2016 Kovo 30

Artūras Žukauskas

VU rektorius: „Tikimybė, kad Lietuva greit gaus Nobelio premiją, yra 60 procentų“

veidas.lt

VU nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Už kiekvieną Saulėtekyje išleistą centą atsiskaityti turėję mokslininkai neįsivėlė į korupciją – reagentų savo daržų gėrybėms tręšti nepanaudojo, tad Nacionalinis fizinių ir technologijos mokslų centras (NFTMC) bei Jungtinis gyvybės mokslų centras (JGMC) duris atvėrė, o Lietuva dar niekada nebuvo taip arti Nobelio premijos. Prof. Virginijus Šikšnys – pirmasis Lietuvos mokslininkas, įvertintas Warreno Alperto fondo premija. Ją už reikšmingą indėlį į bakterijų CRISPR antivirusinės apsaugos sistemos pažinimą pasidalijo penki mokslininkai, o Nobelio premija gali tekti trims.

„Veido“ pokalbis apie mokslo ir universiteto vietą moderniame pasaulyje – su Vilniaus universiteto rektoriumi prof. Artūru Žukausku.

– NFTMC ir JGMC atidaryti, CERN paroda atvežta. Ką daryti planuojate dabar?

– Administracijos siekis ir vienas iš strateginio plano uždavinių – kuo greičiau įveiklinti abu centrus. Jau veikia daugiau kaip pusė JGMC, o NFTMC – dar vos kelios laboratorijos, tad išgyvename įprastus kraustymosi džiaugsmus: studentai nešioja dėžes, perkeliami elektros lizdai, jungiami prietaisai, keiksnojami projektuotojai ir statybininkai.

Jei statome pasaulinio lygio mokslo centrus, tai ir prie pasaulinių standartų reikėtų bent kiek priartėti – atlyginimai negali būti mažesni nei Kenijoje.

Palyginti su tuo, kas iki šiol buvo pristatyta Lietuvoje, šie centrai bus labai gyvybingi. Galiu patvirtinti, kad nebuvo investuojama vien į betoną, nes daugiau kaip pusė pinigų skirta įrangai ir žmonių darbo sąlygoms. Vadinasi, investuojama ir į žmones. Žinoma, norėtųsi, kad valstybė daugiau investuotų į tų žmonių atlyginimus, nes kol kas nelabai matome ir kartais nesuprantame valstybės strategijos, ji fragmentiška. Jei statome pasaulinio lygio mokslo centrus, tai ir prie pasaulinių standartų reikėtų bent kiek priartėti – atlyginimai negali būti mažesni nei Kenijoje.

– Saulėtekyje mokslininkų darbo aplinka puiki, tačiau koks yra jaunų mokslininkų, doktorantų atlygis?

– Geras doktorantas gyvena ne taip ir blogai. Stipriame padalinyje, kur gera mokslinė aplinka, kur institutas turi lėšų mokėti atlyginimą už pusę etato, doktorantas gali dirbti jaunesniuoju mokslo darbuotoju ar inžinieriumi – tokia įprasta praktika. Tad vien atlyginimo galima uždirbti ir 600 eurų, o pagal mūsų valstybės standartus tai nėra visai blogai. Dar yra daug projektų, iš kurių galima prisidurti, gauti paramą kelionėms ir keliems mėnesiams išvykti padirbėti į užsienį.

Dabar, kur pastreikuoja – ten padidinama, kitur paaiškėja, kad kažkas jau baigia išvažiuoti, tai ir ten pakeliama.

Kur kas blogiau yra jaunam mokslų daktarui, kuris jau apsigynė disertaciją. Pradedantis mokslo darbuotojas, lektorius, turintis daktaro laipsnį, po mokesčių gauna 525 eurus. Valstybė atlyginimus kelia fragmentiškai – padidina doktorantams, tai jie gauna daugiau nei daktarai. Nėra tvarkos, kad valstybės apmokamų darbuotojų atlyginimai kiltų proporcingai – vienu, dviem, trimis procentais. Dabar, kur pastreikuoja – ten padidinama, kitur paaiškėja, kad kažkas jau baigia išvažiuoti, tai ir ten pakeliama.

