2015 Kovo 21

Artūras Žukauskas

„Neišradinėkime dviračio, pasinaudokime užsienio patirtimi“

veidas.lt

Rektorius. Nuo balandžio Vilniaus universitetas oficialiai turės naują rektorių. Juo netrukus bus inauguruotas akademikas, fizikos profesorius habil. dr. Artūras Žukauskas. Su juo ir kalbamės apie seniausio šalies universiteto laukiančias naujoves, iš praeities besivelkančias problemas ir ambicingus siekius.

VEIDAS: Pabrėžiate geros vadybos reikšmę ir tikitės, kad pagerinus šią sritį VU netruktų prisivyti pasauliniame QS universitetų reitinge 379-oje vietoje esančio Tartu universiteto. Dabar VU yra 551–600 vietoje. Nuo ko pradėsite?

A.Ž.: Verslo valdymo programa jau parengta. Tai toks dalykas, kai, sakykime, universiteto administracijos darbuotojai kurį laiką, savaitę ar dvi, turės užrašinėti viską, ką veikė (rašiau elektroninį laišką – 5 minutės, gėriau kavą – 5 minutės, atsakiau į telefono skambutį – 7 minutės). Tada visa informacija sueis į vieną vietą, kad būtų išsiaiškinta, kas ką konkrečiai veikia. Pamatysime, ką kokiose vietose galima pašalinti, ką kur vertėtų perkelti, išsiaiškinsime, kur švaistomas laikas. Pats matau, kad kai kurie darbuotojai sėdi iki išnaktų, o kiti kavutes gėrinėja. Taip viskas bus optimizuojama. Versle tai jau seniai sutvarkyta, o universitete tiek visko per 400 metų priaugo, tiek daug žmonių buvo priimta… Tai nesubalansuota, niekas netaikė modernių valdymo metodų.

VEIDAS: Per kiek laiko tikitės optimizuoti administracijos darbuotojų darbą?

A.Ž.: Didžiausia problema yra per viešuosius pirkimus nupirkti tą paslaugą iš specialistų. Na, o tada tereikės poros savaičių.

VEIDAS: Kaip apskritai apibūdintumėte dabartinę VU padėtį?

A.Ž.: Daugybę metų vyko ekstensyvi plėtra: daugėjo studentų, didėjo padalinių skaičius, prie universiteto buvo jungiami institutai, administracijos aparatas plėtėsi, atsirado daug „minkštų“ struktūrinių projektų. Mano galva, jau seniai atėjo laikas pereiti prie intensyvios plėtros. Turi kilti studijų, mokslo kokybė, o kiekybinė plėtra turėtų baigtis. Reikia spręsti kokybinius dalykus: modernizuoti studijų organizavimą (nekalbu apie turinį – bent jau formą), įdiegti modulinę sistemą. Ši kai kuriuose fakultetuose fragmentiškai veikia, tačiau tai turi veikti viso universiteto mastu. Tai techninis dalykas: beveik niekas nesikeistų, tik esami moduliai būtų padaromi vienodo „dydžio“.

Toliau, vėlesniu etapu, bus naikinamas dubliavimasis. Kam dėstyti kažkokį dalyką, jei jį dėsto ir gretimoje katedroje? Taip bus sumažintas bendras krūvis, atlaisvintos auditorijos, dėstytojai turės daugiau laiko moksliniam darbui dirbti. Žinoma, reikės amortizavimo, kažkiek žmonių liks be darbo.

Taip pat reikia sužiūrėti mokslą. Net nėra sukurta tinkamų jo vertinimų, tad situacija neaiški, ypač socialinių, humanitarinių mokslų srityje. Niekas negali pasakyti, ar jų lygis iš tikrųjų aukštas, ar žemas. Juk ir mokslinės publikacijos daugiausia rašomos tam, kad būtų gautos kokios nors pareigos, o ne dėl kažkokių inovacijų, noro komunikuoti, perduoti žinias. Kai kuriose srityse išsikerojęs „atestacinis“ mokslas. Žinoma, turime ir aukščiausio pasaulinio lygio mokslininkų, tarkime, biotechnologijų, genų inžinerijos, lazerių srityje.

Be to, universiteto bendruomenė išsiskaidžiusi, fakultetai dažnai dirba kas sau. Turime kažkokią fakultetų asociaciją. Taip pat apleista partnerystės sritis. VU nukenčia ir dėl to, kad mūsų viešieji ryšiai fragmentiški, nėra nuoseklumo, agresyvumo, priešingai nei daugumoje pasaulio universitetų.

