2016 Balandžio 04

Kalnų Karabachas

Žaidime dėl Kalnų Karabacho – Maskvos “poker face”

Veidas.lt

"Scanpix" nuotr.

Pietų Kaukazas – nuostabios gamtos, šimtamečių vienuolynų ir savitos kultūros regionas. Kerintis vietinis vynas ir rūke paskendusių kalnų kontūrai dažnam turistui čia leidžia pabėgti nuo įtempto Vakarų pasaulio ritmo. Tačiau vietiniams gyventojams tokia ramybe čia nė iš tolo nekvepia – taika šiame regione taip ir neįsivyravo. Nors iš Pietų Osetijos, Abchazijos ir Kalnų Karabacho šūviai kurį laiką ir nebeaidi, tačiau, kaip pastebi Amerikos užsienio reikalų tarybos vyresnysis patarėjas Europos ir Eurazijos klausimais E. Wayne Merry, iki paliaubų čia daug toliau nei iki naujo atviro konflikto. O tai, kad pastarajame geopolitiniame cikle dauguma karštųjų pasaulio taškų pasislinko Vidurio ir Artimųjų Rytų kryptimi, ramybės Pietų Kaukaze tikrai nepridės.

Vilius Milašius, geopolitika.lt

Kalnų Karabachas – kitoks Pietų Kaukazo konfliktas

Analizuojant tris paminėtus konfliktus bendrų bruožų galima rasti daugiau nei skirtumų: pradedant separatistinių teritorijų siekiu priklausyti savo etninei valstybei ir baigiant kariniais konfliktais bei iki šiol neišspręstais de facto pripažinimais. Kita vertus, žvelgiant iš geopolitinės perspektyvos, vienas atvejis gali būti laikomas išskirtiniu. Tai 4400 km2 teritorijos (pagal senąsias administracines ribas) tarp Armėnijos ir Azerbaidžano – Kalnų Karabacho – konfliktas.

Nuo kada Rusija atsisakė pretenzijų kontroliuoti svarbiausius įvykius savo artimojoje kaimynystėje?

Šio konflikto paradoksalumas atsiskleidžia lyginant jo eigą kitų dviejų įtampos taškų Pietų Kaukaze kontekste: Pietų Osetijos ir Abchazijos konfliktuose nekvestionuojama šios posovietinės erdvės galia Rusija suvaidino lemiamą vaidmenį, o Kalnų Karabacho atžvilgiu ji taip niekad ir nesugebėjo net suformuluoti principinės pozicijos. Žinoma, skirtingai nei pirmųjų dviejų separatistinių teritorijų, Kalnų Karabacho tikslas nėra tapti Rusijos satelitu, o ir gyventojų daugumos rusai čia nesudaro. Tai greičiausiai reikštų menkesnį Rusijos interesą, tačiau tuomet kyla klausimas: nuo kada Rusija atsisakė pretenzijų kontroliuoti svarbiausius įvykius savo artimojoje kaimynystėje?

Konflikto specifika

Bandant atsakyti į šį klausimą, visų pirma reikia suvokti, ką Rusija iš tiesų gali padaryti sprendžiant Kalnų Karabacho konfliktą. Istorija rodo, kad tokiuose konfliktuose kaip Gazos Ruožas ar Kalnų Karabachas tarptautinės bendruomenės pastangos yra gana ribotos. Ką jau kalbėti apie ESBO forumą ar Minsko grupę – net ir didžioji regiono galia Rusija Kalnų Karabache negali džiaugtis įtakos monopoliu.

Tai dar J.Stalino žaidimų su tautomis užprogramuotas civilizacijų susidūrimas.