Tik deklaruojama, jog mokslas, aukštosios technologijos, inovacijos yra prioritetas, nes aiškiai matyti, kad valstybė šioje srityje strategijos neturi, sprendimai priimami lopymo principu, negalvojant apie visumą. Taigi tvarkytis su viešuoju valdymu, valstybės lėšomis sekasi prastai.

Ką rodo mokytojų streikai? Tiesiog netvarką, nes nemažos dalies pedagogų pajamos yra normalios, bet dalis jų iš tiesų skursta dėl netvarkos. Klasėje mokosi trys vaikai, vienam mokiniui tenka 40 kv. metrų ploto – tai yra prasto valdymo rodikliai.

VU buvo siūloma mokėti akademines išmokas, bet taryba nepritarė „pašalpoms“, tad dabar bandysime jauniems žmonėms skirti priemokas už lojalumą. Jei žmogus dirba tik VU, iki tam tikro amžiaus jis gautų priedą, kuris leistų įsitvirtinti – gauti projektų, lėšų iš skatinimo fondo už publikacijas.

Darbo užmokesčio problemos – vienas strateginių VU uždavinių, tačiau šie klausimai, kaip ir struktūros, darbo krūvio, yra sudėtingi. Bet jauniems žmonėms, kurie aukojasi akademiniam darbui, sėdi universitete iki išnaktų, šiemet tikrai bandysime bent 10 proc. padidinti pajamas.

– Vadinasi, jaunas mokslų daktaras, lektorius, galėtų gauti beveik 600 eurų į rankas?

– Apie 580–600 eurų, žiūrint, kiek būtų lojalių. Tačiau tai vis tiek labai maži pinigai. Nors valstybėje stringa milžiniški europiniai pinigai, maždaug milijardas eurų, skirti Sumanios specializacijos strategijai įgyvendinti. Kažkokios ministerijos nesusitaria dėl kažkokių aprašų, talentai tuo metu išvažiuoja į užsienį, o sąskaitose guli šimtai milijonų, kurie leistų pradėti projektus, o tie projektai leistų pasiekti kitų lėšų.

– Ar valstybė ir visuomenė apskritai supranta, kaip veikia mokslas?

– Nelabai. Vyrauja kažkoks archajinis supratimas, matyt, paveldėtas iš sovietinės okupacijos metų, kad universitete akademinį darbą dirbantis mokslininkas yra kažkokios gamybinės grandinės elementas. Tačiau JAV atlikti tyrimai rodo, kad mokslo, akademinių mokslo centrų paskirtis kitokia. Didžiausias poveikis ekonomikai ir visuomenei yra žmonės, kurie išeina iš tų mokslo centrų, universitetų. Būtent jie, išmokę pažinti ir giliai suprasti dalykus, išsineša iš universiteto ne tik profesines kompetencijas, bet ir tai, kas vadinama išsilavinimu, ir atėję į verslo subjektus kuria vertę – čiumpa inovacijas, imasi daryti naujus dalykus.

Pavyzdžiui, startuolių, iš kurių išgyvena vienas kitas iš dešimties, indėlis BVP yra minimalus, – išskyrus vienetus, kurie tampa garsiomis kompanijomis. Absolventams jie labiau reikalingi kaip verslo mokykla – išmokti dirbti konkurencinėje aplinkoje, apsaugoti idėjas. Įrodyta, kad akademinių struktūrų sukurtų inovacijų efektas yra mažas, poveikį daro tai, ką jaunos jėgos sukuria versle. Jei pats verslas neinvestuoja į tyrimus, neturi idėjų, jokie mokslininkai jam nepadės.

Iš mokslininkų reikalaujama to, ko jie neturi daryti: sukurkite technologijas ir duokite jas verslui.