Blogiausia, kad nėra aiškaus vektoriaus, aiškios krypties. Tai užrašyta universiteto strateginiame plane, patvirtintame dar 2012 m., bet jo realizavimas stringa.

„Ką daryti“ maždaug aišku, bet ta dalis „kaip daryti“ yra problemiška. Dėl to rengiamės bendradarbiauti ir su verslu. Nors universitetai tikrai neturėtų tapti verslo įmonėmis, perimti kai kuriuos aspektus iš verslo vertėtų.

Galų gale strateginio plano punktus reikės paskirstyti pagal svarbą. Ten prirašyta visko, o kai kurių dalykų nė neįmanoma pamatuoti. Pavyzdžiui, „kažką pagerinti“. Kas turėtų pasakyti, ar kas nors užtektinai pagerėjo, ar ne?

Taigi VU yra bėdų dėl bendruomenės, partnerystės, didelio mokslo kokybės netolygumo, o jeigu vertinsime studijas, tai čia sunku surasti galus, suprasti, kam už ką moka.

VEIDAS: Ar dėl modulinės sistemos neatsirastų dar daugiau darbo?

A.Ž.: Kaip tik viskas taptų paprasčiau: visos auditorijos būtų valdomos iš vieno taško, pinigai kontroliuojami viena programa (kiek kreditų suteikta, tiek pinigų ir atiteka padaliniui), o svarbiausia, kad nuo mokymo būtų pereita prie mokymosi. Nuo pat įstojimo į universitetą studentas priimtų sprendimus, kaip susidėlioti studijų eigą. Žinoma, jam padėtų ir jį orientuotų, tačiau galutinę atsakomybę jis prisiimtų pats. Taip būtų orientuojamasi ne į procesą (kaip baigti kursą), o į tikslus (įgyti vienokią ar kitokią kompetenciją). Aišku, būtų privalomų dalykų, tačiau studijas būtų galima labiau prisitaikyti sau. Dėstytojai patartų jaunuoliui pagal jo gabumus, motyvaciją. Kadangi tada reikėtų mažiau dėstyti, nes būtų maksimaliai mažinamas auditorinis krūvis, padaugėtų darbo akis į akį su studentais.

Svarbiausia, kad užsienyje visa tai jau veikia. Į Lietuvą atvažiuoja užsienio ekspertai ir sako, kad neišradinėtume rato – viskas jau sukurta. Be to, manau, kad tai, kaip studijos organizuojamos dabar, yra jovalas. Kas ten gali susigaudyti?

VEIDAS: Ar yra kokių nors konkrečių valstybių, kurių pavyzdžiu sekame ar vertėtų sekti?

A.Ž.: Mano galva, moderniausia studijų sistema šiuo metu yra Švedijoje, Danijoje.

VEIDAS: Ar galvojama ir apie mokslo optimizavimą? Gal galima tikėtis, kad mokslas duos didesnės finansinės naudos?

A.Ž.: Yra žmonių, manančių, kad universitetinis mokslas turi išsilaikyti iš verslo. Tai absoliutus kliedesys. Taip nėra net Masačusetso technologijų universitete (MIT), nors jis universitetų reitinguose yra pirmas, be to, tai technologijų universitetas. Apie 70 proc. mokslo portfelio sudaro valstybės dotacijų lėšos, 17 proc. ateina iš verslo ir dar maždaug 13 proc. MIT apskritai gauna iš labdaros. Na, o paslaugos, apie kurias šnekama, kad universitetai gali užsidirbti, net čia sudaro dešimtąsias procento. O Lietuvoje žmonės atsistoja tribūnoje ir kliedi: esą visko pasistatote, tai dabar turite susirasti verslą, kuris norėtų visa šitai išlaikyti.

Apskritai universitete negalima organizuoti jokio verslo vien dėl viešųjų pirkimų. Tiesiog tragedija, jei profesoriui nupirkti naują kompiuterį gali užtrukti porą metų. Apie kokias inovacijas tokiu atveju galima kalbėti? Man pačiam irgi jau pusantro mėnesio nulūžęs nešiojamojo kompiuterio ekranas ir turėjau jį priklijuoti lipnia juosta. Tuo metu, kai nuvykau į Daniją, vienam vietiniam profesoriui vakare kaip tik sugedo kompiuteris, jis susisiekė su administracija, ir iš ryto jau turėjo naują.

Universitetas neturi užsiimti verslu. Jis „gamina“ žmones ir atlieka tyrimus, kad atsirastų naujų idėjų. Nėra fundamentinių tyrimų – nėra idėjų, nėra ko pasiūlyti verslui.