Kova dėl Kalnų Karabacho yra tokia sudėtinga ir įsisenėjusi, kad gali būti laikoma kone armėnų ir azerų tautinės sąmonės dalimi. Tai dar J.Stalino žaidimų su tautomis užprogramuotas civilizacijų susidūrimas. Įtampos šaltinio tarp armėnų ir azerų netgi negalima apibrėžti viena dimensija. Jis kyla tiek iš skirtingo tarptautinės teisės traktavimo, tiek iš etninių ir religinių, tiek iš istorinių sankirtų. Todėl kad ir kokių veiksmų imsis Rusija, aukščiausio lygio Baku ir Jerevano bendradarbiavimas yra absoliučiai esminė derybų sąlyga. Sąlyga, kurios per du dešimtmečius nė viena sostinė nepasirodė norinti įvykdyti.

Todėl Rusijos vaidmuo Kalnų Karabache tampa dviprasmiškas: viena vertus, vien Rusijos iniciatyva konfliktas tikrai nebus išspręstas, tačiau lygiai taip pat jis nebus išspręstas ir be Rusijos.

Realpolitik ir racionalus pasirinkimas

Tokioje situacijoje lemiamu tampa klausimas, kiek Rusija nori investuoti į konflikto sprendimą. Kad tą suvoktum, neišvengiamai reikia apsibrėžti, kokiu atveju Rusija gali laimėti daugiausia, pralaimėdama mažiausiai. Neabejotinai blogiausias scenarijus – ginkluotas armėnų ir azerų konfliktas. Tačiau, siekdama sumažinti šio įvykio tikimybę iki minimumo, Rusija rizikuoja prarasti daugiau, t.y. jei Baku ir Jerevanas nerodys iniciatyvos konfliktą išspręsti, forsuodama įvykius Rusija turės naudoti savo įtaką proteguodama vieną valstybę. Tačiau iš Rusijos pusės tai nebūtų racionalu.

Optimaliausia situacija Maskvai – įšaldytas status quo: jis įtampos nepašalins, tačiau ir negrės neprognozuojamu karinio konflikto proveržiu.

Viena vertus, Armėnija yra Rusijos inicijuotos KSSO narė ir ilgalaikė partnerė, kita vertus, per sieną su pietine Rusijos respublika Dagestanu į Azerbaidžaną eina daug prekybos kelių. O kur dar grėsmė, kad, remiant Armėniją, Azerbaidžanas kartu su Kaspijos jūros nafta ims gravituoti link Turkijos įtakos zonos.

Taigi, kol neišspręstas Kalnų Karabacho konfliktas netrukdo Rusijai tenkinti savo politinių ir ekonominių interesų nei Armėnijoje, nei Azerbaidžane, ji tikrai nebus linkusi investuoti savo resursų į jo sprendimą. Optimaliausia situacija Maskvai, skirtingai negu Vakarų valstybės suvokiančiai Armėniją ir Azerbaidžaną kaip racionalius veikėjus, nelinkusius pradėti ginkluoto konflikto, – įšaldytas status quo: jis įtampos nepašalins, tačiau ir negrės neprognozuojamu karinio konflikto proveržiu.

Vakarų pozicija ir Maskvos reakcija

Kita vertus, reikia paminėti, kad nors Rusija ir palaiko status quo, kartu ji niekada nesistengė ir blokuoti Vakarų įtakos Kalnų Karabache – netrikdė nei ESBO, nei Prancūzijos veiklos ir netgi neprieštaravo JAV siekiui 1994-aisiais dislokuoti taikos palaikymo misiją 250 kilometrų nuo Rusijos sienos.

Priežastis paprasta – iš esmės Rusijai išspręstas konfliktas yra geresnė opcija nei status quo. Tačiau turi būti įvykdyta viena sąlyga – Rusija neturi būti ta valstybė, ant kurios kris armėnų arba azerų neapykanta dėl galutinio sprendimo Kalnų Karabache. Tačiau, kaip pažymi S.Markedonovas, Strateginių ir tarptautinių studijų centro Vašingtone kviestinis ekspertas, nors Vakarų lyderiai turi visas galimybes įsitraukti į konflikto sprendimą taip aktyviai, kaip to nori, realiai jų pozicija tokia pat statiška kaip ir Rusijos.