Universitetai žmonėms suteikia žinių ir išsilavinimą – gebėjimą suprasti, gilintis ir sukurti produktą verslui, bet mūsų valstybėje šio supratimo dar nėra. Iš mokslininkų reikalaujama to, ko jie neturi daryti: sukurkite technologijas ir duokite jas verslui. Niekur pasaulyje, nei JAV, nei kitose labiausiai išsivysčiusiose šalyse, to nėra – tai verslas kuria technologijas, inovacijas ir taip prisideda prie BVP. Ten visi džiaugiasi mokslo centrais, o prie jų absolventų, magistrų, doktorantų eilėje tyko verslo kompanijos, finansuoja jų tyrimus universitete, kad tik jie ateitų dirbti į tas įmones.

Kita vertus, yra ir tiesioginis akademinis indėlis į verslą. Pirma, jei verslas užsako mokslinius tyrimus, aišku, ne už dyką, akademinė bendruomenė negali jam atsakyti, nes tokia yra universiteto socialinė atsakomybė. Antra, jei tyrinėdamas mokslininkas aptiko kažką praktiška, jis negali sakyti: man neįdomu, toliau tik rašysiu straipsnius. Jis turi apsaugoti intelektinę nuosavybę ir stengtis, kad praktiški dalykai būtų perduoti verslui suteikiant licencijas, reklamuojant ar paskatinant kolegas kurti startuolį.

Yra daug pavyzdžių, kai sukuriama praktiškų dalykų, bet jų autorius neatsakingai teigia: toliau tik rašinėsiu lygtis ir dirbsiu su savo projektais.

Realizuoti praktines idėjas – tokiuose centruose dirbantys mokslininkai tai iš tikrųjų turi daryti, padėti verslui ir nenusišalinti, jei pavyksta atrasti ką nors praktiška. Šitai Saulėtekyje tikrai darysime, to mūsų kultūroje trūksta. Yra daug pavyzdžių, kai sukuriama praktiškų dalykų, bet jų autorius neatsakingai teigia: toliau tik rašinėsiu lygtis ir dirbsiu su savo projektais.

– Atrodytų, norima, kad mokslininkai, universitetai garantuotų įmonėms naujų dalykų „tiekimą“?

– Manęs klausia: ką jūs tuose centruose žadate išrasti? Aš atsakau: iš kur aš žinau? Ką pavyks, tą ir išrasim. Iš anksto nežadame ten nieko išrasti, bet jei gilinantis, aiškinantis, tiriant pavyks ką nors aptikti, žinoma, tai patentuosime ir stengsimės perduoti verslui.

Išradimai atsiranda iš gilaus supratimo, o jis pasiekiamas pažinimo aistra, kai pažadinamas žmogaus instinktas gilintis į dalykus. Toks ir yra universiteto darbas – sutelkti gabius žmones, pažadinti jų instinktą aiškintis, tirti, o tada jie tampa aktyviais visuomenės nariais, kurie ir stumia į pažangą.

Paskutiniai Europoje buvome pakrikštyti, paskutiniai gavome raštą ir iki šiol nelabai suprantame dalykus, kurie modernioms šalims yra aiškūs.

Norėčiau, kad toks mokslo supratimas būtų propaguojamas, nes esame labai atsilikę: paskutiniai Europoje buvome pakrikštyti, paskutiniai gavome raštą ir iki šiol nelabai suprantame dalykus, kurie modernioms šalims yra aiškūs. Matome tik ledkalnio viršūnę, bet giliai dar nesuvokiame, kaip veikia universitetų, mokslo centrų sistema.

– Vis dėlto, jei kalbėtume apie jūsų norus, koks išradimas turėtų priklausyti Vilniaus mokslininkams?