VEIDAS: Kalbama, kad universitetams sunku pritraukti doktorantais tinkamų tapti studentų. Kokia padėtis yra VU?

A.Ž.: Tai tiesa. Dabar doktorantų VU yra apie 400. Nuo vasaros minimalus atlyginimas, tarkime, valytojos, jau bus 375 eurai. Panašiai tiek pat gauna doktorantas, baigęs šešerių metų studijas, jei daugiau niekur nedirba. Kokių žmonių už tokius pinigus tikimės pritraukti? Vadinasi, dažnai į doktorantūrą ir stoja valytojos lygio žmonės. Aišku, nenoriu įžeisti, yra daug gabių vaikų, kurie stoja vien iš entuziazmo.

VEIDAS: Ką čia galima padaryti?

A.Ž.: Jei valstybė neturi pinigų, tegul du kartus sumažina studentų skaičių ir du kartus padidina stipendiją. Lietuvoje maždaug 40 proc. žmonių turi aukštąjį išsilavinimą (JAV – mažiau nei 20 proc., Šveicarijoje – apie 20 proc.), ir darbo rinka visiškai iškraipyta. Lietuvoje diplomai yra tarsi indulgencija nuo fizinio darbo. Padidinus doktorantūros studijų krepšelio dydį reikalai pajudėtų. Deja, vis dar orientuojamės į kiekį.

Mums reikia išsaugoti pirmarūšius studentus, sukurti jiems geras sąlygas. Paklauskite, kodėl daug geriausiųjų nelieka Lietuvoje? Jie žino, kad universitetai – „ubagynas“, dėstytojai gauna mažas algas, dirba antrus darbus ir čia ateina tik kad atbambėtų paskaitas. Kas iš to, jei prigaminsime daug studentų, jeigu jie nekurs realios pridėtinės vertės? Uždaras ratas: baigę universitetus nesugeba kurti darbo vietų ir nemoka uždirbti pinigų. Iš ko gyvena universitetai? Iš mokesčių mokėtojų pinigų. Sutelkite resursus universitetuose, kad iš čia išeitų žmonės, sugebantys uždirbti pinigų, – daugiau lėšų ateis ir į biudžetą.

VEIDAS: Kokia jūsų nuomonė dėl minimalių stojimo į aukštąsias mokyklas balų?

A.Ž.: VU minimalus stojimo balas – 3. Manau, jis būtinas. Universitetas nėra vieta, kurioje būtų lopomos mokyklinio išsilavinimo spragos. Juk galima perlaikyti nepavykusius egzaminus, papildomai pasimokyti – tai geriau, nei mokėti pinigus už kokį nors bevertį diplomą (juk dažniausiai mokama už studijas, po kurių išduodami beverčiai diplomai). Dabar būna taip, kad sumokami pinigai už studijas, ir tokie studentai maustomi. Kaip vienas universitetas aiškina: pasimokys porą metų, netiks – išmesime. Beje, taip ir padaro – didelė dalis studentų būna pašalinami. Bet ar sąžininga imti iš jų pinigus, kai žinai, kad vaikai neskubės mokytis universitete?

Juk kokia nauda iš to diplomo, jei žmogus nieko nemoka? Sakykime, žmonės, baigę vadybą, moka dirbti kompiuteriu, yra paskaitę apie mikroekonomiką ir makroekonomiką, moka naudotis „Google“, „Excel“. Ar čia vadybininkas?

Dirbu su pramone ir galiu pasakyti, kad šalyje nėra gerai parengtų pardavimo vadybininkų. Ką sako pramonė? „Gaminame lygiai tokiomis pat staklėmis, iš tokių pat medžiagų, tokios pat kokybės produktą kaip vokiečiai, o parduodame du tris kartus pigiau. Kodėl? Nes nemokame parduoti. Kodėl nemokame? Nėra gerų pardavimo vadybininkų. Niekas Lietuvoje neinvestavo į tokią sritį. Juk paprasčiau dėstyti iš vadovėlių ir imti pinigus. O kas kviečiasi gerų dėstytojų iš užsienio bent dviem savaitėms? Juk dabar yra daugiau galimybių, universitetai yra viešosios įstaigos, gali paimti paskolą banke, pasikviesti geriausių. Tada ateis studentai ir mokės daugiau už tokias studijas, nes tai žadės jiems didelius pinigus pabaigus.

VEIDAS: O kaip dėl planų prie mokslininkų „pastatyti“ vadybininkus, pardavimo ekspertus?

