milijonų metų – tokio laikotarpio turėjo užtekti, kad abu dangaus kūnai pakankamai sukietėtų, – tvirtina Kalifornijos universiteto (Santa Kruzas, Kalifornija, JAV) planetologas Erikas Esfogas (Erik Asphaug) ir jo kolega iš Berno universiteto Martinas Džiatsis (Martin Jutzi). – Žemės gravitacija pamažu tolino abu mėnulius, pakol vieną dieną reikšmingą poveikį visų trijų kūnų dinamikoje įgijo Saulės gravitacija. Įsijungus naujam veiksniui (Saulės gravitacijai), Lagranžo taškų pusiausvyra buvo suardyta, ir mažasis mėnulis, užuot kybojęs Lagranžo taške, pajudėjo savąja trajektorija.

Kai abu Žemės mėnuliai galiausiai susidūrė, mažesnysis buvo sunaikintas, o jo nuolaužos nusėjo pusę didžiojo palydovo. „Tokia hipotezė gana neblogai paaiškina, kodėl dabartinio Mėnulio paviršius yra toks keistas ir skirtingas“, – teigia E. Esfogas ir M. Džiatsis. Siekdami išsiaiškinti, kaip viskas vyko, mokslininkai sukūrė tokios situacijos aiškinamąjį modelį.

Regimojoje Mėnulio pusėje dominuoja jūromis vadinamos sustingusios lavos lygumos, kuriose yra kalio, retųjų žemės cheminių elementų ir fosforo – toks grunto mišinys anglų kalba sutrumpintai vadinamas „KREEP“ („K“ – kalio simbolis, „REE“ – „Rare Earth Elements“-„retieji žemės elementai“, „P“ – fosforo simbolis).

O štai neregimoji Mėnulio pusė, kurion dirbtinių palydovų „akimis“ pirmąsyk pažvelgta 1959 m., yra kur kas kalnuotesnė, labiau raižyta, Mėnulio pluta ten yra gerokai storesnė nei regimojoje pusėje.

Ankstesnės teorijos rėmėsi prielaida, jog regimosios pusės Mėnulio jūros yra Žemės gravitacijos pasekmė: Žemės trauka neva labiau įtempia į ją atgręžtą Mėnulio paviršių, todėl šioji pusė yra lygesnė, joje gausu lygumų. Savo ruožtu, Žemės traukos mažiau veikiama kita Mėnulio pusė yra gruoblėtesnė ir labiau raižyta, nes jos paviršiaus žemiškoji gravitacija taip neįtempia.

E. Esfogo ir M. Džiatsio teigimu, kitos Mėnulio pusės savitumas kaip tik ir susiformavo po abiejų Mėnulių susidūrimo. Mažasis palydovas, anot mokslininkų, rėžėsi į dabartinę neregimąją Mėnulio pusę, ir sąlygojo „KREEP“ grunto nubloškimą regimon Mėnulio pusėn.

„Susidūrimas nepaliko tipiško kraterio, nes smūgio zona buvo tik gana nežymiai didesnė už patį smūgiavusį objektą, – žurnalui „Nature“ aiškina E. Esfogas. – Tad atsitrenkęs objektas tiesiog „įsiliejo“ į Mėnulį smūgio suformuotoje duobėje.“

Dviejų mėnulių teorija įdomi įvairiais aspektais. Pavyzdžiui, kad ir šiuo: Žemė yra vienintelė palydovų turinti planeta, aplink kurią sukasi tik vienas palydovas. Juk Merkurijus ir Venera gamtinių palydovų neturi, o aplink Marsą zuja du – Deimas ir Fobas. Likusios planetos turi po ištisą pulką palydovų. Net ir planeta nebelaikomo Plutono dispozicijoje tokių priskaičiuojamas visas ketvertas.

Ne mažiau įdomu yra ir tai, jog NASA planuoja Mėnulio kartografavimui siųsti du identiškus dirbtinius palydovus: remiantis jų sukauptais duomenimis būtų tyrinėjama vidinė Mėnulio sandara. „Gravity Recovery and Interior Laboratory“, kuri į beorę erdvę bus iškelta jau šių metų rugsėjį, šios teorijos naudai ar nenaudai galbūt pateiks svarių argumentų.

Parengė Saulius Žukauskas
sauliuszukauskas01@gmail.com

technologijos.lt

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...