– Kaip pavyzdį turime nuostabų atradimą, patentuotą prof. Virginijaus Šikšnio, – genų redagavimo technologiją. Beje, ji irgi buvo sukurta atsitiktinai: V.Šikšnys nesiekė sukurti genų redagavimo technologijos ir išrasti naujo metodo. Jam buvo įdomu, kaip bakterija apsisaugo nuo viruso, todėl jis tyrinėjo šį reiškinį ir atrado, kaip bakterija perkerpa viruso DNR reikalingoje vietoje. Profesorius suprato, kad tai galima pritaikyti, todėl patentavo šią technologiją ir paskelbė viešai.

Šiandien yra 60 proc. tikimybė, kad VU Biotechnologijos instituto profesorius V.Šikšnys per kelerius metus gaus Nobelio premiją. Yra žinių, kad pernai Nobelio komitetas svarstė galimybę suteikti Nobelio premiją už šį atradimą, bet buvo per daug pretendentų. Tačiau šiemet Harvardo universiteto Medicinos mokyklos Warreno Alperto fondas suteikė premiją penkiems mokslininkams, iš kurių vienas – V.Šikšnys. Nobelio premija skiriama ne daugiau kaip trims. Taigi tai – ne tušti žodžiai, o didesnė kaip 50 proc. tikimybė.

Šiandien yra 60 proc. tikimybė, kad VU Biotechnologijos instituto profesorius V.Šikšnys per kelerius metus gaus Nobelio premiją.

Tai mokslininko tarnystės žmonijos pažangai ir šiuolaikiškai suprantamo mokslo veikimo pavyzdys: atliekami aukščiausio lygio tyrimai, ir kai atrandami dalykai, kurių niekas anksčiau nežinojo, kai pastebima, kad galima juos pritaikyti, pasirūpinama, jog tai įvyktų.

V.Šikšnio genomo redagavimo technologijos licencija parduota didžiulei JAV augalų genetikos vystymo ir plėtros kompanijai „DuPont Pioneer“, ir tai – tik pradžia. „DuPont Pioneer“ nori, kad profesorius kartu su instituto mokslininkais toliau gilintųsi į kitokius atvejus, ir finansuoja jų tyrimus.

Pažangus verslas nereikalauja jų kažko išrasti, bet duoda pinigų, kad aiškintųsi išsamiau. Taip dirba JAV verslas, taip veikia aukštųjų technologijų kompanijos pasaulyje. Kad ir mūsų „Thermo Fisher Scientific Baltics“, priklausanti didelei JAV korporacijai, – neprašo ko nors išrasti, sudėti staklių į liniją, kad galėtų kažką gaminti. Ši įmonė mūsų mokomąsias laboratorijas aprūpina reagentais, kad studentai turėtų sąlygas kūrybingai dirbti, o kai jie nueis dirbti į įmonę, sukurs jai ir mūsų šaliai didžiulę pridėtinę vertę. Taigi turime pavyzdžių, kaip verslas turi dirbti su mokslo centrais, bet pas mus ateina kas nors iš ministerijos ir sako: kokias kreives čia paišot, duokit verslui ką nors.

– Tačiau universitetai kritikuojami, kad jų bendradarbiavimas su verslu fragmentiškas arba jo iš viso nėra.

– Kaip tai nėra? „DuPont Pioneer“ – ne verslas? „Thermo Fisher Scientific Baltics“ – ne verslas? Lazerių pramonė – ne verslas?

Yra verslo, kuris žino, jog pelno gaus be inovacijų, bet supranta, kad šalis iš to negyvens, todėl remia mokslą, o ne reikalauja jo vinims nanotechnologijas pritaikyti.