Tai jai leidžia ir toliau išlaikyti esamomis sąlygomis palankiausią variantą – status quo, o kritikams atsakyti pasitelkiant klasikinę what aboutism politiką: taip, jums įšaldyta situacija nepatinka, tačiau kodėl patys nenaudojate savo resursų siekdami ją pakeisti ir išspręsti konfliktą?

Konflikto perspektyvos

Bandyti prognozuoti šio konflikto eigą nėra prasminga, tačiau ji priklausys nuo dviejų pagrindinių veiksnių. Artimiausioje perspektyvoje svarbiausias klausimas – kaip dabartinių neramumų regione nuotaikos persiduos Jerevano ir ypač Baku pozicijoms. Regioninis pakrikimas ir senųjų galios struktūrų Vidurio ir Artimuosiuose Rytuose perkonstravimas sukuria labai rimtas prielaidas kariniam konfliktui įsiplieksti.

Žinoma, tarptautinė aplinka pati savaime jo nesukels, tačiau iš veikėjų gali atimti ir taip gana ribotą jų racionalumą. Maža to, dauguma kitų saugiklių šiuo metu taip pat yra abejotini. Visų pirma, po 2011-aisiais žlugusio paskutinio derybų etapo valstybės nepalaiko jokio dialogo. Visų antra, status quo formuotoja Rusija, šiuo metu įsivėlusi į beprecedentį lošimą Sirijoje, kur dėl savo ginklų tiekimo B. al Asaado režimui spėjo ne tik stipriai komplikuoti santykius su Turkija, bet ir tapti radikaliųjų musulmonų prieše. Todėl vargu ar šioje situacijoje ji galėtų būti svarbiu sulaikomuoju faktoriumi.

Taigi jei Azerbaidžanas šįkart nenuspręs paimti Kalnų Karabacho jėga, tai galės reikšti tik du dalykus: arba jis vis dar nėra tikras dėl savo karinio dominavimo, nors jau kelerius metus aktyviai didina karinį biudžetą, stato karines gamyklas ir stiprina ginkluotąsias pajėgas, arba tai, kad, nors retorika ir arši, nei I.Alijevas, nei gynybos ministras iš tiesų nėra linkę naudoti karinės jėgos, kol negaus tam tikrų garantijų iš savo sąjungininkų – visų pirma iš Turkijos.

Antrasis faktorius yra siejamas su ilguoju konflikto sprendimo laikotarpiu ir Maskvos pozicija. Jei karinis konfliktas neįvyks tol, kol tam yra susiklosčiusi palanki geopolitinė situacija regione, greičiausiai vėl bus stengiamasi armėnus ir azerus pasodinti prie derybų stalo. Galima numanyti, kad nė viena iš šių valstybių per artimiausius metus savo stabiliai priešiškų nuostatų nekeis, bet dabartinės Kremliaus pozicijos negalima laikyti konstanta.

Tam pretekstą suteikia istorinė perspektyva. Pavyzdžiui, po SSRS žlugimo decentralizuotoje Rusijoje atsirado per daug suinteresuotų verslo ir politikos grupių, turinčių skirtingų interesų Armėnijoje arba Azerbaidžane, kad Kremlius būtų pajėgus konsoliduoti savo poziciją konflikto klausimu. Iki pat antrosios V.Putino kadencijos Rusijos siekių ir preferencijų pokyčiai labiau atspindėjo jos vidaus politikos kovas nei reakcijas į konflikto eigą. Žinoma, tikimybė, kad po prezidento rinkimų pasikeitęs politinis elitas Rusijoje ims aktyviai organizuoti taikos derybas, nėra didelė, tačiau ji vis tiek yra labiau tikėtina nei Armėnijos ir Azerbaidžano dvišalis dialogas.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2012 m. lapkričio 30 d.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...