A.Ž.: Tam turi būti rengiami specialistai, vadinamieji antrepreneriai. Jų neparengsi auditorijoje – jiems reikia daug praktikos. Tokie dalykai pasaulyje jau daromi. Kuo dabar skundžiamasi? Sako, yra mokslas, yra verslas ir dėl kažko jie ten nesusitaria. Tokią spragą ir turi užpildyti šie specialistai, tam reikia kurti atskiras struktūras. Pateiksiu pavyzdį: Suomijoje yra toks VTT centras – Suomijos techninių tyrimų centras, jį perpus išlaiko valstybė ir verslas. Jis ir atlieka tą technologijų perdavimo funkciją.

Beje, Suomijoje, turinčioje 5,5 mln. gyventojų, dirba apie 30 tūkst. aukštos kvalifikacijos žmonių, kurių pagrindinė užduotis ta, kad mokslo idėjos virstų produktais. Tokių panašių specialių institutų yra ir kitur. Beje, noriu pabrėžti, kad jie kabo ne ant universitetų kaklo. Universitetai turi daryti savo darbą, verslas – savo, o tokie institutai – atlikti savas užduotis. Aišku, universitetai atsakingi, kad būtų parengti tinkami žmonės.

VEIDAS: Ar įmanoma antreprenerius parengti universitetuose?

A.Ž.: Kodėl gi ne? Tik, deja, Lietuvoje blogai išplėtotos tokios mokymo formos, kaip vadinamasis treiningas, ir daugiausia apsiribojama paskaitomis, rašto darbais. Tiesa, būna šiek tiek ir tų pasižaidimų – simuliacijų. O Vakaruose treiningas užima labai daug mokymosi laiko.

VEIDAS: Ar dirbdamas rektoriumi sieksite, kad daugiau dėmesio būtų skiriama praktinei mokymosi daliai, jūsų minėtam treiningui?

A.Ž.: Taip. Pirmiausia nusiųsime žygūnus pasižvalgyti, kaip rengiami antrepreneriai. Antra, būtina imti rimtai rengti pardavimo vadybininkus, apskritai vadybos studijas pakelti į aukštesnį lygį. Jos negalima išmokti iš vadovėlių ar kokių nors savamokslių – reikia kviestis ekspertų iš užsienio. Nėra tam lėšų? Reikia jų ieškoti. Stengsimės, nors jei valstybė to nerems – nieko nebus. Užsienyje vyriausybės irgi skiria daug lėšų, kad būtų parengta tokių tarpininkų.

VEIDAS: Papasakokite daugiau apie laukiančią struktūrinę reformą VU. Kokių svarbiausių tikslų norite ja pasiekti?

A.Ž.: Ši reforma turi keletą svarbių aspektų. Pirma, siekiama sumažinti struktūrinių padalinių, kuriems tiesiogiai vadovauja rektorius, skaičių. Šiuo metu turime, regis, 17 kamieninių padalinių ir dar keletą kamieninių centrų. Iš vadybinės pusės tokia sistema jau vargiai besuvaldoma.

Vis dėlto vadybos aspektas ne pagrindinis. Esmė – padaryti pertvarką tuose struktūriniuose padaliniuose. Tokių katedrų, kokios yra dabar, turėtų nelikti. Tai turi pakeisti akademinės komandos, vadovaujamos lyderių profesorių. Profesorius veikiau turi turėti katedrą, o ne dirbti joje. Šios grupės dažniausiai būtų „minkštos“. Tai reiškia, kad tie patys žmonės galėtų dirbti keliose grupėse iš karto. Atsirastų didelė kritinė masė, tyrėjų nebeskirtų tų mažų padalinių rėmai, jie daugiau tarpusavyje bendrautų ir būtų galima prisiimti didesnių iššūkių. Kiek gali nuveikti penkių žmonių padalinys? Tai yra vadinamoji Stanfordo sistema.

Sakyčiau, dabar apskritai yra milžiniška struktūrinė problema viso Lietuvos viešojo valdymo srityje. Jis labai atsilikęs. Padėtį dar labiau sugadino europinių pinigų įsisavinimas. Tai didelę dalį žmonių tiesiog ištvirkino iki tokio lygio, kad pagrindiniu dalyku tapo procesas, kaip tas lėšas įsisavinti, o konkretus rezultatas – kone trečiaeilis.