Jei verslininkas sako: aš gaminu vinis, sukurkite inovaciją ir tada gaminsiu kosminius laivus, tai šito nebus, toliau vinių nenueisi. Jei nori, pirma savo įmonėje sukurk mokslo, tyrimų ir plėtros padalinį, ir universitetas kalbėsis su jo žmonėmis. Visai kas kita, jei paprasčiausia prekyba užsiimantis verslininkas sako: uždirbau kalną pinigų ir supratau, kad kažkaip reikia juos įprasminti, noriu panaudoti visuomenės labui ir 300 tūkst. eurų investuoju į VU neliečiamojo kapitalo fondą. Yra verslo, kuris žino, jog pelno gaus be inovacijų, bet supranta, kad šalis iš to negyvens, todėl remia mokslą, išsilavinimą, o ne reikalauja jo vinims nanotechnologijas pritaikyti.

– Buvo net stebimasi, kad Saulėtekio mokslo slėniui pritarė visos Vyriausybės, amžiaus projektą palaikė ir kairieji, ir dešinieji. Ar baigiamajame etape valdantiesiems dar buvo kuo padėti, ar iki tol jautėte jų indėlį?

– Baigiamajame jau nejautėme nieko (galva svaigo), dabartinė Vyriausybė mažai kuo galėjo padėti, nes reikėjo tik baigti statybas, o pradžia buvo labai sunki. Kai viena Vyriausybė patvirtino programą, kita ilgai delsė pradėti finansavimą, todėl turėjome problemų, vos spėjome baigti darbus, nes atsiskaityti už europinius pinigus reikėjo dar iki Kalėdų.

Šis projektas buvo labiausiai kritikuojamas įvairiausio plauko „ekspertų“. Galima sakyti, jo popieriai buvo patys blogiausi, o rezultatas, mano galva, geriausias iš visų slėnių. Taip ir būna: kai mokslo nėra, popieriai sutvarkomi labai gerai, o kai tikri mokslininkai imasi iniciatyvos, jiems sunkiau rašyti popierius. Tad mus visur kritikavo – blogai tas, anas ne taip.

Ko pasigendame iš visų Vyriausybių, tai pagalbos valdant slėnį. Slėnių programose buvo įrašyta, kad slėnius valdytų Slėnių asociacija, ji gautų kažkokių išteklių. Vilniaus slėnių asociacija buvo įkurta, bet praktiškai liko be Vyriausybės paramos. Verčiamės, kaip galime, visų vilčių dėti į Vyriausybę neverta, bet nedidelė kelių milijonų pagalba būtų veiksminga.

– Nereikia tiek, kiek Japonijos vyriausybė skyrė 2014-ųjų Nobelio premijos laureatui inžinieriui Shuji Nakamurai?

– Tai kas kita. Žadama padėti dėl prof. V.Šikšnio, juk reikia viešinimo, kad jis visur važiuotų ir kalbėtų visose konferencijose, bet nematyti net mechanizmų, kaip būtų galima skirti pinigų (išlaidos „netinkamos“).

Japonijos vyriausybė S.Nakamurai davė 10 mln. dolerių, nepaisant to, kad jis išvažiavo dirbti į JAV. Jis buvo japonų mokslininkas, todėl jį rėmė 20 metų, ir jis pagaliau gavo Nobelio premiją.

Juk yra didesnė kaip 50 proc. galimybė, kad pirmą kartą Nobelio premiją gaus Lietuvoje dirbantis, o ne tik čia gimęs mokslininkas.

Mes tokio dėmesio kol kas nesulaukėme, nors galbūt, kai paaiškinome, jog šansai gauti Nobelio premiją labai rimti, jau daug kas suprato, kad paramos reikia. Juk yra didesnė kaip 50 proc. galimybė, kad pirmą kartą Nobelio premiją gaus Lietuvoje dirbantis, o ne tik čia gimęs mokslininkas, kaip iki šiol.

Kalbamės su valdžios atstovais, daug kas linksi galva, bet, matyt, viešinimu teks pasirūpinti patiems, o gal atsiras verslininkas, kuris norės prisidėti. Nedaug reikia, lietuviui premiją duotų greitai, 20 metų laukti nereikės. Bet jei šiemet ar kitąmet neinvestuosime į prof. V.Šikšnio darbų viešinimą, keliones, iš 60 proc. tikimybės gauti Nobelį gali likti 40 proc. nesėkmės.

– NFTMC ir JGMC atidarymo išvakarėse sakėte, kad yra nematomos rankos, kurios nori, kad Lietuva liktų atsilikusi šalis. Kieno jos?

– Susidaro įspūdis, kai žlugdomas finansavimas, delsiama jį pradėti. Niekaip nesupratome, kodėl daugiau kaip metus nuo Slėnių programos Vyriausybėje pasirašymo buvo delsiama pradėti statybas, kai visi žinojo, kad viešųjų pirkimų konkursai yra siaubingai sudėtingi.

Arba stebi viešųjų pirkimų procesą, regis, pagal tą pačią ES direktyvą, bet Nyder­landuose, Vokietijoje mokslininkams jokių bėdų nekyla, o Lietuvoje atsiranda įvairiausių ribojimų, atrodo, kad „korumpuoti“ mokslininkai reagentus nusipirks už trigubą kainą ir susiveš juos į savo daržus pomidorams tręšti. Kokia dar korupcija gali būti, kai visa įranga, medžiagos perkamos iš tarptautinių kompanijų, siekiant konkuruoti pasaulyje?

Kai stabdomi didžiuliai projektai, atsiranda nepaaiškinamų taisyklių, apima jausmas, kad valstybė žlugdoma tyčia.

Arba keleri metai nenaudojamos sumaniai specializacijai skirtos lėšos (dabar po truputį pradedamos leisti antraeiliams dalykams, bet tik ne prioritetams – mokslui ar projektams su verslu), bet niekas netrenkia kumščiu į stalą. Kai stabdomi didžiuliai projektai, atsiranda nepaaiškinamų taisyklių, apima jausmas, kad valstybė žlugdoma tyčia. Tai valstybės lygio problema – nežinau, ar nereikėtų to klausti atsakingų už valstybės saugumą. Jei atsiranda tokių stabdžių, visai gali būti, kad yra įtakos agentų, kurie į ratus kaišioja pagalius.

Kiek metų buvo stabdomi energetikos projektai? Bet valstybė susiėmė ir pasakė, kad tai strateginis uždavinys: reikia terminalo, reikia jungčių, rado gerus vadovus ir sutvarkė. Dabar svarbiausia yra išsilavinimas, todėl, jei valstybė nesutelks strateginių pajėgų jai spręsti, iš atsilikimo neišbrisime.

– Kiek kainuos NFTMC ir JGMC išlaikymas, ar valstybė skirs tam pinigų?

– VU lėšų jų išlaikymui turi. Aišku, esame skriaudžiami, nes studijų krepšelyje nenumatyta administracinių, ūkio išlaidų, jos yra skirstomos iš po kilimo. Tačiau didžiuliai studentų neturinčių universitetų tušti pastatai stovi, o kai sakome, kad VU reikia pinigų, išgirstame, kad mes ir taip turtingi. Tad lėšos administracinėms išlaidoms yra iš to paties studijų krepšelio, studijų kokybės sąskaita, nes dėstytojams mokame mažiau.

Tačiau mokslininkai uždirba vis daugiau pinigų. Be to, universitete pereiname prie sąnaudų modelio. Padalinių vadovus skatinsime skaičiuoti išlaidas, nes daug pinigų iššvaistoma, kai dekanas mano, jog kiek elektros ar šilumos fakultetas išnaudos, tiek centrinė administracija ir apmokės, ir neskaičiuoja, kad į ką nors galima investuoti ir sutaupyti.

Turime planą, kad šis modelis kasmet ūkio išlaidas leistų sumažinti bent keliais procentais. O šiemet, kol vyko kraustymasis į NFTMC ir JGMC, teko pasinaudoti universiteto biudžeto lėšomis, bet tos išlaidos nėra milžiniškos, nes nauji centrai gana modernūs ir ekonomiški. Pastatai apšiltinti, uždara prietaisų aušinimo sistema leis sutaupyti daug geriamojo vandens. Ketiname apšvietimui naudoti vos kelių vatų šviesos diodų lemputes. Tai pigiausia šviesa, bet reikia investuoti.