Niekam nerūpi, ar mokslininkas kažką išrado ar atrado, – pinigus skirstančioms institucijoms rūpi, kad savo paraiškoje parašytum, į kokią konferenciją važiuosi po trejų metų (tai dar nė nebūna paskelbta) ir kiek kainuos autobusas tame mieste iki viešbučio. Vadinasi, mokslininkas pasirenka, kad esą skris į San Fransiską, ir surašo, kas kiek jam ten turėtų kainuoti. Žinoma, po tų trejų metų viskas būna kitaip. Padėtis tokia, kad svarbiau, jog būtų krūva popierių ir viskas „pagrįsta“, ir vienodai šviečia, kas tame San Fransiske būtų buvę.

VEIDAS: Žinote daug užsienio pavyzdžių, kaip yra tvarkomas aukštųjų mokyklų valdymas, organizuojamos studijos, mokslas.

A.Ž.: Esu keliavęs nuo Nepalo iki JAV. Čia esu ir dirbęs pusę metų. Visur, kur keliaudavau, su kolegomis iš užsienio kalbėdavausi, domėdavausi, kaip ten veikia  universitetai ar kaip perdavinėjamos mokslo idėjos.

Taigi pirmas darbas, kurį atliksiu po visų formalumų, – pasisamdysiu porą užsienio specialistų, kad šie apsiuostytų ir parodytų, kokie didžiausi mūsų skirtumai nuo sistemų Vakaruose, kokios bėdos labiausiai bado akis, bei nupaišytų strateginį žemėlapį, kuriame sudėtų visus tikslus ir visas priemones į vieną vietą. Tai yra strategijos grafinis pavaizdavimas ir tikslų išdėliojimas pagal svarbą, jų prioritetizavimas. Iš to lengva pamatyti, kur galima greitai ir su nedaug išteklių pasiekti maksimalų rezultatą, į ką reikia daugiau investuoti, kas užtruks ilgesnį laiką, bet taip pat duos didesnę naudą, ir kokius sumanymus geriau mesti į šiukšlių dėžę. Tai svarbu, nes kol kas viskas, kas dabar surašyta universiteto strategijoje, yra vieno lygio.

VEIDAS: O kaip VU senate buvo sutinkamos tokios kalbos, kad štai Danijoje yra vienaip, JAV tai tvarkoma šitaip ir pan.? Ar tai sulaukdavo palaikymo?

A.Ž.: Veikiau atsiliepimų, kad Žukauskas – arogantiškas tipas, trukdo dirbti, vėl sužlugdė posėdį…

VEIDAS: Galbūt VU, optimizuodamas veiklą, ketina atsisakyti ir tam tikrų priklausančių patalpų?

A.Ž.: Prieš apie tai galvojant pirmiausia reikėtų šiuolaikiškai sutvarkyti turto valdymą. Tarkime, Biotechnologijų institutas atsikels į Saulėtekį, kur statomas Gyvybės mokslų centas, ir Aukštuosiuose Paneriuose liks jo pastatas. Iki šiol VU negalėjo net jo įforminti kaip savo nuosavybės, nes valdžia pasakė, kad, kol nebus įvykdyta valdymo reforma (suformuoti visi organai: naujas senatas, taryba ir išrinktas rektorius), neturėsime visų turto valdymo teisių.

Taigi tarp pirmųjų darbų bus paversti tai normalia universiteto nuosavybe. Pavyzdžiui, pastatui Aukštuosiuose Paneriuose jau būtų ir pirkėjas. Vadinasi, gautas lėšas jau būtų galima investuoti į naujus pastatus ar dar kažkur. Arba, pavyzdžiui, Naugarduko gatvėje yra Chemijos fakultetas, o Matematikos fakulteto pastatas jau suprojektuotas Visoriuose, bet statyboms trūksta pinigų. Naugarduke aplink prasidėjusios statybos, kiek vien už tą žemę ten būtų galima gauti.

Buvo ir daugiau apribojimų dėl to, taigi nuo balandžio, kai būsiu inauguruotas rektoriumi, universitetas galės daug laisviau disponuoti turtu.

VEIDAS: Kaip manote, ar universitetams reikalinga autonomija?

A.Ž.: Atsakyčiau šitaip: brandiems universitetams – taip. Vis dėlto negali susirinkti keli žmonės, pasivadinti kažkokiu skambiu vardu, gauti autonomiją ir daryti, ką nori. Kitas reikalas, kai universitetui jau per 400 metų ir jis jau yra įrodęs savo vertę, daug ką nuveikęs. Juk ką iš tiesų reiškia autonomija? Atsakomybės prisiėmimą. Manau, VU turima autonomija adekvati.

Vaiva Sapetkaitė

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...