– Kai prieš metus pradėjote dirbti šiame kabinete, jau radote taupiąsias lemputes?

– Jas iškart ir įsuko, matyt, žinojo, kad šito paprašysiu.

Taigi NFTMC ir JGMC nebus pinigų švaistymo šildymui ar vandeniui – tai modernus projektas, naujos sistemos leidžia sutaupyti, tad abiejų centrų išlaikymas per metus kainuos mažiau nei milijoną eurų. Tai keliskart mažiau, nei išleistume senose, nepritaikytose patalpose. Taigi, atsiperka ir „investicijos į betoną“.

Valstybė prie centrų išlaikymo tiesiogiai neprisidės. Yra parengtos gairės, kad ūkio išlaidos būtų įskaičiuotos į studijų krepšelį, bet nežinau, kiek pavyks jas realizuoti, nes pasipriešinimas bus milžiniškas. Niekas nesiryžta iš tuštėjančių universitetų atimti pastatų, viešojo valdymo efektyvumo stinga, prieš rinkimus atsirita populizmo banga.

Tačiau tikimės gauti šiek tiek lėšų adminis­travimui iš sumanios specializacijos projektų, aktyvesnės veiklos su verslu. Per penkerius metus pajamas iš verslo pavyko padidinti nuo 200 tūkst. litų, ir šiemet kalbame apie 1 mln. eurų. Turime specialių partnerystės projektų, kad pritrauktume ne tik Lietuvos verslą, daug dirbame šioje srityje, tad tikimės, kad pajamos iš verslo, licencijavimo padidės, kaip ir visame pasaulyje. Suprantame, kad turime potencialo, bet jis neišnaudojamas.

– Ar norėtumėte, kad lietuviai mokslininkai grįžtų dirbti į Saulėtekį?

– Jie grįžta. Ką tik laimėtos trys Europos Komisijos skiriamos Marie Skłodowskos-Curie stipendijos, kurias gavę lietuviai paraiškose pirmą kartą pasirinko Lietuvą. Susigrąžinome pasaulinės klasės fiziką Jogundą Armaitį, neurobiologę Urtę Neniškytę, molekulinės biologijos atstovą Liną Mažutį. Pastarajam verslininkas prof. Arvydas Janulaitis iš savo lėšų įrengė laboratoriją ir šis dirbs NFTMC.

Norinčiųjų grįžti į Lietuvą yra ne tik technologijų, bet ir socialinių mokslų srityje – Harvardo absolventai nori dirbti Lietuvoje.

Pavyzdžių yra, bet norėtųsi, kad jų būtų daugiau ir kad atvykstantys mokslininkai nebūtų vien lietuviai. Bandome atgaivinti podoktorantūros stažuočių programą, kurią vienu metu lyg ir rėmė valstybė. Dabar tą darysime už savo pinigus, nes turime tikslą, kad bent trečdalyje fakultetų būtų bent po vieną užsienietį stažuotoją. Mano dukra, fizikė, stažuoja Vokietijoje ir taip pat svajoja grįžti dirbti į Saulėtekį.

Norinčiųjų grįžti į Lietuvą yra ne tik technologijų, bet ir socialinių mokslų srityje – Harvardo absolventai nori dirbti Lietuvoje.  Užsienyje padirbėjęs jaunimas grįžta verslesnis, pramokęs rašyti projektų paraiškas, žinantis daugiau galimybių, ne vien ES struktūrinius fondus. Visus juos žadame priimti išskėstomis rankomis.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. piktas mokslininkas piktas mokslininkas rašo:

    Puikus straipsnis, visiškai palaikau rektoriaus poziciją! Reikia daugiau ambicijų ir mažiau popierizmo.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...